Tėvų karšinimas (7)

Man asmeniškai, tas laiko tarpas "kai reikės dalintis turtą" jau visiškai nieko nebereikš. Esu princpingas žmogus, visada vadovaujuosi teisingumu. Kas liečia turto - aišku visiems pirštai į save lenkiasi. Bet esmė tame, kad pas mus tiek iš tėvo(ATA) tiek iš maos pusės nebuvo ir nebus raštiškų palikimų. Tėvas norėjo, kad po jo mirties jo turtas atitektų jo vaikams po lygiai, mama taip pat... Bet mama aš rūpinuosi neatsižvelgiant į tai. Pagalvoju, kad ji mano Mama, kad ji mane pagimdė, užaugino, nenumetė kažkur patvory, ir dėka Jos aš gyvenu šiame pasaulyje. Tai kad dabar ir turiu jai atsidėkoti (ar kaip čiaa geriau išsireiškus).. Aš suprantu, kad ir mes susensime ir sirgsime.. Bet niekaip negaliu susivaldyti su savo pykčio priepuoliais savo brolio atžvilgiu . Pastoviai burbuliuoju ant jo, kad jam visiškai dzin, kad mūsų mama serga. Kaip skaudu būna, kai mano mama šneka(ji serga demensija), kad mano brolis neatvažiuoja pas ją todėl, kad jis dirba ( aš juk nedirbu todėl, kad tenka suktis ją prižiūrint, nes tikrai dirbti geriau, nors pinigų papildomų būtų), arba "mano brolis žino, kad aš ją rūpinuos, tai ko jam dar ją lankyti".. O situacija tokia, kad noriu dirbti, bet negaliu.. . Anksčiau broliui sakiau, kad aš pavargau viena , prašiau padėti spręsti mamos priežiūrą. jo ats.: susitvarkyk globą, gausi 700 lt , tada samdyk auklę jai prižiūrėti.. Tokių pinigų niekas nemoka, mano mama auklės neprisileis (ji mano, kad pati gali viskuom pasirūpinti ). Ir gaunasi taip, kad mama pagimdė du vaikus, juos užaugino, nieko jiems netrūko, o prižiūriu tik aš ir dar tenka išklausyti, kad anas va laiko neturi . Va nuo to man pačiai pradeda važiuoti stogas, pikta darsi kad kai kas man net neskambina ir neklausia kaip mama laikosi ar gyvena ..

Sveika,
as retai beužsuku į šią temą, bet pati turiu mamą, kuriai 62 metai, ir kurią alzhaimeris jau paguldė į lovą. Viską praėjome, na tik nebuvo ji tokia agresyvi kaip tavo mamytė. Apskritai skaitydama supratau, kad šita liga visiems vystosi ir progresuoja skirtingai...
Mano mama po visų rėkavimų, durų trankymo, na visko būdavo, nustojo vaikščioti, kalbėti ir atgulė. Taip va ir gulim jau du metus...Nieko iš žmogaus neliko, tik kaulai ir oda. Bet gulim, ir dar sugeba ištisai rėkti. Jokie vaistai neveikia ir neramina. Ir dozės didelės, ir ukolus leidau...Man rodos visi šitie buroniliai ir t.t. tokių ligonių neveikia
Mes turime slaugę. Susiradom per skelbimus. Taip lengviau. Ir pamaitina, ir nuprausia. Būtinai reikia pagalbininko. Anksčiau sakydavom, kad gydytoja su ja bus.
Labai linkiu ryžtis ir slaugę būtinai susirasti. Gyventi kažkaip reikia. Ši liga, deja. bet ligoniukams kankintis leidžia ilgai...Todėl būtina ieškoti sau pagalbos visais įmanomais būdais. Ir jokiam jautrumui ir baimėms jau čia ne vieta.
Labai labai užjaučiu Mano nuomone ši liga viena iš baisiausių... Laikykis

Tavo situacijoj tas pyktis labai natūralus - pervargimas nuo slaugos dar užaštrina pojūčius. Akivaizdu, kad brolis nepasiims mamos, jis džiaugiasi, kad mama pasirūpinta ir nesuka sau galvos. Bet finansiškai prisidėti galėtum paprašyti (kad ir tos auklės samdymui per pusę). O mama... kaip ir visos mamos, ji stengiasi pati sau pateisinti, kodėl kitas vaikas ja nesirūpina, jai taip lengviau, kai galvoja, kad jis daug dirba, labai užsiėmęs, todėl jos nelanko. O širdyje gal jai labai skaudu. Demensija proto aštrumo neprideda . Stiprybės tau. Tikrai būtų gerai, nors keletą dienų per savaitę, kad kas nors tave pavaduotų. Beje, mano pusseserės buvo sutarusios, kad viena prižiūri mamą, o kita mėnesiui ją išleidžia atostogų (išsiveždavo pas save), gali pabandyti pasiūlyti broliui.

Dėkui. Taip negera paskui būna ant širdies, kai jau nesusivaldydama mamai pasakau savo nuomonę apie brolį . Jai juk tikrai skaudu tą girdėti... Kaip čia išmokt tvardytis (daug dalykų perpratau per šį laikotarpį)?
Kas liečia atostogų, tai brolis yra mane išleidęs. Na tas išleidimas toks, kad mes savaitei išvažiavom, o mama buvo su mano sūnum, jis vaistus reguliuodavo, spaudimą matuodavo. Brolis vos ne kasdien atvažiuodavo valgyt atveždavo.
Mama kol kas ne su manim gyvena. Dabar sprendžiam šį klausimą kartu gyventi. Nes dabar tenka man važinėti vos ne kiekvieną dieną.
Bet kai aš pagalvoju apie tokias situacijas, tai net labai liūdna pasidaro , jokių seseriškų-broliškų santykių nėra, atrodo kad mes visai svetimi žmonės... O tų pačių tėvų vaikai..

Aš taip iki galo ir neišmokau, tik vis mažesnes bangas keldavau (ne dėl brolio, sesers, bet dėl kitų ligoniams būdingų problemų - padidėjusio egoizmo, nepastebėjimo, kad slaugantysis irgi turi įvairių pareigų, galų gale ligų ar didelio nuovargio, o kai ko tiesiog fiziškai nepajėgia padaryti). Kai susitaikai su tuo, kad ligonis tikrai nebepasikeis, nebegrįš ankstesnė asmenybė, pajėgi objektyviai vertinti situaciją, darosi lengviau pakęsti jo ydas, gailestis užgožia nuoskaudas.

Tie santykiai labai priklauso nuo žmogaus būdo. Lietuviai vyrai retai demonstruoja emocijas. Bet jei tau pačiai nutiktų kokia bėda, tikrai pamatytum, kad turi brolį. O kol kas jis nesuka galvos, jam atrodo, kad viskas savo vietoj.

negalėjau neįsikišti, visada gyvenimišką teisybę rašai. Ačiu, kad ateini, mielai skaitau tavo postus, labai esi reikalinga šiai temai

Ačiū už gražius žodžius . Kaip jūs laikotės? Tikiuosi tėvelis sustiprėjo, kai nebevargina ligonis?

Ačiu, visai neblogai. Vaikštinėja, važinėja dviračiu, sportuoja, labai daug skaito, tik vis dar liūdna, reikalinga kompanija. Susikalbėt sunkoka, neprigirdi. Gyvent galima

O apie klausos aparatą nepamąstot? Mano dėdė daug metų tokį nešiojo ir nelabai galėjai įtarti, kad negirdi.

nešioja, bet kai kalba daugiau žmonių, ar gatvės triukšmas, tai jau nebesupranta žodžių, sako liejasi garsai. (Klausos aparatas pagamintas jam asmeniškai, ne serijinis ) Kai vienas su vienu kalbi garsiai, aiškiai tada gerai. Truputį reikia pastangų bendraut. Įvargsta balso stygos taip kalbėt Na, bet svarbu dar pats apsitarnauja, duonytės pats nusiperka

Tokia problema ir be klausos sutrikimų senatvėj ryškėja - būryje žmonių ar telefonu nelabai bepavyksta pagaut mintį, nors klausa ir pusėtina. Nenusiminkit, svarbu, kad yra galimybė susikalbėti. O jums ne pro šalį būtų vokalo ar teatro pedagogo konsultacija, kaip pastatyt balsą, kad stygų nevargint .
Šaunu, kad tėvelis dar turi tiek savarankiškumo, tai labai svarbu senatvėj.

malonu buvo paplepėt, Una