Straipsniai: vaikų-tėvų santykiai/vaikų auklėjimas

Revoliucinė žinia tėvams: vaiko charakterį formuoja genai, o ne auklėjimas

http://gyvenimas.del...s.d?id=55754429

Nuostabu...
Aš jau nuo vaikystės apie tai svajojau.

Foreli Blinstrubaitė Kramarik. Kaip išugdyti talentingą asmenybę
http://www.youtube.c...ature=endscreen

Ir aš vakar skaičiau delfi.lt šitą straipsnį ir lengviau atsikvėpiau, kad nebereikės taip labai stengtis auklėti vaikučių, visgi genai padaro savo..

Mano septynmetei uzeina daznai priepuoliai, tai jau seniai supratau, kad jei reksiu atgal, nepades, as ramiai pralaukiu ta laika, kol ji nusiramins (nors kartais net sukandus dantis laukiu, kaip nervina) ir kai nusiramina, pati viska susitvarko ir ateina atsiprasyti...

L.M.A. ačiū už šaunią temutę

šaunuolės mamytės, kad dalinatės informacija, radau įdomių straipsnių ateičiai

Rekomenduoju:

o man nelabai priimtini kai kurie autoriaus pasisakymai pvz nelabai sutikciau su autoriaus nuomone, kad bendri darzeliai ir mokyklos (ta prasme kai kartu lanko ir berniukai ir mergaites) luosina vaikus

Sauni temute
Pati auginu tris "kudikius", tarp kuriu tarpai po 5 metus. Taigi vyriausiajam jau 12. Su visais bendravimas ir auklejimas labai skairtingas, nes amzius duoda savo. Bet , dabar kai pagalvoju, sunkiausias periodas tik dabar prasidejo, kai vyresnelis pradejo pereidineti i paauglyste
Toks vaizdas, kad pyksta ant viso pasaulio, nors demesio musu seimoje , galima sakyti, gauna gal net daugiausia (turiu omeny, kad nevarzom draugu rinkimosi laisves-gyvenam uzmiesty nuosavam name, tad maziau draugu-darom "nakvynes" ir vasarines palapinines dienas, lanko daug bureliu, soka sportinius sokius, uzimtumas didelis, bet to reikia paciam vaikui). Visus kritikuoja, ypatingai 7m broli, priekaistauja, kad mes mylim tik maziausius, jo nesuprantam. Visuomet buvo labai net ramus vaikas, kolektyvuose ji visi mego, norejo su juo draugauti, buvo atlapasirdis. Ir vaikas pradejo keistis mazdaug pries pusmeti Atsirado ir tokiu zodziu, na, paaugliu tema kalbant "krutu".
Na, gal cia pasiguodziau, bet man kaip mamai sunkoka, nes pasikalbejimu ne taip ir reikia jam. Daznai sako: "na, ka tu mama, as ir pats geriau zinau..." Ir pan.

O maziukams reikia svelnumo, kad jaustusi saugus, mylimi. Dazniausiai to ir uztenka. Bet paaugliui to jau neuztenka, jis nori buti jau "savarankiskas"

Gal kas pasidalins patirtimi, auginant paaugli?

patirtimi negaliu pasidalinti, lieka palinketi tik daug kantrybes , bet Jusu aprasyta situacija jau labai panasi i mano krikstasunio, kuriam 13 m siandienine savijauta, jis taip pat atrodo pyksta ant viso pasaulio, kad yra nesuprastas, nors tevai ir demesio skiria ir pan

Gal bus naudinga auginantiems paauglius...




BENDRAVIMAS SU PAAUGLIU: AIŠKIOS TAISYKLĖS IR KONKREČIOS PASEKMĖS


Paaugliams labai svarbu, kad viskas būtų „teisinga“. Jie gerbia ir mėgsta tuos tėvus, mokytojus ir kitus suaugusiuosius, kurie elgiasi „teisingai“. Jeigu tik paauglys nusprendžia, kad tėvai jo nesupranta ir elgiasi netinkamai, geriems santykiams iškyla grėsmė. Vienas būdas, kaip išvengti tokios krizės, yra susikurti taisykles ir jų laikytis.

Dauguma tėvų manosi turį nustatę taisykles, jei paauglys žino, kad jis privalo: grįžti namo iki 23 val., susitvarkyti kambarį, išnešti šiukšles, telefonu kalbėti tik tada, kai paruošti namų darbai, ir t. t. Taigi taisyklės lyg ir yra. Tačiau, regis, tėvai tik ir laukia, kol tos taisyklės bus sulaužytos, kad nuspręstų, kokie bus to padariniai. Pavyzdžiui, jei vaikas grįžta 23.30 val., o ne sutartą 23 val., tik tada tėvai pradeda galvoti, kokia bus bausmė.

Pastebėta, kad paaugliams toks būdas yra nepriimtinas. Kodėl? Visų pirma paauglys nesupranta, kodėl sulaukė būtent tokios bausmės, ir mano, kad būtų galėjęs viską padaryti kitaip, jei būtų žinojęs, kas jo laukia (taip, taip, žinoma…) Taigi jam atrodo, kad jis negali daryti įtakos tam, kas atsitinka ir nesimoko prisiimti atsakomybės. Ir dar. Tokiais atvejais paauglius paprastai ištinka pykčio priepuolis (na, ne toks atviras, kaip dvimečio, bet panašaus stiprumo). Jis pyksta ant tėvų, dėl kurių kaltės (!) sulaukė bausmės.

Taigi dėl taisyklių ir bausmių turi būti susitarta iš karto. Tėvai turi ne tik pasakyti, ko jie tikisi, bet ir aptarti tai, kas laukia, jei taisyklių nebus laikomasi: „Noriu, kad darytum taip. Jei pasielgsi šitaip – bus A, o jei dar ir taip – bus B“. Ir leiskite spręsti vaikui, ką jam pasirinkti. Paauglys jau turi gebėti prisiimti atsakomybę. Jei jis pats turės galimybę rinktis, liausis kova dėl valdžios. Pasekmės yra vienintelė tinkama priemonė, galinti lemti paauglių elgseną, o anksčiau aprašytas metodas, manoma, yra efektyviausias. Žinoma, ne visada pavyks dėl visko susitarti iš anksto, tačiau bandykite tai padaryti kuo dažniau.

Taisyklės ir pasekmės turi būti labai aiškios

Įsivaizduokite situaciją: štai jau trečia savaitė paauglio kambaryje ir velnias galvą nusisuktų. Atrodo, kad visas vaiko turtas – ant grindų. Sakote: susitvarkyk kambarį. Po penkiolikos minučių paklausiate, ar vaikas susitvarkė kambarį. Atsakymas – taip. Nueinate ir matote, kad viskas tik pakelta nuo grindų ir sukaišiota, kur papuolė. Pažįstama situacija? Tačiau juk negalite smerkti – bet koks jūsų argumentas gali būti užginčytas teiginiu, kad paaugliui ir taip gerai, kad draugo Jono kambarys dar baisesnis, o jo mama mano, kad tai – tvarka ir t. t. ir pan.

Paaugliai dažnai tuos pačius žodžius apibrėžia visai kitaip nei suaugusieji. Kai sakote, ko norite, būkite labai specifiškas. Jei sakote „susitvarkyti“, išskaidykite šio žodžio prasmę – ką, jūsų nuomone, reiškia susitvarkyti: sudėk nešvarius drabužius skalbti, išsilygink marškinius, nuvalyk dulkes, sudėliok knygas, ištrauk viską iš po lovos ir t. t.

Jeigu sakysite: „Noriu, kad gerai mokytumeisi“ arba „noriu, kad būtum geras savo sesei“, paaugliui pro vieną ausį įeis, o pro kitą išeis. Ką reiškia „gerai mokytis“ ar „mylėti sesę“?!? Tokios abstrakcijos gali reikšti visai ką kitą dviem suaugusiems žmonėms – ką čia kalbėti apie paauglį. Paaugliui „gerai mokytis“ gali reikšti viena dešimtąja dalimi didesnis pažymių geometrinis vidurkis (ne 6,2 bet 6,3), o meilė sesei gali pasireikšti gerai ją iškaršiant ne 25, o 10 kartų per dieną. Tačiau jeigu tėvai pasako, kad nori, jog vaiko vidurkis būtų ne žemesnis nei 7,5, o meilė sesei pasireiškia visiškai jos nemušant – reikalavimai tampa labai aiškūs. Tada išvengiama konflikto, kai vaikas mano, kad įvykdė tėvų reikalavimus, o tėvai mano, kad jis nieko nepadarė.

Panašiai atsitinka, kai tėvai apie pasekmes nekalba konkrečiai: „Jeigu vėl tai padarysi, tai bus tau“ arba „Būsi nubaustas, jei vėl gausi neigiamą balą“. Ką šios frazės reiškia paaugliui? Labiausiai tikėtina, kad nieko. Na, bent jau nieko aiškaus.

Kai tarsitės dėl taisyklių ir dėl pasekmių, būkite kiek įmanoma konkretesni. Nemanykite, kad paauglys „supranta“. Dažniausiai jis supranta taip, kaip jam geriau. Todėl reikia įsitikinti, kad ir vaikas, ir jūs vienodai suprantate taisykles ir kas bus, jei jos bus laužomos. Taip išvengsite painiavos, pagiežos ir jausmo, kad elgiatės neteisingai. Ir galbūt paauglystė bus truputėlį lengvesnė… ir vaikui, ir jums.





PAAUGLIO VIDINIS PASAULIS

Konfliktams su vaikais lengvai priklijuojama paauglystės problemų etiketė. Visi žino, kad paaugliai liguistai susirūpinę savo išvaizda, nesivaldo, veržiasi pas draugus ir priešgyniauja tėvams. Bet ar tuo jau viskas apie šį amžiaus tarpsnį pasakyta? Kažin. Kol paauglys jaučia, kad į jį žiūrima kaip į nepatogų, nors galbūt savotiškai įdomų egzempliorių, jis nuo mūsų labai toli.

Geriausia būtų prisiminti savo pačių paauglystę. Be abejonės, tai vyko visai kitais laikais. Pavyzdžiui, nebuvo interneto, o, norint pragyventi, visai šeimai reikėjo atlikti daugiau ūkinių darbų. Nebuvo tiek demokratijos nei visuomenėje, nei mokykloje, nei šeimoje. Bet juk jausmai, savęs ieškojimas, teisingumo siekimas buvo tas pats? Ir meno kūriniai rodo, kad tarp anuometinių ir dabartinių paauglių panašumų buvo tikrai daugiau negu skirtumų.

Matyt, prisiminti sunku dėl kitų priežasčių. Viena iš jų - paauglystė jau labai toli ir mes tapome kitais žmonėmis. Juk neretai žmogui būna sunku atsiminti ir pakartoti net tai, kaip jis gyveno iki vestuvių. Kita priežastis - paauglystės emocijos nemalonios, o nemalonūs dalykai automatiškai atsiduria pasąmonėje, norime mes to ar ne. Taigi, kad mintimis nusikeltume į paauglystę, turėsime gerai padirbėti. Tegul šis straipsnis ir paauglių mintys padeda palengvinti kelionę.

Vidinio pasaulio atradimas

Įžengęs į paauglystę žmogus aptinka savo vidinį pasaulį. Iki paauglystės vaiko „aš" yra susiliejęs su tėvais. Paauglystėje ima vertis didesnės pažiūrų pasirinkimo galimybės. Paauglys ima galvoti: „Ar aš toks kaip tėvai, ar kitoks? Koks esu kaip vyras ar moteris? Ką noriu veikti?" Paaugliui sunku apibrėžti savo norus, todėl jis labai nori sužinoti, ką apie jį galvoja kiti.

Naujai suvokti mintys ir jausmai jam atrodo reikšmingi ir nepanašūs į niekieno kito: „Paauglystė yra tai, dėl ko verta gyventi, nes kai būni vaikas, tu tegalvoji apie žaidimus, o paauglystės metu patiri daugiausia išgyvenimų ir jausmų" (Alma, 16 m.). Bet savęs suvokimas yra dar labai trapus, todėl atsiranda stiprus priėmimo poreikis: kadangi vidinis dialogas vyksta dar sunkiai, savo mintis lengviau išreikšti besiklausančiam žmogui. Draugui norisi išpasakoti savo sielos paslaptis, per bendravimą su kitu paauglys pažįsta save. Daugelis suaugusių žmonių atsiskleidžia ir pasitiki tik artimaisiais, o su draugais juos sieja labiau bendri interesai. Tuo tarpu paauglys visus santykiu pradeda ieškodamas visiško pasitikėjimo. Tokiu būdu, nors ir ne kartą „nusvyla", jis užmezga daug artimų ryšių, kurie gali išlikti visą gyvenimą. Kita vertus, paauglys labai bijo prarasti save, neretai prisiderinęs prie kitų jaučia, kad taip tarsi jo neliko. Kai žmogus ima suvokti savo mintis ir bruožus, jis pradeda matyti savo ir kitų žmonių, o ypač tėvų, skirtumus. Jis ima matyti, kad jo nesupranta. Todėl pirmą kartą suvokia ir vienatvės jausmą. Mažesni vaikai vienatvę jaučia labiau kaip emocinį diskomfortą, kurio priežasčių dažnai nesupranta. Vienatvę išgyvenantis paauglys draugu dažnai renkasi dienoraštį.

Bėdos dėl prasto savęs vertinimo

Svarbiausias paauglio vidinio pasaulio bruožas yra tas, kad paauglystėje kur kas blogesnis savęs vertinimas. Kadangi paauglys ima jaustis nebe tėvų dalimi, o atskiru ir kol kas labai netobulu žmogumi, vietoj didelio „mes" atsiranda menkas „aš". Dėl to jis sau nebegali priskirti tėvų laimėjimų ir ima save vertinti labai prastai. Gerai, jei iš šeimos gautų dalykų atsisakoma palaipsniui, bet taip būna retai. Norėdami geriau suvokti, kaip jaučiasi paauglys, galime prisiminti ryškesnius savo gyvenimo pokyčius, pavyzdžiui, darbovietės keitimą. Kai smarkiai kinta gyvenimo aplinkybės, reikia iš naujo susivokti, kas esi, pasirinkti, kaip elgsiesi. Kurį laiką jaučiamės pažeidžiami, neapsaugoti, bandome rasti patarėjų, bendraminčių, suvokti, kam pritarti, o kam priešintis. Keičiasi paauglio aplinka, bendraklasiai ir draugai tampa kitokie, keičiasi jo kūnas, dažnai jis ima atrodyti svetimas ir negražus: „Man tėvai nieko neleidžia - nei vertis auskarų, nei kirpti plaukų. Esu tokia fu" (Algė, 14 metų). Dėl savivertės trūkumo iš pradžių labiau norima kitos lyties atstovo sutikimo bendrauti, o kaip bendrauti, dar neaišku, todėl siekiama kieto partnerio, kuriuo būtų galima pasigirti.

Kaip paauglys siekia geresnio savęs vertinimo? Puiku, jei vaikinas ar mergina stengiasi įgyti pasiekimų tokioje srityje, kuri vertinama draugų: sukaupia muzikos kolekciją, užsiima karate. Bet dažnai savo vertė keliama „paprasčiau" - paaugliai jungiasi į grupeles, kuriose gali pažeminti silpnesniuosius, kautis prieš bendrą priešą, susilieti su stipriu lyderiu. Todėl labai nemėgsta, kai kritikuojama jų grupė, nes tai yra jų „mes". Paaugliai linkę ieškoti atpirkimo ožio, kuris tam tikram laikui pakelia grupės narių vertę. Atliktas tyrimas: psichologai apklausė kelių klasių mokinius, kokio naujoko jie norėtų. Paaiškėjo, kad jie norėtų žmogaus, turinčio atpirkimo ožio savybes (O. V. Chilaieva, 2004). Kai kurie paaugliai savivertę pakelia bendraudami su mažesniais, kvailesniais už save, šalia kurių jau gali pasijusti kažkuo.

Savo vertę bandoma pakelti ir nepaklūstant suaugusiesiems - paaugliai dažniau prieštarauja, negu sutinka: „Pradėjau rūkyti, kad įrodyčiau sau, jog mama neužuos. Vieną kartą namo grįžau girta ir niekada nepareinu namo taip anksti, kaip tėvai norėtų. Bet pakeičiau tėvų požiūrį į save. Noriu padrąsinti ir kitus parodyti suaugusiesiems, kad paauglys nėra nesubrendęs asmuo" (Simona, 16 metų). Paaugliui atrodo, kad sakyti „ne" ir būti asmenybe yra vienas ir tas pats. Kodėl paaugliai taip gina savo nuomonę? Todėl, kad nėra dėl jos tikri.

Kita vertus, kai tėvai linkę nuolat jėga versti vaiką paklusti, šis pajunta, kad paklusęs reikalavimams gali visiškai prarasti ir taip palaužtą savo vertės jausmą: „Atsišnekėti - vienintelė galimybė man reikšti savo nuomonę." (Jonas, 15 metų) Įsivaizduokite: štai jūs mažytis ir gerutis gyvenate ir džiaugiatės, suaugusieji už jus viską sprendžia ir visi laimingi. Džiaukis ir neturėk rūpesčių! Bet atsiranda kažkoks keistas jausmas, kad galima gyventi kitaip, imate jausti, tarsi iš jūsų tikimasi, kad judėtumėte į priekį. Tėvai kur kas lengviau pakeltų vaikų prieštaravimus, jei suprastų, kokio tvirtumo reikia norint prieštarauti.Vaikas, kuris išdrįsta maištauti, turi jaustis mylimas, kad taip rizikuotų.

Sujaudintos emocijos

Paaugliai emociškai nestabilūs. Tai visų pirma nulemia greitas fizinis brendimas - visi psichiniai procesai tampa tarsi per daug sujaudinti, todėl jiems sunkiau būti atsakingiems už savo jausmus. Pavyzdžiui, klausimo, ką paauglys ketina veikti savaitgalį, gali pakakti, kad jis įsižeistų, jog tėvai nori viską kontroliuoti. Daugelis žmonių pačiais nelaimingiausiais savo gyvenimo etapais laiko paauglystę ir senatvę. Vieni paaugliai mato savo galimybes tarsi per rožinius akinius, kitiems ateitis atrodo neapibrėžta, nekontroliuojama, bauginanti. Emocinės paauglių problemos neretai prilygsta psichinės ligos simptomams.

Tačiau paauglys, paklaustas jausmus, dažnai atsako „nežinau". Kodėl jis neatskleidžia savo jausmų? Paauglys bijo savo pykčio, fantazijų apie mirtį, seksualinių jausmų, dažnai jaučiasi dėl jų kaltas. Todėl labiausiai būtų dėkingas tiems suaugusiesiems, kurie bando atspėti, kas dedasi jo širdyje.

Suaugusieji ne visada jaučia, kokia didelė paauglių vienatvė, - ji gali išaugti iki depresijos ir savižudybės. Paaugliai puola į depresiją, nes bijo nepateisinti tėvų lūkesčių, nesugeba bendrauti su draugais, baiminasi aplinkinio pasaulio, laukia iš aplinkinių agresijos: „Mano draugė bandė nusižudyti. Aš ją atkalbėjau, bet jai depresija. Ji tėvams meluoja, nieko nesako, nes jų bijo. Kas galėtų jai padėti? Nemanau, kad suaugusieji" (Evaldas, 17 metų).

Dažnai tėvai įsivaizduoja žiną, ką jaučia vaikas, stebi jį, ieškodami blogio požymių. Iš tiesų, neretai vaikai jaučiasi labai vieniši ir galvoja, kad jų tėvai niekada taip nesijautė. „Šeštoje klasėje skaitydamas eilėraštį skaitovų konkurse taip drebėjau, kad kai baigiau, mokytoja man pasakė: „Gal tu geriau nebedalyvauk konkursuose." Mane apėmė baimė. Pajutau, kad gėda žiūrėti į žmones gatvėje. Atsiguliau į lovą ir išmiegojau 12 valandų, pramiegojau pamokas. Paskui iš viso į jas nėjau. Lėtai vaikščiojau gatvėmis ir galvojau: štai, visi kažkur skuba, yra kažkam reikalingi, visi normalūs, o aš - ne" (iš liguistai jautrios klientės pasakojimo apie savo paauglystę).

Kita vertus, paauglys, kuris vieną dieną tvirtino, jog nenori gyventi, kitą jau šypsosi. „Anksčiau žliumbdavau, kai mama pasakydavo, kokia aš kvaila. Tačiau turiu draugų, į kuriuos galiu atsiremti, pažliumbti prie jų, išklausyti jų pasakojimų apie savo gyvenimą. Jei neturėčiau draugų, jau seniai manęs šiame pasaulyje nebūtų. Myliu savo draugus labai labai." Kuo paauglys aiškiai stipresnis už suaugusį žmogų? Chaoso tolerancija ir gajumu. Suaugusiojo pasaulis jau nusistovėjęs, o paauglys nuolat juda, jo viduje - netvarka ir chaosas, bet taip ir turi būti. Paauglio vidinis pasaulis kupinas prieštaravimų: noras įsilieti į grupę ir noras išsiskirti, turėti savo požiūrį ir sekti autoritetais, troškimas būti priimtam ir nepasitikėjimas aplinkiniais, pažeidžiamumas ir grubumas. Paaugliai drąsūs, lengvai atsisako priėmimo, linkę rizikuoti, nors nieko nežino, lengvai prisitaiko prie naujų aplinkybių ir keičiasi.

Kova su suaugusiaisiais

Paauglystėje vyksta naujų autoritetų paieška. Paauglys pradeda pastebėti, jog tėvams ne pro šalį būtų išspręsti savo problemas, o ne kontroliuoti vaikus. Bet paauglys ir jo tėvai turi giluminį panašumą, kuris tampa konfliktų šaltiniu ir kurio nė viena pusė nesuvokia, pavyzdžiui, valdinga motina ir valdinga dukra. Su žmogumi, kuris turi tą pačią silpnybę, bendrauti visada nelengva. Neretai neigiama savybė savyje net nematoma, atrodo, kad viskuo kaltas kitas. I. Aleksejevo 2000 m. atlikto tyrimo duomenimis, 30 procentų paauglių mano, kad tėvai nusiteikę priešiškai. 20-metė klientė, vis dar bijanti savo mamos, pasakoja: „Apskritai, jei tėvai susirieja, po valandos diskusijų lieku kalta aš. Blogai išsiurbiau kambarius - rėkia, išėjau su draugais į miestą - rėkia, neišėjau - irgi rėkia. Niekam nelinkėčiau tokių tėvų!" Paauglystės krizės pavojingos - kartais vaikas nutolsta nuo šeimos ir su tėvais bendrauja tik spaudžiamas kaltės: „Vaikystėje labai mylėjau tėvus. Tėvas man atrodė protingesnis už draugus ir mokytojus. Bet vienu metu staiga suvokiau savo vienišumą - kažkodėl tėvai jau nebegalėjo atstoti pasaulio. Įsimylėjau. Tėvai tapo mano priešais. Pilni baimės ir pykčio, jie bandė mane atsikovoti. Štai tada kažkas ir nutrūko. Dabar svetimi žmonės man artimesni už tėvus."

Dažnai dėl blogo paauglių elgesio tėvai linkę kaltinti įsitraukimą į asocialias grupes. Bet tik tuo atveju, jei paauglys namie jaučiasi nepriimtas arba nevertinamas, jis ieškos bet kokio priėmimo ir įvertinimo už šeimos ribų ir negalės pasidalinti su tėvais, kas jam atsitiko. „Kai man buvo septyniolika metų, nuvažiavau atostogauti pas senelę į Baltarusiją. Vieną vakarą sėdėjau ant suoliuko ir norėjau, kad į mane kas nors atkreiptų dėmesį. Priėjo vaikinai, iš kurių vienas, kaip vėliau sužinojau, turėjo didelę bėdą - žaidė automatais. Jis iš manęs pasiskolino 15 rublių, paskui davė pauostyti žolės ir pasiskolino dar 200. Aš taip norėjau, kad jis grąžintų pinigus, kad sutikau su juo miegoti, gal penkis kartus. Man buvo baisu pasakyti senelei ir tėvams, jog neturiu pinigų grįžti namo. Vėliau jis „paskolino" mane savo draugui, bet pinigų taip ir neatidavė" (Ieva, 16 m.).

Vieni svarbiausių santykių paauglystėje - santykiai su mokytojais. Aukščiau minėto tyrimo duomenimis, 70 proc. paauglių šiuos santykius apibūdina kaip įtemptus. Kodėl? Viena vertus, paaugliai turi stipresnį teisybės jausmą ir negali atleisti neteisybės. Antra vertus, kartais vaikas elgiasi su mokytoju kaip su savo tėvais ir bando ne visai adekvačiai jam įrodyti, kad yra suaugęs.

Suaugusieji dažnai nesuvokia, kaip grubiai jie patys elgiasi su vaikais: „Mama kišasi į mano gyvenimą. Sakau: „Einu pasivaikščioti." O ji: „Su kuo? Kada grįši? Žiūrėk, neprisigerk!" Mintyse galvoju: negi aš kiekvieną dieną geriu, rūkau, vartoju ką nors?" (Gintarė, 15 m.) Kai kurie mokytojai elgiasi kaip seržantai - beria įsakymus: „užsirašyk pavardę ant savo darbo", „žiūrėk į savo sąsiuvinį", „išspjauk gumą". Jei sakote paaugliui tai, ką jis jau žino, tai parodo, jog laikote jį neišmanėliu, ir tai jį žeidžia. Gaila, kad dažnai tėvai nesupranta, kaip svarbu laiku pasakyti vaikui „atleisk". Paaugliai prieštarauja, nes nenori būti nugalėti, o giliai širdyje pervertina suaugusiuosius ir nori būti į juos panašūs. Jei suaugusieji suteikia daugiau laisvės, ne visi paaugliai tampa laimingi, nes nemoka priimti savų sprendimų. Jie žino, ko nenori, bet nežino, ko nori. Negalėdami nuspręsti jaučiasi menkaverčiai, o padarę klaidą pasijunta nevykėliais, todėl gali imti elgtis dar blogiau, kad galų gale iš jų atimtų ir jiems nebereikėtų priimti sunkių sprendimų, kurie sukelia baimę ir kaltę.

Vietoj pabaigos

Paauglys išauga ne toks, kokio buvo tikimasi. Pagalvokime apie save: kokių savybių stokojome paauglystėje, o paskui įgijome? Bet jei vaikai neprieštaraus tėvams, tai jie netaps savarankiški ir neturės motyvo išeiti iš tėvų namų, - pasaulis išnyks. Suaugusių žmonių pagalba labai reikalinga bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant savo ateitį. Suaugusieji gali padėti paaugliui suprasti kitus žmones. Paaugliai labai vertina tai, kad suaugusieji jiems atskleidžia savo patirtį ir jausmus.

O kokios mūsų problemos tęsiasi nuo paauglystės? Jų nepaprastai daug. Tai polinkis nuolat sakyti „ne", per didelė priklausomybė nuo artimųjų, noras šokiruoti kitus, perdėtas susirūpinimas išvaizda, noras sužavėti kuo daugiau vyrų (moterų), o ne su jais suartėti ir dar daug kitų problemų. Paauglystės atgarsiai išlieka ilgam, retas suaugusysis ją „išauga" visiškai, todėl paauglių elgesys mus taip stipriai veikia.

Praktinės rekomendacijos, kaip šnekėtis su paaugliais:

5 TAIP

* Leiskite paaugliams būti blogos nuotaikos.
* Ramiai reikalaukite vykdyti įsipareigojimus.
* Suteikite paaugliui daugiau laisvės ir stenkitės juo pasitikėti.
* Suraskite vietą ir laiko nuoširdiems pokalbiams apie gyvenimą, pasidalinkite, kaip jautėtės paauglystėje.
* Padėkite paaugliui visapusiškai suprasti kitus žmones.

5 NE

* Nesivelkite į konfliktus, kai paauglys prieštarauja.
* Nereguliuokite paauglio, kaip mažamečio vaiko.
* Įkyriai nekontroliuokite ir nelaužykite jo privatumo.
* Nepalikite paauglio likimo valiai.
* Nekritikuokite paauglio dėl to, koks pats esate ar buvote paauglystėje.







GYVENTI SU PAAUGLIU

Ištariate vieną žodį, o jūsų paauglys sūnus ar dukra užsiplieskia kaip degtukas. Trinkteli durys, nubilda laiptais žingsniai, o jūs liekate ištuštėjusiame mūšio lauke. Ką daryti, kad gyvenimas su paaugliu netaptų nesibaigiančiu karu?

Kol vaikai maži, natūralu juos auklėjant sakyti, ką galima daryti, ko negalima. Paauglys – jau nebe vaikas, o pusiau suaugęs žmogus, todėl reikalauja, kad jo nuomonė būtų išklausyta ir į ją būtų atkreiptas dėmesys. Auklėjant paauglius vienpusiškas ribų nustatymas, įsakymų „nuleidimas iš viršaus“ turi užleisti vietą deryboms ir kompromisams.

Jūsų „darbas“ yra nustatyti ribas, o paauglio „darbas“ yra tas ribas stumti, perkelti ir dėl jų ginčytis. Gali būti, kad nuolatiniai ginčai jus išvargins, tačiau jie moko paauglį derėtis ir priimti kompromisus. Savaime suprantama, gyvenimiškos patirties daugiau turite jūs, tačiau paaugliai daugiau žino apie savo bendraamžių pasaulį, kuriame gyvena. Jei priimsite jų norą tapti nepriklausomiems ir išklausysite jų požiūrį, išgirsite daug jums gyvybiškai svarbių dalykų: apie vakarėlius, koncertus, draugus ir tai, kaip jūsų užaugęs vaikas žiūri į gyvenimą.

Kaip nustatyti ribas, nepriverčiant paauglio maištauti?

* Bendraukite. Nemanykite, kad savarankiškumo siekimas reiškia, jog jūsų vaikas nori su jumis mažiau bendrauti. Tiesa yra ta, kad jūsų paauglys nori su jumis bendrauti daugiau.
* Ribas nustatykite protingai. Jei nesate tikri dėl to, kiek galima leisti tokio amžiaus žmogui, pasišnekėkite su kitų paauglių tėvais, jų mokytojais ir kitais specialistais.
* Pasakykite, kokių pasekmių galima tikėtis vienokiu ar kitokiu atveju. Jei būdamas vaikas jūsų sūnus ar dukra atlikdavo namų darbus tam, kad įtiktų jums, dabar jis turi pamatyti pats, kokios bus tokio ar kitokio veiksmo pasekmės. Leiskite paaugliui tai pajusti.
* Drausminkite pagarbiai. Nežeminkite ir nebauskite savo paauglio tam, kad jis suprastų, kas „bosas“. Nuobaudos turi atitikti padarytą nusižeidimą.
* Palaukite, kol nurimsite. Jei jūsų mintyse skamba: „Aš jam parodysiu!..“, dabar ne laikas kalbėtis. Nurimkite, kitaip ribų nustatymas taps kerštu, po kurio įmanomas tik karo pratęsimas, o ne paliaubos.

Kaip šnekėtis su paaugliu?

* Atkreipkite dėmesį į savo balso toną. Gal jis teisiantis, tėviškas, globojantis? Jei taip, tikėtina, kad jūsų sūnus ar dukra viską, ką sakote, praleis pro ausis.
* Klausykitės. Tai reiškia savo paaugliui rodyti, jog jį suprantate ir palaikote, o ne reikšti savo nuomonę apie tai, kaip jis turėtų elgtis ar jaustis.
* Atsiverkite. Labai tinka savo bręstančiam vaikui pasakyti, kad ir jūs būdamas tokio amžiaus panašiai jautėtės.
* Siūlykite konstruktyvius sprendimus. Ieškokite pokalbyje momentų, kada galėtumėte įterpti savo pasiūlymus. Tačiau atidžiai stebėkite, kad jie nebūtų panašūs į pamokslavimą ar paskaitą, kitaip (skaitykite nuo pradžių)...

Kada šnekėtis su paaugliu?

* Tikėtina, kad vežate savo sūnų ar dukrą į mokyklą ar būrelius. Ši kelionė – vienas iš geriausių momentų pasišnekėti.
* Stabtelėkite prie savo sūnaus ar dukros kambario durų vakare. Šiuo paros metu jie dažniausiai būna atsipalaidavę ir nori pasišnekučiuoti.
* Papusryčiaukite ar papietaukite, išgerkite kavos kartu. Leiskite savo paaugliui pasirinkti vietą.

Tai – normalu

* Daugelis paauglystės maištavimų yra eilinis gyvenimo etapas. Normalus paauglio noras maištauti neturėtų būti nuolatinės įtampos tarp jūsų priežastis. Jis reiškia, kad jūsų sūnus ar dukra po truputų tampa suaugusiuoju, kitaip tariant – savimi.
* Jūsų paauglio nuotaikų svyravimai greičiausiai taip pat yra normalūs. Ir nors jums gali nepatikti, kaip jūsų sūnus ar dukra reiškia jausmus, turite parodyti, kad suprantate, ką jaučia jūsų vaikas. Nors jokiam žmogui neleistina išlieti savo jausmų ant kitų, teisę į ją turi kiekvienas.
* Nors ir sunku tą priimti, tačiau jūsų paaugliui reikia atsitolinti nuo šeimos. Kai tai įvyksta, galite jaustis taip, tarsi jūsų sūnui ar dukrai visiškai nerūpite. Tačiau tiesa yra ta, kad savo paaugliui esate reikalingi tiek pat, kiek ir anksčiau. Todėl nepriekaištaukite, o geriau pasistenkite sukurti progų jums pabendrauti.
* Pyktis – normalus jausmas. Daugiausia problemų sukelia ne tai, kad jį jaučiate jūs ar jūsų vaikas, o tai, kaip pyktį išreiškiate. Neišreikštas pyktis kaupiasi ir gali pavirsti depresija. Pagalvokite, kaip jūs reiškiate pyktį. Ką tuo metu darote: trankote duris, keliate balsą ar skambinate draugei? Ir prisiminkite, kad paauglys mokosi iš jūsų.

Niekada...

* Nenaudokite kaltės kaip ginklo. Kaltinančiais klausimais („Kodėl niekada su manimi nesikalbi?“) nieko nepasieksite.
* Nesileiskite įpainiojami į melą. Paaugliai neretai meluoja, norėdami nuslėpti, ką neleistino yra padarę. Leisdamiesi apkvailinami darote didesnį nusikaltimą nei meluojantis paauglys. Išsiaiškinkite, kas slypi už melo.
* Nesistenkite paauglio „pataisyti“. Tėvai dažnai mano, kad paauglystė – paskutinė riba, iki kurios dar galima „pataisyti“ būsimą suaugusįjį. Tiesa ta, kad jokia riba neegzistuoja. Daugelis mūsų esame visiškai nepanašūs į tuos, kokie buvome paauglystėje. Paaugliai tiesiog renkasi, kurias tėvų vertybes jiems priimti, kurių – atsisakyti. Vėliau galbūt pastebės klydę. Tai – jų gyvenimas.






KAS GALI PRIVERSTI PAAUGLIUS DIRBTI?

Žodis „priversti“ man patinka, nes paaugliai ne kartą kankino mane, mano draugus ir klientus. Kai suaugusieji išsijuosę dirba, dabartiniai paaugliai atsipūtę naršo internete ir jų nieko nebepriversi. Tiek tėvai, tiek mokytojai pastebi, kad šiuolaikiniai paaugliai kitokie. Kodėl jie taip pasikeitė? Galbūt suaugusieji netinkamais būdais verčia paauglius dirbti? Ir svarbiausia – kaip išmokyti paauglius dirbti, kad jie laiku pasiruoštų suaugusiojo gyvenimui?

Tvarka, atsakomybė ir pastangos išėjo iš mados. Jei mažesni mokiniai dar priima pareigas ir nereikalauja teisių, tai paauglystėje viskas apsiverčia aukštyn kojom. Mūsų kultūroje nėra aiškių taisyklių, kokios paauglių kaip būsimų suaugusiųjų pareigos, bet atrodo logiška, kad žmogus turi turėti vienodą teisių ir pareigų kiekį. Kodėl šiais laikais vis aštresnė paauglių atsakomybės problema? Visų pirma, atsakomybės reikšmė sumažėjo, nes šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje iš viso mažiau vertinamas autoritetas ir pastangos. Bausmė kyla iš autokratinės sistemos, kurioje autoritetingas žmogus, užimdamas dominuojančią padėtį, turėjo privilegiją skirti apdovanojimus ir bausmes. Pastaruoju metu socialinė struktūra pasikeitė, vaikas užėmė tokią pat socialinę padėtį, kaip ir suaugusieji: mokyklose nebėra fizinių bausmių, kur kas kruopščiau ginamos vaikų teisės, kai kuriose šalyse vaikai net gali paduoti tėvus į teismą.

Pasikeitė ir požiūris į darbą. Anksčiau nebuvo teikiama tiek reikšmės žinioms ir paauglių nereikėjo mokyti, kas yra darbas. Dabartinių paauglių tėvai užaugo sovietiniais laikais. Tuomet gerokai mažiau dalykų buvo galima nusipirkti – nebuvo nei gražių drabužių, nei maisto pusfabrikačių, tekdavo remontuoti mašinas, auginti ir konservuoti sodo gėrybes, suaugusieji po darbo turėjo kur kas daugiau triūsti ir labiau reikėjo įtraukti į tai vaikus, ypač kaime. Dabar paauglio gyvenimas tapo toks įdomus, kad paprasti darbai, tokie kaip namų ruoša ar pagalba sode, jam atrodo nuobodūs ir nebūtini, o per atostogas ar po ligos pareigos jausmas išnyksta visai – paauglys įsitikina, jog puikiai apsieita ir be jo. Daugelis paauglių mato savo galimybes tarsi per rožinius akinius ir laukia, kad norai išsipildytų be pastangų. Visgi, norėdamas užsidirbti pinigų, jaunas žmogus turės dirbti ir neįdomius darbus, dėti pastangas ir išmokti džiaugtis iššūkiais, o ne tik išreikšti save. Maža to, būtent pastangos, paklusimas vertybes atstovaujantiems autoritetams gali padėti žmogui sukurti kažką didesnio už save.

Tvarka sukuria ir psichologinį saugumą. Paaugliui ji asocijuojasi su rutina, bet iš tiesų rutina – tai namo sienos. Kai neaišku, ko tikėtis, sunku jaustis gerai. Pavyzdžiui, nors tėvai užsiėmę, vaikas žino, kad tam tikrą laiką mama praleis su juo. Tėvai šeimoje turi sukurti rutiną: turi būti aiškus miego, pamokų ruošimo laikas, nustatytu laiku atliekami namų ruošos darbai, numatytas bendravimo laikas, šventiniai ritualai. Kai kurie tėvai vengia labai reguliuoti vaikus ir suteikia jiems per daug laisvės, bet dėl to vaikai jaučiasi nesaugiai. Su visiška laisve paauglys negalėtų susitvarkyti ir dėl kitų priežasčių. Kadangi jam sunku priimti svarbius sprendimus, jis dažnai jaučiasi menkavertis, o padaręs klaidą jaučia didesnę nei vertėtų kaltę. Todėl bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, kuriant savo ateitį reikalingos taisyklės ir suaugusiųjų pagalba.

Kokiais būdais nereikia paauglių versti dirbti?

Jei tvarka ir pastangos akivaizdžiai naudingos, kodėl paaugliai taip stipriai tam priešinasi? Ogi todėl, kad daugelis suaugusiųjų imasi tokių būdų, kurie daug labiau kenkia nei padeda. Auklėjimas rėkimu, mušimu – tai prisipažinimas, jog suaugusysis, turėdamas visas priemones, yra toks bejėgis, kad griebiasi žemiausio galimo žmonių sąveikos būdo. Bausdami paauglį dažnai prarandame daugiau negu įgyjame, pavyzdžiui, drovus paauglys gali imti jaustis nevykėliu. Suaugusieji dažnai nesuvokia, kaip jie grubiai elgiasi su vaikais net nereikšmingose situacijose. Esu girdėjusi, kaip paauglys, restorane padavėjo mandagiai paklaustas, ką jis nori užsisakyti, pasakė: „Jis mano, kad aš tikras.“

Tiesa, dažniausiai sutinkami ne tokie akivaizdūs, nors ne mažiau žalingi auklėjimo būdai. Pavyzdžiui, labai paplitęs yra įkyrus raginimas. Svarbu žinoti, kad daugiau kaip po dviejų pastabų paauglys jau nieko nebegirdi. Nenorą paklusti sukelia griežtas balsas ir skubus reikalavimas. Pavyzdžiui, kai kurie mokytojai elgiasi kaip seržantai, berdami įsakymus: „užsirašyk pavardę ant savo darbo“, „žiūrėk į savo sąsiuvinį“, „išspjauk gumą“. Tipiška paauglio reakcija: „aš tau ne vergas“, „padarysiu, kaip liepi, bet lėtai“. Taip pat paaugliui nemalonu, kai jis verčiamas skubiai mesti savo užsiėmimą. Ar dažnai išgirsime suaugusiuosius sakant: „Aš suprantu, kad pertraukiu tave, suprantu, kad tu nenori, bet gal padėtum?“

Nenorą paklusti sukelia ir nepagrįsti reikalavimai, tarkime, kas dieną valyti dulkes. Neretai paauglio noras dirbti pradingsta, nes suaugusieji linkę per daug kištis ir kritikuoti jo atliktą darbą. Destruktyviai veikia pykčio ir meilės kaitaliojimas, t. y. jei paauglys subaramas ir iškart apkabinamas, jo atsiprašoma, nes tada vaikas įpranta neklausyti, bet tuoj pat atsiprašyti, o jo elgesys tampa chaotiškas. Labai žalingas kalbėjimas apie paauglį jam girdint – neigiami tėvų pasisakymai iš paauglio atima viltį ir norą pasikeisti. Esu girdėjusi istoriją, kad mama su draugėms juokėsi, kaip sūnus nuėjo pas patinkančią merginą į gimtadienį, bet taip ir neišdrįso paskambinti į duris.

Žinoma, labiausiai paauglį žeidžia žeminimas. Pavyzdžiui, mokytojui duodant tokią pastabą: „Reikia būti visiškai kvailam, kad atiduotum darbą neužrašęs pavardės“, – paauglė galvoja: „jaučiuosi pažeminta“, „nekenčiu tavęs“, „kokia aš kvaila“. Kita žeminimo forma – gąsdinimas. Mokytojas: „Taip dirbdami niekada nesugebėsite rasti darbo.“. Paauglys: „aš negabus“, „iš mokymosi vis tiek jokios naudos“. Kritika, bandant primesti kaltę, irgi neskatina bendradarbiauti. Mokytojas: „Per jus, vaikai, kiekvieną vakarą namo grįžtu skaudančia galva.“ Paauglys: „Norėčiau būti kuo toliau nuo čia, man nereikia šito vargo.“ Paaugliui labai skaudu, kai jis nuvertinamas, lyginant su kitais. Mokytojas: „Tavo sesuo geriau mokėsi.“ Paauglė: „Nekenčiu sesers“, „Aš niekada nebūsiu tokia gera kaip sesuo.“ Informacija turi atitikti amžių: „Na, lėliukai, pradedam.“ Jei sakote paaugliui tai, ką jis jau žino, parodote, jog laikote jį neišmanėliu, ir tai jį žeidžia. Balso tonas lygiai tiek pat svarbus, kiek ir žodžiai. Blogai veikia ir sumažinti reikalavimai – mes atimame iš paauglių galimybę prisidėti. O ypač reikliems reikia būti, kai paaugliai dirba, siekdami savo tikslų. Jeigu paauglys domisi kokia nors sritimi ir nori joje ko nors pasiekti, pavyzdžiui, laimėti fizikos olimpiadoje, išmokti groti gitara, jis turi išmokti nuolat dėti pastangas.

Paskatinimas gali ne tik padėti, bet ir pakenkti

Daugelis psichologų sako, kad kur kas geriau žmogų girti ar apdovanoti už gerą elgesį nei barti už blogą. Vis dėlto, paskatinimas gali ir pakenkti. Mokslininkai tyrinėjo, ar piniginis paskatinimas yra efektyvus būdas veikti vaiko mokymąsi. Tyrimai atskleidė, jog apdovanojimai už gerus pažymius padeda tik trumpam laikui, geri mokiniai ir taip mokosi gerai, o blogiems nepaaiškėja, kaip geriau mokytis. Dažnai, kai giriame paauglius, jie pagyrimu visai nesidžiaugia ir jaučiasi nejaukiai. Atrodo, kartais jie tarsi tyčia pasielgia blogai, kad įrodytų, jog klystame. Tokie pagyrimai, kaip „tu esi šaunus, nuostabus“, paaugliui nekelia pasitikėjimo. Atvirkščiai, jie tarsi primena, kada jis pasielgė negerai. Norint pagirti paauglį, reikia giriamą dalyką apibūdinti su visomis smulkmenomis. Labai lengva pasakyti: „Tu gera mergaitė.“ Daug sudėtingiau: „Puiku, kad susikaupei darbui, nesustojai, kol nepabaigei.“ Kad taip pagirtum, turi į paauglį iš tikrųjų atkreipti dėmesį. Taip pat neverta girti paauglio, net jei jis jums labai patinka, girdint kitiems paaugliams, kadangi jie gali imti jo nemėgti. Jei kas nors girdi, geriausia objektyviai išvardinti, ką jis padarė: „Tu taip išsamiai aprašei senelio ūkį, kad aš beveik matau jį prieš akis.“ O apie savo jausmus pasakykite asmeniškai.

Didelė pagyrimų žala – prie jų pripratęs paauglys gali pradėti manyti, jog negiriamas jis tampa bevertis. Pasiduodami perdėtiems paauglio dėmesio reikalavimams stipriname klaidingą suvokimą, kad toks būdas jam padės sukurti trokštamą priklausymo jausmą. Geriau juo pasidžiaugti: „Džiaugiuosi, kad tu tai gali, vertinu tai, ką padarei.“ Ar dėmesys perdėtas, ar ne, puikiai parodo mūsų savijauta – kai persistengiame, jaučiamės išsekę.

Paauglio apdovanojimą už gerą elgesį galima vertinti net kaip nepagarbą – mes apdovanojame menkesnius už save už paslaugas ir gerus darbus. Lygiaverčiai asmenys, kuriems būdinga tarpusavio pagarba, darbą atlieka dėl to, kad kartu su kitais nusprendė, jog jis reikalingas. Kodėl paaugliui reikėtų mokėti už pagalbą namuose? Jis čia gyvena, maitinasi, o norėdamas būti lygus turėtų dalytis ir visais vargais. Žmogus nešiukšlina tokioje erdvėje, kuri nuo jo priklauso ir kurią jis laiko sava: savo kieme, savo laiptinėje, savo kambaryje. Jei paauglys tvarko tik savo kambarį, vadinasi jis mano, kad namai yra ne jo, o tėvų ir kad niekas nuo jo nepriklauso. Paaugliui nereikia dovanos, kad jis būtų geras. Paprastai jis nori būti geras. Malonų paauglio elgesį lemia noras priklausyti, naudingai prisidėti. O štai paauglio lepinimas gali baigtis blogai: pavyzdžiui, jei nebus atlyginta, kodėl paauglys, gavęs teises, turėtų laikytis eismo taisyklių?

Tai ką gi daryti?

Paaugliui nereikia dar kartą demonstruoti, kad stipresnis gali skriausti silpnuosius. Kaip koreguoti paauglių elgesį? Daug svarbiau padėti paaugliui suprasti klaidą negu bausti, o gera bausmė yra tokia, kuri jam padeda augti. Tokios bausmės pavyzdys – loginės pasekmės. Kas nutiktų, jei paauglys pramiegotų pamokas? Jis turėtų nemalonumų. „Gaila, kad pramiegojai“, – verta pasakyti su užuojauta, nebarant, bet nesirūpinti jo žadinimu. Jei paauglys nevalgo su visais, nereikia bėgti ruošti kito patiekalo; neatlikti namų darbai supykdo mokytoją; sugadinti daiktai neatkuriami; jei paauglys nevalo dantų, jie genda.

Geriausia taikyti tvirtus, bet pagarbius metodus. Nereikia pykti, svarbu užimti tam tikrą padėtį ir laikytis sprendimo. Iš pradžių paauglys priešinasi, bet jei tėvai nenusileidžia, įsigali tvarka. Paaugliai bando ribas. Pavyzdžiui, močiutė skundžiasi, jog anūkė reikalauja pinigų. Iš pradžių, kai anūkė ko nors prašo, močiutė atsisako, bet po kurio laiko susigraudina, ją ima graužti sąžinė, kad per mažai materialiai padėjo savo vaikams, ir ji duoda pinigų. Kitą kartą anūkė jau ne prašo, o reikalauja. Kartais sunku suvokti skirtumą tarp tvirtumo ir dominavimo. Šeimos barniai kelionėse – įprastas reginys. Bet galima jų išvengti. Prieš išvykdama iš namų šeima turi apsispręsti, kur eis, kiek pinigų išleis pramogoms, ir laikytis sprendimo. Draudimai saugumo sumetimais taip pat turi būti žinomi iš anksto. Kartais pakanka žvilgsnio, rodančio ryžtą, ir paauglys pajunta, kad tėvai vykdys sprendimą, kad ir kas nutiktų. Be abejo, vėliau reikia duoti galimybę paaugliui pasitaisyti. Paauglys, kuris nebuvo ribojamas, užaugęs gali turėti nemažų problemų. Esu girdėjusi tokius paauglio žodžius: „Kaip išmokti gerbti kitą žmogų ir rasti stabdžius? Žinai, kas man padėtų? Jei gerasis žmogus pastatytų mane į vietą sakydamas: „Jei dar taip padarysi, aš tave mesiu.“ O ypač reikliems reikia būti tada, kai paaugliai dirba siekdami savo tikslų, kad jie suprastų, jog darbas padeda įgyvendinti norus.

Visgi vertingiausia, ką gali pasiūlyti tėvai, tai jų dėmesys. Pripratinti paauglį prie darbo geriausia dirbant su juo dviese. Pavyzdžiui, norint pripratinti gaminti maistą, reikėtų jį pakviesti gaminti kartu ir pasistengti, kad būtų gera nuotaika, valgio darymas būtų įdomus, pagirti paauglį už jo bandymus. Prie sporto geriausiai pripranta tie vaikai, kuriuos tėvai vedasi sportuoti kartu. Taip pat, jei tėvai mėgsta savo profesiją ir supažindina su ja paauglį, jis gali pasukti tėvų pėdomis. Labai svarbu, kad jis jaustųsi vertingas ir lygiavertis kitiems, turintis balso teisę, aktyviai dalyvaujantis priimant sprendimus. Paauglys turi jausti, jog darbas – tai meilės aplinkiniams išraiška ir jo paties savigarba. Atsakomybė atsiranda ne paklusimo būdu, o kai žmogus jaučia, kad jis reikalingas aplinkiniams, todėl svarbu sukurti tarpusavio pagalbos atmosferą. Paauglys atsakingas, jei suaugusieji jam atsakingi.

Vietoj pabaigos

Gaila, kad dažnai tėvai nesupranta, kaip svarbu laiku pasakyti paaugliui: „Atleisk, žmonės kartais nustoja valdytis.“ Paauglys nesirūpins žmonėmis, jei vaikystėje pats to nepatyrė. Pavyzdžiui, asocialūs paaugliai nežino, ką reiškia rūpestis ir pagarba. Jei paauglys jaučiasi vienišas ir išsigandęs, jei supranta, jog negali įvykdyti despotiškų suaugusiųjų reikalavimų, jis neturi nei energijos, nei noro rūpintis kitais. Iš vieno kliento prisiminimų: „Paauglystėje jaučiausi baisiai. Dabar suprantu, kad tai buvo tikra depresija. Tėvai sutarė blogai, tačiau tėvas, bijodamas mamos, visą pyktį liejo ant manęs. Beveik neturėjau draugų. Tėvai mane nuolat vertė rūpintis jaunesniu broliu, bet man buvo taip sunku, kad brolio aš nemėgau ir nenorėjau su juo būti.“

Jei vaikas elgiasi blogai, nereikia atsakyti tuo pačiu. Kai paauglys elgiasi grubiai, geriausia, ką gali padaryti suaugusieji, – kantriai sureaguoti ir paaiškinti, kaip jo elgesys veikia kitus. Jei paauglys „prašosi“ bausmės, jį reikia sustabdyti ir perorientuoti. Pavyzdžiui, paauglys rizikingai važinėja mopedu, nors jam baisu, – jis nenori apsijuokti prieš draugus. Kai tėvai uždraudžia taip elgtis, jam palengvėja. Dažnai ir pats paauglys būna išsigandęs savo nebrandumo ir primityvumo. Kartais jis elgiasi blogai, bet iš tiesų labai nori būti mylimas. Beje, taip pat elgiasi ir suaugusieji: vyras, kuriam svarbiausia žmonos meilė, priekaištauja jai grįžus keliomis minutėmis vėliau, užuot pasakęs, kaip jam stipriai jos reikia. Svarbu paaugliui parodyti, kad būti suaugusiam įdomu, kad tai reiškia būti protingam, suprasti kitą, mokėti įveikti sunkias situacijas. Vienatvė padeda paaugliui suvokti, kad, nežiūrint sunkumų bendraujant, visgi jis nori bendravimo, ir kai jis izoliuotas, jam liūdna. Esama šeimų, kuriose nereikia paauglių raginti nei mokytis, nei tvarkytis.Geros manieros – akivaizdus gerovės požymis. Kai žmonės geri ir rūpestingi, kai gyvenimas prasmingas ir žvelgiama į ateitį, paaugliai perima būtinas taisykles, kaip palaikyti harmoningus santykius su kitais žmonėmis.





DUKTERS PAAUGLYSTĖ

Rodos, dar vakar ji buvo savo tėvelio mažoji princesė, mamytės džiaugsmas ir pasididžiavimas. Smalsios ir nenustygstančios vietoje, švelnios ir pasitikinčios savo tėvais – tokios būna sveikos mergaitės, kol sulaukia paauglystės.

Prasidėjus brendimo laikotarpiui, tėvai su liūdesiu prisipažįsta, kad jų dukterys labai pasikeitė. Jos tarsi tos pasakų karalaitės, atsikandusios užnuodyto obuolio ar įsidūrusios užkerėta adata, giliai užmiega šimtui metų. Linksmos ir aktyvios mergaitės staiga tampa kritiškomis, irzliomis, pasyviomis bei viskuo nepatenkintomis paauglėmis, į bet kokias tėvų pastangas bendrauti ar padėti reaguojančiomis frazėmis: „man vienodai rodo“, „jūs nieko nesuprantat“, kurios sukelia tėvams pykčio ir nusivylimo priepuolius.

Kaip rasti jėgų ir būdų visiems kartu išgyventi tą sudėtingą laikotarpį, vadinamą paauglyste? Šį kartą daugiau kalbėsime apie mergaičių paauglystės problemas, tačiau dauguma išsakytų minčių gali būti naudingos ir paauglius berniukus auginantiems tėvams. Visiems paaugliams tenka patirti fizinės brandos pokyčius, ieškoti savo naujojo „aš“, emociškai atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiškais visuomenės nariais. Visgi, mergaitės daug dažniau nei berniukai susiduria su psichologiniais sunkumais, emocinėmis traumomis ar lemtingomis pasekmėmis, tokiomis kaip ankstyvas nėštumas, anoreksija, depresija ir savižudybė. Mergaitės patiria daugiau dviprasmiškų visuomenės lūkesčių: „būk nepriklausoma, bet gera“, „būk sąžininga, bet neužgauk kito jausmų“, „būk graži, tačiau grožis dar ne viskas“, kurie sukelia sunkius vidinius konfliktus, vedančius į savojo „aš“ atsisakymą, tikrosios savasties netekimą.

Šiame straipsnyje remsiuosi populiarios amerikiečių psichologės, antropologės dr. Mary Piper, taip pat psichoterapeutės Alice Miller mintimis ir savo pačios psichologinio konsultavimo patirtimi bei įžvalgomis.

Transformacijos pradžia – vikšrelis tampa lėliuke

Mažos mergaitės tapsmo suaugusia moterimi procesas primena drugelio metamorfozes, kai mažas vikšrelis tampa akį džiuginančiu, padangėmis skrajojančiu drugiu. Tačiau, kad šis nuostabus pokytis įvyktų, kiekvienas vikšrelis turi pereiti lėliukės būseną, kuri išoriškai primena pasyvų laukimą, miegą, atsiribojimą nuo pasaulio, o tuo tarpu kokono viduje vyksta patys intensyviausi ir paslaptingiausi augimo ir transformacijos procesai.

Paauglių tėvai neretai skausmingai išgyvena šį procesą kaip didžiulę netektį. Staiga jie pamato, kad nebeturi dukters, su kuria buvo smagu žaisti kamuoliu, žvejoti, kepti sausainius ir švelniai pasibučiuoti prieš užmiegant. Ramios ir dėmesingos mergaitės tampa šiurkščios ir nenuspėjamos. Anksčiau mėgdavusios bendrauti, jos užsidaro savyje ir pradeda meluoti bei slapukauti. Jos pradeda vengti tėvų glamonių ir prisilietimų, nors anksčiau taip mėgdavo apsikabinti. Tėvai pasijunta praradę autoritetą, nes jų dukterų požiūriu jie viską daro negerai ir neteisingai – ne taip kalba, negražiai rengiasi, netgi nemoka „kaip reikia“ nuskusti bulvių. Tėvai siekia užtikrinti savo dukterų saugumą ir gerovę, o šios, rodos, iš visų jėgų tam priešinasi, siekdamos tyrinėti pasaulį ir tapti savarankiškos. Šie skirtingi tikslai sukelia įtampą ir konfliktus. Tėvai jaučiasi nusivylę ir pasimetę. Jie kaltina save, kad nesugeba tinkamai auklėti ar suprasti savo vaiko.

Tik nedaugelis tėvų supranta, kokios iš tiesų universalios yra šios problemos ir kad šis sunkus laikotarpis yra laikinas. Kartais psichologai paauglystę vadina liga, neišvengiamai užklumpančia visus 11–16 metų jaunuolius ir, jei neįvyksta komplikacijų, praeinančia savaime, be jokio gydymo. Deja, komplikacijų pasitaiko gana dažnai. Retas suaugusysis galėtų pasigirti, kad jį tėvai besąlygiškai mylėjo ir tenkino visus poreikius, arba teigti turėjęs palaikančius ir išmintingus mokytojus, aukštą socialinę bei ekonominę padėtį ir laimę gyventi tikrosiomis žmogiškomis vertybėmis besivadovaujančioje, nekonfliktiškoje bei socialiai teisingoje bendruomenėje... Ne mažiau svarbūs ir tokie veiksniai, kaip bręstančio žmogaus intelektas, fizinis patrauklumas, bendravimo įgūdžiai, psichinis atsparumas, temperamentas. Šių faktorių kombinacija, stipriosios ir silpnosios pusės ir nulemia tai, kaip sėkmingai ar skausmingai tampama suaugusiu žmogumi.

Paauglystės transformacijos procesas sudėtingas ir daugiasluoksnis. Fiziniai, emociniai, socialiniai, intelekto pokyčiai dažniausiai vyksta netolygiai. Pavyzdžiui, puikiai fiziškai išsivysčiusi mergina gali pradėti reikšti emocijas kaip darželinukė. Tėvai nebežino, kaip reaguoti, kai jų dukra, ką tik samprotavusi apie globalinį atšilimą, staiga iškelia sceną dėl to, kad mama nupirko ne tokios spalvos pirštines.

Straipsnyje aptarsiu, kas vyksta su paauglėmis kiekviename iš šių lygmenų.

Kūno pokyčiai

Kūno pokyčiai akivaizdūs ir lengviausiai pastebimi: paauglystėje kinta jo dydis, formos, hormonų apykaita. Neretai šie pokyčiai prikausto visą paauglių dėmesį. Kūnas atrodo nerangus, kartais milžiniškas, svetimas. Išvaizda – tai, kas bendraujant visų pirma patraukia aplinkinių dėmesį, yra vertinama ir pripažįstama arba atmetama. Paauglės itin jautriai reaguoja ir besąlygiškai tiki, kad šie vertinimai teisingi. Todėl keletas spuogų ant nosies gali prilygti stichinei nelaimei, bloga šukuosena sugadinti visą dieną, o laikas, praleistas prie veidrodžio, tapti svarbiausia laisvalaikio praleidimo forma. Apvalėjant kūno formoms, paaugles iš visų pusių atakuoja žurnalų, kino filmų, reklamos peršami stereotipai, kai pateikiamas nerealus, grafinių technologijų sukurtas jaunos, lieknos gražuolės įvaizdis. Merginos iš paskutiniųjų stengiasi jį mėgdžioti – mankštintis, pirkti nepatogius, tačiau madingus drabužius, badauti ir laikytis dietų. Dauguma merginų nebeturi savo nuomonės, joms nesvarbu, kaip pačios jaučiasi, kad tik įtiktų kitiems. Tik nedaugelis lieka ištikimos sau, priima savo kūną tokį, koks jis yra, neleidžia kitiems savęs vertinti tik pagal išvaizdą, labiau domisi savo kūno gebėjimais („ką aš galiu?), o ne išvaizda („kaip aš atrodau?“). Tokios merginos paprastai domisi šokiais, tenisu ar kita sportine veikla, yra užimtos ir aktyvios.

Jausmų sumaištis

Paauglių emocinė sistema dar nesubrendusi, nestabili. Ją neigiamai veikia ir vadinamosios „hormonų audros“, prasidėjusios menstruacijos, bloga savijauta. Nereikšmingi įvykiai, nekalta pastaba, blogas pažymys gali sukelti tikrą jausmų audrą. Negana to, jog merginų jausmai būna chaotiški, neretai jos dar ir praranda gebėjimą juos priimti, teisingai įvertinti juos sukėlusias aplinkybes, todėl gali bandyti nusižudyti dėl to, kad tėvai neišleido į draugės vakarėlį ar skyrė namų areštą

JAV psichoterapeutė Alice Miller savo knygoje „Talentingo vaiko drama“ rašo, kaip kelios jos pacientės vaikystėje turėjo priimti sunkų sprendimą: būti autentiškai ir ištikimai sau ar prisitaikyti ir susilaukti aplinkinių pritarimo. A. Miller manymu, praradus tikrąją savastį, jos vietą užima netikroji. Netikroji savastis skatina merginas elgtis vadovaujantis kitų, bet ne savo nuomone, vertybėmis, jausmais, pavyzdžiui, pasišaipyti iš nemadingai apsirengusios draugės yra smagu, nes visos taip daro. Merginos galvoja: „Turiu būti liekna, nes kitaip manęs niekas nemylės“, „Esu nevykėlė, nes dar neturėjau vaikino.“ Išlaikančios savastį merginos priima save kaip visumą, turinčią ir trūkumų, ir privalumų, neieško aplinkinių pritarimo, leidžia sau išgyventi visus jausmus, tarp jų ir skausmą. Jos gali pasakyti sau: „Tokia jau esu – kartais rami kaip angelėlis, o kartais pikta kaip ragana“ arba „Mokytoja sakė, kad negražu mergaitėms pyktis, bet tikrai netylėsiu, kai apie mane neteisingai kalba.“ Taigi, anot autorės, yra tik vienas būdas nepalūžus įveikti paauglystę ir išsaugoti savo vientisumą – priimti visus savo jausmus ir išlaikyti su jais ryšį, kad ir kas nutiktų.

Mąstymo ypatumai

Dauguma paauglių dar neturi abstraktaus mąstymo gebėjimų, jos linkusios matyti tik kraštutinumus – juoda arba balta. Dėl mąstymo lankstumo trūkumo, negebėjimo atsižvelgti į visumą su paauglėmis ginčytis beviltiška. Paauglės mąsto konkrečiai, viską skirstydamos į savo sugalvotas kategorijas: „moksliukas“, „lūzeris“, „kietas“... Pagal vieną įvykį jos gali apibendrinti visus panašius atvejus. Iš to gimsta jau klasika virtę posakiai: „ jūs nieko nesuprantat“, „aš neturiu draugų“, „visi tėvai leidžia grįžti namo po vidurnakčio“. Vienas geras pažymys gali reikšti, jog „esu genijus“, o neapgalvota gydytojos pastaba apie didoką kūno svorį būti iššifruota „esu beviltiška storulė“. Paauglėms ne protas vadovauja emocijoms, o emocijos lemia mąstymą. Jei taip galvoju, vadinasi taip ir yra. Jei jaučiuosi kaip kvailė, tai ir esu kvaila. Paauglės galvoja tik apie savo jausmus. Tačiau galvoti dar nereiškia suprasti. Susivokti savo jausmuose, juos išgyventi gali padėti dienoraščio rašymas, šokis, dainavimas, piešimas ar pokalbis su suprantančiu ir palaikančiu suaugusiuoju – mama, mokytoja, psichologu. Sėkmingą brendimą lydi suvokimas, jog iš tikrųjų nėra tik vieno teisingo problemos sprendimo būdo, galima turėti skirtingą nuomonę ir likti draugais, tikėti, kad išspręsi savo problemas, net jei šiandien padėtis atrodo beviltiška.

Atsiskyrimas nuo tėvų ir socializacija

Kaip kūdikis atitolsta nuo tėvų fiziškai, taip paaugliai – emociškai. Paauglės merginos bando savarankiškai tyrinėti pasaulį, tik šį kartą ne fiziškai, kaip tai darė kūdikystėje, bet bendraudamos su bendraamžiais ir išgyvendamos susižavėjimą, įsimylėjimą, ištikimybę, nusivylimą bei kitus sudėtingus jausmus. Bandydamos išsikovoti taip trokštamą laisvę, bet kartu ir jos bijodamos dukterys gali dešimtis kartų per dieną ginčytis su savo mama netgi dėl to, „ar sniegas yra šaltas“. Tėvams būna sunku suprasti, jog šis priešiškumas nėra asmeniškas. Neretai jie vargsta ieškodami protingų argumentų, pyksta dėl dukros nenoro juos pripažinti ir pagaliau nusprendžia, kad juos tyčia nori suerzinti. Žinoma, tėvai dukrai ir toliau yra reikalingi, tačiau tik tuomet, kai ji pati nori. Dažniausiai šis noras pateikiamas taip subtiliai užšifruota forma, kad tėvai patys to nenorėdami atstumia bendrauti pasirengusią paauglę. Pavyzdžiui, jūs jau ruošiatės eiti miegoti ir griūnate iš nuovargio, o dukra tarsi tarp kitko užsimena, jog jos uniforma nešvari ir ji negali ryt eiti į mokyklą. Tik kantriai klausantis ir neprieštaraujant pagaliau paaiškėja, kad ji iš tiesų bijo matematikos kontrolinio.

Paauglės mergaitės save ir pasaulį pažįsta bendraudamos su draugais. Ištisos valandos, praleidžiamos telefonu ar internetu aptarinėjant, tėvų nuomone, pačius nereikšmingiausius dalykus, iš tikro yra aukojamos tam, kad būtų atsakyta į vienintelį svarbų klausimą: „Ar aš normali?“ Tačiau bendraamžiai gali ne tik padėti, bet ir sužlugdyti jaunos merginos vystymąsi. Visiems dabar žinomas patyčių fenomenas, kuomet vienos paauglės persekioja kitas, nes šios yra per daug arba nepakankamai gražios, protingos, pasiturinčios. Merginos dažniausiai nereiškia savo pykčio tiesiogiai, kaip tai daro vaikinai, nes tai draudžia visuomenės standartai. Vienos kitas jos baudžia įžeisdamos, apkalbėdamos arba paskambindamos ir pasakydamos, jog linksminasi gimtadienyje, į kurį šių niekas nepakvietė. Toks elgesys persekiojamąsias gali visiškai sužlugdyti, nes paauglei bendraamžių nuomonė ir pritarimas yra svarbesnis kartais net už gyvybę. Būtent dėl šio pritarimo netgi „gerų“ tėvų dukrelės išbando alkoholį, cigaretes, narkotikus, seksą ir įsivelia į tokias istorijas, dėl kurių tėvams plyšta iš skausmo širdis. Didesnį atsparumą bendraamžių spaudimui turi paauglės, kurios nuo mažens buvo skatinamos pasitikėti savimi, pabrėžiant, kad asmenybės vertė ir elgesys nėra tapatūs („esu svarbi ir verta meilės, net jei suklydau, pasielgiau netinkamai“). Tikinčios savo verte paauglės nesiekia jos įrodinėti bet kokia kaina. Tėvai taip pat gali padėti savo dukroms suprasti tikruosius pavojingo draugų elgesio motyvus ir galimas pasekmes.

Tėvų elgesio strategijos

Kalbant apie paauglystės problemas, paprastai visų kritiški žvilgsniai nukrypsta į tėvus. O ir patys tėvai neretai prisiima visą vaikų auklėjimo atsakomybės naštą. Iš tiesų visi pamiršta, kad kalbama jau nebe apie mažą mamos rankos įsitvėrusią mergaitę, o didžiąją laiko dalį visuomenėje praleidžiančią merginą. Taigi, atsakomybe už paauglės ugdymą turėtų pasidalinti tėvai, mokytojai, visuomenė ir pati paauglė.

Tačiau vienas dalykas tėvams, auklėjantiems vaikus, yra ypač svarbus – rasti pusiausvyrą tarp meilės ir kontrolės. Nekontroliuojantys ir nesupratingi tėvai („elkis, kaip nori, nežinau, kas tau geriau“) ugdo socialiai neatsakingus, linkusius vartoti kvaišalus, pažeisti įstatymus vaikus. Griežtai kontroliuojantys ir emociškai nepalaikantys („darysi taip, kaip aš liepsiu“) tėvai, augina kompleksuotus, nepasitikinčius vaikus. Perdėtai mylintys ir mažai kontroliuojantys („tu geriausias, viską dėl tavęs padarysiu“) formuoja impulsyvią, nesavarankišką asmenybę. Ir, pagaliau – supratingi ir kontroliuojantys (griežti, bet mylintys) tėvai dažniausiai gali džiaugtis savarankiškais, socialiai atsakingais ir savimi pasitikinčiais vaikais. Tokių tėvų perduodama žinia vaikui: „Myliu tave, bet privalai elgtis taip, kaip pasakysiu.“

Kas svarbiausia

Norisi dar kartą visus šį straipsnį skaitančius tėvus paguosti – jūs tikrai nesate atsakingi už visas jūsų dukteris ištinkančias nesėkmes, tačiau tam, kad kartu su jomis išgyventumėte sudėtingą paauglystės tarpsnį, reguliariai pasitikrinkite, ar nepamirštate keleto svarbių dalykų. Būtų pravartu pasidaryti savo patirtimi ir įžvalgomis pagrįstą sąrašą. Žemiau jums pateikiu savąjį, kuris nepretenduoja būti absoliučiai teisingas ir jums tinkantis, tačiau kviečia jus pamąstyti ir žengti žingsnelį savojo vaiko link.

Meilė ir palaikymas. Bendraudama stengiuosi pradėti nuo palaikančio žvilgsnio, draugiško prisilietimo, džiaugsmą ar pritarimą išreiškiančio pastebėjimo, nes tada mano prašymas, reikalavimas bus lengviau išgirstas, priimtas. Noriu, kad mano vaikas žinotų, jog myliu ir palaikau jį, net kai nepritariu jo elgesiui, pykstu.

Pasitikėjimas. Suteikiu savo vaikui galimybę vis daugiau spręsti ir veikti savarankiškai. Suprantu, kad tik bandydamas ir patirdamas mano vaikas gali tapti pasitikinčiu ir savarankišku suaugusiuoju.

Leidimas būti savimi. Padedu vaikui suprasti ir priimti su juo vykstančius pokyčius, parodydama jų dėsningumus, perspektyvas, laikinumą. Leidžiu suklysti ir pasitaisyti susilaikydama nuo kritikos ir vertinimų.

Emocinė parama. Atidžiai klausausi, kai vaikas nori pasikalbėti. Stengiuosi reaguoti ne tik į vaiko elgesį, bet visų pirma į už jo slypinčius jausmus, rodydama užuojautą ir supratimą. Padedu vaikui įvardinti ir toleruoti visus jausmus, ypač pyktį.

Ribų nustatymas. Pripažindama teisę pykti, reikalauju laikytis taisyklių. Mano taisyklės yra aiškios, taikomos lanksčiai pagal situaciją. Aiškiai įvardinu, kokios bus neklausymo pasekmės, ir savo žodžio laikausi. Pati laikausi tų pačių taisyklių, vengiu dvigubų standartų.

Tobulybės atsisakymas. Suprantu, jog negaliu visuomet ir visur būti supratinga, mylinti, neklystanti tobula mama. Atleidžiu sau už tai, nes žinau, kad visuomet galiu atsiprašyti, ieškoti pagalbos, reikalingų žinių, pailsėti, vėl bandyti ir niekuomet nepasiduoti.

PIKTI TĖVAI PIKTUS OŽIUKUS GANO

Turbūt ne kartą girdėjote, jog pykti galima ir net kartais būtina, nors dažnai aplinkiniai žmonės sako „nepyk, baik pykti“, „pykti negražu“, „pykti negalima“. Per konsultacijas tėvai dažnai užduoda klausimą: „Mušti negalima, pykti negalima, tai ką daryti, jei vaikas lipa ant galvos, pastoviai bliauna ir visiškai nebeklauso?! Kur dėti savo pyktį?“

Pyktis kyla, jei nepatenkiname savo noro, poreikio. Jis gali būti naudingas, nes skatina veikti, siekti tikslo, padeda mobilizuoti savo fizines ir psichines jėgas ir iš neįmanomo padaryti įmanoma. Pyktis gali veikti kaip ženklas (kartais net kaip skambutis), kad turime neišpildytą norą, troškimą. Tai gali būti ženklas mums, suvokiantiems, kas su mumis vyksta. Tačiau kiek kitaip yra su augančiais vaikais.

Vaiko vystymasis vyksta jam užsiimant tam tikra veikla, ji augant keičiasi. Kitaip tariant, vaikas tobulėja veikdamas. Vadinasi, jis nuolat kažkaip elgiasi (ką tėvai ir pastebi), priklausomai nuo to, kaip jaučiasi ir ką išgyvena (apie tai tėvai gali numanyti). Apskritai, tai yra susiję su elgesiu ir emocijomis. Pyktis – su išgyvenamu nepasitenkinimu susijęs jausmas. Kūdikis apie jaučiamą nepatogumą praneša tėvams verkdamas. Kai kūdikis ūgteli, jo veikla darosi sudėtingesnė, pykčio išraiška ir jėga keičiasi (nuo daužymo iki laužymo, nuo rėkimo iki bjaurių žodžių išsakymo). Kuo mažiau vaiko poreikių patenkinama, tuo daugiau diskomforto jis išgyvena, ir jeigu vaikas aktyvus, jo elgesys tampa agresyvus. Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda žaisti su bendraamžiais, jo agresija nėra apgalvota, tyčinė. Jis gali atimti žaislą iš kito arba jį pastumti, mušti, bet tai daro tam, kad atimtų žaislą arba pašalintų kliūtis, o ne tam, kad įskaudintų kitą vaiką. Kiek vyresnio amžiaus vaiko agresija būna sąmoninga.

Agresija yra išmoktas elgesys, kuriuo siekiama pakenkti arba sunaikinti. Vaikas agresyvaus elgesio išmoksta stebėdamas artimų žmonių tarpusavio elgesį bei elgesį su juo pačiu.

Maži ožiai – didelių raguočių atspindžiai

Tinkamai reikšti pyktį tėvai vaikus moko savo pavyzdžiu. Įprasta situacija: mama randa ant stalo paliktą krūvą saldainių popieriukų ir vaikų klausia, kas tai padarė? Vaikai pradeda baksnoti pirštais vienas į kitą ir, žinoma, sako „ne aš“. Situacija yra neišsprendžiama, jei siekiama išsiaiškinti tiesą ir kažkurį nubausti. Daug naudingiau panašioje situacijoje išreikšti savo pyktį: „Aš įsiuntu, kai ant stalo pamatau kalną saldainių popieriukų. Man neįdomu, kuris tai padarė, prieš tai kambarį radote sutvarkytą, tad dabar abiem teks tai sutvarkyti.“ Nekaltindami ir nebausdami tėvai leidžia vaikui prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne siekti atkeršyti.

Kai tėvai priima visus savo jausmus, jiems lengviau apie tai pranešti ir vaikui. Vaikai, savo ruožtu, ima suvokti, jog tam tikras jų elgesys tėvams nepriimtinas ir yra galimybė pasitaisyti. Pavyzdžiui, užuot sakę: „Tu vėl pravirkdei vaiką. Na dabar tai jau gausi lupt“, tėvai gali pranešti apie savo pyktį sakydami: „Aš labai pykstu! Mažylis linksmai žaidė, kol tu neatėmei mašinytės. Tikiuosi, kad dabar surasi būdą, kaip jį nuraminti“. Kitas pavyzdys: „Ant vonios grindų visa dėžutė skalbimo miltelių! Aš pykstu dėl šitokios netvarkos. Su milteliais negalima žaisti! Mums reikia maišelio, šluotos ir semtuvėlio. Ir greitai, kol neišnešiojome miltelių po visus namus.“ Užuot sakius: „Pažiūrėk, kiek darbo man pridarei. Šį vakarą jokio televizoriaus!“

Kai tėvai savęs paklausia: „Ar aš vis dar degu iš pykčio, ar jau nurimau, kad galėčiau spręsti iškilusią problemą?“, jie lengviau pripažįsta ir vaikų pyktį, tai, kad jam praeiti reikia trupučio laiko. Tas laikas nėra ilgas. Daug kas naudoja skaičiavimo iki dešimt metodą arba penkių iškvėpimų metodą – tai puiki priemonė sukilusiai įtampai pašalinti. Visgi veiksmingiausia yra žodžiais išsakyti savo jausmą. Tada vaikai supranta, ką jaučia jų tėvai, koks elgesys yra netoleruojamas, kad jų jausmai yra priimami. Tai padeda vaikams suvokti jiems nustatytas ribas.

Tik pripažinę, jog pyktis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, tai, kas mus verčia gintis, instinktyviai siekiant laisvės ir savisaugos, tėvai gali apie tai kalbėti ir su vaikais.

Kai apie pyktį nekalbama

Pyktis reiškia, jog vaikas jau yra pasiekęs tam tikrą brandos laipsnį, nes tam, kad pyktų, jis turi tikėti tam tikrais dalykais ir pasitikėti tam tikrais žmonėmis. Jaudulio ir įniršio išgyvenimas neretai būna labai skausmingas ne tik vaikui, bet ir tėvams. Kad ir kur nueitų su vaiku, kuris nemoka suvaldyti įniršio, – į parduotuvę, teatrą, svečius, – tėvai jaučia nuolatinę įtampą. Toks vaikas, negavęs norimo daikto (saldainio, žaislo, mašinėlės iš draugo), ima reikalauti jo visokiais būdais: gali nenumaldomai verkti, maldauti, kaulyti, tikėdamasis, kad gaus tai, ko nori. Save kontroliuojantis vaikas supranta, jog jeigu negavęs trokštamo daikto jis įnirš ir išlies tą įniršį, kitą kartą mama jo nesives į parduotuvę. Todėl jis ramiai palauks kito karto.

Kai kurie vaikai elgiasi agresyviai, nes nežino kito būdo jausmams išreikšti. Reikia padėti vaikui atpažinti jausmus ir išreikšti juos tinkamu būdu. Kitaip paaugęs toks žmogus labai greitai pajaučia pyktį, tačiau retai susimąsto, kas tą pyktį pakursto, ir vengia kitų jausmų. Jis dažnai tyčiojasi, priekabiauja, agresyviai elgiasi, žeidžia kitus (pavyzdžiui, agresyviai vairuoja). Vėliau dėl tokių savo veiksmų jis gali jausti kaltę ar gėdą, o tai žemina savivertę.
Kai kurie žmonės linkę pyktį išstumti, tačiau vėliau tai gali atsiliepti: jie sumenkins ar nuvertins savo poreikius ar vertybes. Jei manai, kad privalai su viskuo taikstytis, rizikuoji tapti toks, ant kurio „visus šunis sukaria“. Tačiau, kai kantrybės taurė perpildoma, toks „darbštuolis tylenis“ emociškai „sprogsta“. Po tokių „sprogimų“ jis jaučia sąžinės graužatį, gėdą. Dalis žmonių, supykę ar nusivylę, ima kaltinti arba gėdinti save. Tai padeda jiems išlaikyti gerus santykius su juos supykdžiusiu asmeniu. Žmonės, kilę iš šeimų, kuriose reikalaujama laikytis griežtų, nelanksčių taisyklių, dažnai neatpažįsta savo pykčio. Tokiose šeimose vaikai paprastai mokomi nerodyti pykčio tėvams nei veido išraiška, nei žodžiais, balso tonu ar veiksmais.

Jei pastebėjote, kad jūsų pykčio reakcijos nėra sveikos, reikėtų patyrinėti savo įsitikinimus: kaip, jūsų manymu, kiti žmonės ir pasaulis privalėtų su jumis elgtis? Nesveikas pykčio reakcijas dažnai sukelia nuodingos mintys arba nuostatos: „Kaip tie idiotai drįsta su manimi taip elgtis“, „Aš nepakęsiu tokios nepagarbos“, „Aš tiems idiotams parodysiu, kas čia vadovauja.“ Jei norite būti emociškai sveikas ir pajėgus, turėtumėte keisti nuodingąsias nuostatas naudingomis, mokytis priimti ir žiūrėti į kitus tolerantiškai. Emociškai pajėgūs žmonės labiau mėgaujasi gyvenimu, lengviau įveikia sunkumus. Moksliniai tyrimai atskleidė ryšį tarp priešiškumo ir padidėjusio kraujospūdžio bei širdies ligų.
Todėl geriau imti kontroliuoti savo veiksmus kitų žmonių atžvilgiu, o ne būti kontroliuojamam pykčio.

Sveiką pyktį palaikančios nuostatos

• Daug svarbiau prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus nei dėti pastangas įrodinėjimui, kaip kiti turėtų elgtis.
• Jei taisyklės lanksčios, žmonėms lengviau jų laikytis.
• Kiti žmonės nebūtinai siekia įskaudinti ar pašiepti.
• Žmonės ir gyvenimo sąlygos nebūtinai turi patenkinti visus mano norus.
• Gal iš tikrųjų kiti žmonės nevalingai elgiasi su manimi ne taip, kaip noriu.
• Tiek aš, tiek kitas žmogus gali būti teisus ar neteisus.
• Man svarbus ir kito žmogaus požiūris.

Sveikam pykčiui būdingas elgesys

• Siekimas įsitvirtinti bendraujant su kitais žmonėmis.
• Noras išspręsti problemą.
• Siekimas, kad kitas asmuo keistų elgesį, ir pagarba jo teisei nesutikti su jumis.
• Įrodymų, kad žmogus kažką padarė ne iš piktavališkų paskatų, ieškojimas.
Papildyta:



VAIKŲ PYKTIS IR JO VALDYMAS


Pyktis - tai tikrai sunki emocija, kuri šeimos gyvenime sukelia daugiausia problemų ir nesusipratimų. Nevaldomas pyktis labai kenkia ir pačiam vaikui. Jis trukdo palaikyti gerus tarpusavio santykius su bendraamžiais bei artimais žmonėmis, kurti psichologiškai sveikus santykius su kitais jam svarbiais žmonėmis ir išlaikyti sveiką savojo „aš“ vaizdą.

Piktas vaikas - tai dažniausiai nelaimingas, nesaugumo jausmą išgyvenantis vaikas. Ankstyvajame ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje tai gali būti reakcija į įvairias sunkias traumuojančias situacijas šeimoje ar už jos ribų: antro vaiko šeimoje gimimas; tėvų skyrybos; nuolatiniai konfliktai šeimoje; bendraamžių nepriėmimas, atstūmimas ir pan.

Piktas vaikas ne tik sukelia daug problemų kitiems, bet ir kenkia sau. Dėl netinkamo elgesio pats nuolat išgyvena dėl savo asmenybės netobulumo, niekingumo, dėl kitų priešiškumo, nepriėmimo. Taip palaipsniui gali prasidėti asmenybės destrukcija, nes jo „aš“ sistema dar nesusiformavusi, labai trapi. Pakenkti, sužeisti ar nuvilti vaiką yra taip pat nesunku, kaip gėlyne sutrypti švelnius vos išsiskleidusius pumpurus, kurie buvo kasdien puoselėjami ilgus mėnesius. Tik kur kas rimčiau, kai mes susiduriame su vaiko siela, Dievo duotu potencialu.

Tinkamai išreikšti, kitaip tariant, valdyti, savo pykčio vaikas neišmoksta savaime, natūraliai. Kaip brandžiai reikšti savo pyktį, reikia mokyti jau namuose, vadinasi, vaikas turi būti nuolat lavinamas valdyti savo pyktį tėvų, o vėliau - auklėtojų, mokytojų, būrelio vadovų, trenerių.
Kai kartėlis nuryjamas

Apie pykčio slopinimo padarinius žino ne tik medikai ir psichologai - daugelis žmonių yra patyrę fizinį sunkumo visame kūne, didelės vidinės įtampos pojūtį, atsiradusį po to, kai dėl kokių nors priežasčių teko užgniaužti kylantį pyktį. Kai besiveržiantis pyktis tarsi nuryjamas, jis taip ir lieka kūne, sukeldamas didesnius ar mažesnius pakitimus. O jei yra polinkis nuolat užgniaužti pyktį, anksčiau ar vėliau atsiranda negalavimai: galvos skausmai, spaudimas krūtinėje, įvairūs virškinimo sutrikimai, prislėgta nuotaika (ypač šie simptomai būdingi paaugliams, kurie priversti dažnai slopinti savo pyktį). Manoma, kad nagų kramtymas, naktinis šlapinimasis taip pat yra užslopinto pykčio padariniai.

Jei vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis gali nukreipti šią emociją į aplinką. Tokiems vaikams paprastai atrodo, kad visi aplinkiniai pyksta ant jų, tad jie tampa užsidarę, baimingi, gali pradėti bijoti tamsos, įvairių pabaisų. Kiti vaikai pyktį nukreipia į save pačius: raunasi plaukus, kandžioja sau rankas, žaloja savo kūną aštriais daiktais, net galvoja apie savižudybę. Visi kaupiantys pyktį vaikai neigiamai vertina save, yra nepatiklūs ir nepasitiki savimi, retai patiria gyvenimo džiaugsmą.

Pyktis - tai didžiulį energetinį krūvį turintis jausmas, todėl ir jam nuslopinti reikia daug vidinių jėgų, o jas išeikvojus nebelieka energijos žaidimams, mokymuisi ar kitokiai veiklai.
Kaip padėti pykstančiam vaikui?

Auklėjant vaiką reikėtų susitelkti ne į tai, kad jis nejaustų pykčio, bet kad mokėtų tinkamai tą jausmą išreikšti, negriaudamas savo vidinio pasaulio ir neskaudindamas kito žmogaus! Vaikai dažnai nepelnytai kaltina kitus: „Netiesa. Tai jis pradėjo...“ arba „Jis mane privertė!“ Kai įpykęs vaikas ima neteisingai ką nors kaltinti, tėvai turėtų tarti savo žodį. Geriausias tam laikas, kai vaikas nurimsta ir gali suprasti, kas jam sakoma. Tuomet tėvai gali aptarti su juo tą situaciją, išsiaiškinti visas klausimo puses. Tokiais momentais svarbu mokyti sūnų ar dukrą suprasti ir kito žmogaus požiūrį, mokyti empatijos (sugebėjimo įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną, pabandyti pažvelgti į situaciją jo akimis). Kai vaikas mokosi įvertinti situaciją ir suprasti kito žmogaus jausmus, jis tampa gailestingesnis ir teisingesnis, atsiranda gebėjimas palaikyti ir paguosti kitą.

Tėvai yra pirmieji pagalbininkai, kurie gali savo atžalas pamokyti tvarkytis su kylančiu pykčiu. Svarbūs šie keturi momentai, kurie čia išskiriami daugiau schematiškai, bet realiai auklėjimo procese susipina, tampa vientisi :

1. Reikia padėti vaikui įsisąmoninti, pripažinti savo pyktį. Svarbu padėti suvokti, kad pykti nieko antgamtiško ar blogo (pavyzdžiui, padėti vaikui įvardinti: „Taip, aš pykstu ant mamos..." ). Šiame etape su vaiku svarbu kalbėti apie pyktį, aptarti, kokiose situacijose jis kyla ir kaip pykčio išgyvenimas susijęs su jo kūno pojūčiais (įsitempę raumenys, širdies plakimas, dantų griežimas, veido išraudimas).
2. Būtina paaiškinti vaikui, kad pyktis - normalus, natūralus jausmas, kurį visi dažniau ar rečiau išgyvena. Pats savaime pyktis nėra nei geras, nei blogas, tačiau jis gali būti išreiškiamas netinkamais būdais, todėl padaro žalos ir pačiam vaikui, ir aplinkiniams. Tokia nuostata patiems tėvams padeda ramiau ir konstruktyviau reaguoti į vaikų pykčio pasireiškimus, kurie yra neatskiriama gyvenimo dalis.
3. Padrąsinkite vaiką priimti savo pyktį ir pamatyti jo padarinius. Sakykite vaikui: „Taip, tu turi teisę supykti, bet ar tikrai reikėjo išpilti sultis ant naujos Gintarės suknelės?" Kol vaikas mažas, tėvai imasi atsakomybės kontroliuoti jo elgesį, kad vaikas išmoktų save kontroliuoti mokydamasis konstruktyviau reikšti pyktį.
4. Eksperimentuokite su vaikais, mėgindami įvairiai išreikšti pyktį. Ieškokite konstruktyvių išraiškos būdų. Pavyzdžiui: konsultacijos metu viena mama pasidalino savo patirtimi, kokios priemonės buvo veiksmingos bendraujant su savo paaugliu sūnumi. Sūnus buvo labai jautrus tėvų pakeltam balso tonui, dirglumo gaidelėms jų balse. Bet dažnai, pasak mamos, pats nepastebėdavo, kaip be pagrindo grubiai atsakydavo, agresyviai reaguodavo į pastabas. Mama susimąstė, kaip sūnui padėti suprasti, kad tėvai taip pat blogai jaučiasi, kai jis kalba grubiai, pakeltu tonu. Vieną dieną, kai jis kažko mamos paklausė, ji tyčia atsakė sūnui grubiai, parodydama savo nepasitenkinimą, kad jis dabar trukdo. Sūnus, žinoma, užsigavo. Kiek vėliau mama nusišypsojo ir tiesiog draugiškai paaiškino situacijos esmę: ji nori ne pyktis, o tik kad sūnus pajustų, kaip veikia pakeltas tonas. Mama paaiškino, jog kaip tėvų pakeltas tonas žemina sūnų, taip ir jo pakeltas tonas žemina tėvus ir verčia su juo elgtis kaip su mažiuku.

Kai matote pykstantį savo vaiką, nepulkite į paniką, neskubėkite atsakyti pykčiu, įvairiais grasinimais. Duokite vaikui suprasti, jog neketinate jo smerkti, kad pyksta. Vaikui labai svarbu pajausti, kad tėvai jį priima ir myli net tada, kai jis pyksta, kad jiems visada svarbu žinoti, kaip vaikas jaučiasi. Kad jie visada kartu su vaiku ir yra pasiruošę padėti jam atrasti geriausius būdus pykčiui išreikšti.

Natūralu, kad laikui bėgant vaikas sukaupia tam tikrą pykčio kiekį, kuris tarsi nebetelpa jame (paprastai šitai pasireiškia dirglumu, nenustygimu vietoje, nesugebėjimu susikaupti, nekantrumu, greitu užsiplieskimu). Tuomet ir tikslinga padėti vaikui organizuoti veiklą pykčiui „išleisti lauk“. Reikėtų rasti galimybę jam išsikrauti fiziškai (pavyzdžiui, bėgiojant, šokinėjant, darant atsispaudimus), taip pat daryti tai, ką natūraliai norisi daryti pykstant, bet nukreipiant veiksmus saugia kryptimi: plėšyti laikraščius (o ne vadovėlius); apkulti pagalvę (o ne draugą); karpyti; piešti; klausytis muzikos; parašyti laišką žmogui, ant kurio pykstama, išliejant visą susikaupusią nuoskaudą (jeigu vaikas jau yra mokyklinio amžiaus ir gerai moka rašyti).
Kad pyktis neužvaldytų

Žemiau pateikta schema, pagal kurią tėvai gali išmokyti vaikus reaguoti apėmus pykčiui. Beje, šie pratimai tinka ir suaugusiesiems:

* Giliai ir lėtai 5 kartus įkvėpti ir iškvėpti prieš ką nors atsakant staigiai, impulsyviai.
* Suskaičiuoti iki 10 - tai padeda iš lėto nurimti, atšalti ir pagalvoti prieš atsakant.
* Tinkamai pasakyti, kad tu pyksti. Čia svarbu vartoti „aš“ teiginius, kuriais ne kaltinamas kitas žmogus, o tik informuojama apie savo patiriamus jausmus.
* Nueiti šalin (svarbu žinoti, kad yra galimybė 2-3 min. pasišalinti).
* Atlikti atpalaiduojantį pratimą (paieškoti savų atsipalaidavimo būdų).
* Pasirinkti tinkamą elgesio būdą(jei pasirinkimas pasirodo esąs netinkamas, reikėtų pamėginti elgtis kitaip - pasirinkti kitą elgesio būdą).

Įširdusiems vaikams nusiraminti ir išmokti valdytis padeda ir raumenų atpalaidavimas. Tačiau to juos reikia išmokyti. Mokykite tada, kai vaikui gera ir abu esate ramūs. Vėliau jis tai galės panaudoti apimtas streso ar praradęs savitvardą. Išmokykite vaiką įtempti, o po to atpalaiduoti kiekvieną kūno dalį: kairę pėdą, kairę koją, dešinę pėdą, dešinę koją. Dažnai šios technikos išmokti padeda vaizduotė: vaikui tereikia įsivaizduoti savo mėgstamą filmo herojų, atliekantį pratimą kartu su juo.

Galima pasirinkti ir kokį nors ženklą ar žodį, susieti jį su atsipalaidavimu. Kai matysite, kad vaikas ima nervintis, panaudokite šį ženklą ar žodį kaip raginimą atsipalaiduoti. Dažniausiai tai padeda išvengti audringų reakcijų, o vaikas palaipsniui mokosi save valdyti. Viena mama per konsultaciją pasidalino patirtimi, kas jai ir jos dukrai padėjo išmokti valdyti savo pyktį. Kai santykiai tarp jos ir dukrytės įkaisdavo, ji pridėdavo rodomąjį pirštą prie nosies ir staigiai ištiesdavo jį pirmyn. Šį gestą lydėdavo žodinis signalas. Tai būdavo tyliu bei ramiu, bet tvirtu balsu ištartas žodis „atvėsk“. Kai mama nebesusivaldydavo, sakydavo sau: „Manau, man reikėtų atvėsti...“

Kitas būdas - izoliavimas. Kai vaiko pyktis tampa nebekontroliuojamas, jis tam tikram laikui izoliuojamas, kol nusiramins. Tai gali būti kitas kambarys ar tiesiog kėdė, ant kurios turi pasėdėti, kol atvės. Dažniausiai vaikas izoliuojamas tiek minučių, kiek jam yra metų. Jei ir toliau lieka nepaklusnus, pasakoma, kad iš ten jis išeis tik tada, kai pradės valdytis. Jei vaikui pavyksta nusiraminti, būtina jį pagirti. Paprastai, šį metodą tėvai taiko ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Kitas metodas - privilegijų atėmimas. Kiekvienas vaikas turi mėgstamą televizijos laidą arba žaidimą. Jei laikinas izoliavimas nepadeda, dažnai efektyvu tiesiog atimti ar apriboti privilegijas. Praktikoje teko susidurti su vaikais, kuriems vien mintis apie tai, kad turės praleisti mėgstamą televizijos laidą, drausmindavo labiau nei kas kita. Tai priversdavo vaiką susimąstyti, kaip nevaldomas pyktis kenkia jam pačiam, nes jis netenka privilegijų dėl savo kaltės, o ne dėl tėvų. Tokia bausmė padėdavo prisiimti atsakomybę už savo elgesio pasekmes. Vyresniems vaikams apribojimus reikia taikyti protingai, neperlenkiant lazdos.

Vienas iš efektyvių metodų, kurį esu pritaikiusi ir savo konsultavimo praktikoje, yra paskatinimų sistema. Konsultacijos kreipėsi tėvai, kuriuos į neviltį varė penkerių ir devynerių metų berniukų nuolatiniai kivirčai. Nesibaigiantys tėvų prašymai liautis nelabai padėdavo - geriausiu atveju taika trukdavo kelias valandas. Bausmių poveikis būdavo trumpalaikis ir, aišku, visiems nemalonus. Padėjo paskatinimų sistema, kurią kartu pavyko sugalvoti per konsultacijas. Namie ant sienos tėvai pakabino didelį popieriaus lapą ir jame piešė žvaigždutes: po vieną už taikos minutę. Palaipsniui laiko intervalą didino. Už tam tikrą žvaigždučių skaičių kiekvienam berniukui skirdavo atitinkantį amžių apdovanojimą. Abu berniukai buvo atsakingi, ar jiems bus skirta žvaigždutė, ar ne. Tai juos vienijo. Taikant šį metodą tėvams reikėjo daug laiko, pastangų ir kantrybės, priešingu atveju rezultato jie nebūtų pasiekę.

Universalaus recepto nėra

Jei vaikas piktas ir blogai elgiasi, svarbu pasirinkti tokį auklėjimo metodą, kuris tikrai būtų efektyvus. Jokiu būdu nereikia elgtis aklai, pasiskaičius specialios literatūros auklėjimo klausimais. Tad ir šiame straipsnyje siūlomi būdai yra tik rekomendacinio pobūdžio, juos reikia taikyti kūrybiškai, atsižvelgiant į savo vaiko amžių bei savybes. Be to, siūlomi metodai yra tik pagalbinės priemonės mokant vaikus valdyti savo pyktį. Po kiekvienos konfliktinės situacijos labai svarbu atvėsti abiem pusėms ir paskui pasikalbėti, ko vienas iš kito tikisi, laukia. Vaikams reikėtų parodyti, kad labai lengva pasiduoti pagundai „spjaudytis pykčiu" ir elgtis netinkamai - pasiteisinimų dėl savo prasto elgesio visad atsiras, - bet tai nepadės konstruktyviai spręsti bendravimo problemų. Taigi, svarbu stengtis abiem pusėms: ir vaikams, ir tėvams, tada gyvenimas kartu taps šiek tiek lengvesnis.

PRATIMAS

Mažiems vaikams patinka klausytis įvairių istorijų. Galima pasiūlyti kad ir tokį žaismingą pasakojimą, kuriame nurodomi tinkamo elgesio supykus būdai:

Meškiukas iš kopūsto lapo pasidarė pavėsinės stogą. Atsigulė po juo ir užmigo. Pro šalį bėgo kiškis, pamatė kopūsto lapą ir labai apsidžiaugė. Jis nematė, kad po lapu miega meškiukas, ir ėmė griaužti sultingą lapą. Pabudo meškiukas ir mato - kiškis jo pavėsinės stogą baigia sugraužti...

Meškiukas atsistojo, 5 kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė, suskaičiavo iki 10 ir pasakė: „Aš labai pykstu, kad tu sugraužei mano pavėsinės stogą.“ Kiškis atsiprašė meškiuko, atnešė jam naują kopūsto lapą, ir abu liko labai geri draugai.

Po kiekvienos istorijos svarbu išskirti momentus, kurie padėjo gražiai išspręsti konfliktą. Šioje istorijoje svarbiausi keturi pykčio suvaldymo žingsneliai, kuriais pasinaudojo meškiukas, kai pamatė, kad kiškis baigia sugraužti jo pavėsinės stogą:

* meškiukas atsistojo ir 5 kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė;
* paskui suskaičiavo iki 10;
* tada meškiukas pasakė apie savo jausmus: „Aš labai supykau, kad tu sugraužei mano stogą“;
* nuėjo šalin „atvėsti“, atsipalaiduoti...

Tai padėjo kiškiui ir meškiukui tapti gerais draugais, nes jie neįskaudino vienas kito šaukdami, prasivardžiuodami ar mušdamiesi.