Knygos, knygos, knygos...*66 Namučiai...

Tikrai, kaip galėjau užmiršti šį filmą, matytą daug kartų. Ar tik nesinešė ji šitos knygos į pirmą pasimatymą? O Hankso mėgstamiausia buvo "Krikštatėvis", tik neprisimenu, knyga ar filmas.

Isabel Allende "Visos mūsų dienos". Dar viena jos autobiografinė knyga, kurios pasakojimas prasideda ten, kur baigėsi "Pauloje". Iš pradžių bijojau, kad jos abi dubliuosis, bet be reikalo, nes šitoj knygoj nebepasakojamos rašytojos šeimos praeities istorijos, o susitelkiama į gyvenimą po dukters mirties. Nežinau, ar čia Allende talentas pasireiškia, ar jų gyvenimas iš tikro toks spalvingas, tačiau skaityti apie realius žmones ir įvairiausius jų nutikimus buvo taip pat įdomu kaip ir išgalvotas istorijas. Knygos pagrindas- Allende gyvenimas su antruoju vyru, amerikiečiu Viliu, jų meilės ir santykių istorija, kurioje pilna ir skausmo, ir džiugių akimirkų. O aplink šią porą, kaip planetos aplink saulę, sukasi kiti žmonės su savo gyvenimais- jų vaikai, anūkai, tėvai, marčios, bendradarbiai ir artimiausi draugai- visi, kuriuos Allende vadina savo "gentimi". Kiekvienas jų turi savo istoriją, išdėstytą knygoje (išskyrus tuos, kurie nenorėjo būti paminėti).

Nors neabejoju, kad autorė daug ką nutylėjo, jos knyga vis tiek yra labai atvira ir, mano manymu, pakankamai sąžininga. Ir ji pati, ir kiti knygos veikėjai pasirodo kaip visiškai paprasti žmonės, kiekvienas su savo trūkumais ir klaidomis, tačiau aprašyti su didele meile. Įdomu buvo sužinoti ir apie didelės dalies jos knygų sukūrimo aplinkybes, kas įkvėpė vieną ar kitą istoriją (pvz. trilogiją vaikams ji rašė padedama anūkų, o knygą apie Zoro jai buvo pasiūlyta rašyti ir ji, kiek padvejojusi, sutiko). Vietomis knyga labai prajuokino, vietomis buvo gana liūdna, tačiau visada- įdomi. Tikrai turėtų patikti tiems, kas mėgsta skaityti apie kitų žmonių gyvenimus.

Tiesa, norintiems skaityti šią knygą, prieš tai siūlyčiau būtinai perskaityti "Paulą".

šeip aš labai norėjau perskaityti,nes man patinka tokio Amerikos laikmečio knygos. Bet va 55psl.perskaityti,ir kažkaip jie man tušti,nes buna skaitai ir užsigalvoji apie kažką kitą... Nežinau net ką ir daryt man su ja. Kažkaip vis mane traukia "MAŽMOŽIŲ DIEVAS".

tai darom 9

teip, tinkames kada nors

Labas rytas



Man irgi knyga patiko Ją skaitydama labiausiai stebėjausi (ir žavėjausi) išties spalvingu autorės gyvenimu, labai simpatizavau Allende asmenybei.
Beje "Mano išgalvota šalis" irgi labai patiko. Net negalėčiau pasakyt, kuri iš šių dviejų knygų patiko labiau. "Visos mūsų dienos" gal išsamesnė, daugiau apie šeimą, artimuosius, save, kūrybą (ypač įdomu buvo skaityt apie knygų sukūrimo aplinkybes), o ""Mano išgalvotoje šalyje" šypseną kėlė tautiečių apibūdinimai, mokėjimas pasijuokti iš savęs.
"Paulos" nebuvau skaičiusi, bet skaitydama "Visos mūsų dienos" nusprendžiau, kad visgi jos ir neskaitysiu. Nes maždaug apie ką ši knyga, jau supratau, o to liūdesio, skausmo, kurį įsivaizduoju esant knygoje, visgi man nesinori Ne ta tematika, kurią mėgstu skaityti

Pati neseniai perskaičiau Allende "Dvasių namai". Laabai patiko. Kažkur (gal suknyga.lt) buvau skaičiusi komentarą, kad gal daugoka politikos joje. Bet bent man tos politikos buvo kaip tik optimaliai, be jos knyga turbūt būtų praradusi dalį savo žavesio . "Dvasių namai " labai patiko ir dėl magiško realizmo gausos (tiek , kiek šioje , jos neradau nė vienoje iš 6 skaitytų Allende knygų). Iš visų Allende knygų "Dvasių namai" neabejotinai pati stipriausia (ir labai nustebčiau, jei kas pasakytų kitaip ). Žodžiu, kas neskaitė, tikrai rekomenduoju.
O va paskui skaityta "Fortūnos duktė" kiek nuvylė. Gal jei ją būčiau skaičiusi po didelės pertraukos po skaitytos "Dvasių namai", pasirodytų ir kitaip. O dabar man rodos, kad šių dviejų knygų nėra nė ko lyginti , jos skiriasi kaip diena ir naktis (ir tas akivaizdus skirtumas, sakyčiau, mane net šiek tiek pribloškė) . "Fortūnos duktė" man pasirodė labiau nuotykinė, magiško realizmo joje tik pėdsakai. Iš Allende kūrybos lyginti ją galėčiau su naujausiu romanu "Sala po vandenynu" (va jos gal daugmaž ir lygiavertės). O trečioji trilogijos dalis, kaip numanau, turėtų būt irgi panaši į "Fortūnos dukterį" , tai kažin ar ją ir beskaitysiu. Nuotykinės literatūros esu prisiskaičiusi paauglystėje, paskutiniu metu ji manęs nelabai betraukia. Beje, bent tos dvi trilogijos knygos visai nesusiję, tai teoriškai visai jokio skirtumo, kuri pateks pirmoji į rankas. Nors aš savo ruožtu norėčiau rekomenduoti, jei skaitysit šią trilogiją, "Dvasių namus" imti į rankas pačią paskutinę (kad nebūtų nusivylimų kaip man pačią geriausią trilogijos (ir autorės) knygą jau perskaičius).




Jeigu užteks kantrybės verta ją skaityt vien dėl dramatiško galo. Gal maždaug nuo knygos vidurio (jau tiksliai nepamenu, kaip ten su puslapiais, pamenu tik įvykius) turėtų pasidaryti įdomiau. Šiaip knyga skaitėsi sunkokai, bet pati istorija man įstrigo. Ne taip , kaip kad kartais būna - tuo metu skaitant patinka, bet pvz. po metų nebelabai ką iš knygos bepameni. Šios istorijos detales pamenu pakankamai gerai ir ryškiai .
Dar vienas variantas - pažiūrėti ekranizaciją.



Man 9 diena irgi tinka

Vetru kalna perskaiciau - patiko. Man kazkaip i Maurier yra panasumo. O siaip - gan niuri istorija apie neapykanta ir kankinancia meile. Zodziu, gera knyga.
Dabar Prancūziška siuita pradesiu.

Kader Abdolah "Mano tėvo užrašų knygelė"

Labai liūdna ir skaudi vienos išdraskytos šeimos istorija su tragiška pabaiga. Nors autorius vis tik sugebėjo pabaigą kiek sušvelninti ir įžiebti nors ir menką vilties kibirkštėlę.
Tai antroji autoriaus knyga išversta į lietuvių kalbą. Autorius į savo kūrybą nemažai įpina autobiografinių detalių, Irano šalies istorijos, šiitiško islamo subtilybių, šalies kultūros, papročių bei tradicijų, žymių poetų eilių, rašytojų kūrinių.
Kalba graži, gausiai cituojama persiški eilėraščiai, olandų poezija ir Korano eilutės.

Pasakojimas rutuliojasi dabartyje - Olandijoje ir praeityje - jo vaikystės Persijoje ir jaunų dienų Irano respublikoje.
Ismailas - pabėgėlis iš Irano, pasitraukęs iš savo gimtinės dėl politinio persekiojimo. Dabar jis su žmona ir dukrele gyvena ramiai ir tykiai, dirba ir vakarais studijuoja olandų literatūrą universitete. Jam atsiunčiama jo tėvo užrašų knygutė, kurią jis bando iššifruoti ir rašo apie tai romaną.
Jo tėvas Akbaras gimė kurčias. Dėl to jis yra beraštis, nors didžiausia jo svajonė buvo išmokti skaityti, taip ir liko svajone. Su šeimynykščiais susikalbėdavo nesudėtinga gestų kalba. Kai jis buvo dar vaikas, dėdė nusivedė jį į grotą, kurios sienose yra iškaltas dantiraščiu rašytas laiškas. Dėdė liepia jį persirašyti ir pasinaudojus juo susikurti savo raštą, kad galėtų popieriuje išdėlioti tai kas kirba jo galvoje.
Ismailas įsivelia į kairiųjų judėjimą ir aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. Yra nuverčiamas paskutinis chanas, bet naujoji valdžia jų irgi nepalieka ramybėje. Jie yra persekiojami, sodinami į kalėjimus ir žudomi. Kuomet beveik visi draugai jau pakliuvo į slaptosios tarnybos agentų rankas, jis nutaria sprukti iš šalies, paliekant likimo valiai šeimą ir jį be galo mylinti susenusį tėvą. Jo jaunesnioji sesuo, palaikiusi jo idėjas, patenka į kalėjimą, tėvas sunkiai suserga, o jam yra užkirstas bet koks kelias atgal.

Ši knyga - tai lyga sūnaus atsiprašymas tėvui už viską ką jis darė ne taip, už savo klaidas, už tai kad nebuvo geras ir pavyzdingas sūnus, kad sugriovė ne tik savo gyvenimą, bet ir jos artimųjų, kad nesuteikė savo rūpesčio ir pagalbos senatvėje. Bet tuo pačiu tai ir pasiteisinimas, kad kitaip jis negalėjo ir nemokėjo pasielgti, kad kovojo už tai kuo tikėjo ir tiki, kad ne tik jam reikėjo to išvadavimo, bet ir visai liaudžiai.
Knygoje labai daug meilės šaliai, kurį jį pasmerkė, persekiojo ir atstūmė.

"Mečetės namai" ir "Mano tėvo užrašų knygelė" turi nemažai panašumų. Tačiau šis romanas man pasirodė daug nuoširdesnis, jausmingesnis ir jautresnis. Nors abu romanai skaitėsi greitai ir įdomiai, bet pastarasis man labiau patiko, giliau palietė ir sujaudino.

dėl meet, aš taip toli negalvoju į priekį, jei galėsiu, sudalyvausiu

"Paulą" verta skaityti todėl, kad joje ne tik pasakojama apie dukters ligą ir mirtį, bet ir aprašoma Allende šeimos istorija- jos pačios vaikystė ir paauglystė, jos mamos dramatiška istorija (nesėkminga santuoka ir vėliau pažintis su viso gyvenimo meile), senelių, kurių namuose užaugo, istorija, jos pačios pirmoji santuoka, Čilės perversmas, bėgimas iš šalies ir dar daug kitų labai įdomių dalykų, kurių nėra knygoje "Visos mūsų dienos" ir tik labai trumpai užsimenama "Mano išgalvotoj šaly". Tikrai nėra taip, kad ten vien tik skausmas ir skausmas, yra netgi labai smagių dalykų. Žodžiu, jei kada netyčia knyga papultų į rankas, siūlyčiau gerai pagalvoti.

Dėl "Dvasių namų"- aš beveik neabejojau, kad ji tau patiks. Man ji irgi turbūt geriausia Allende knyga (išskyrus tas tris autobiografines). Skaičiau ją pačią pirmą, bet jau labai seniai, tai nebelyginu su skaitomomis dabar, bet tuomet man ji labai patiko ir padarė didelį įspūdį. O kitų dviejų trilogijos knygų dar neskaičiau, bet turiu ir dar šiais metais norėčiau perskaityti (o šiaip turiu 5 neskaitytas Allende knygas- ji man iš tų rašytojų, kurių skaitau viską iš eilės).

Įtikinai Panašu, kad jei papuls į rankas, visgi skaitysiu ir "Paulą". Nes tie visi tavo išvardinti dalykai mane dar ir kaip domina

O aš iš Allende likau neskaičiusi "Paulos", "Portretas sepija", "Inesės", "Afroditės" bei vaikiškos trilogijos. Buvau nutarusi visų šių knygų ir nebeskaityti (nes jų turinys manęs netraukia, manau, verčiausias skaitymo jau perskaičiau). Tik dėl "Paulos" planus visgi pakoreguosiu.
"Dvasių namai" pasidėjau į tą lentynėlę, kurioje knygos, planuojamos skaityti dar kartą.

Paulą kažkur turėjau, galiu paskolinti :}

O "Evą Luną" ir "Zoro" irgi skaitei?
Prisiminiau, ką dar norėjau pasakyti- Allende rašė, kad jai labai patiko "Dvasių namų" ekranizacija, o aš tai likau gana smarkiai nusivylusi, man su knyga filmo nėra ko lyginti.