Knygos, knygos, knygos...*66 Namučiai...

Jeigu rasi, mielai pasiskolinčiau




Ne, tų irgi neskaičiau (buvau ir pamiršusi apie tokių egzistavimą). Bent "Zoro" netraukia (užteko man ir filmo ta tematika ). O "Eva Luna" jau nebepamenu apie ką , reiks kada pasiskaitinėt jos anotaciją.

Eva Luna daug silpnesne uz Dvasiu namus - nieko labai TOKIO

Allende's didžiausias nuopelnas, kad ji tos šeimos narė (nuverstojo Čilės prezidento dukterėčia). Na tai ir "joja" nepavargdama ant Čilės perversmo ir visų po to sekusių represijų arkliuko...
Tiesa, neskaičiau jos geriausio kūrinio - "Dvasių namai", kažkaip tas filmas pirmas užlindo. Bet abu jos tęsiniai, "Fortūnos duktė" ir "Portretas Sepija", taip pat "Apie meilę ir šešėlius" man pasirodė "amatininkės" knygos. Wikipedijoj radau gerą pasakymą, kad "Allende kasdien vis po truputį žudo Markesą, kaip kad M. Jacksoną kasdien žudydavo jo seserys" - blankus gero daikto šešėlis. Man patiko tik jos "Afroditė", bet ji matyt negali būti laikoma "tikra" knyga.

Atostogų proga nusprendžiau sau padovanot nors kelias dienas skaitymo malonumo ir pasičiupau Alvtegen "Gėdą". Jaučiu kad vėl truputį gyvenu ir kvėpuoju. "Storulės" personažas ir jo linija sužavėjo nuo pat pradžių.

Tik noriu visų, perkančių padėvėtas knygas vardu parašyt trumpą manifestą pardavėjams - prašom ištrinkite pažymėjimus iš parduodamų knygų. Visi mėgsta susidaryti SAVO įspūdžius, o radęs prižymėtas svetima ranka eilutes nori nenori jas pastebi.

Paskaičiau "Eva Luna" anotaciją, tai kažkaip ir nesudomino Įtariu, turėtų būti kažkas panašaus , kaip "Fortūnos duktė" ir "Sala po vandenynu"



Drįstu pareikšti, kad jei neskaitei Allende "Dvasių namai" ( geriausios jos knygos), teisingo įspūdžio apie šią rašytoją susidaryti tikrai negali Bent jau man iš 6 skaitytų knygų "Dvasių namai" pasirodė visiškai kitokia ir visa galva aukščiau už kitus jos kūrinius. Turiu įtarimą, kad kažin ar ką geriau ji galėtų parašyti "Dvasių namai", manau, išties verta stovėti lentynėlėje šalia Markeso kūrinių (o knygos ekranizacijos nesu mačiusi, bet pagal ją juk ir negalima lyginti, reikia lyginti knygas). "Fortūnos duktė", kaip jau minėjau, man labai šiaipsau. O "Apie meilę ir šešėlius" visai patiko, galbūt todėl, kad skaičiau kaip vieną iš pirmųjų Allende romanų, tai dar neturėjau su kuo lyginti. O gal ir dėl to, kad kai skaičiau, aš dar nelabai ką težinojau apie Čilės politinius įvykius, perversmą, Pinočeto diktatūrą, tai man apie tai skaityti buvo įdomu.
Tai va kai jau būsi perskaičiusi "Dvasių namus", tik tada ir galėsi pasakyt, ar tikrai didžiausias Allende nuopelnas - būti nuversto prezidento dukterėčia

O užstoju šią rašytoją aš dar ir todėl, kad čia vienas iš tų retų atvejų, kai rašytojo asmenybė (kiek galima spręsti iš jos atsiminimų knygų) mane dar net ir labiau žavi, nei jos kūryba Aukščiau to tik jos "Dvasių namai".
Beje, neperseniausiai skaičiau Elenos Baliutavičiūtės knygą "Rašytojų žmonos ir mūzos", tai iš jos susidariau įspūdį, tai tikrai ne visi didieji rašytojai buvo įdomūs kaip asmenybės. Neretu atveju buvo įdomi (ar verta dėmesio) tik jų kūryba.

P.S. Teisybės dėlei turėčiau pripažinti, kad iš dalies šios rašytojos apibūdinimas "amatininkė" yra arti tiesos (bet tik iš dalies). O ir pati ji to kaip ir neslepia (tai atsiskleidžia skaitant jos knygą "Visos mūsų dienos", kai ji pasakojasi apie savo planus kiekvienų metų pradžioje pradėt rašyti naują knygą). Tačiau šiaip ar taip ji yra parašiusi ir vieną išties dėmesio vertą knygą - tą pačią "Dvasių namai". Juk ne visų kitų ne amatininkų rašytojų visi kūriniai lygiaverčiai, vienodai geri.

Ir kodėl mane va tokia trumputė nuomonė taip paveikia
O kitas Alvtegen knygas esate skaičiusi? Ar čia pirmoji?
Kodėl klausiu...savo 'skaitaraštyje' esu įsirašiusi, jog norėsiu perskaityti, bet "Dingusi", kodėl būtent šią knygą - nebepamenu Nieko aišku, įtrauksiu ir dar vieną..gal jos visos leidžia truputį gyvent ir kvėpuot (man to irgi labai dažnai norisi skaitant knygą )

Nezinau kodel,gal mano rekomendaciju paveikta? as kazkada esu ta knyga labai gyrusi,nes ji buvo mano pirma skaityta is Alvtegen knygu,ir kazkaip iskart patiko...man regis tau gal Geda labiau patiktu,nors Dingusios irgi negaliu nerekomenduoti,man tai

O man visos Alvtegen knygos patiko, gaila, kad daugiau ju nera

Beje, jei kas skaitot angliškai ir Picoult norit "Plain truth" paskaityti, galiu paskolinti.

Nenorėčiau su tuo sutikti. Ne dėl to, kad jos knygos neįdomios ar "amatininkiškos"- čia jau kiekvienam pagal skonį. Bet dėl viso kito. Tai lietuvių leidėjai nuolat pabrėžia, kad Allende - nužudyto prezidento dukterėčia. Ji pati šio fakto tikrai per daug neafišuoja, ypač todėl, kad nepalaikė su juo artimų santykių, o autobiografinėse knygose apie jį rašo tik tiek, kiek būtina. Ir kiek jos knygų esu skaičiusi, tik "Apie meilę ir šešėlius" didelis dėmesys skiriamas kariniam perversmui ir po jo ėjusiems baisumams. Jei jau ieškoti bendrumų jos knygose, tai tikrai nebūtų tas perversmas.
O tas pasakymas, kad ji žudo Markesą? Man, pvz, patinka jie abu (Allende net labiau, nors Markesas ir yra geresnis rašytojas), ir vienas kitam netrukdo. Bet kažkam, regis, sutrukdė. Tik nesuprantu, kodėl.

Pritariu, kad savo giminystės ryšių su buvusiu prezidentu knygose Allende išties pernelyg neafišuoja , sakyčiau, gal buvo tik vienoj ar kitoj vietoj užsiminta, bet labai santūriai. Be to pvz. tūlam lietuviui (ar kitos Europos valstybės) skaitytojui kažin ar tiek jau svarbu, kiek tą rašytoją sieja giminystė su prezidentu Bent jau man asmeniškai tai visiškai antraeilis ar net trečiaeilis dalykas , kur kas svarbiau jos knygos ir ji pati. Lotynų Amerikoje, tikiu, gali būti kiek kitaip.
O apie karinius perversmus tikrai nemažai buvo rašyta jos knygose "Dvasių namai" bei "Apie meilę ir šešėlius". Bet yra knygų (ir romanų), kur iš viso apie tai nekalbama, nė neužsimenama.

Dar trumpai apie vieną neseniai perskaitytą knygą - Anthony Burgess "Prisukamas apelsinas". Kaip neseniai pakalbėjom apie šią knygą su drauge, sakyti apie ją "patiko" kažkaip lyg ir liežuvis neapsiverčia Na jinai visgi pernelyg specifinė, taigi labiau tiktų apibūdinimas "padarė įspūdį" (įvertinau ją penkiabalėje sistemoje 5-tuku). Žiaurumu norisi ją lyginti su "Amerikos psichopatu". Aišku, "Apelsine" žiaurumas kitoks, tačiau jis kur kas realistiškiau pavaizduotas, todėl "Apelsinas" mane labiau ir sukrėtė ... Pasirodė toks "iš gyvenimo" (gal ne iš mūsų, bet manau, kad deja kai kur panašiai išties vyksta , na neskaitant tų eksperimentų norint pakeisti elgseną ). Aišku, numanau, kad skaitant šią knygą reikėjo kapstytis giliau, bet jaučiausi tam per silpna , visgi man viską užgožė žiaurios scenos (ir reik pripažinti, su autoriumi daug kur nesutinku, tiksliau, turbūt tuo netgi reiktų džiaugtis, kad nesutinku)... Ypač kai skaitydama pagalvodavau, kad pati auginu 8-metę dukrą (o knygoje prievartaujamos ir kabinamos 10-metės ).
Žodžiu, manau, kad knyga verta dėmesio, bet jautresniems skaitytojams jos kategoriškai nerekomenduočiau.
Ir dar, skaičiau knygą iš "Lietuvos ryto" kolekcijos su specifiniu vertimu (palikti rusiški žargonai ir dariniai, panašiai ar net taip pat yra ir originale). Taigi tie kursyvu išskirti rusizimai čia labai tiko, tikrai suteikė knygai išskirtinumo Ir kartu džiaugiausi, kad gerai moku rusų kalbą. Nelabai įsivaizduoju, kaip tokį vertimą (ar originalą) skaitytų jos nemokantis

P.S.: ketinau rašyti trumpai, bet žiūriu, išsiplėčiau

Kai kas nors šią knygą pagiria, aš imu galvoti, kodėl man ji nepadarė didelio įspūdžio. Niekaip nesuprantu. Skaičiau kokių 24- ių, tai tikrai nebuvau per jauna. Gal įtakos turėjo tai, kad po jos skaičiau "Širšių fabriką", kuri savo šlykštumu nustelbė "... apelsiną".

Ingėnai, mačiau, kad parduodi "Pakeliui į Babadagą". Parašyta, kad nauja, tai taip suprantu, kad neskaitei jos. Ar paskaitei kiek, ir nepatiko?