QUOTE(ELIZZ @ 2012 05 15, 20:54)
Noriu paklausti ar gali mokytoja telefonu reikalauti tėvo nuimti vaikui bausme(paaugle nubausta savaite namu arestu).?Ji draugauja su mokytojos dukra
nu čia dabar...
nu čia dabar...
SEKSUALINIAI VAIKŲ ŽAIDIMAI
Suaugusiesiems vaikai primena nekaltus, tyrus angelėliu , todėl susidūrę su savo vaikų seksualiniu elgesiu tėčiai ir mamos dažnai išsigąsta ir pasimeta. Staiga pasidaro neaišku, kur yra riba tarp to, kas leistina, normalu, ir to, kas neturėtų būti toleruojama.
Seksualumą esame pripratę sieti išskirtinai su suaugusiųjų pasauliu, tačiau iš tiesų žmogus jau nuo ankstyvos kūdikystės yra seksualus. Moksliniai stebėjimai rodo, kad berniukams dar būnant gimdoje įvyksta pirmosios erekcijos, kūdikiai gali masturbuotis, o dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų domisi priešinga lytimi ir žaidžia seksualinio tyrinėjimo žaidimus.
Žaidimas ir lytiškumas
Žaidimas - pagrindinė ir svarbiausia vaiko veikla, padedanti pažinti save ir pasaulį. Todėl stebėdami vaiko žaidimą psichologai, mokslininkai ir tėvai gali sužinoti, kaip jis jaučiasi, vystosi, kokia yra jo patirtis. Žaidimas taip pat parodo ir vaiko lytinę raidą, tapatybę bei galimus jos sutrikimus. Taigi, žaidimui būdingas ir lytiškumas. Paprastai mamos žaisdamos savo mažylius švelniai glosto, bučiuoja, priglaudžia, o tėčiai mėto į viršų, kutena, stengiasi padaryti ką nors netikėto. Tėvai skirtingai žaidžia, bendrauja su savo vaiku nuo pat jo gimimo taip suteikdami jam patyrimą, kad pasaulyje egzistuoja du poliai - vyriškas ir moteriškas.
Psichiatrų Roiphe'o ir Eleonoros Galenson vaikų lopšelyje-darželyje atlikti tyrimai parodė, jog tarp penkiolikto ir devyniolikto savo gyvenimo mėnesio vaikai pradeda suvokti savo lytį ir gali pasakyti esu mergaitė" arba esu berniukas". Lyties suvokimo laikotarpį tyrėjai vadina ankstyvąja genitaline faze, kuri siejama su vaiko gebėjimu jaustis ypatingu individu, turinčiu savo kūno sanadarą, norus, mintis. Apie lyties suvokimą byloja vaiko žaidimas, elgesys, bendravimo stilius. Nepaisant feminizmo idėjų ir visų kompiuterinių technologijų, mergaitės yra linkusios spontaniškai rinktis žaidimui lėles ir virtuvės rinkinius, o berniukai puola prie konstruktorių, mašinų ir ginklų. Tačiau tam, kad suvoktų savo lytiškumą, vaikams reikia praktiškai jį pajausti ir ištyrinėti.
Žaidimai su savimi
Praėjo tik šimtas metų nuo to laiko, kai psichoanalitikas S. Freudas pirmą kartą viešai pareiškė, kad vaikai užsiima masturbacine veikla. Šiandien vaikų psichologai teigia, jog saikinga masturbacija nėra nei žalinga, nei gėdinga. Priešingai, tai yra dėsningas ir normalus žmogaus raidos reiškinys, padedantis pagrindus būsimam seksualiniam gyvenimui.
Dar metų neturintys kūdikiai stengiasi pakartoti patirtą malonumą suspausdami šlaunis ar nevalingai liesdami savo genitalijas. Įžengę į trečiuosius metus mažyliai jau aktyviai tyrinėja savo kūną bandydami patikrinti tai, ką iki tol tik įsivaizduodavo: ar tikrai esu berniukas / mergaitė? Tokie tyrinėjimo žaidimai būdingi daugeliui sveikų vaikų ir praeina savaime. Juk pasaulyje tiek daug dalykų, kuriuos vaikas nori ištyrinėti, pažinti. Jei šis etapas praeina sėkmingai, paprastai nuo pradinių klasių iki paauglystės išgyvenamas lytinio abejingumo, pasyvumo laikotarpis. Įžengus į aktyvaus lytinio brendimo fazę (maždaug 11-12 metais) savo kūno tyrinėjimas tampa sąmoningu pasitenkinimo siekimu, taip ruošiantis būsimam lytiniam gyvenimui.
Kai kuriais atvejais savistimuliacijos elgesys nesibaigia ir netgi tampa reguliariu vaiko užsiėmimu, pakeičiančiu bendravimą, žaidimą ir sveiką pažintinę veiklą. Perdėta savistimuliacija paprastai užsiima emociškai apleisti, neprižiūrimi bei psichinės raidos sutrikimų turintys vaikai. Nuolatiniai žaidimai su savimi taip pat gali būti ženklas, jog vaikas patyrė seksualinį smurtą, ypač tais atvejais, kai vaiko elgesys, emocinė savijauta pasikeičia staiga ir labai stipriai. Įtarus seksualinę prievartą, reikia reaguoti nedelsiant - stabdyti smurtą ir suteikti vaikui būtiną psichologinę pagalbą bei saugumą. Tačiau grįžkime prie save tyrinėjančių mažylių, kurių tėveliai gan dažnai nerimaudami klausia, kaip ir kada reikėtų savo vaiką mokyti padorumo?
Padorumo mokymas
Padorumo ribos iš tiesų labai priklauso nuo kultūros, religijos, tėvų išsilavinimo ir asmeninės patirties. Vieni specialistai yra labiau linkę laikytis statistinio normų vidurkio, kiti rūpinasi, kad nebūtų sukelta rimtų sveikatos sutrikimų. Viena nuomonė čia neegzistuoja. Vaikų psichologai, padorumo vertinimus palikdami tėvams, bando nustatyti ir ištyrinėti, koks elgesys gali veikti vaiką traumuojančiai.
Jau nuo trejų metų vertėtų pradėti mokyti vaiką nedemonstruoti savo kūno viešai. Kaip teigia vaikų psichiatras Marcelis Rufo, tėvams nederėtų provokuoti vaiko laisvai demonstruoti savo nuogą kūną, maudytis ar miegoti kartu nuogiems. Nuo trejų iki šešerių metų trunkantis raidos tarpsnis yra vienas svarbiausių vaiko asmenybės, lytinio tapatumo ir elgsenos formavimuisi. Šiuo laikotarpiu vaikai kovoja dėl priešingos lyties gimdytojų dėmesio ir yra ypač jautrūs jų tarpusavio santykiams, elgesiui.
Kartais šio amžiaus vaikai pradeda nusirenginėti, aplinkiniams demonstruodami visas savo grožybes. Toks elgesys dažniausiai reiškia dėmesio siekimą ir paprastai liaujasi šį poreikį patenkinus.
Sandra jau visą valandą šnekučiuojasi su vaikystės laikų drauge. Jos pusketverių metų sūnus vis ateina patampyti mamos už rankovės, bet ši per daug įsitraukusi į pokalbį ir jam neatsako. Staiga draugė susiraukia ir sako: Oi, koks begėdis." Jaunoji mama išvysta savo sūnų su įkišta į kelnes ranka.
Supratusi, kad sūnus nuobodžiauja, Sandra nieko neatsako draugei ir kreipiasi tiesiai į sūnų: Tomai, ar dar prisimeni tą eilėraštį apie batus, kurį vakar išmokai? Mes labai norėtume dabar jo paklausyti." Vaikas laimingas deklamuoja savo eilėraštį ir dar bėga atsinešti darželyje nupiešto piešinio.
Jeigu mama būtų išbarusi Tomą, jis taip pat būtų liovęsis netinkamai elgtis, bet kitą kartą vėl siektų atkreipti į save dėmesį, nes jis vaikui yra būtinas, netgi jei yra negatyvus. Tomas gali kartoti netinkamą elgesį net ir pirmuoju, pozityvaus, dėmesio atveju, jei mama ir toliau pernelyg ilgai ignoruos pirmuosius nuobodulio signalus. Kadangi toks vaiko elgesys buvo netyčinis ir pastebėtas pirmą kartą, mama išmintingai nukreipė vaiko dėmesį į kitą veiklą. Tačiau jei elgesys nesiliauja, kartojasi arba vaikas labai sutrinka dėl smarkios aplinkinių reakcijos (juoko, išgąsčio, barimo), reikėtų ramiai jam paaiškinti, kad matant kitiems taip elgtis negalima.
Trimečiai gali užsimanyti pažaisti su tėvų lytiniais organais, bet dažniausiai - su mamos krūtimis. Tėvai neturėtų leistis įtraukiami į šiuos žaidimus. Tėčio ar mamos kūnas nėra žaislas, jis turi teisę į privatumą taip pat kaip ir vaiko kūnas, todėl mažyliui derėtų paaiškinti, kad tai, ko jis nori, priklauso tik jums.
Penkerių metų vaikas jau gali suprasti, kas yra nederamas elgesys. Jei jis pasakoja tėvams, kad vyresnis vaikas kieme jam liepė nusimauti kelnaites ir duoti paliesti, reikėtų ramiai paaiškinti, jog taip elgtis negalima: Tu turi savo lytį (įvardinkite taip, kaip paprastai vadinate) ir ji priklauso tik tau, neturėtum jos rodyti, net jeigu tavo geras draugas labai prašo." Nedera vaiko tokiu atveju bausti ar gėdinti, jis turi aiškiai suprasti, kad nėra kaltas dėl to, jog kitas vaikas jam liepė taip daryti ir jis sutiko.
Žaidimai, kurie žeidžia
5-7 metų vaikai yra smalsūs, socialūs ir labai lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl jų seksualinė sveikata gali būti ypač lengvai pažeidžiama.
Jei paaiškėtų, kad į seksualinio tyrinėjimo žaidimą vaikas buvo įtrauktas prieš savo valią ir yra stipriai išgąsdintas, sukrėstas, reikėtų padėti jam nusiraminti, leisti išsipasakoti, o tada pamokyti, kaip tokiais atvejais elgtis, apsiginti. Po to, kai sužinosite, kas nutiko, nereikėtų vėl kalbėti apie įvykį su vaiku ar prie vaiko, jei jis pats nepradeda pokalbio. Perdėtas rūpestis, nuolatinis perpasakojimas giminaičiams, klausinėjimas neleidžia vaikui natūraliai atsitraukti, užsimiršti, verčia jį tapatintis su auka. Be abejo, tėvai turi pasirūpinti, kad tokie atvejai nesikartotų, ir informuoti apie netinkamą elgesį smurtautojo tėvus, mokytojus, policiją.
Jei patyręs smurtą vaikas negali nusiraminti, pradeda bijoti likti vienas, blogai miega, liūdi ir toks elgesys užtrunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų ieškoti specialistų -psichoterapeutų pagalbos.
Devynmetė Agnė pas psichologą buvo atvesta staiga pasikeitus jos elgesiui. Miela ir paklusni mergaitė beveik visą mėnesį nesidomi draugėmis, nenori ruošti pamokų, yra pikta ir kartais žnaibo sau ranką, kol atsiranda kraujosruvų. Tėvai įtaria, kad kažkas nutiko tarp jos ir kiemo vaikų, tačiau mergaitė nieko nepasakoja. Lankant psichoterapinius užsiėmimus paaiškėja, jog mergaitė, prisiklausiusi aplinkinių pasakojimų, labai bijo būti išprievartauta, bet tiksliai nežino, ką šis žodis reiškia, todėl kieme berniukams grubiai pajuokavus ji nusprendžia dabar esu išprievartauta" ir dėl to nesąmoningai kaltina bei žaloja pati save.
Net jei patirtas smurtas yra emocinis arba jei vaikas jį įsivaizduoja bijodamas to, kas gali jam nutikti, svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, ir padėti atsikratyti slegiančios kaltės bei išgąsčio. Neįmanoma apibendrintai nusakyti, kaip teisingai pasielgti kiekvienu smurto atveju, tačiau dažniausiai vaikui padeda, jeigu jam svarbus ar autoritetingas suaugusysis įvardina, jog kaltas yra tik pats smurtautojas, ir suteikia informacijos apie tai, kas yra prievarta. Agnei padėjo įvardinimas, kad ji iš tiesų ne buvo išprievartauta, o patyrė patyčias.
Patys tėvai gali padėti būdami šalia, palaikydami įprastą dienos rutiną, leisdami kalbėti vaikui apie savo jausmus, įvardindami, jog kaltas yra ne jis, o smurtautojas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti, kas įvyko, kaip jis jautėsi, vėliau pasiūlyti sugalvoti nupieštai istorijai gerą pabaigą. Susitarkite, kad piešinio niekam nerodysite, ir to laikykitės. Jei vaikas nori piešinį gadinti, reikėtų leisti ir netgi paskatinti tai daryti - užtepti, suplėšyti, išmesti, sutrypti. Tokiu būdu vaikas išreikš intensyvius jausmus ir greičiau nusiramins.
Vaikus traumuoti gali ir pornografinių filmų prieinamumas internete ar per televiziją. Australijoje, Kanberoje, buvo tirti dėl agresyvaus seksualinio elgesio pas psichologus nusiųsti vaikai. 90 procentų atvejų vaikai turėjo laisvą priėjimą prie interneto ir lankėsi pornografinėse svetainėse. Beveik visi vaikai minėjo, jog suaugusieji nekontroliuoja, ką jie veikia internete, o tėvai buvo įsitikinę, kad jų vaikai taip nesielgia.
Kadangi vaikai mokosi iš to, ką mato, laisvai prieinama pornografinė informacija skatina juos elgtis seksualiai agresyviu būdu. Tėvai turėtų nuolat domėtis ir kontroliuoti, ką internete veikia jų vaikas, o aptikę jį domintis pornografiniais filmukais paaiškinti tokiais ar panašiais žodžiais: tai suaugusių filmas, vaikams žiūrėti negalima", kartais filmuose rodo tokius dalykus, kurių žmonės paprastai nedaro, nes taip gali nuskriausti ar sužeisti vienas kitą". Detaliai vaikui aiškinti nereikalinga, tačiau, jei jis išsigandęs ar susirūpinęs, reikėtų paklausti, kas išgąsdino, paskatinti išsikalbėti.
Gydytojai ir ligoniai
Nors berniukai ir mergaitės savo žaidimus paprastai žaidžia atskirai, yra vienas žaidimas, kuris ne blogiau nei kompiuteris visus suvienija. Tai žaidimas Gydytojai ir ligoniai", kurį greičiausiai iš savo vaikystės prisimena daugelis. Tokie žaidimai prasideda apie ketvirtus penktus metus ir yra susiję ne su nepadorumu ar iškrypimais, o su šiam amžiui būdingu noru pažinti savo ir kitos lyties žmogaus kūną. Vaikai gali apžiūrinėti, liesti vieni kitų intymias vietas, trintis ar prisispausti prie kito kūno arba nusirenginėti ir vaidinti medicininę apžiūrą. Visa ši veikla rodo vaikų norą patirti, tyrinėti ir išreikšti ne tiek savo seksualumą, kiek jutiminius įspūdžius (pojūčių gamą). Vaikai siekia išsiaiškinti, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės, ir elgtis kaip suaugusieji". Tai, kad vaikai slepiasi ir nenori apie šį žaidimą kalbėtis, atspindi išmoktą iš tėvų elgesį, kai nuogas kūnas yra slepiamas ir elgiamasi droviai. Tačiau net nelabai drovūs tėvai išsigąsta ir pasimeta aptikę savo vaikus taip žaidžiant. Pirmas noras visuomet yra kaip nors tai uždrausti, sugėdinti. Iš tiesų, kiekvienu atveju situacija yra skirtinga, todėl vieno gero recepto, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, šiuo atveju nėra. Jei vaikai yra panašaus 4-6 metų amžiaus ir jūs netikėtai juos užtikote slapta žaidžiančius, nesuklysite, jei tiesiog giliai įkvėpsite ir ramiai pasakysite kažką panašaus į norėjau pakviesti jus valgyti, pažiūrėti filmuko". Kitaip tariant, nukreipsite vaikų dėmesį į kitą veiklą nekomentuodami to, ką matote. Šio amžiaus vaikams tėveliai gali padėti patenkinti smalsumą kartu skaitydami vaikų lytiniam ugdymui skirtas knygeles ir atsakyti į rūpimus klausimus, kai jie natūraliai iškyla.
Normalus vaikų tyrinėjimas paprastai atsiranda spontaniškai, vyksta tarp panašaus amžiaus, artimai bendraujančių vaikų. Vaikai tuo užsiima savanoriškai, jiems malonu, įdomu taip žaisti. Netikėtai užklupti, jie paprastai gėdijasi tokio elgesio, o sudrausti lengvai liaujasi priimdami tai kaip vieną iš daugybės galimų žaidimų.
Gabrielei dabar penkeri, o jos brolis tuoj bus septynerių. Vieną dieną nustebinta neįprastai tylaus vaikų elgesio mama užtinka savo dukrelę pakeltu sijonu, o sūnų - priglaudusį ausį prie jos pilvo. Pasiteiravus, ką jie čia veikia, brolis išrausta, o mažylė entuziastingai pareiškia: Aš greitai gimdysiu vaiką. Tadas dabar klausosi, kaip jis kvėpuoja."
Šiuo atveju mamai pavyko sutramdyti savo vaizduotę, ką dar jie ten darė, ir ramiai pakviesti kartu valgyti uogų paaiškinus, kad vaikus gimdo didelės ir sveikos mamos. Mama pasielgė teisingai, neskubėdama barti vaikų.
Jei užtikote gerokai vyresnio amžiaus vaiką, žaidžiantį su mažamečiu, arba jei vaikai tai daro viešoje vietoje, reikėtų sureaguoti tiesiogiai ir nedelsiant nurodyti ribas, pavyzdžiui: negalima rodyti kitiems savo užpakaliuko", gatvėje / svečiuose vaikai turi vaikščioti apsirengę", negalima taip žaisti, kai kiti žmonės mato, tai tavo jautri vieta ir niekas negali jos liesti, tik mama, kai tave maudo, ir gydytojas, kai tu sergi".
Bet kuriuo atveju daugiau laimėsite, jei užuot baudę, draudę ir gąsdinę stengsitės aiškiai nurodyti vaikui, koks elgesys yra nepageidaujamas, mokysite apginti ir saugoti save ir aplinkinius.
Kada vaikui reikalinga pagalba?
-Vaikas žaisdamas imituoja suaugusiųjų seksualinį elgesį, kiša daiktus į savo ar kito vaiko makštį, išangę, detaliai gali papasakoti apie lytinį aktą, suaugusiųjų lytinius organus.
-Žaisdami seksualinius žaidimus vaikai vieni kitiems grasina, naudoja prievartą, papirkinėja.
-Netinkamas vaiko elgesys tęsiasi nepaisant aiškaus ir pakartotinio suaugusiųjų draudimo.
-Užkluptas vaikas stipriai susijaudina, nenori ir negali paaiškinti, ką veikė, klausiamas pyksta ir nenori kalbėti, netgi jei suaugusysis elgiasi taktiškai - nekaltina, negrasina nubausti.
-Vaiko seksualinis elgesys pasireiškia ne pavieniais atvejais, bet yra sistemingas, viešas, dažnėja ir pažeidžia kitų vaikų privatumą.
-Vaikas žaidžia su kur kas vyresniu, labiau išsivysčiusiu ar mažai pažįstamu vaiku, su kuriuo paprastai nebendrauja, nėra pažįstamas.
-Seksualinio pobūdžio žaidimas dominuoja kitų žaidimų, veiklos atžvilgiu, vaikui rūpi tik tai".
-Vaikas seksualizuoja kasdieninius objektus, gyvūnus, žmones siekdamas juos seksualiai stimuliuoti arba naudoja juos savistimuliacijai.
-Vaikas tiesiogiai siūlo kitiems save kaip seksualinį objektą.
Aptartas seksualinis elgesys reiškia, kad vaikas tiesiogiai patyrė seksualinį smurtą, galėjo stebėti seksualinį suaugusių elgesį arba jam buvo prieinama pornografinio pobūdžio informacija, o tai taip pat prilygsta psichologiniam smurtui. Pastebėjus tokį elgesį, reikėtų nedelsiant kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją arba vaiko raidos specialistą, psichologą (pasirinkti reikėtų pagal situaciją ir galimybes).
Suaugusiesiems vaikai primena nekaltus, tyrus angelėliu , todėl susidūrę su savo vaikų seksualiniu elgesiu tėčiai ir mamos dažnai išsigąsta ir pasimeta. Staiga pasidaro neaišku, kur yra riba tarp to, kas leistina, normalu, ir to, kas neturėtų būti toleruojama.
Seksualumą esame pripratę sieti išskirtinai su suaugusiųjų pasauliu, tačiau iš tiesų žmogus jau nuo ankstyvos kūdikystės yra seksualus. Moksliniai stebėjimai rodo, kad berniukams dar būnant gimdoje įvyksta pirmosios erekcijos, kūdikiai gali masturbuotis, o dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų domisi priešinga lytimi ir žaidžia seksualinio tyrinėjimo žaidimus.
Žaidimas ir lytiškumas
Žaidimas - pagrindinė ir svarbiausia vaiko veikla, padedanti pažinti save ir pasaulį. Todėl stebėdami vaiko žaidimą psichologai, mokslininkai ir tėvai gali sužinoti, kaip jis jaučiasi, vystosi, kokia yra jo patirtis. Žaidimas taip pat parodo ir vaiko lytinę raidą, tapatybę bei galimus jos sutrikimus. Taigi, žaidimui būdingas ir lytiškumas. Paprastai mamos žaisdamos savo mažylius švelniai glosto, bučiuoja, priglaudžia, o tėčiai mėto į viršų, kutena, stengiasi padaryti ką nors netikėto. Tėvai skirtingai žaidžia, bendrauja su savo vaiku nuo pat jo gimimo taip suteikdami jam patyrimą, kad pasaulyje egzistuoja du poliai - vyriškas ir moteriškas.
Psichiatrų Roiphe'o ir Eleonoros Galenson vaikų lopšelyje-darželyje atlikti tyrimai parodė, jog tarp penkiolikto ir devyniolikto savo gyvenimo mėnesio vaikai pradeda suvokti savo lytį ir gali pasakyti esu mergaitė" arba esu berniukas". Lyties suvokimo laikotarpį tyrėjai vadina ankstyvąja genitaline faze, kuri siejama su vaiko gebėjimu jaustis ypatingu individu, turinčiu savo kūno sanadarą, norus, mintis. Apie lyties suvokimą byloja vaiko žaidimas, elgesys, bendravimo stilius. Nepaisant feminizmo idėjų ir visų kompiuterinių technologijų, mergaitės yra linkusios spontaniškai rinktis žaidimui lėles ir virtuvės rinkinius, o berniukai puola prie konstruktorių, mašinų ir ginklų. Tačiau tam, kad suvoktų savo lytiškumą, vaikams reikia praktiškai jį pajausti ir ištyrinėti.
Žaidimai su savimi
Praėjo tik šimtas metų nuo to laiko, kai psichoanalitikas S. Freudas pirmą kartą viešai pareiškė, kad vaikai užsiima masturbacine veikla. Šiandien vaikų psichologai teigia, jog saikinga masturbacija nėra nei žalinga, nei gėdinga. Priešingai, tai yra dėsningas ir normalus žmogaus raidos reiškinys, padedantis pagrindus būsimam seksualiniam gyvenimui.
Dar metų neturintys kūdikiai stengiasi pakartoti patirtą malonumą suspausdami šlaunis ar nevalingai liesdami savo genitalijas. Įžengę į trečiuosius metus mažyliai jau aktyviai tyrinėja savo kūną bandydami patikrinti tai, ką iki tol tik įsivaizduodavo: ar tikrai esu berniukas / mergaitė? Tokie tyrinėjimo žaidimai būdingi daugeliui sveikų vaikų ir praeina savaime. Juk pasaulyje tiek daug dalykų, kuriuos vaikas nori ištyrinėti, pažinti. Jei šis etapas praeina sėkmingai, paprastai nuo pradinių klasių iki paauglystės išgyvenamas lytinio abejingumo, pasyvumo laikotarpis. Įžengus į aktyvaus lytinio brendimo fazę (maždaug 11-12 metais) savo kūno tyrinėjimas tampa sąmoningu pasitenkinimo siekimu, taip ruošiantis būsimam lytiniam gyvenimui.
Kai kuriais atvejais savistimuliacijos elgesys nesibaigia ir netgi tampa reguliariu vaiko užsiėmimu, pakeičiančiu bendravimą, žaidimą ir sveiką pažintinę veiklą. Perdėta savistimuliacija paprastai užsiima emociškai apleisti, neprižiūrimi bei psichinės raidos sutrikimų turintys vaikai. Nuolatiniai žaidimai su savimi taip pat gali būti ženklas, jog vaikas patyrė seksualinį smurtą, ypač tais atvejais, kai vaiko elgesys, emocinė savijauta pasikeičia staiga ir labai stipriai. Įtarus seksualinę prievartą, reikia reaguoti nedelsiant - stabdyti smurtą ir suteikti vaikui būtiną psichologinę pagalbą bei saugumą. Tačiau grįžkime prie save tyrinėjančių mažylių, kurių tėveliai gan dažnai nerimaudami klausia, kaip ir kada reikėtų savo vaiką mokyti padorumo?
Padorumo mokymas
Padorumo ribos iš tiesų labai priklauso nuo kultūros, religijos, tėvų išsilavinimo ir asmeninės patirties. Vieni specialistai yra labiau linkę laikytis statistinio normų vidurkio, kiti rūpinasi, kad nebūtų sukelta rimtų sveikatos sutrikimų. Viena nuomonė čia neegzistuoja. Vaikų psichologai, padorumo vertinimus palikdami tėvams, bando nustatyti ir ištyrinėti, koks elgesys gali veikti vaiką traumuojančiai.
Jau nuo trejų metų vertėtų pradėti mokyti vaiką nedemonstruoti savo kūno viešai. Kaip teigia vaikų psichiatras Marcelis Rufo, tėvams nederėtų provokuoti vaiko laisvai demonstruoti savo nuogą kūną, maudytis ar miegoti kartu nuogiems. Nuo trejų iki šešerių metų trunkantis raidos tarpsnis yra vienas svarbiausių vaiko asmenybės, lytinio tapatumo ir elgsenos formavimuisi. Šiuo laikotarpiu vaikai kovoja dėl priešingos lyties gimdytojų dėmesio ir yra ypač jautrūs jų tarpusavio santykiams, elgesiui.
Kartais šio amžiaus vaikai pradeda nusirenginėti, aplinkiniams demonstruodami visas savo grožybes. Toks elgesys dažniausiai reiškia dėmesio siekimą ir paprastai liaujasi šį poreikį patenkinus.
Sandra jau visą valandą šnekučiuojasi su vaikystės laikų drauge. Jos pusketverių metų sūnus vis ateina patampyti mamos už rankovės, bet ši per daug įsitraukusi į pokalbį ir jam neatsako. Staiga draugė susiraukia ir sako: Oi, koks begėdis." Jaunoji mama išvysta savo sūnų su įkišta į kelnes ranka.
Supratusi, kad sūnus nuobodžiauja, Sandra nieko neatsako draugei ir kreipiasi tiesiai į sūnų: Tomai, ar dar prisimeni tą eilėraštį apie batus, kurį vakar išmokai? Mes labai norėtume dabar jo paklausyti." Vaikas laimingas deklamuoja savo eilėraštį ir dar bėga atsinešti darželyje nupiešto piešinio.
Jeigu mama būtų išbarusi Tomą, jis taip pat būtų liovęsis netinkamai elgtis, bet kitą kartą vėl siektų atkreipti į save dėmesį, nes jis vaikui yra būtinas, netgi jei yra negatyvus. Tomas gali kartoti netinkamą elgesį net ir pirmuoju, pozityvaus, dėmesio atveju, jei mama ir toliau pernelyg ilgai ignoruos pirmuosius nuobodulio signalus. Kadangi toks vaiko elgesys buvo netyčinis ir pastebėtas pirmą kartą, mama išmintingai nukreipė vaiko dėmesį į kitą veiklą. Tačiau jei elgesys nesiliauja, kartojasi arba vaikas labai sutrinka dėl smarkios aplinkinių reakcijos (juoko, išgąsčio, barimo), reikėtų ramiai jam paaiškinti, kad matant kitiems taip elgtis negalima.
Trimečiai gali užsimanyti pažaisti su tėvų lytiniais organais, bet dažniausiai - su mamos krūtimis. Tėvai neturėtų leistis įtraukiami į šiuos žaidimus. Tėčio ar mamos kūnas nėra žaislas, jis turi teisę į privatumą taip pat kaip ir vaiko kūnas, todėl mažyliui derėtų paaiškinti, kad tai, ko jis nori, priklauso tik jums.
Penkerių metų vaikas jau gali suprasti, kas yra nederamas elgesys. Jei jis pasakoja tėvams, kad vyresnis vaikas kieme jam liepė nusimauti kelnaites ir duoti paliesti, reikėtų ramiai paaiškinti, jog taip elgtis negalima: Tu turi savo lytį (įvardinkite taip, kaip paprastai vadinate) ir ji priklauso tik tau, neturėtum jos rodyti, net jeigu tavo geras draugas labai prašo." Nedera vaiko tokiu atveju bausti ar gėdinti, jis turi aiškiai suprasti, kad nėra kaltas dėl to, jog kitas vaikas jam liepė taip daryti ir jis sutiko.
Žaidimai, kurie žeidžia
5-7 metų vaikai yra smalsūs, socialūs ir labai lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl jų seksualinė sveikata gali būti ypač lengvai pažeidžiama.
Jei paaiškėtų, kad į seksualinio tyrinėjimo žaidimą vaikas buvo įtrauktas prieš savo valią ir yra stipriai išgąsdintas, sukrėstas, reikėtų padėti jam nusiraminti, leisti išsipasakoti, o tada pamokyti, kaip tokiais atvejais elgtis, apsiginti. Po to, kai sužinosite, kas nutiko, nereikėtų vėl kalbėti apie įvykį su vaiku ar prie vaiko, jei jis pats nepradeda pokalbio. Perdėtas rūpestis, nuolatinis perpasakojimas giminaičiams, klausinėjimas neleidžia vaikui natūraliai atsitraukti, užsimiršti, verčia jį tapatintis su auka. Be abejo, tėvai turi pasirūpinti, kad tokie atvejai nesikartotų, ir informuoti apie netinkamą elgesį smurtautojo tėvus, mokytojus, policiją.
Jei patyręs smurtą vaikas negali nusiraminti, pradeda bijoti likti vienas, blogai miega, liūdi ir toks elgesys užtrunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų ieškoti specialistų -psichoterapeutų pagalbos.
Devynmetė Agnė pas psichologą buvo atvesta staiga pasikeitus jos elgesiui. Miela ir paklusni mergaitė beveik visą mėnesį nesidomi draugėmis, nenori ruošti pamokų, yra pikta ir kartais žnaibo sau ranką, kol atsiranda kraujosruvų. Tėvai įtaria, kad kažkas nutiko tarp jos ir kiemo vaikų, tačiau mergaitė nieko nepasakoja. Lankant psichoterapinius užsiėmimus paaiškėja, jog mergaitė, prisiklausiusi aplinkinių pasakojimų, labai bijo būti išprievartauta, bet tiksliai nežino, ką šis žodis reiškia, todėl kieme berniukams grubiai pajuokavus ji nusprendžia dabar esu išprievartauta" ir dėl to nesąmoningai kaltina bei žaloja pati save.
Net jei patirtas smurtas yra emocinis arba jei vaikas jį įsivaizduoja bijodamas to, kas gali jam nutikti, svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, ir padėti atsikratyti slegiančios kaltės bei išgąsčio. Neįmanoma apibendrintai nusakyti, kaip teisingai pasielgti kiekvienu smurto atveju, tačiau dažniausiai vaikui padeda, jeigu jam svarbus ar autoritetingas suaugusysis įvardina, jog kaltas yra tik pats smurtautojas, ir suteikia informacijos apie tai, kas yra prievarta. Agnei padėjo įvardinimas, kad ji iš tiesų ne buvo išprievartauta, o patyrė patyčias.
Patys tėvai gali padėti būdami šalia, palaikydami įprastą dienos rutiną, leisdami kalbėti vaikui apie savo jausmus, įvardindami, jog kaltas yra ne jis, o smurtautojas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti, kas įvyko, kaip jis jautėsi, vėliau pasiūlyti sugalvoti nupieštai istorijai gerą pabaigą. Susitarkite, kad piešinio niekam nerodysite, ir to laikykitės. Jei vaikas nori piešinį gadinti, reikėtų leisti ir netgi paskatinti tai daryti - užtepti, suplėšyti, išmesti, sutrypti. Tokiu būdu vaikas išreikš intensyvius jausmus ir greičiau nusiramins.
Vaikus traumuoti gali ir pornografinių filmų prieinamumas internete ar per televiziją. Australijoje, Kanberoje, buvo tirti dėl agresyvaus seksualinio elgesio pas psichologus nusiųsti vaikai. 90 procentų atvejų vaikai turėjo laisvą priėjimą prie interneto ir lankėsi pornografinėse svetainėse. Beveik visi vaikai minėjo, jog suaugusieji nekontroliuoja, ką jie veikia internete, o tėvai buvo įsitikinę, kad jų vaikai taip nesielgia.
Kadangi vaikai mokosi iš to, ką mato, laisvai prieinama pornografinė informacija skatina juos elgtis seksualiai agresyviu būdu. Tėvai turėtų nuolat domėtis ir kontroliuoti, ką internete veikia jų vaikas, o aptikę jį domintis pornografiniais filmukais paaiškinti tokiais ar panašiais žodžiais: tai suaugusių filmas, vaikams žiūrėti negalima", kartais filmuose rodo tokius dalykus, kurių žmonės paprastai nedaro, nes taip gali nuskriausti ar sužeisti vienas kitą". Detaliai vaikui aiškinti nereikalinga, tačiau, jei jis išsigandęs ar susirūpinęs, reikėtų paklausti, kas išgąsdino, paskatinti išsikalbėti.
Gydytojai ir ligoniai
Nors berniukai ir mergaitės savo žaidimus paprastai žaidžia atskirai, yra vienas žaidimas, kuris ne blogiau nei kompiuteris visus suvienija. Tai žaidimas Gydytojai ir ligoniai", kurį greičiausiai iš savo vaikystės prisimena daugelis. Tokie žaidimai prasideda apie ketvirtus penktus metus ir yra susiję ne su nepadorumu ar iškrypimais, o su šiam amžiui būdingu noru pažinti savo ir kitos lyties žmogaus kūną. Vaikai gali apžiūrinėti, liesti vieni kitų intymias vietas, trintis ar prisispausti prie kito kūno arba nusirenginėti ir vaidinti medicininę apžiūrą. Visa ši veikla rodo vaikų norą patirti, tyrinėti ir išreikšti ne tiek savo seksualumą, kiek jutiminius įspūdžius (pojūčių gamą). Vaikai siekia išsiaiškinti, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės, ir elgtis kaip suaugusieji". Tai, kad vaikai slepiasi ir nenori apie šį žaidimą kalbėtis, atspindi išmoktą iš tėvų elgesį, kai nuogas kūnas yra slepiamas ir elgiamasi droviai. Tačiau net nelabai drovūs tėvai išsigąsta ir pasimeta aptikę savo vaikus taip žaidžiant. Pirmas noras visuomet yra kaip nors tai uždrausti, sugėdinti. Iš tiesų, kiekvienu atveju situacija yra skirtinga, todėl vieno gero recepto, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, šiuo atveju nėra. Jei vaikai yra panašaus 4-6 metų amžiaus ir jūs netikėtai juos užtikote slapta žaidžiančius, nesuklysite, jei tiesiog giliai įkvėpsite ir ramiai pasakysite kažką panašaus į norėjau pakviesti jus valgyti, pažiūrėti filmuko". Kitaip tariant, nukreipsite vaikų dėmesį į kitą veiklą nekomentuodami to, ką matote. Šio amžiaus vaikams tėveliai gali padėti patenkinti smalsumą kartu skaitydami vaikų lytiniam ugdymui skirtas knygeles ir atsakyti į rūpimus klausimus, kai jie natūraliai iškyla.
Normalus vaikų tyrinėjimas paprastai atsiranda spontaniškai, vyksta tarp panašaus amžiaus, artimai bendraujančių vaikų. Vaikai tuo užsiima savanoriškai, jiems malonu, įdomu taip žaisti. Netikėtai užklupti, jie paprastai gėdijasi tokio elgesio, o sudrausti lengvai liaujasi priimdami tai kaip vieną iš daugybės galimų žaidimų.
Gabrielei dabar penkeri, o jos brolis tuoj bus septynerių. Vieną dieną nustebinta neįprastai tylaus vaikų elgesio mama užtinka savo dukrelę pakeltu sijonu, o sūnų - priglaudusį ausį prie jos pilvo. Pasiteiravus, ką jie čia veikia, brolis išrausta, o mažylė entuziastingai pareiškia: Aš greitai gimdysiu vaiką. Tadas dabar klausosi, kaip jis kvėpuoja."
Šiuo atveju mamai pavyko sutramdyti savo vaizduotę, ką dar jie ten darė, ir ramiai pakviesti kartu valgyti uogų paaiškinus, kad vaikus gimdo didelės ir sveikos mamos. Mama pasielgė teisingai, neskubėdama barti vaikų.
Jei užtikote gerokai vyresnio amžiaus vaiką, žaidžiantį su mažamečiu, arba jei vaikai tai daro viešoje vietoje, reikėtų sureaguoti tiesiogiai ir nedelsiant nurodyti ribas, pavyzdžiui: negalima rodyti kitiems savo užpakaliuko", gatvėje / svečiuose vaikai turi vaikščioti apsirengę", negalima taip žaisti, kai kiti žmonės mato, tai tavo jautri vieta ir niekas negali jos liesti, tik mama, kai tave maudo, ir gydytojas, kai tu sergi".
Bet kuriuo atveju daugiau laimėsite, jei užuot baudę, draudę ir gąsdinę stengsitės aiškiai nurodyti vaikui, koks elgesys yra nepageidaujamas, mokysite apginti ir saugoti save ir aplinkinius.
Kada vaikui reikalinga pagalba?
-Vaikas žaisdamas imituoja suaugusiųjų seksualinį elgesį, kiša daiktus į savo ar kito vaiko makštį, išangę, detaliai gali papasakoti apie lytinį aktą, suaugusiųjų lytinius organus.
-Žaisdami seksualinius žaidimus vaikai vieni kitiems grasina, naudoja prievartą, papirkinėja.
-Netinkamas vaiko elgesys tęsiasi nepaisant aiškaus ir pakartotinio suaugusiųjų draudimo.
-Užkluptas vaikas stipriai susijaudina, nenori ir negali paaiškinti, ką veikė, klausiamas pyksta ir nenori kalbėti, netgi jei suaugusysis elgiasi taktiškai - nekaltina, negrasina nubausti.
-Vaiko seksualinis elgesys pasireiškia ne pavieniais atvejais, bet yra sistemingas, viešas, dažnėja ir pažeidžia kitų vaikų privatumą.
-Vaikas žaidžia su kur kas vyresniu, labiau išsivysčiusiu ar mažai pažįstamu vaiku, su kuriuo paprastai nebendrauja, nėra pažįstamas.
-Seksualinio pobūdžio žaidimas dominuoja kitų žaidimų, veiklos atžvilgiu, vaikui rūpi tik tai".
-Vaikas seksualizuoja kasdieninius objektus, gyvūnus, žmones siekdamas juos seksualiai stimuliuoti arba naudoja juos savistimuliacijai.
-Vaikas tiesiogiai siūlo kitiems save kaip seksualinį objektą.
Aptartas seksualinis elgesys reiškia, kad vaikas tiesiogiai patyrė seksualinį smurtą, galėjo stebėti seksualinį suaugusių elgesį arba jam buvo prieinama pornografinio pobūdžio informacija, o tai taip pat prilygsta psichologiniam smurtui. Pastebėjus tokį elgesį, reikėtų nedelsiant kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją arba vaiko raidos specialistą, psichologą (pasirinkti reikėtų pagal situaciją ir galimybes).
EMOCINIS INTELEKTAS
Š̌iuo metu visi tik ir kalba apie emocinį intelektą ir jo svarbą. Puiku. Puiku, nes manau, kad Lietuvoje du iš trijų suaugusiųjų turi emocinių problemų, ir tik todėl, kad niekada nesame kalbėję apie savo emocijas, niekada nesame jų įvardiję. Štai visai neseniai vienas pažįstamas parašė emocingą straipsnį, kuris tarsi įžeidžia tradicines lietuvių vertybes. Ir ką jūs sau manote? Žmonės, užuot klausę, kodėl jo tokia nuomonė, sumalė jį į miltus, išvadino paskutiniais žodžiais, net ir grasinimų sulaukė. Ar tai sveikos visuomenės požymis? Ar tai žmonių, gebančių gerbti kitą nuomonę, elgesys? Drįstu abejoti. Ir tai dažnai pasitaiko. Pabandykite pasakyti kokiai nors jaunai mamai, kad dvejų metų motinystės atostogos nesąmonė. Tuoj pat į skutelius sudraskys! O tą mamą mato, nors ir mažas, bet labai imlus vaikas. Ir mokosi. Ir dedasi viską į savo galvelę, formuojasi bendravimo su kitais įgūdžius ir įpročius.
Nežinome, ką daryti, kai sukyla mūsų pačių emocijos, o pamatę piktą, pavydų ar suirzusį vaiką, vis dar įkišame trigrašį, kad jis blogas vaikas. Taip ir klijuojame etiketes į kairę ir į dešinę.
Neabejoju, kad visi normalūs tėvai ir pedagogai nori su vaikais elgtis sąžiningai, kantriai ir pagarbiai. Tačiau ar visi, užplūdus emocijoms gebame tokie būti?
Žmogus yra socialinė būtybė. Norime to ar nenorime, tačiau gy- vename ne vieni. Galime būti itin vieniši, tačiau vis vien turime ryšį su aplinkiniu pasauliu. Vieniši žmonės paprastai nėra laimingi, jiems reikia bendravimo, reikia genties. Sėkmingas gyvenimas gentyje neįmanomas be emocinio intelekto. Kas tas emocinis intelektas? Štai žymus amerikiečių psichologas Danielis Golemanas (Daniel Goleman) teigia, kad emocinis intelektas apima penkias sritis. Pirmiausia savivoka: žmogus turi susigaudyti savo jausmuose, su- prasti, kodėl pyksta ar džiaugiasi. Suvokęs, ką jaučia, gali tuo pasinaudoti ir pakreipti reikiama linkme. Toliau savireguliacija. Žmogus teigia, kad negalima neigiamoms nuotaikoms duoti lai- svės. Yra užduočių, kurias privalu įgyvendinti. Tas emocijas, kurios trukdo, reikia tramdyti. Trečia sritis motyvacija: savo pomėgių naudojimas, norint save išjudinti ir nukreipti tikslų siekiams. Savivoka, savireguliacija ir motyvacija apibrėžia tai, kaip žmogus tvarkosi pats su savimi. Ketvirta sritis empatija: atjauta, įsijautimas į kitų žmonių emocinę būseną, gebėjimas atsižvelgti į jų požiūrį. Penkta sritis visuomeniniai įgūdžiai: tinkamas bendravimo emocijų valdymas ir tikslus visuomeninių situacijų bei tinklų perpratimas. Akivaizdu, jog nėra ir negali būti paprasta, nes emocinio intelekto lavinimas ne vienos dienos ar vienerių metų darbas.
Kadangi ne vienerius metus kalbu apie emocinį intelektą, noriu pabrėžti, kad investicijos į emocinio intelekto lavinimą atsiperka su kaupu. Moksliniai tyrimai rodo, kad aukštesnio emocinio intelekto vaikai tampa atsakingesniais, rūpestingesniais, laimingesniais (mano esantys) suaugusiaisiais. Be to, jie dažnai eina aukštesnes pareigas darbe, lengviau susidoroja su savo gyvenimo uždaviniais. Kokių gebėjimų reikia vaikui, kad teigtume, jog jo emocinis intelektas yra aukštesnis negu vidutinis?
Jis privalo turėti šiuos gebėjimus:
kontroliuoti impulsus;
laukti apdovanojimo;
susikurti motyvaciją;
skaityti kitų žmonių emocijas;
susidoroti su sėkme;
įveikti nesėkmę.
Taigi kalbame apie savo impulsų valdymą, apie santykių valdymą, apie savęs ir kitų pažinimą, apie elgesio keitimą. Žmogus, užuot leidęs prasiveržti bet kokia forma emocijų vulkanui arba visiškai jas tramdęs, tiesiog įsisąmonina tai, ką jaučia, geba savo jausmus nukreipti tinkama linkme ir nesileidžia jų valdomas. Vaikystės Sode vaikams nuolat kartojame: Suprantu, kad pyksti, tačiau kaip turėtum elgtis, kad supykęs nekąstum, nemuštum, nespirtum ir pan.
Vaikai dažniausiai mokosi stebėdami, todėl būtent iš mūsų, pirmųjų savo pedagogų, jie gauna gebėjimų pradmenis: kontroliuoti impulsus, laukti apdovanojimo, susikurti motyvaciją, skaityti kitų žmonių emocijas, susidoroti su sėkme ir su nesėkme. Taigi gyvybiškai svarbu, ką sakome ir darome matant vaikams. Žymus amerikiečių psichologas, profesorius Džonas Gotmanas (John Gottman), tyręs daugybę šeimų, sako, kad visas šeimas galima skirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie moko vaikus įvardyti emocijas ir tuos, kurie nemoko. Tuos, kurie moko, jis vadina EMOCIJŲ TRENERIAIS. Šie suaugusieji neneigia ir neignoruoja vaikų pykčio, liūdesio ar baimių. Jie žiūri į emocijas kaip į natūralią gyvenimo eigos dalį ir iš- naudoja emocijų proveržius gyvenimo pamokoms ir santykiams stiprinti. Pirmiausia turime įsisąmoninti, kad emocijų proveržių akimirkos tai metas, kai vaikams labiausiai mūsų reikia. Kodėl? Nes tada galime vaikui pasakyti, kad viskas bus gerai, kad aš tave myliu, kad gyvenime pasitaiko visko. Ką vietoj to darome?
Ogi dažniausiai, kai netikėtai prasiveržia vaiko emocijos (gėda, pyktis, baimė), neigiame ir ignoruojame, sakome, kad nieko baisaus, kritikuojame (yra net tokių, kurie baudžia!). Esama ir tokių tėvų bei pedagogų, kurie supranta, kad vaikas turi įvairių emocijų ir jaučia jam empatiją, tačiau nepadeda ieškoti išeities iš situacijų ir neapibrėžia vaiko elgesio ribų.
Kaip galime padėti vaikui? Pavyzdžiui, supykusiam vaikui, kuris nenori eiti į darželį, tėvai arba pedagogai:
įvardija jausmą;
padeda vaikui jį įvardyti;
leidžia išsikalbėti;
priglaudžia vaiką (jei jam to reikia);
parodo, kad gerbia vaiko jausmus;
brėžia ribą: rodo dėmesį, tačiau leidžia suprasti, kad nelaužys susitarimo (vaikas vis vien eis į darželį).
Šie žingsniai padeda suprasti jausmus, moko empatiškai klausytis, skatina vaiką rasti žodžius, kuriais jis gali nusakyti savo jausmus ir neperžengti taisyklių ribų. Didžiausia bėda kraštutinumai, kai jausmai draudžiami arba kai jie užvaldo (ir keičia) šeimos gyvenimą.
Dažnam kyla klausimas, kodėl reikia su vaikais kalbėtis apie visus jų jausmus juk tai suryja begalę laiko. Tačiau tyrimai rodo, kad vaikai, kurie apsupti tokių pedagogų ir tėvų:
yra geresnės fizinės sveikatos;
pažangiau mokosi;
geriau sutaria su kitais vaikais;
turi mažiau elgesio problemų ugdymo įstaigose;
rečiau griebiasi agresijos;
yra atsparesni neigiamiems jausmams (greičiau nusiramina po
pykčio priepuolio, geriau susidoroja su stresinėmis situacijomis
ir pan.);
yra geresnės emocinės sveikatos.
Kita vertus, emocijų įvardijimas nėra panacėja. Tai nereiškia, kad nebebus konfliktų, piktų žodžių, nuoskaudų, liūdesio ar streso. Konfliktas gyvenimo kasdienybė. Tačiau, pradėję įvardyti emocijas ir kalbėti apie jas su vaikais, tapsite artimesni, o suartėjus visos problemos atrodys lengviau išsprendžiamos.
Yra manančių, kad emocijų įvardijimas ir kalbėjimas apie jas tarsi užgožia auklėjimą. Priešingai. Kalbėdami su vaikais, būsite artimesni, galėsite aktyviau dalyvauti, formuodami vaiko asmenybę, nes vaikas paprasčiausiai jumis pasitikės. Kai yra savitarpio pasitikėjimas, prireikus galite būti griežti. Galite pasakyti, kad vaikas klysta. Jūs nebijote brėžti ribų. Jūs nebijote pasakyti, kai vaikas jus nuvilia, kai matote, kad jis galėjo padaryti kai ką geriau. Dėl emocinio tarpusavio ryšio jūsų žodžiai yra svarbūs vaikui. Jam rūpi, ką jūs galvojate, ir jis nenori jūsų nuvilti.
Visa tai, be abejo, reikalauja daug pastangų. Kita vertus, ką darome, kai norime, kad vaikas puikiai žaistų krepšinį? Manau, kad tokiu atveju stengiamės, kad jis treniruotųsi, motyvuojame, raginame, vežiojame į treniruotes, investuojame, ar ne? Jeigu norime, kad vaikas šoktų? Darome tą patį! Visai tas pat ir dėl emocijų: atsi- raitojame rankoves ir dirbame. Geriausiai žaidimo taisykles nustato tėvai, todėl būtinas ugdymo įstaigos ir tėvų bendradar- biavimas. Jeigu tėvai to nedaro, tai ugdytojų užduotis stengtis, kad jie pradėtų tai daryti. Mums reikia įveikti stereotipus, kad vaikas ma- žas, neracionalus, nepatyręs, o jo jausmai tik užgaida. Turime iš- girsti ne tik tai, ką vaikas sako, bet ir tai, ką jaučia. Turime išmokti kritikuoti ne vaiką, o jo netinkamą elgesį.
Taigi pradėkite nuo empatijos, tapkite vaikų sąjungininkais, o ne priešininkais, pastebėkite ir įvardykite vaiko jausmus, pažinkite vaikus ir juos pažinę suartėkite su jais (štai jums ir individualizacija, apie kurią kalbama nuo Nepriklausomybės pradžios), spręskite problemas, nepamiršdami brėžti ribų. Atsiminkite, kad vaikai taip pat mokosi iš savo klaidų, o jų jausmai ir rūpesčiai nėra vaikiški. Sėkmės.
(Dr. Austėja Landsbergienė)
Š̌iuo metu visi tik ir kalba apie emocinį intelektą ir jo svarbą. Puiku. Puiku, nes manau, kad Lietuvoje du iš trijų suaugusiųjų turi emocinių problemų, ir tik todėl, kad niekada nesame kalbėję apie savo emocijas, niekada nesame jų įvardiję. Štai visai neseniai vienas pažįstamas parašė emocingą straipsnį, kuris tarsi įžeidžia tradicines lietuvių vertybes. Ir ką jūs sau manote? Žmonės, užuot klausę, kodėl jo tokia nuomonė, sumalė jį į miltus, išvadino paskutiniais žodžiais, net ir grasinimų sulaukė. Ar tai sveikos visuomenės požymis? Ar tai žmonių, gebančių gerbti kitą nuomonę, elgesys? Drįstu abejoti. Ir tai dažnai pasitaiko. Pabandykite pasakyti kokiai nors jaunai mamai, kad dvejų metų motinystės atostogos nesąmonė. Tuoj pat į skutelius sudraskys! O tą mamą mato, nors ir mažas, bet labai imlus vaikas. Ir mokosi. Ir dedasi viską į savo galvelę, formuojasi bendravimo su kitais įgūdžius ir įpročius.
Nežinome, ką daryti, kai sukyla mūsų pačių emocijos, o pamatę piktą, pavydų ar suirzusį vaiką, vis dar įkišame trigrašį, kad jis blogas vaikas. Taip ir klijuojame etiketes į kairę ir į dešinę.
Neabejoju, kad visi normalūs tėvai ir pedagogai nori su vaikais elgtis sąžiningai, kantriai ir pagarbiai. Tačiau ar visi, užplūdus emocijoms gebame tokie būti?
Žmogus yra socialinė būtybė. Norime to ar nenorime, tačiau gy- vename ne vieni. Galime būti itin vieniši, tačiau vis vien turime ryšį su aplinkiniu pasauliu. Vieniši žmonės paprastai nėra laimingi, jiems reikia bendravimo, reikia genties. Sėkmingas gyvenimas gentyje neįmanomas be emocinio intelekto. Kas tas emocinis intelektas? Štai žymus amerikiečių psichologas Danielis Golemanas (Daniel Goleman) teigia, kad emocinis intelektas apima penkias sritis. Pirmiausia savivoka: žmogus turi susigaudyti savo jausmuose, su- prasti, kodėl pyksta ar džiaugiasi. Suvokęs, ką jaučia, gali tuo pasinaudoti ir pakreipti reikiama linkme. Toliau savireguliacija. Žmogus teigia, kad negalima neigiamoms nuotaikoms duoti lai- svės. Yra užduočių, kurias privalu įgyvendinti. Tas emocijas, kurios trukdo, reikia tramdyti. Trečia sritis motyvacija: savo pomėgių naudojimas, norint save išjudinti ir nukreipti tikslų siekiams. Savivoka, savireguliacija ir motyvacija apibrėžia tai, kaip žmogus tvarkosi pats su savimi. Ketvirta sritis empatija: atjauta, įsijautimas į kitų žmonių emocinę būseną, gebėjimas atsižvelgti į jų požiūrį. Penkta sritis visuomeniniai įgūdžiai: tinkamas bendravimo emocijų valdymas ir tikslus visuomeninių situacijų bei tinklų perpratimas. Akivaizdu, jog nėra ir negali būti paprasta, nes emocinio intelekto lavinimas ne vienos dienos ar vienerių metų darbas.
Kadangi ne vienerius metus kalbu apie emocinį intelektą, noriu pabrėžti, kad investicijos į emocinio intelekto lavinimą atsiperka su kaupu. Moksliniai tyrimai rodo, kad aukštesnio emocinio intelekto vaikai tampa atsakingesniais, rūpestingesniais, laimingesniais (mano esantys) suaugusiaisiais. Be to, jie dažnai eina aukštesnes pareigas darbe, lengviau susidoroja su savo gyvenimo uždaviniais. Kokių gebėjimų reikia vaikui, kad teigtume, jog jo emocinis intelektas yra aukštesnis negu vidutinis?
Jis privalo turėti šiuos gebėjimus:
kontroliuoti impulsus;
laukti apdovanojimo;
susikurti motyvaciją;
skaityti kitų žmonių emocijas;
susidoroti su sėkme;
įveikti nesėkmę.
Taigi kalbame apie savo impulsų valdymą, apie santykių valdymą, apie savęs ir kitų pažinimą, apie elgesio keitimą. Žmogus, užuot leidęs prasiveržti bet kokia forma emocijų vulkanui arba visiškai jas tramdęs, tiesiog įsisąmonina tai, ką jaučia, geba savo jausmus nukreipti tinkama linkme ir nesileidžia jų valdomas. Vaikystės Sode vaikams nuolat kartojame: Suprantu, kad pyksti, tačiau kaip turėtum elgtis, kad supykęs nekąstum, nemuštum, nespirtum ir pan.
Vaikai dažniausiai mokosi stebėdami, todėl būtent iš mūsų, pirmųjų savo pedagogų, jie gauna gebėjimų pradmenis: kontroliuoti impulsus, laukti apdovanojimo, susikurti motyvaciją, skaityti kitų žmonių emocijas, susidoroti su sėkme ir su nesėkme. Taigi gyvybiškai svarbu, ką sakome ir darome matant vaikams. Žymus amerikiečių psichologas, profesorius Džonas Gotmanas (John Gottman), tyręs daugybę šeimų, sako, kad visas šeimas galima skirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie moko vaikus įvardyti emocijas ir tuos, kurie nemoko. Tuos, kurie moko, jis vadina EMOCIJŲ TRENERIAIS. Šie suaugusieji neneigia ir neignoruoja vaikų pykčio, liūdesio ar baimių. Jie žiūri į emocijas kaip į natūralią gyvenimo eigos dalį ir iš- naudoja emocijų proveržius gyvenimo pamokoms ir santykiams stiprinti. Pirmiausia turime įsisąmoninti, kad emocijų proveržių akimirkos tai metas, kai vaikams labiausiai mūsų reikia. Kodėl? Nes tada galime vaikui pasakyti, kad viskas bus gerai, kad aš tave myliu, kad gyvenime pasitaiko visko. Ką vietoj to darome?
Ogi dažniausiai, kai netikėtai prasiveržia vaiko emocijos (gėda, pyktis, baimė), neigiame ir ignoruojame, sakome, kad nieko baisaus, kritikuojame (yra net tokių, kurie baudžia!). Esama ir tokių tėvų bei pedagogų, kurie supranta, kad vaikas turi įvairių emocijų ir jaučia jam empatiją, tačiau nepadeda ieškoti išeities iš situacijų ir neapibrėžia vaiko elgesio ribų.
Kaip galime padėti vaikui? Pavyzdžiui, supykusiam vaikui, kuris nenori eiti į darželį, tėvai arba pedagogai:
įvardija jausmą;
padeda vaikui jį įvardyti;
leidžia išsikalbėti;
priglaudžia vaiką (jei jam to reikia);
parodo, kad gerbia vaiko jausmus;
brėžia ribą: rodo dėmesį, tačiau leidžia suprasti, kad nelaužys susitarimo (vaikas vis vien eis į darželį).
Šie žingsniai padeda suprasti jausmus, moko empatiškai klausytis, skatina vaiką rasti žodžius, kuriais jis gali nusakyti savo jausmus ir neperžengti taisyklių ribų. Didžiausia bėda kraštutinumai, kai jausmai draudžiami arba kai jie užvaldo (ir keičia) šeimos gyvenimą.
Dažnam kyla klausimas, kodėl reikia su vaikais kalbėtis apie visus jų jausmus juk tai suryja begalę laiko. Tačiau tyrimai rodo, kad vaikai, kurie apsupti tokių pedagogų ir tėvų:
yra geresnės fizinės sveikatos;
pažangiau mokosi;
geriau sutaria su kitais vaikais;
turi mažiau elgesio problemų ugdymo įstaigose;
rečiau griebiasi agresijos;
yra atsparesni neigiamiems jausmams (greičiau nusiramina po
pykčio priepuolio, geriau susidoroja su stresinėmis situacijomis
ir pan.);
yra geresnės emocinės sveikatos.
Kita vertus, emocijų įvardijimas nėra panacėja. Tai nereiškia, kad nebebus konfliktų, piktų žodžių, nuoskaudų, liūdesio ar streso. Konfliktas gyvenimo kasdienybė. Tačiau, pradėję įvardyti emocijas ir kalbėti apie jas su vaikais, tapsite artimesni, o suartėjus visos problemos atrodys lengviau išsprendžiamos.
Yra manančių, kad emocijų įvardijimas ir kalbėjimas apie jas tarsi užgožia auklėjimą. Priešingai. Kalbėdami su vaikais, būsite artimesni, galėsite aktyviau dalyvauti, formuodami vaiko asmenybę, nes vaikas paprasčiausiai jumis pasitikės. Kai yra savitarpio pasitikėjimas, prireikus galite būti griežti. Galite pasakyti, kad vaikas klysta. Jūs nebijote brėžti ribų. Jūs nebijote pasakyti, kai vaikas jus nuvilia, kai matote, kad jis galėjo padaryti kai ką geriau. Dėl emocinio tarpusavio ryšio jūsų žodžiai yra svarbūs vaikui. Jam rūpi, ką jūs galvojate, ir jis nenori jūsų nuvilti.
Visa tai, be abejo, reikalauja daug pastangų. Kita vertus, ką darome, kai norime, kad vaikas puikiai žaistų krepšinį? Manau, kad tokiu atveju stengiamės, kad jis treniruotųsi, motyvuojame, raginame, vežiojame į treniruotes, investuojame, ar ne? Jeigu norime, kad vaikas šoktų? Darome tą patį! Visai tas pat ir dėl emocijų: atsi- raitojame rankoves ir dirbame. Geriausiai žaidimo taisykles nustato tėvai, todėl būtinas ugdymo įstaigos ir tėvų bendradar- biavimas. Jeigu tėvai to nedaro, tai ugdytojų užduotis stengtis, kad jie pradėtų tai daryti. Mums reikia įveikti stereotipus, kad vaikas ma- žas, neracionalus, nepatyręs, o jo jausmai tik užgaida. Turime iš- girsti ne tik tai, ką vaikas sako, bet ir tai, ką jaučia. Turime išmokti kritikuoti ne vaiką, o jo netinkamą elgesį.
Taigi pradėkite nuo empatijos, tapkite vaikų sąjungininkais, o ne priešininkais, pastebėkite ir įvardykite vaiko jausmus, pažinkite vaikus ir juos pažinę suartėkite su jais (štai jums ir individualizacija, apie kurią kalbama nuo Nepriklausomybės pradžios), spręskite problemas, nepamiršdami brėžti ribų. Atsiminkite, kad vaikai taip pat mokosi iš savo klaidų, o jų jausmai ir rūpesčiai nėra vaikiški. Sėkmės.
(Dr. Austėja Landsbergienė)
buvau sužavėta seminaru apie tėvų ir vaikų santykius, kaip tėvai turėtų bendrauti su vaikais, kad šiek būtų sėkmingi savo gyvenime. Tiesiog negaliu nepasidalinti http://www.egu.lt/mo...ingais-114.html
QUOTE(Doma20 @ 2012 10 18, 14:33)
buvau sužavėta seminaru apie tėvų ir vaikų santykius, kaip tėvai turėtų bendrauti su vaikais, kad šiek būtų sėkmingi savo gyvenime. Tiesiog negaliu nepasidalinti http://www.egu.lt/mo...ingais-114.html
mokejote 40lt?
PSICHOLOGO PATARIMAI - VAIKO DIENOS REZIMAS
Karolina Bajoriūnienė,
Psichologijos ir psichoterapijos centro "InVito" psichologė
Kas yra vaiko dienos režimas (dienotvarkė)? Tai teisingas paros laiko suskirstymas, atsižvelgiant į vaiko amžių, sveikatą, gyvenimo sąlygas ir individualias ypatybes. Režimas svarbus ne tik fiziniam, bet ir psichiniam vaiko vystymuisi. Režimas suteikia vaikui stabilumo būseną, kuri leidžia mažyliui jaustis saugiam. Be to, režimas sukuria tam tikrus pasaulio, į kurį patenka vaikas, orientyrus.
Patarimų, koks turėtų būti vaiko dienos režimas, kaip sudaryti dienotvarkę, randame beveik visose tėvams ir pedagogams skirtose knygose apie vaikų ugdymą. Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik svarbiausius vaiko namų-darželio dienos režimo aspektus, bet ir pasigilinsime į konkrečią situaciją ikimokyklinuko dienos režimą vasaros mėnesiais ir grįžimą į įprastą darželio ritmą po jų.
Kas svarbiau vaiko poreikiai ar visuomenė?
Turėdama ilgametę psichologijos praktikos patirtį su mažamečiais vaikais, susidariau tvirtą poziciją esu UŽ režimą nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Šiandien labai populiaru išgirsti gydytojus sakant, kad vaiką reikia maitinti, kai tik jis to nori. Vertinant kūdikystės periodą, mažyliui didelis psichologinis pliusas, kad jo poreikiai patenkinami bet kada ir bet kur. Bet tai yra tik vienas lazdos galas, žiūrint čia ir dabar, t. y. šią minutę. Žvelgiant į perspektyvą, turime suprasti, kad vaiką mes auginame ne sau, o visuomenei. Anksčiau ar vėliau jis turės išeiti iš namų vadinasi, jis privalo mokėti prisitaikyti ir tame svetimame pasaulyje. Juk šeima yra maža visuomenė su savo policija, greitąja, mokykla, taisyklėmis, konstitucija, teismais... Tik ji sudaryta iš dviejų, trijų, keturių ar daugiau asmenų.
Tad kas vyksta? Nuo pat vaiko gimimo mes bet kuriuo savo elgesiu retransliuojame (perduodame) tam tikrą informaciją. Todėl visada skatinu tėvelius gerai apgalvoti kiekvieną savo pasakytą žodį, kiekvieną poelgį, ypač susijusį su vaiku. Tai nuolatinės žinutės mažyliui, kurias jis priima ir suvokia nepriklausomai nuo jo amžiaus. Tad kalbant apie dienos režimą, savaime kyla klausimas ką mes norime pasakyti vaikui, jau nuo kūdikystės augindami jį be režimo? Ką jam leidžiame suprasti tokiu savo elgesiu.
Atsakymas paprastas. Mes vaikui tarsi teigiame, kad jo poreikiai yra visų pirma, jie turi būti tenkinami bet kokiomis sąlygomis. Tad jeigu taip, kodėl, kai trejų metų atžala trepsi parduotuvėje, norėdama saldainio ar patikusio žaislo, tėvai kategoriškai atsisako jį pirkti. Jei mes jau nuo kūdikystės įdiegėme mažyliui suvokimą, kad mes tenkiname jo poreikius visada ir visur, kodėl staiga keičiame savo nusistatymą? Juk jis jau įsisąmonino, kad jam išėjus iš šios šeimyninės visuomenės į plačiąją jo poreikiai taip pat bus tenkinami ir dažniausiai nedelsiant. Tada nereikia prašyti, kad vaikas išsėdėtų pamokėlėse, kad negalima laužyti medelio, kad negražu triukšmauti viešoje vietoje. Galbūt jo tokie poreikiai?
Dienos režimas pagalba kitoms gyvenimo sritims
Apskritai, bet koks režimas miego, mitybos, fizinio aktyvumo ir pan. tai, pirmiausia, pagalba visose kitose gyvenimo srityse ir veiklose. Tinkama darbo ir poilsio, veiklos ir ramybės kaita padeda palaikyti darbingumą ir sveikatą, dirbti, mokytis, jausti psichinę ir fizinę gerovę. Net jei vasarojame, režimo reikėtų maksimaliai laikytis. Vaikas turi būti nuteiktas viską daryti tam tikru laiku, įpratintas laiku eiti miegoti, laiku keltis ryte. Rekomenduotina tėvams savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kad dienos režimas susijęs su tvarkingu gyvenimu, pareiga sau, savo sveikatai.
Be abejo, nereikia į režimą žiūrėti kaip į gestapą kad lygiai tą ir tą valandą reikią daryti vieną ar kitą numatytą dalyką. Nuolatiniai mažylio varžymai, priekaištai, reikalavimai kelia natūralų jo pasipriešinimą, erzina, slegia, stelbia norą savarankiškai veikti, jaustis laisvam ir nevaržomam. Tėvai turi parodyti, kad vaiko teisės yra neatsiejamos nuo pareigų, Be to, vaikas su laiku turi suvokti, kad, nesilaikydamas dienotvarkės, jis daro žalą pats sau ir savo sveikatai.
Namų ir darželio režimas darni visuma
Kaip minėjau, šeima maža visuomenė, ruošianti vaiką išeiti į didesnę visuomenę, su kitomis (kartais griežtesnėmis) taisyklėmis. Nesant taisyklių namuose, vaikui sunkiau adaptuotis ir darželyje. Jeigu iki darželio nebus režimo, mažylis, patekęs į naują aplinką, jausis kaip žuvis, ištraukta iš vandens. Jis nesupras, kodėl reikia to režimo, iš kur toji nauja tvarka? Kodėl jis turi eiti miegoti, jei nenori? Planuodami vesti vaiką į darželį, tėvai turi atsižvelgti ir paruošti jį tam. Negalime tikėtis iš laisva dvasia auginto vaiko, kad jis, patekęs į darželį, kuriame nustatytas tam tikras režimas, jau žinos ten galiojančias taisykles ir iškart pritaps. Vieniems mažyliams tai bus sunkiau, kitiems lengviau, bet, iš anksto namuose pradėjus taikyti taisykles (idealu, jei jos taikomos visą laiką), vaikui nebus tokio šoko ir streso. Maža to, kad jis atskirtas nuo tėvų ir namų, dar ir kažkokios taisyklės, prie kurių jis nepratęs! Paradoksas, tačiau kartais tam, kad ateityje nepatirtų didesnio psichologinio streso, vaikui reikia jau dabar suteikti minimalų stresiuką, kad vėliau jis lengviau adaptuotųsi prie didesnio. Nes grįžus į darželį po netvarkingos vasaros, o ypač atėjus čia pirmąkart, nerimo ir įtampos tikrai bus.
Apskritai, tėvai prieš leisdami vaiką į darželį, turi suvokti būtinybę būti išvien su šia įstaiga. Turi būti vieninga sistema, darniai integruota į vaiko kasdienybę. Negalima leisti vaikui gyventi dviejuose radikaliai skirtinguose pasauliuose, kur viename iš jų tvarka ir režimas, o kitame absoliuti laisvė. Taip vaikui pateikiami dvigubi standartai, kai nebeaiškios ribos tarp to, kas gerai-blogai, leistina-draudžiama. Žinoma, namų ir darželio taisyklės gali skirtis, bet jos neturi būti priešingos.
Vasaros režimas nelygu atostogų režimui
Labai dažnai vasaros metu, kai tėvai atostogauja, kartu su jais laiką leidžia ir vaikas. Jo režimas neišvengiamai daugiau ar mažiau kinta. Jei tai yra ne ilgalaikis dalykas, pavyzdžiui, važiuojama būtent atostogauti, tuomet galima to įprasto režimo nesilaikyti, ir tos atostogos bus laukiamesnės, didesnės. Juk ir suaugusieji laukia atostogų, svajodami užsiimti tik maloniais dalykais, išsimiegoti ir pan. Kodėl gi ir vaikui to neleidus? Tačiau dėmesio: tai pateisinama, jeigu tos atostogos nepereina į ilgesnį gyvenimo periodą, pavyzdžiui, dviejų ar trijų vasaros mėnesių laikotarpį. Tada reikėtų laikytis bent minimalių režimo taisyklių. Derėtų įvertinti aplinkybes, kad tėvai, gyvendami ir leisdami vaikui gyventi be režimo vasarą, gali sudaryti atžalai įspūdį, kad namuose yra rojus, kur leidžiama viskas, o darželyje pragaras.
Grįžtant prie režimo po vasaros kuo mažiau stresorių vaikui
Lankant darželį, sudarytas bendras režimas, prie kurio turi taikytis ir vyturiai, ir pelėdžiukai. Tėvai, puikiai pažinodami savo vaiką, žino, kuriai grupei jis priklauso. Todėl, rengiantis po vasaros grįžti į darželį, pravartu į tai atsižvelgti ir iš anksto pradėti mažylį pratinti prie darželio režimo. Kada būtent priklauso nuo konkretaus vaiko. Jei patirtis rodo, kad mažylis greitai prisitaiko, naująjį režimą galima pradėti taikyti ir likus porai dienų iki darželio ar net tą pačią dieną. Tačiau, jei vaikui per sunku anksti keltis, jis yra pelėdžiukas, o rugsėjo 1-ąją septintą ryto jis keliamas į darželį, sudaromas dvigubas stresas jo organizmui ir psichikai sutrikdytas per vasarą jau įprastas režimas ir radikaliai keičiasi dienotvarkė. Tokiu atveju tėvams rekomenduočiau geriau vaiką vesti į darželį vėliau, kad būtų tik vienas stresorius arba iš anksto pradėti pratinti prie būsimo naujo darželio režimo. Kai ateis laikas grįžti į darželį, mažylis bent jau bus apsipratęs su stresu keltis anksčiau.
Režimas ir vaiko temperamentas
Režimo būtinybė taip pat priklauso ir nuo vaiko temperamento. Temperamentai yra keturi. Pavyzdžiui imkime ryškiausius iš jų melancholiką ir choleriką. Melancholikas stipriai neįsitraukia į veiklas, nešvaisto energijos, lengviau, ramiau, pasyviau pereina nuo vienos veiklos prie kitos, tad tokiam vaikui režimas gali būti mobilesnis. Cholerikas (ypač jei jis dar yra hiperaktyvus) tiesiog kunkuliuoja energija, jo pilna visur, jis dažnai šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos tokiam vaikui režimas būtinas. Beje, pora valandų iki miego tokiam vaikui reikia išsidūkti, paliekant valandą ar pusvalandį prieš miegą pereiti į ramesnę būseną, paskaityti knygelę ar paklausyti ramios muzikos.
Vaikų darželyje sudaroma visiems mažyliams bendra dienotvarkė. Čia režimas padarytas optimaliai, stengiantis atsižvelgti į galimus visų temperamentų niuansus: pavyzdžiui, prieš pietų miegą čia skaitoma knygelė, bandant nurimti po pusdienio emocijų ir įspūdžių, o po miego einama sportuoti.
Kaip suderinti miego režimą prieš darželį?
Vasaros metu vaikui itin svarbus tinkamas miego režimas. Be to, tai gerokai palengvintų vaiko grįžimą į darželio kasdienybę. Pirmiausia, labai svarbu, kad vaikas pakankamai išsimiegotų. Jei vasarojant tėvai kartais leido vaikui naktinėti, artėjant grįžimui į darželį, vertėtų pabandyti pasinaudoti šiais patarimais, kurie padės suderinti miego režimą.
Laikytis režimo: vonia, pižama, dantų valymas, knygelės skaitymas mažylis turi žinoti, ko tikėtis kiekvieną vakarą. Galima susikurti ir savo ypatingus ritualus prieš ateinat Dėdei Miegui. Beje, kartu su vaiku parduotuvėje galima išrinkti vaikišką naktinę lempelę ar mielą žaismingą pižamą šie daiktai mažyliui kels malonių asociacijų.
Bent valandą prieš miegą, neleisti vaikui naudotis kompiuteriu ar žiūrėti televizoriaus. Tokia veikla stimuliuoja, todėl trukdys užmigti ir ramiai išsimiegoti.
Kambarys, kuriame miega vaikas, turi būti patogus, tylus, vėsus.
Prieš miegą svarbu pabendrauti su vaiku. Jei ikimokyklinukas turi brolių ir seserų, kiekvienam vaikui reikia skirti individualaus laiko (norėdami sutaupyti laiko, tėvai gali keistis vieną vakarą vaikas gali leisti laiką su mama, kitą su tėčiu).
Vengti kofeino jo yra, rodos, net tokiuose nekaltuose produktuose ir gėrimuose kaip šokoladas ir vaisvandeniai.
Stebėti ne laikrodį, o vaiką. Reikalingas miego kiekis gali priklausyti nuo individualių vaiko poreikių. Vienam vaikui gali pakakti 8 miego valandų, o kitam prireiks 10 ar net daugiau valandų miego per parą. Tėvai privalo stebėti, ar vaikui nepasireiškia tokie miego stokos požymiai, kaip hiperaktyvumas, atminties ar susikaupimo sunkumai, keistas elgesys.
Trumpai norėčiau akcentuoti ir mitybos režimo svarbą. Mitybos režimas pusryčiai, pietūs ir vakarienė taip pat svarbi vaiko dienotvarkės dalis. Kartais girdime tėvus sakant: Mano vaikas yra nevalgus..., ir tuo metu mažyliui kišamas koks nors riestainis. Kodėl? Taigi jis norėjo pagraužti.... Taip vaikas tarp pusryčių ir pietų nuolat kažką užkandžiauja, o atėjus metui rimtai ir visavertiškai pavalgyti raukosi. Būtina suderinti mažylio mitybos režimą, juolab, kad vasarą galite pasiūlyti sveikų šviežių daržovių ir vaisių, naudingų augančiam organizmui.
Vis dėlto, siekiant tinkamai auginti ir auklėti vaiką, net ir per atostogas ar vasaros periodu neįmanoma likti be miego ir maisto režimo. Turėti vaiką įsipareigojimas, kai reikia atsižvelgti į natūralius vaiko poreikius, kylančius iš paties mažylio, nors jis to gali ir neįvardinti. Pavyzdžiui, planuojant ryte anksčiau išvažiuoti į žygį, sodą ar prie ežero, natūralu numatyti, kad vaikui reikėtų anksčiau gultis miegoti.
Rekomendacija tėvams: trijų R taisyklė
Ko dar galėtų imtis tėvai, pastebėję, kad darosi sunku susitvarkyti su vaiku po laisvesnio režimo vasarą? Tokiu atveju yra trijų R taisyklė ramus-reiklus-rūpestingas. Ramus tėvai privalo ramiai priimti vaiko emocijas ir nesileisti išprovokuojami jo protestų ir nenoro eiti į darželį, grįžti prie senojo režimo. Tiesiog ramiai konstatuojamas faktas: Suprantame, kad tu blogai jautiesi, bet taip turi būti.... Reiklus tėvai, nors ir gerbdami vaiko nenorą, turi priminti jo pareigas ir nesileisti į išlygas: Taip turi būti ir ne kitaip.... Rūpestingas tėvai, nepaisant reiklumo, turi parodyti rūpestį: Matome, kad tau tai nelabai patinka, bet ateis savaitgalis, ir galėsi vėliau eiti miegoti ar ilgiau nesikelti ryte.... Žodžiu būtina ramiai reikalauti ir rūpintis savo atžala tuo pačiu metu.
Adaptacijos prie naujo režimo trukmė
Tėvams dažnai kyla klausimas, kada vaikas visiškai pripranta ir prisitaiko prie pasikeitusio režimo. Labai individualu. Paprastai, jeigu nėra jokių kitų problemų, statistinis vidurkis dvi trys savaitės adaptacijai darželyje (beje, lygiai tiek pat užmiršti jo režimą ir tvarką). Per ilgesnį laiką prie pasikeitusio režimo darželyje pripranta tik tie vaikai, kurie prasčiau jaučiasi kolektyve arba išgyvena didesnį stresą dėl atsiskyrimo nuo tėvų. Taigi, nevertėtų išsigąsti, jeigu grįžęs į darželį vaikas bus irzlesnis, labiau išsiblaškęs. Tai gana įprasta, pasikeitus režimui. Tėvai turėtų būti supratingesni nebarti savo atžalos, jei per pirmąsias rugsėjo savaites ji bus sunkiau sukalbama, o pasistengti suprasti ir palaikyti emociškai.
Dar vienas sprendimas palaikant dienos režimą būreliai ir stovyklos
Kaip minėjau, sunkiausiai apsiprasti su griežtesniu dienos rėžimu sekasi tiems vaikams, kuriems per atostogas buvo leista nesilaikyti jokios dienotvarkės: bet kada eiti miegoti, bet kada keltis ar bet kada valgyti. Geriausiai būtų, jeigu ikimokyklinukas ir vasaros metu nuolat būtų skatinamas kuo nors užsiimti, o ne bastytis gatvėmis, dykinėti ar iki vėlumos sėdėti prie televizoriaus. Pavyzdžiui, kai kurie tėvai savo atžalas vasarą išleidžia į įvairias stovyklas, būrelius. Ten jie neatpranta nuo tvarkos ir drausmės. Vaikai, kurių poilsis per atostogas būna gerai organizuotas, lengviau susitaiko ir su mintimi, kad pasibaigus vasarai reikės grįžti į darželį.
Papildyta:
Dienos rezimas:
- teikia saugumo;
- dienotvarkė moko vaiką suprasti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik malonumai, bet ir pareigos;
- ritualai, pavyzdžiui, prieš miegą, gerai nuteikia ir ramina.
Karolina Bajoriūnienė,
Psichologijos ir psichoterapijos centro "InVito" psichologė
Kas yra vaiko dienos režimas (dienotvarkė)? Tai teisingas paros laiko suskirstymas, atsižvelgiant į vaiko amžių, sveikatą, gyvenimo sąlygas ir individualias ypatybes. Režimas svarbus ne tik fiziniam, bet ir psichiniam vaiko vystymuisi. Režimas suteikia vaikui stabilumo būseną, kuri leidžia mažyliui jaustis saugiam. Be to, režimas sukuria tam tikrus pasaulio, į kurį patenka vaikas, orientyrus.
Patarimų, koks turėtų būti vaiko dienos režimas, kaip sudaryti dienotvarkę, randame beveik visose tėvams ir pedagogams skirtose knygose apie vaikų ugdymą. Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik svarbiausius vaiko namų-darželio dienos režimo aspektus, bet ir pasigilinsime į konkrečią situaciją ikimokyklinuko dienos režimą vasaros mėnesiais ir grįžimą į įprastą darželio ritmą po jų.
Kas svarbiau vaiko poreikiai ar visuomenė?
Turėdama ilgametę psichologijos praktikos patirtį su mažamečiais vaikais, susidariau tvirtą poziciją esu UŽ režimą nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. Šiandien labai populiaru išgirsti gydytojus sakant, kad vaiką reikia maitinti, kai tik jis to nori. Vertinant kūdikystės periodą, mažyliui didelis psichologinis pliusas, kad jo poreikiai patenkinami bet kada ir bet kur. Bet tai yra tik vienas lazdos galas, žiūrint čia ir dabar, t. y. šią minutę. Žvelgiant į perspektyvą, turime suprasti, kad vaiką mes auginame ne sau, o visuomenei. Anksčiau ar vėliau jis turės išeiti iš namų vadinasi, jis privalo mokėti prisitaikyti ir tame svetimame pasaulyje. Juk šeima yra maža visuomenė su savo policija, greitąja, mokykla, taisyklėmis, konstitucija, teismais... Tik ji sudaryta iš dviejų, trijų, keturių ar daugiau asmenų.
Tad kas vyksta? Nuo pat vaiko gimimo mes bet kuriuo savo elgesiu retransliuojame (perduodame) tam tikrą informaciją. Todėl visada skatinu tėvelius gerai apgalvoti kiekvieną savo pasakytą žodį, kiekvieną poelgį, ypač susijusį su vaiku. Tai nuolatinės žinutės mažyliui, kurias jis priima ir suvokia nepriklausomai nuo jo amžiaus. Tad kalbant apie dienos režimą, savaime kyla klausimas ką mes norime pasakyti vaikui, jau nuo kūdikystės augindami jį be režimo? Ką jam leidžiame suprasti tokiu savo elgesiu.
Atsakymas paprastas. Mes vaikui tarsi teigiame, kad jo poreikiai yra visų pirma, jie turi būti tenkinami bet kokiomis sąlygomis. Tad jeigu taip, kodėl, kai trejų metų atžala trepsi parduotuvėje, norėdama saldainio ar patikusio žaislo, tėvai kategoriškai atsisako jį pirkti. Jei mes jau nuo kūdikystės įdiegėme mažyliui suvokimą, kad mes tenkiname jo poreikius visada ir visur, kodėl staiga keičiame savo nusistatymą? Juk jis jau įsisąmonino, kad jam išėjus iš šios šeimyninės visuomenės į plačiąją jo poreikiai taip pat bus tenkinami ir dažniausiai nedelsiant. Tada nereikia prašyti, kad vaikas išsėdėtų pamokėlėse, kad negalima laužyti medelio, kad negražu triukšmauti viešoje vietoje. Galbūt jo tokie poreikiai?
Dienos režimas pagalba kitoms gyvenimo sritims
Apskritai, bet koks režimas miego, mitybos, fizinio aktyvumo ir pan. tai, pirmiausia, pagalba visose kitose gyvenimo srityse ir veiklose. Tinkama darbo ir poilsio, veiklos ir ramybės kaita padeda palaikyti darbingumą ir sveikatą, dirbti, mokytis, jausti psichinę ir fizinę gerovę. Net jei vasarojame, režimo reikėtų maksimaliai laikytis. Vaikas turi būti nuteiktas viską daryti tam tikru laiku, įpratintas laiku eiti miegoti, laiku keltis ryte. Rekomenduotina tėvams savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kad dienos režimas susijęs su tvarkingu gyvenimu, pareiga sau, savo sveikatai.
Be abejo, nereikia į režimą žiūrėti kaip į gestapą kad lygiai tą ir tą valandą reikią daryti vieną ar kitą numatytą dalyką. Nuolatiniai mažylio varžymai, priekaištai, reikalavimai kelia natūralų jo pasipriešinimą, erzina, slegia, stelbia norą savarankiškai veikti, jaustis laisvam ir nevaržomam. Tėvai turi parodyti, kad vaiko teisės yra neatsiejamos nuo pareigų, Be to, vaikas su laiku turi suvokti, kad, nesilaikydamas dienotvarkės, jis daro žalą pats sau ir savo sveikatai.
Namų ir darželio režimas darni visuma
Kaip minėjau, šeima maža visuomenė, ruošianti vaiką išeiti į didesnę visuomenę, su kitomis (kartais griežtesnėmis) taisyklėmis. Nesant taisyklių namuose, vaikui sunkiau adaptuotis ir darželyje. Jeigu iki darželio nebus režimo, mažylis, patekęs į naują aplinką, jausis kaip žuvis, ištraukta iš vandens. Jis nesupras, kodėl reikia to režimo, iš kur toji nauja tvarka? Kodėl jis turi eiti miegoti, jei nenori? Planuodami vesti vaiką į darželį, tėvai turi atsižvelgti ir paruošti jį tam. Negalime tikėtis iš laisva dvasia auginto vaiko, kad jis, patekęs į darželį, kuriame nustatytas tam tikras režimas, jau žinos ten galiojančias taisykles ir iškart pritaps. Vieniems mažyliams tai bus sunkiau, kitiems lengviau, bet, iš anksto namuose pradėjus taikyti taisykles (idealu, jei jos taikomos visą laiką), vaikui nebus tokio šoko ir streso. Maža to, kad jis atskirtas nuo tėvų ir namų, dar ir kažkokios taisyklės, prie kurių jis nepratęs! Paradoksas, tačiau kartais tam, kad ateityje nepatirtų didesnio psichologinio streso, vaikui reikia jau dabar suteikti minimalų stresiuką, kad vėliau jis lengviau adaptuotųsi prie didesnio. Nes grįžus į darželį po netvarkingos vasaros, o ypač atėjus čia pirmąkart, nerimo ir įtampos tikrai bus.
Apskritai, tėvai prieš leisdami vaiką į darželį, turi suvokti būtinybę būti išvien su šia įstaiga. Turi būti vieninga sistema, darniai integruota į vaiko kasdienybę. Negalima leisti vaikui gyventi dviejuose radikaliai skirtinguose pasauliuose, kur viename iš jų tvarka ir režimas, o kitame absoliuti laisvė. Taip vaikui pateikiami dvigubi standartai, kai nebeaiškios ribos tarp to, kas gerai-blogai, leistina-draudžiama. Žinoma, namų ir darželio taisyklės gali skirtis, bet jos neturi būti priešingos.
Vasaros režimas nelygu atostogų režimui
Labai dažnai vasaros metu, kai tėvai atostogauja, kartu su jais laiką leidžia ir vaikas. Jo režimas neišvengiamai daugiau ar mažiau kinta. Jei tai yra ne ilgalaikis dalykas, pavyzdžiui, važiuojama būtent atostogauti, tuomet galima to įprasto režimo nesilaikyti, ir tos atostogos bus laukiamesnės, didesnės. Juk ir suaugusieji laukia atostogų, svajodami užsiimti tik maloniais dalykais, išsimiegoti ir pan. Kodėl gi ir vaikui to neleidus? Tačiau dėmesio: tai pateisinama, jeigu tos atostogos nepereina į ilgesnį gyvenimo periodą, pavyzdžiui, dviejų ar trijų vasaros mėnesių laikotarpį. Tada reikėtų laikytis bent minimalių režimo taisyklių. Derėtų įvertinti aplinkybes, kad tėvai, gyvendami ir leisdami vaikui gyventi be režimo vasarą, gali sudaryti atžalai įspūdį, kad namuose yra rojus, kur leidžiama viskas, o darželyje pragaras.
Grįžtant prie režimo po vasaros kuo mažiau stresorių vaikui
Lankant darželį, sudarytas bendras režimas, prie kurio turi taikytis ir vyturiai, ir pelėdžiukai. Tėvai, puikiai pažinodami savo vaiką, žino, kuriai grupei jis priklauso. Todėl, rengiantis po vasaros grįžti į darželį, pravartu į tai atsižvelgti ir iš anksto pradėti mažylį pratinti prie darželio režimo. Kada būtent priklauso nuo konkretaus vaiko. Jei patirtis rodo, kad mažylis greitai prisitaiko, naująjį režimą galima pradėti taikyti ir likus porai dienų iki darželio ar net tą pačią dieną. Tačiau, jei vaikui per sunku anksti keltis, jis yra pelėdžiukas, o rugsėjo 1-ąją septintą ryto jis keliamas į darželį, sudaromas dvigubas stresas jo organizmui ir psichikai sutrikdytas per vasarą jau įprastas režimas ir radikaliai keičiasi dienotvarkė. Tokiu atveju tėvams rekomenduočiau geriau vaiką vesti į darželį vėliau, kad būtų tik vienas stresorius arba iš anksto pradėti pratinti prie būsimo naujo darželio režimo. Kai ateis laikas grįžti į darželį, mažylis bent jau bus apsipratęs su stresu keltis anksčiau.
Režimas ir vaiko temperamentas
Režimo būtinybė taip pat priklauso ir nuo vaiko temperamento. Temperamentai yra keturi. Pavyzdžiui imkime ryškiausius iš jų melancholiką ir choleriką. Melancholikas stipriai neįsitraukia į veiklas, nešvaisto energijos, lengviau, ramiau, pasyviau pereina nuo vienos veiklos prie kitos, tad tokiam vaikui režimas gali būti mobilesnis. Cholerikas (ypač jei jis dar yra hiperaktyvus) tiesiog kunkuliuoja energija, jo pilna visur, jis dažnai šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos tokiam vaikui režimas būtinas. Beje, pora valandų iki miego tokiam vaikui reikia išsidūkti, paliekant valandą ar pusvalandį prieš miegą pereiti į ramesnę būseną, paskaityti knygelę ar paklausyti ramios muzikos.
Vaikų darželyje sudaroma visiems mažyliams bendra dienotvarkė. Čia režimas padarytas optimaliai, stengiantis atsižvelgti į galimus visų temperamentų niuansus: pavyzdžiui, prieš pietų miegą čia skaitoma knygelė, bandant nurimti po pusdienio emocijų ir įspūdžių, o po miego einama sportuoti.
Kaip suderinti miego režimą prieš darželį?
Vasaros metu vaikui itin svarbus tinkamas miego režimas. Be to, tai gerokai palengvintų vaiko grįžimą į darželio kasdienybę. Pirmiausia, labai svarbu, kad vaikas pakankamai išsimiegotų. Jei vasarojant tėvai kartais leido vaikui naktinėti, artėjant grįžimui į darželį, vertėtų pabandyti pasinaudoti šiais patarimais, kurie padės suderinti miego režimą.
Laikytis režimo: vonia, pižama, dantų valymas, knygelės skaitymas mažylis turi žinoti, ko tikėtis kiekvieną vakarą. Galima susikurti ir savo ypatingus ritualus prieš ateinat Dėdei Miegui. Beje, kartu su vaiku parduotuvėje galima išrinkti vaikišką naktinę lempelę ar mielą žaismingą pižamą šie daiktai mažyliui kels malonių asociacijų.
Bent valandą prieš miegą, neleisti vaikui naudotis kompiuteriu ar žiūrėti televizoriaus. Tokia veikla stimuliuoja, todėl trukdys užmigti ir ramiai išsimiegoti.
Kambarys, kuriame miega vaikas, turi būti patogus, tylus, vėsus.
Prieš miegą svarbu pabendrauti su vaiku. Jei ikimokyklinukas turi brolių ir seserų, kiekvienam vaikui reikia skirti individualaus laiko (norėdami sutaupyti laiko, tėvai gali keistis vieną vakarą vaikas gali leisti laiką su mama, kitą su tėčiu).
Vengti kofeino jo yra, rodos, net tokiuose nekaltuose produktuose ir gėrimuose kaip šokoladas ir vaisvandeniai.
Stebėti ne laikrodį, o vaiką. Reikalingas miego kiekis gali priklausyti nuo individualių vaiko poreikių. Vienam vaikui gali pakakti 8 miego valandų, o kitam prireiks 10 ar net daugiau valandų miego per parą. Tėvai privalo stebėti, ar vaikui nepasireiškia tokie miego stokos požymiai, kaip hiperaktyvumas, atminties ar susikaupimo sunkumai, keistas elgesys.
Trumpai norėčiau akcentuoti ir mitybos režimo svarbą. Mitybos režimas pusryčiai, pietūs ir vakarienė taip pat svarbi vaiko dienotvarkės dalis. Kartais girdime tėvus sakant: Mano vaikas yra nevalgus..., ir tuo metu mažyliui kišamas koks nors riestainis. Kodėl? Taigi jis norėjo pagraužti.... Taip vaikas tarp pusryčių ir pietų nuolat kažką užkandžiauja, o atėjus metui rimtai ir visavertiškai pavalgyti raukosi. Būtina suderinti mažylio mitybos režimą, juolab, kad vasarą galite pasiūlyti sveikų šviežių daržovių ir vaisių, naudingų augančiam organizmui.
Vis dėlto, siekiant tinkamai auginti ir auklėti vaiką, net ir per atostogas ar vasaros periodu neįmanoma likti be miego ir maisto režimo. Turėti vaiką įsipareigojimas, kai reikia atsižvelgti į natūralius vaiko poreikius, kylančius iš paties mažylio, nors jis to gali ir neįvardinti. Pavyzdžiui, planuojant ryte anksčiau išvažiuoti į žygį, sodą ar prie ežero, natūralu numatyti, kad vaikui reikėtų anksčiau gultis miegoti.
Rekomendacija tėvams: trijų R taisyklė
Ko dar galėtų imtis tėvai, pastebėję, kad darosi sunku susitvarkyti su vaiku po laisvesnio režimo vasarą? Tokiu atveju yra trijų R taisyklė ramus-reiklus-rūpestingas. Ramus tėvai privalo ramiai priimti vaiko emocijas ir nesileisti išprovokuojami jo protestų ir nenoro eiti į darželį, grįžti prie senojo režimo. Tiesiog ramiai konstatuojamas faktas: Suprantame, kad tu blogai jautiesi, bet taip turi būti.... Reiklus tėvai, nors ir gerbdami vaiko nenorą, turi priminti jo pareigas ir nesileisti į išlygas: Taip turi būti ir ne kitaip.... Rūpestingas tėvai, nepaisant reiklumo, turi parodyti rūpestį: Matome, kad tau tai nelabai patinka, bet ateis savaitgalis, ir galėsi vėliau eiti miegoti ar ilgiau nesikelti ryte.... Žodžiu būtina ramiai reikalauti ir rūpintis savo atžala tuo pačiu metu.
Adaptacijos prie naujo režimo trukmė
Tėvams dažnai kyla klausimas, kada vaikas visiškai pripranta ir prisitaiko prie pasikeitusio režimo. Labai individualu. Paprastai, jeigu nėra jokių kitų problemų, statistinis vidurkis dvi trys savaitės adaptacijai darželyje (beje, lygiai tiek pat užmiršti jo režimą ir tvarką). Per ilgesnį laiką prie pasikeitusio režimo darželyje pripranta tik tie vaikai, kurie prasčiau jaučiasi kolektyve arba išgyvena didesnį stresą dėl atsiskyrimo nuo tėvų. Taigi, nevertėtų išsigąsti, jeigu grįžęs į darželį vaikas bus irzlesnis, labiau išsiblaškęs. Tai gana įprasta, pasikeitus režimui. Tėvai turėtų būti supratingesni nebarti savo atžalos, jei per pirmąsias rugsėjo savaites ji bus sunkiau sukalbama, o pasistengti suprasti ir palaikyti emociškai.
Dar vienas sprendimas palaikant dienos režimą būreliai ir stovyklos
Kaip minėjau, sunkiausiai apsiprasti su griežtesniu dienos rėžimu sekasi tiems vaikams, kuriems per atostogas buvo leista nesilaikyti jokios dienotvarkės: bet kada eiti miegoti, bet kada keltis ar bet kada valgyti. Geriausiai būtų, jeigu ikimokyklinukas ir vasaros metu nuolat būtų skatinamas kuo nors užsiimti, o ne bastytis gatvėmis, dykinėti ar iki vėlumos sėdėti prie televizoriaus. Pavyzdžiui, kai kurie tėvai savo atžalas vasarą išleidžia į įvairias stovyklas, būrelius. Ten jie neatpranta nuo tvarkos ir drausmės. Vaikai, kurių poilsis per atostogas būna gerai organizuotas, lengviau susitaiko ir su mintimi, kad pasibaigus vasarai reikės grįžti į darželį.
Papildyta:
Dienos rezimas:
- teikia saugumo;
- dienotvarkė moko vaiką suprasti, kad pasaulyje egzistuoja ne tik malonumai, bet ir pareigos;
- ritualai, pavyzdžiui, prieš miegą, gerai nuteikia ir ramina.
Super pasisakymai 
O kur daugiau tokiu rasti?
O kur daugiau tokiu rasti?
QUOTE(Gorija @ 2012 11 09, 19:09)
Internete ieskokit ivedusi dominancios temos raktazodzius
Kaip išvengti konfliktų su savo vaiku (nepaisant kiek jam dabar metų), bei išauginti pasitikinčią savimi ir harmoningą asmenybę?
http://www.youtube.c...;v=aiXN35RllYU#!
http://www.youtube.c...;v=aiXN35RllYU#!
Psichologė: ką daryti, jei vaikas muša save
Išgirdę, kad vaikas mušeikauja, susirūpina tėveliai, seneliai, pedagogai. Tačiau ne ką mažiau širdį skauda ir dėl pastebėjimo, kad vaikas ima... mušti save? Dažnam tėvui tai taip pat nesuvokiama kaip ir smurtas apskritai vis dėlto tradicinį mušeiką kartais netgi lengviau perprasti nei tai, kodėl vaikas tranko sau per veidelį arba galvą daužo į sieną.
Tam tikra prasme toks elgesys yra... normalus. Kai kurie specialistai netgi pasakytų, kad toks elgesys vieną dieną pasibaigs taip, kaip ir lygioje vietoje prasidėjo. Tačiau iš tiesų yra būdų padėti ir vaikui, ir sau. Jeigu pastebėjote, kad vaikas pradėjo save mušti, visų pirma pabandykite atspėti, kodėl jis nusprendė save bausti. Galbūt jis save muša tada, kai supyksta ant jūsų? O gal tada, kai šiaip susierzina? Vieni vaikai klykdami krenta ant žemės gal jūsiškis panašioje situacijoje trenkia sau ir tai būtų galima pavadinti pykčio priepuoliu? Galbūt jis mano, kad reikia save nubausti? O gal jūs jį taip baudžiate? Dažniausiai save mušantis vaikas pats yra ragavęs beržinės košės. Kadangi tai nėra taisyklė, neskubėkite daryti išvadų.
Pasistenkite prisiminti, kada toks elgesys prasidėjo. Galbūt tuo metu mama išvažiavo į komandiruotę, o prieš tai niekada nebuvo palikusi vaiko? Gal pakeitėte gyvenamąją vietą? Gal atostogavote? Gal išvedėte į lopšelį-darželį? Gal gimė brolis/sesuo? Jeigu prisiminsite įvykį, kuris galėjo sukelti tokią reakciją, lengviau įveiksite ir problemą: mama skirs daugiau dėmesio, esamą kambarį padarysite kuo panašesnį į buvusįjį ir pan. Tačiau net ir tada, jei nė nenutuokiate, kas galėjo sukelti tokį vaiko elgesį, jūs jam galite padėti. Visų pirma skirkite jam daugiau dėmesio paprastai ikimokyklinukui tai geriausias vaistas: kartu žaiskite, eikite pasivaikščioti. Kartais vaikui reikia išlieti energiją, kuri neišeikvota kaupiasi ir vieną dieną ištrūksta... į save nukreipta agresija.
Jeigu jūsų vaikas daužo galvą, gali būti, kad jis tiesiog labai įpykęs, ir tiek. Paprastai taip elgiasi 14 metų vaikai, dažniausiai berniukai. Pastebėta, kad, daužydami galvą, vaikai labai dažnai siekia tėvų dėmesio kuo stipriau reaguojate, tuo dažniau tai ima kartotis. Žinoma, tėvai negali nereaguoti į tokį vaiko elgesį, nes galvos daužymas vienas iš autizmo požymių: žodžiu, nereaguodami galite praleisti ir kai ką svarbaus, ypač jei vaikas ir po ketvirtojo gimtadienio nesiliauja taip elgtis.
Bijote, kad skriausdamas save vaikas susižalos? Tokio amžiaus vaikams retai taip nutinka. Jiems nepatinka skausmas, todėl mušama taip, kad neskaudėtų. Be to, daugybė tyrimų rodo, kad šių vaikų intelektas dažnai yra aukštesnis už vidutinį.
Bet kuriuo atveju, pastebėję, kad vaikas save skriaudžia, neleiskite jam to daryti. Ne tik dėl fizinės, bet ir dėl emocinės žalos, kurią gali pasidaryti. Pasisodinkite vaiką ant kelių, pasakykite, kad neleisite savęs mušti, nes turite juo pasirūpinti. Nesvarbu, kad vaikas mažas, kad supras ne viską, ką sakote. Vien fizinis kontaktas padės jam atsipalaiduoti, siųs signalą, kad jį mylite ir juo rūpinatės.
Tie, kurie jums sakys, kad taip būna ir tai normalu, irgi teisūs. Dažnai toks elgesys prasideda ir baigiasi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Tačiau jeigu, nepaisydamas visų jūsų pastangų, vaikas nesiliauja na, tarkime, ilgiau nei mėnesį, vertėtų pasitarti su pediatru, kuris prireikus nukreips į specialistą.
Net jeigu ir nebus nustatytas joks sutrikimas, žinodami specialisto išvadą, jausitės daug geriau. Priimkite kaip pagalbą ir tai, jei kaip efektyvus būdas iš šios padėties išsisukti bus pasiūlyta, pavyzdžiui, vaikui pradėjus baksnoti galva į grindis, išeiti į kitą kambarį (kad suprastų, jog taip nepatrauks jūsų dėmesio). Juk specialisto nuomonė tai ne į kairę ir dešinę dalijami draugių patarimai...
Išgirdę, kad vaikas mušeikauja, susirūpina tėveliai, seneliai, pedagogai. Tačiau ne ką mažiau širdį skauda ir dėl pastebėjimo, kad vaikas ima... mušti save? Dažnam tėvui tai taip pat nesuvokiama kaip ir smurtas apskritai vis dėlto tradicinį mušeiką kartais netgi lengviau perprasti nei tai, kodėl vaikas tranko sau per veidelį arba galvą daužo į sieną.
Tam tikra prasme toks elgesys yra... normalus. Kai kurie specialistai netgi pasakytų, kad toks elgesys vieną dieną pasibaigs taip, kaip ir lygioje vietoje prasidėjo. Tačiau iš tiesų yra būdų padėti ir vaikui, ir sau. Jeigu pastebėjote, kad vaikas pradėjo save mušti, visų pirma pabandykite atspėti, kodėl jis nusprendė save bausti. Galbūt jis save muša tada, kai supyksta ant jūsų? O gal tada, kai šiaip susierzina? Vieni vaikai klykdami krenta ant žemės gal jūsiškis panašioje situacijoje trenkia sau ir tai būtų galima pavadinti pykčio priepuoliu? Galbūt jis mano, kad reikia save nubausti? O gal jūs jį taip baudžiate? Dažniausiai save mušantis vaikas pats yra ragavęs beržinės košės. Kadangi tai nėra taisyklė, neskubėkite daryti išvadų.
Pasistenkite prisiminti, kada toks elgesys prasidėjo. Galbūt tuo metu mama išvažiavo į komandiruotę, o prieš tai niekada nebuvo palikusi vaiko? Gal pakeitėte gyvenamąją vietą? Gal atostogavote? Gal išvedėte į lopšelį-darželį? Gal gimė brolis/sesuo? Jeigu prisiminsite įvykį, kuris galėjo sukelti tokią reakciją, lengviau įveiksite ir problemą: mama skirs daugiau dėmesio, esamą kambarį padarysite kuo panašesnį į buvusįjį ir pan. Tačiau net ir tada, jei nė nenutuokiate, kas galėjo sukelti tokį vaiko elgesį, jūs jam galite padėti. Visų pirma skirkite jam daugiau dėmesio paprastai ikimokyklinukui tai geriausias vaistas: kartu žaiskite, eikite pasivaikščioti. Kartais vaikui reikia išlieti energiją, kuri neišeikvota kaupiasi ir vieną dieną ištrūksta... į save nukreipta agresija.
Jeigu jūsų vaikas daužo galvą, gali būti, kad jis tiesiog labai įpykęs, ir tiek. Paprastai taip elgiasi 14 metų vaikai, dažniausiai berniukai. Pastebėta, kad, daužydami galvą, vaikai labai dažnai siekia tėvų dėmesio kuo stipriau reaguojate, tuo dažniau tai ima kartotis. Žinoma, tėvai negali nereaguoti į tokį vaiko elgesį, nes galvos daužymas vienas iš autizmo požymių: žodžiu, nereaguodami galite praleisti ir kai ką svarbaus, ypač jei vaikas ir po ketvirtojo gimtadienio nesiliauja taip elgtis.
Bijote, kad skriausdamas save vaikas susižalos? Tokio amžiaus vaikams retai taip nutinka. Jiems nepatinka skausmas, todėl mušama taip, kad neskaudėtų. Be to, daugybė tyrimų rodo, kad šių vaikų intelektas dažnai yra aukštesnis už vidutinį.
Bet kuriuo atveju, pastebėję, kad vaikas save skriaudžia, neleiskite jam to daryti. Ne tik dėl fizinės, bet ir dėl emocinės žalos, kurią gali pasidaryti. Pasisodinkite vaiką ant kelių, pasakykite, kad neleisite savęs mušti, nes turite juo pasirūpinti. Nesvarbu, kad vaikas mažas, kad supras ne viską, ką sakote. Vien fizinis kontaktas padės jam atsipalaiduoti, siųs signalą, kad jį mylite ir juo rūpinatės.
Tie, kurie jums sakys, kad taip būna ir tai normalu, irgi teisūs. Dažnai toks elgesys prasideda ir baigiasi taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Tačiau jeigu, nepaisydamas visų jūsų pastangų, vaikas nesiliauja na, tarkime, ilgiau nei mėnesį, vertėtų pasitarti su pediatru, kuris prireikus nukreips į specialistą.
Net jeigu ir nebus nustatytas joks sutrikimas, žinodami specialisto išvadą, jausitės daug geriau. Priimkite kaip pagalbą ir tai, jei kaip efektyvus būdas iš šios padėties išsisukti bus pasiūlyta, pavyzdžiui, vaikui pradėjus baksnoti galva į grindis, išeiti į kitą kambarį (kad suprastų, jog taip nepatrauks jūsų dėmesio). Juk specialisto nuomonė tai ne į kairę ir dešinę dalijami draugių patarimai...
KIEK KARTŲ TAU REIKĖS KARTOTI?!
Vasara - toks metas, kai daug dažniau nei kitu laiku tyčia ar netyčia tampi įvairių šeimų santykių liudininku. Vaikai laksto visur: paplūdimiuose, lauko kavinėse, parduotuvėse, parkuose. Kažkur šalia, žinoma, yra ir tėvai. Tarp tėvų ir vaikų vyksta nuolatinis abipusis auklėjimas.
Vaikai (tiesa, dažniausiai be žodžių) auklėja savo tėvus mokydami neprarasti budrumo, sumanumo ir kantrybės, o tėvai auklėja savo vaikus ne tik nebyliai, bet ir panaudodami kone visą balso diapazoną. Kodėl tu taip padarei?!", Na kiek kartų aš tau galiu sakyti?", Aš gi sakiau, kad pargriūsi, tai ir nesiskųsk!" - daugeliui lietuvių tėvelių ir mamyčių įprastos komandos. Kai kurios frazės ir auklėjimo šablonai yra tiesiog kraujyje - taip mums sakydavo tėvai, pastariesiems - jų tėvai, taip savo vaikams sako kaimynai, draugai, giminaičiai. Paprastai nė nesusimąstome, kaip tokie žodžiai ar suaugusiųjų reakcijos atrodo žvelgiant vaiko akimis. Ar apskritai jie veikia? Ar keičia vaiko elgesį teigiama linkme? O gal kaip tik žaloja? Mat gerai pamąsčius, ne taip jau ir sunku pamatyti, kad kai kurios panašios frazės yra paprasčiausia nesąmonė.
Šiame straipsnyje kaip tik ir kalbėsiu apie keletą dažniausiai pasitaikančių bendravimo su mažamečiais klaidų. Gali būti, kad jūs iš pradžių skaitydami nustebsite: O kodėl yra blogai taip sakyti? Tai kaip tada apskritai kalbėti su vaiku?Tačiau patikėkite, be čia minimų frazių ir reakcijų tikrai galima apsieiti. Jos visiškai nepadeda su vaiku bendrauti geriau ir natūraliau.
Ar pamiršai? Juk ką tik tau sakiau: nelipk ant kėdės! Kiek kartų galiu kartoti, kad neliptum ant tos kėdės?
Paprastai vaikas į tokius klausimus net ir neatsako, nes jie yra skirti ne iš tikrųjų sužinoti, ko klausiama, o tiesiog apibarti. Teisingas atsakymas į pirmąjį klausimą būtų toks: taip, šis dvejų ar trejų metų vaikas pamiršo, ką jūs sakėte prieš porą minučių, pusvalandį ar valandą. Pirmiausia - jo atmintis veikia kitaip nei suaugusiojo ir jis tikrai gali pamiršti, ką jūs, rodos, visai neseniai jam sakėte. Antra - vaikas nesąmoningai atsirenka tai, ką jis gali atsiminti ir ką jam svarbu atsiminti, o tai dažniausiai būna tie žodžiai, reakcijos, faktai, kurie jį sudomina. Draudimas nelipti ant kėdės jo visai nedomina, todėl vaikas jo ir neužfiksuoja. Net jei jūs kartojate tam tikrą draudimą mažamečiui kelis kartus, realu, kad jis čia pat tą draudimą pamirš (ir turi tam teisę) ir tikrai jo neprisimins situacijai, aplinkai pasikeitus. Tad atsakymas į antrąjį klausimą yra toks: kartoti vaikui, kad neliptų ant kėdės, galite kiek tik jūsų širdis geidžia, bet tai nereiškia, kad jis tikrai ant tos kėdės nelips.
Kaip tokioje situacijoje elgtis? Paprasčiausiai aiškiai ir ramiai pasakyti vaikui, kad neliptų ant kėdės. Jei jis lips vėl, pasakyti dar kartą. Net jei to ir prireiktų kelis kartus. Geriausia nukreipti vaiko dėmesį į kokį kitą jį galintį sudominti veiksmą, pavyzdžiui, palįsti po kėde. Be to, prieš drausdami akimirką pamąstykite, ar tikrai būtina drausti lipti ant tos kėdės, o gal jūs draudžiate tiesiog automatiškai?
Pažiūrėk, kaip ta mergaitė gražiai sėdi ir nezirzia. Kokia ji gerutė. O tu štai kokia zirzlė!
Tai vienas iš tų ydingų auklėjimo šablonų, kurie, atrodytų, yra visai nekenksmingi ir įprasti. Šie žodžiai gali būti pasakyti visai ne piktai, o ramiai, pamokančiai, bet dėl to jų prasmė nepagerėja. Kaip toks lyginimas veikia vaiką? Norėdami tai suprasti įsivaizduokite, kad jūs, tarkime, esate moteris, kuriai jos vyras sako: Pažiūrėk. kokia graži štai ta moteris. Ji taip dailiai apsirengusi, laikysena nepriekaištinga, eisena tokia grakšti, o tu, su ja palyginus, tikra apsileidėlė." Kažin ar jūs kaipmat suklustumėte, pasitemptumėte ir norėtumėte akimirksniu pagražėti. Greičiausiai tiesiog įsiustumėte arba norėtųsi tik dar labiau susigūžti. Tad kodėl iš vaiko tikimasi kitokios reakcijos? Šitaip lyginamas vaikas išgirsta tokią žinutę: kiti vaikai yra geresni nei aš, ir mano mama ar tėtis norėtų, kad ne aš, o tas kitas būtų jos / jo vaikas. Tai tikrai nestiprina vaikų savivertės. Tiesą pasakius, vaikui dažnai visai nemalonu būti ir pavyzdžiu, į kurį kitas vaikas turi lygiuotis (na, nebent vaikas jau yra sugadintas ir lyginimas maitina jo puikybę). Tai prisimenu dar iš savo vaikystės: jausdavausi nejaukiai, kai kito vaiko mama pristatydavo mane kaip pavyzdį. Mažieji nori, kad kiti vaikai taptų jų draugais, o ne konkurentais ar priešais.
Kai kada gretinimas gali būti ir veiksmingas. Pavyzdžiui, kai mažas vaikas nenori net paragauti naujo patiekalo, galima pasakyti: Žiūrėk, ir tėvelis valgo, ir broliukui, ir sesutei skanu. Tu taip pat paragauk. Tačiau, kaip jūs matote, akcentas čia yra kitur - mažylis paraginamas elgtis taip, kaip kiti vaikai ar tėveliai, nes taip jam pačiam bus geriau, bet jis nėra menkinamas.
Matai, mama dabar kalbasi, nepertraukinėk. Negražu pertraukinėti.
Suprantama, kaip patiems svarbu mokytis nepertraukinėti kitų žmonių, taip to reikia mokyti ir vaikus. Tačiau tokius žodžius dažnai tenka išgirsti iš mamų (ir tėčių!) lūpų tada, kai šios (šie) jau pusvalandį kalbasi su savo draugėmis ar draugais, o vaikui pagaliau parūpsta ko nors paklausti. Situacija paprastai būna tokia, jog kada vaikas užsimano įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį, jam nieko kito nelieka, kaip pertraukti, nes suaugusieji kalba nenutrūkstamai. Jei tikrai norite netrukdomas su savo draugais pasikalbėti, nesiveskite vaiko, o jei kartu su juo einate į svečius ar į kavinę, tai vaikas irgi yra pilnateisis bendravimo dalyvis. Žinoma, galite susitarti su juo, kad jis žais su savo atsineštais žaislais ar bedraus su kitais vaikais. Tačiau tai nereiškia, jog jis neturi teisės tikėtis jūsų dėmesio. Jeigu vaikas tikrai jus pertraukia vidury svarbios minties, paprašykite jo palaukti, bet pabaigus mintį svarbu nepamiršti paklausti vaiko, ką jis norėjo pasakyti. O jei vaikas tai daro labai dažnai, tai tiesiog ženklas, kad jam trūksta dėmesio. Tuomet arba pabūkite su juo, arba sudominkite kokia kita veikla, arba bandykite susitarti (jis dabar pažais vienas, bet užtat paskui jūs, pavyzdžiui, kartu paspardysite kamuolį). Neteisinga atsivesti vaiką į kavinę ar į svečius ir tikėtis, kad jis ramiai sėdės ant kėdės, nieko neveikdamas ir neklausinėdamas. Bėda, jei vaikas jau yra išmokytas taip elgtis.
Kodėl tu taip padarei?
Šis klausimas dažnai yra neatskiriama reakcijos į negerą vaiko poelgį dalis. Pats savaime jis nėra blogas. Paprastai suaugusysis, pamatęs, kaip vaikas suduoda kitam vaikui ar staiga, rodos, sąmoningai sulaužo žaislą, sutrinka. Jam tikrai kyla klausimas: Na kodėl gi jis taip elgiasi?" Tiesa, tai klausimas, į kurį atsakymą tenka surasti pačiam suaugusiajam, ypač jei vaikas dar mažas. Dvejų, trejų metų ar vyresnis vaikas negali atsakyti į šį klausimą, nes jis pats nežino, kodėl taip elgiasi. Pavyzdžiui, mažylis pajaučia grėsmę susidūręs su kitu staigiai judančiu nepažįstamu vaiku ir dėl to jį pastumia tarsi saugodamasis. Mažam vaikui tikrai per sudėtinga būtų paaiškinti savo mamai ar tėčiui. O priežastys nepageidautinam elgesiui gali būti įvairiausios. Norint jas suprasti, reikalingas visų pirma suaugusiojo, o ne vaiko įžvalgumas. Tas barantis klausimas kodėl" jokio aiškumo nei suaugusiajam, nei vaikui nesuteikia, o tik dar labiau suglumina. Kadangi vaikai nuo mažens, pasielgę netinkamai, išgirsta priekaištaujantį kodėl?", šis klausimas ir vėliau, kone visą gyvenimą gali būti suvokiamas kaip barimas, o ne klausimas ir versti gūžtis. Štai dėl ko ir psichoterapiniame darbe stengiamasi klientams neužduoti klausimų, prasidedančių žodeliu kodėl", - jie provokuoja gynybiškumą, žmogus nesąmoningai įsitempia.
Kai mažas vaikas pasielgia netinkamai, geriau ramiai, bet griežtai pasakyti, kad taip elgtis negalima. Patartina paaiškinti priežastis, kodėl taip elgtis nedera (su sulaužytu žaislu daugiau nebebus galima žaisti; užgautam vaikui skauda, jis nusimena ar išsigąsta). Jei vaiko elgesys kartojasi, įvardinti, kokios bus tokio elgesio pasekmės. Pavyzdžiui, pasakyti vaikui: jei jis žaisdamas ir toliau suduos mažesnei sesutei, turės kuriam laikui eiti į kitą kambarį; jei žaislų kambaryje vėl bandys sulaužyti žaislą, teks iš jo išeiti. Svarbu tokio priesako ir laikytis.
Kuomet netinkamai pasielgia vyresnis vaikas, galima jo paklausti, kodėl jis taip pasielgė. Tačiau tas klausimas tegul nuskamba šiek tiek vėliau, iš tikrųjų tikintis atsakymo, o ne kaip barimas, užvaldžius emocijoms. Susidūrus su netinkamu vaiko elgesiu, užuot klausus: Kodėl tu taip padarei?, geriau tiesiog pasakyti: Negerai, kad taip padarei.
Juk sakiau, kad pargriūsi, tai dabar neverk
Šio pamokymo versijos gali būti įvairios: Na kiek kartų tau sakiau nekišti pirštų tarp durų, bet tu neklausei ir vis tiek prisivėrei" arba Juk sakiau tau lipti laiptais atsargiai ir neskubėti. Neklausei, nugriuvai, tai dabar ir kentėk. Tokius ir panašius priekaištus, dažnai išsakomus ir piktai, vaikams tenka priimti tada, kai jiems iš tikrųjų skauda, jie yra labai išsigandę ir verkia. Kažkodėl tėvai įsivaizduoja, kad tas momentas, kai jų nepaklausęs vaikas susilaukia skausmingų pasekmių, yra kaip tik tinkamas metas moralizuoti ir įrodyti, kokie teisūs yra tėvai. O vaikui tuo metu tereikia vieno - kad tėtis ar mama jį nuramintų, parodytų, jog rūpi, kad šią akimirką vaikui blogai. Tam pirmam išgąsčiui ar skausmui atslūgus, tegul tėvai paaiškina dar kartą: Štai, kai labai skubi lipti laiptais, gali skaudžiai užsigauti ir panašiai. Bet ne pačią skausmo akimirką, nes įrodinėdami savo teisumą tėvai vaikui nepalengvina skausmo, nepadeda jam tapti protingesniam. Kai tėvai bara ar primena, kokie jie buvo teisūs tada, kai vaikui skauda, jam tik pablogėja - negana, kad skauda fiziškai, bet dar ir tėtis ar mama jį bara. Na, jei vaikas užsigavo nestipriai, nereikia pulti jo guosti. Vis tik ir tokiu atveju pirma reakcija turėtų būti ne savo teisumo priminimas ir moralizavimas, o nuraminimas (Ai, nieko, neskaudžiai parkritai...).
Tik žiūrėk, nesusimurzink. Nesušlapk. Nenusišnekėk. Nesimaivyk...
Tenka girdėti, kaip tėvai apiberia savo vaiką gausybe nurodymų, ko jis negali daryti, kad norisi prieiti ir pasakyti jiems: Gal jūs tiesiog liepkite jam nebūti vaiku. Žiūrint iš šalies, kartais atrodo, kad tėvai būtent to iš savo vaikų ir tikisi, t. y. kad šie būtų labiau suaugę nei jie patys. Vaikai susimurzina daugybę kartų per dieną, daro grimasas, dainuoja sau eidami gatve, daug sykių kartoja tą pačią jiems įdomią frazę. Vaikai yra smalsūs - klausinėja, lenda, tyrinėja. Vaikai yra laisvi - jiems negalioja ir neturi galioti tokios pačios elgesio taisyklės kaip suaugusiesiems. Tegul jie ir elgiasi ne taip, kaip suaugusieji. Kartais tegul elgiasi ir (kaip mums atrodo) kvailokai ar nelogiškai, neskubėkite kaskart jų tramdyti. Tegul galimo / leistino elgesio ribų vaikai mokosi po truputį, nereikalaukime, kad jie kaipmat perimtų visas suaugusiųjų elgesio taisykles.
Sąmoningumo link
Visi mes žmonės ir darome klaidas tiek bendraudami su vyru, žmona, tėvais, bendradarbiais ar draugais, tiek - su vaikais. Net jei ir gerai žinau, kad tam tikri pasakymai yra neteisingi, žiūrėk, vėl pagaunu save už rankos priekaištaujamai klausiančią Kodėl tu taip padarei? vaiko, kuris dar net kalbėti gerai nemoka. Štai kodėl dera kaip galima dažniau pasižiūrėti į savo bendravimą su vaiku tarsi iš šalies. Geriausia, kai sugebame patys pamatyti ir pripažinti tas situacijas, kai taip labai stengdamiesi, kad mūsų vaikai elgtųsi nepriekaištingai, patys pradedame elgtis nelogiškai ir nusipelnome priekaištų.
Vaikai yra žavūs ir be galo įdomūs, bet jie tikrai nėra patogūs. Ir gerai. Kitaip auklėjimas būtų ne abipusis, o vienpusis procesas. Mes, suaugusieji, auklėjame savo vaikus kaip tik sugebame geriausiai, o kartu, jų dėka, turime galimybę ugdytis ir patys - siekti sąmoningumo.
Vasara - toks metas, kai daug dažniau nei kitu laiku tyčia ar netyčia tampi įvairių šeimų santykių liudininku. Vaikai laksto visur: paplūdimiuose, lauko kavinėse, parduotuvėse, parkuose. Kažkur šalia, žinoma, yra ir tėvai. Tarp tėvų ir vaikų vyksta nuolatinis abipusis auklėjimas.
Vaikai (tiesa, dažniausiai be žodžių) auklėja savo tėvus mokydami neprarasti budrumo, sumanumo ir kantrybės, o tėvai auklėja savo vaikus ne tik nebyliai, bet ir panaudodami kone visą balso diapazoną. Kodėl tu taip padarei?!", Na kiek kartų aš tau galiu sakyti?", Aš gi sakiau, kad pargriūsi, tai ir nesiskųsk!" - daugeliui lietuvių tėvelių ir mamyčių įprastos komandos. Kai kurios frazės ir auklėjimo šablonai yra tiesiog kraujyje - taip mums sakydavo tėvai, pastariesiems - jų tėvai, taip savo vaikams sako kaimynai, draugai, giminaičiai. Paprastai nė nesusimąstome, kaip tokie žodžiai ar suaugusiųjų reakcijos atrodo žvelgiant vaiko akimis. Ar apskritai jie veikia? Ar keičia vaiko elgesį teigiama linkme? O gal kaip tik žaloja? Mat gerai pamąsčius, ne taip jau ir sunku pamatyti, kad kai kurios panašios frazės yra paprasčiausia nesąmonė.
Šiame straipsnyje kaip tik ir kalbėsiu apie keletą dažniausiai pasitaikančių bendravimo su mažamečiais klaidų. Gali būti, kad jūs iš pradžių skaitydami nustebsite: O kodėl yra blogai taip sakyti? Tai kaip tada apskritai kalbėti su vaiku?Tačiau patikėkite, be čia minimų frazių ir reakcijų tikrai galima apsieiti. Jos visiškai nepadeda su vaiku bendrauti geriau ir natūraliau.
Ar pamiršai? Juk ką tik tau sakiau: nelipk ant kėdės! Kiek kartų galiu kartoti, kad neliptum ant tos kėdės?
Paprastai vaikas į tokius klausimus net ir neatsako, nes jie yra skirti ne iš tikrųjų sužinoti, ko klausiama, o tiesiog apibarti. Teisingas atsakymas į pirmąjį klausimą būtų toks: taip, šis dvejų ar trejų metų vaikas pamiršo, ką jūs sakėte prieš porą minučių, pusvalandį ar valandą. Pirmiausia - jo atmintis veikia kitaip nei suaugusiojo ir jis tikrai gali pamiršti, ką jūs, rodos, visai neseniai jam sakėte. Antra - vaikas nesąmoningai atsirenka tai, ką jis gali atsiminti ir ką jam svarbu atsiminti, o tai dažniausiai būna tie žodžiai, reakcijos, faktai, kurie jį sudomina. Draudimas nelipti ant kėdės jo visai nedomina, todėl vaikas jo ir neužfiksuoja. Net jei jūs kartojate tam tikrą draudimą mažamečiui kelis kartus, realu, kad jis čia pat tą draudimą pamirš (ir turi tam teisę) ir tikrai jo neprisimins situacijai, aplinkai pasikeitus. Tad atsakymas į antrąjį klausimą yra toks: kartoti vaikui, kad neliptų ant kėdės, galite kiek tik jūsų širdis geidžia, bet tai nereiškia, kad jis tikrai ant tos kėdės nelips.
Kaip tokioje situacijoje elgtis? Paprasčiausiai aiškiai ir ramiai pasakyti vaikui, kad neliptų ant kėdės. Jei jis lips vėl, pasakyti dar kartą. Net jei to ir prireiktų kelis kartus. Geriausia nukreipti vaiko dėmesį į kokį kitą jį galintį sudominti veiksmą, pavyzdžiui, palįsti po kėde. Be to, prieš drausdami akimirką pamąstykite, ar tikrai būtina drausti lipti ant tos kėdės, o gal jūs draudžiate tiesiog automatiškai?
Pažiūrėk, kaip ta mergaitė gražiai sėdi ir nezirzia. Kokia ji gerutė. O tu štai kokia zirzlė!
Tai vienas iš tų ydingų auklėjimo šablonų, kurie, atrodytų, yra visai nekenksmingi ir įprasti. Šie žodžiai gali būti pasakyti visai ne piktai, o ramiai, pamokančiai, bet dėl to jų prasmė nepagerėja. Kaip toks lyginimas veikia vaiką? Norėdami tai suprasti įsivaizduokite, kad jūs, tarkime, esate moteris, kuriai jos vyras sako: Pažiūrėk. kokia graži štai ta moteris. Ji taip dailiai apsirengusi, laikysena nepriekaištinga, eisena tokia grakšti, o tu, su ja palyginus, tikra apsileidėlė." Kažin ar jūs kaipmat suklustumėte, pasitemptumėte ir norėtumėte akimirksniu pagražėti. Greičiausiai tiesiog įsiustumėte arba norėtųsi tik dar labiau susigūžti. Tad kodėl iš vaiko tikimasi kitokios reakcijos? Šitaip lyginamas vaikas išgirsta tokią žinutę: kiti vaikai yra geresni nei aš, ir mano mama ar tėtis norėtų, kad ne aš, o tas kitas būtų jos / jo vaikas. Tai tikrai nestiprina vaikų savivertės. Tiesą pasakius, vaikui dažnai visai nemalonu būti ir pavyzdžiu, į kurį kitas vaikas turi lygiuotis (na, nebent vaikas jau yra sugadintas ir lyginimas maitina jo puikybę). Tai prisimenu dar iš savo vaikystės: jausdavausi nejaukiai, kai kito vaiko mama pristatydavo mane kaip pavyzdį. Mažieji nori, kad kiti vaikai taptų jų draugais, o ne konkurentais ar priešais.
Kai kada gretinimas gali būti ir veiksmingas. Pavyzdžiui, kai mažas vaikas nenori net paragauti naujo patiekalo, galima pasakyti: Žiūrėk, ir tėvelis valgo, ir broliukui, ir sesutei skanu. Tu taip pat paragauk. Tačiau, kaip jūs matote, akcentas čia yra kitur - mažylis paraginamas elgtis taip, kaip kiti vaikai ar tėveliai, nes taip jam pačiam bus geriau, bet jis nėra menkinamas.
Matai, mama dabar kalbasi, nepertraukinėk. Negražu pertraukinėti.
Suprantama, kaip patiems svarbu mokytis nepertraukinėti kitų žmonių, taip to reikia mokyti ir vaikus. Tačiau tokius žodžius dažnai tenka išgirsti iš mamų (ir tėčių!) lūpų tada, kai šios (šie) jau pusvalandį kalbasi su savo draugėmis ar draugais, o vaikui pagaliau parūpsta ko nors paklausti. Situacija paprastai būna tokia, jog kada vaikas užsimano įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį, jam nieko kito nelieka, kaip pertraukti, nes suaugusieji kalba nenutrūkstamai. Jei tikrai norite netrukdomas su savo draugais pasikalbėti, nesiveskite vaiko, o jei kartu su juo einate į svečius ar į kavinę, tai vaikas irgi yra pilnateisis bendravimo dalyvis. Žinoma, galite susitarti su juo, kad jis žais su savo atsineštais žaislais ar bedraus su kitais vaikais. Tačiau tai nereiškia, jog jis neturi teisės tikėtis jūsų dėmesio. Jeigu vaikas tikrai jus pertraukia vidury svarbios minties, paprašykite jo palaukti, bet pabaigus mintį svarbu nepamiršti paklausti vaiko, ką jis norėjo pasakyti. O jei vaikas tai daro labai dažnai, tai tiesiog ženklas, kad jam trūksta dėmesio. Tuomet arba pabūkite su juo, arba sudominkite kokia kita veikla, arba bandykite susitarti (jis dabar pažais vienas, bet užtat paskui jūs, pavyzdžiui, kartu paspardysite kamuolį). Neteisinga atsivesti vaiką į kavinę ar į svečius ir tikėtis, kad jis ramiai sėdės ant kėdės, nieko neveikdamas ir neklausinėdamas. Bėda, jei vaikas jau yra išmokytas taip elgtis.
Kodėl tu taip padarei?
Šis klausimas dažnai yra neatskiriama reakcijos į negerą vaiko poelgį dalis. Pats savaime jis nėra blogas. Paprastai suaugusysis, pamatęs, kaip vaikas suduoda kitam vaikui ar staiga, rodos, sąmoningai sulaužo žaislą, sutrinka. Jam tikrai kyla klausimas: Na kodėl gi jis taip elgiasi?" Tiesa, tai klausimas, į kurį atsakymą tenka surasti pačiam suaugusiajam, ypač jei vaikas dar mažas. Dvejų, trejų metų ar vyresnis vaikas negali atsakyti į šį klausimą, nes jis pats nežino, kodėl taip elgiasi. Pavyzdžiui, mažylis pajaučia grėsmę susidūręs su kitu staigiai judančiu nepažįstamu vaiku ir dėl to jį pastumia tarsi saugodamasis. Mažam vaikui tikrai per sudėtinga būtų paaiškinti savo mamai ar tėčiui. O priežastys nepageidautinam elgesiui gali būti įvairiausios. Norint jas suprasti, reikalingas visų pirma suaugusiojo, o ne vaiko įžvalgumas. Tas barantis klausimas kodėl" jokio aiškumo nei suaugusiajam, nei vaikui nesuteikia, o tik dar labiau suglumina. Kadangi vaikai nuo mažens, pasielgę netinkamai, išgirsta priekaištaujantį kodėl?", šis klausimas ir vėliau, kone visą gyvenimą gali būti suvokiamas kaip barimas, o ne klausimas ir versti gūžtis. Štai dėl ko ir psichoterapiniame darbe stengiamasi klientams neužduoti klausimų, prasidedančių žodeliu kodėl", - jie provokuoja gynybiškumą, žmogus nesąmoningai įsitempia.
Kai mažas vaikas pasielgia netinkamai, geriau ramiai, bet griežtai pasakyti, kad taip elgtis negalima. Patartina paaiškinti priežastis, kodėl taip elgtis nedera (su sulaužytu žaislu daugiau nebebus galima žaisti; užgautam vaikui skauda, jis nusimena ar išsigąsta). Jei vaiko elgesys kartojasi, įvardinti, kokios bus tokio elgesio pasekmės. Pavyzdžiui, pasakyti vaikui: jei jis žaisdamas ir toliau suduos mažesnei sesutei, turės kuriam laikui eiti į kitą kambarį; jei žaislų kambaryje vėl bandys sulaužyti žaislą, teks iš jo išeiti. Svarbu tokio priesako ir laikytis.
Kuomet netinkamai pasielgia vyresnis vaikas, galima jo paklausti, kodėl jis taip pasielgė. Tačiau tas klausimas tegul nuskamba šiek tiek vėliau, iš tikrųjų tikintis atsakymo, o ne kaip barimas, užvaldžius emocijoms. Susidūrus su netinkamu vaiko elgesiu, užuot klausus: Kodėl tu taip padarei?, geriau tiesiog pasakyti: Negerai, kad taip padarei.
Juk sakiau, kad pargriūsi, tai dabar neverk
Šio pamokymo versijos gali būti įvairios: Na kiek kartų tau sakiau nekišti pirštų tarp durų, bet tu neklausei ir vis tiek prisivėrei" arba Juk sakiau tau lipti laiptais atsargiai ir neskubėti. Neklausei, nugriuvai, tai dabar ir kentėk. Tokius ir panašius priekaištus, dažnai išsakomus ir piktai, vaikams tenka priimti tada, kai jiems iš tikrųjų skauda, jie yra labai išsigandę ir verkia. Kažkodėl tėvai įsivaizduoja, kad tas momentas, kai jų nepaklausęs vaikas susilaukia skausmingų pasekmių, yra kaip tik tinkamas metas moralizuoti ir įrodyti, kokie teisūs yra tėvai. O vaikui tuo metu tereikia vieno - kad tėtis ar mama jį nuramintų, parodytų, jog rūpi, kad šią akimirką vaikui blogai. Tam pirmam išgąsčiui ar skausmui atslūgus, tegul tėvai paaiškina dar kartą: Štai, kai labai skubi lipti laiptais, gali skaudžiai užsigauti ir panašiai. Bet ne pačią skausmo akimirką, nes įrodinėdami savo teisumą tėvai vaikui nepalengvina skausmo, nepadeda jam tapti protingesniam. Kai tėvai bara ar primena, kokie jie buvo teisūs tada, kai vaikui skauda, jam tik pablogėja - negana, kad skauda fiziškai, bet dar ir tėtis ar mama jį bara. Na, jei vaikas užsigavo nestipriai, nereikia pulti jo guosti. Vis tik ir tokiu atveju pirma reakcija turėtų būti ne savo teisumo priminimas ir moralizavimas, o nuraminimas (Ai, nieko, neskaudžiai parkritai...).
Tik žiūrėk, nesusimurzink. Nesušlapk. Nenusišnekėk. Nesimaivyk...
Tenka girdėti, kaip tėvai apiberia savo vaiką gausybe nurodymų, ko jis negali daryti, kad norisi prieiti ir pasakyti jiems: Gal jūs tiesiog liepkite jam nebūti vaiku. Žiūrint iš šalies, kartais atrodo, kad tėvai būtent to iš savo vaikų ir tikisi, t. y. kad šie būtų labiau suaugę nei jie patys. Vaikai susimurzina daugybę kartų per dieną, daro grimasas, dainuoja sau eidami gatve, daug sykių kartoja tą pačią jiems įdomią frazę. Vaikai yra smalsūs - klausinėja, lenda, tyrinėja. Vaikai yra laisvi - jiems negalioja ir neturi galioti tokios pačios elgesio taisyklės kaip suaugusiesiems. Tegul jie ir elgiasi ne taip, kaip suaugusieji. Kartais tegul elgiasi ir (kaip mums atrodo) kvailokai ar nelogiškai, neskubėkite kaskart jų tramdyti. Tegul galimo / leistino elgesio ribų vaikai mokosi po truputį, nereikalaukime, kad jie kaipmat perimtų visas suaugusiųjų elgesio taisykles.
Sąmoningumo link
Visi mes žmonės ir darome klaidas tiek bendraudami su vyru, žmona, tėvais, bendradarbiais ar draugais, tiek - su vaikais. Net jei ir gerai žinau, kad tam tikri pasakymai yra neteisingi, žiūrėk, vėl pagaunu save už rankos priekaištaujamai klausiančią Kodėl tu taip padarei? vaiko, kuris dar net kalbėti gerai nemoka. Štai kodėl dera kaip galima dažniau pasižiūrėti į savo bendravimą su vaiku tarsi iš šalies. Geriausia, kai sugebame patys pamatyti ir pripažinti tas situacijas, kai taip labai stengdamiesi, kad mūsų vaikai elgtųsi nepriekaištingai, patys pradedame elgtis nelogiškai ir nusipelnome priekaištų.
Vaikai yra žavūs ir be galo įdomūs, bet jie tikrai nėra patogūs. Ir gerai. Kitaip auklėjimas būtų ne abipusis, o vienpusis procesas. Mes, suaugusieji, auklėjame savo vaikus kaip tik sugebame geriausiai, o kartu, jų dėka, turime galimybę ugdytis ir patys - siekti sąmoningumo.
