Straipsniai: vaikų-tėvų santykiai/vaikų auklėjimas

KAI NĖRA TĖČIO

Mama, tėtis ir vaikas ar keletas jų - idealus mažutės visatos modelis, apie kurį rodomi filmai visai šeimai, kurį nūnai itin propaguoja politikai. Tačiau kartais gyvenime susidėsto kitaip - mama vaikelį augina viena. Viešosios įstaigos „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė analizuoja tokią situaciją ir, svarbiausia, išsklaido stereotipą, kad vienišų mamų auginami vaikai bei jos pačios būtinai turės psichologinių problemų.

Kodėl visuomenė tokia priešiška vienišų mamų atžvilgiu?

Egzistuoja tradiciškai susiklostęs požiūris, tam tikros moralinės nuostatos, stereotipai, kurie šiais laikais po truputį keičiasi. Norėčiau tikėti, kad paskenduolės Veronikos tragedija jau yra praeities istorija. Tačiau ir šiuolaikinėms vienišoms mamoms bei jų vaikams kartais tenka ištverti aplinkinių priešiškumą, pašaipas, gėdinimą. Skaudu, kai moteris nesulaukia pačių artimiausių žmonių supratimo.

Kita vertus, kai pastoja labai jaunos merginos, priešiška jų tėvų reakcija dažnai būna sumišusi su apmaudo, bejėgiškumo, kaltės jausmais. Turėdami daugiau gyvenimiškos patirties, jie suvokia, koks sunkus kelias laukia dukters ir kad jiems nepavyko jos apsaugoti.

Kaip vienišai mamai elgtis, kai visuomenės požiūris į ją yra negatyvus, ypač kai jis išreiškiamas atvirai? Kaip įgyti atsparumo?

Manau, kad daugiau reikėtų galvoti ne apie tai, kaip „grūdinti" vienišas mamas, o kaip pakeisti visuomenės požiūrį, kaip mums visiems įgyti daugiau pakantumo ir tolerancijos. Tikiuosi, kad mūsų pašnekesys taip pat nors truputį prie to prisidės. Šiais laikais vieniša motinystė - tai nebūtinai sugriautas gyvenimas, sulaužyti likimai ar dar kokios kitos įsivaizduoj“amos baisybės. Jei moteris vieniša motina tampa neplanuotai, dažniausiai ji patiria didelę emocinę krizę ir tuo metu jai labiausiai reikia aplinkinių pagalbos ir palaikymo, o ne spaudimo.

Įsivaizduokime jaunutę merginą, kuri tampa vieniša mama. Ji ir taip gyvenime būna pasimetusi, gana dažnai ką tik baigusi ar dar besimokanti vidurinėje. Iš kur jai semtis stiprybės ir kaip nesugniužti, jei nesulaukia kitų žmonių supratingumo ir paramos? Brandesnė moteris gali pasitelkti daugiau savo pačios vidinių išteklių, paprastai ji būna labiau įsitvirtinusi gyvenime.

Audringos reakcijos ir emocijos būdingesnės pradžioje, kai visi išgyvena tam tikrą šoką. Ilgainiui tiek mama, tiek artimieji susitaiko ir priima esamą situaciją. Kuo geriau vienišai mamai sekasi tvarkytis, kuo daugiau pagalbos ji sulaukia, tuo palankiau ją vertina ir ramiau reaguoja aplinkiniai.

Ar vieniša mama gali užauginti psichologiškai sveiką vaiką?

Psichologinė žmogaus sveikata priklauso nuo daugybės veiksnių. Faktas, kad vaikas auga tik su mama, pats savaime nieko nelemia. Svarbu šeimos santykių ypatumai, socioekonominės sąlygos, vaiko prigimtinės savybės. Tradicinėje šeimoje tėvystės rūpesčiais dalijasi dviese, vienišų motinų atveju visas krūvis tenka vienam žmogui. Pavyzdžiui, jei motina turi daug dirbti, kad pajėgtų išsilaikyti, ji gali tiesiog fiziškai turėti mažiau laiko pabūti su vaiku, jį prižiūrėti. Tačiau analogiška situacija gali būti ir šeimoje, kurioje abu tėvai yra darboholikai. Visada svarbiau žmonių santykių kokybė, o ne kiekybė. Psichologiškai sveikas vaikas gali užaugti ir tradicinėje šeimoje, ir auginamas vienos mamos.

Tuo galime įsitikinti skaitydami žymių, daug pasiekusių žmonių biografijas ar interviu. Tikrai neretas pasakoja augęs tik su mama, tačiau jo gyvenimas susiklostė sėkmingai ir gali būti puikiu pavyzdžiu kitiems.

Ką apie vienišų motinų auginamus vaikus sako psichologiniai tyrinėjimai?

Apie vienišos motinystės pliusus ir minusus psichologai kelia daug labai įvairių hipotezių. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad augdami su vienu iš tėvų vaikai būna savarankiškesni, nes nuo mažumės jiems tenka dalintis namų ūkio našta, daugiau padėti namų ruošoje, daugiau laiko praleisti vieniems. Kita hipotezė: vienišos motinos ir vaiko emocinis ryšys glaudesnis, jie palaiko artimesnį, draugiškesnį, mažiau autoriteto principu grįstą santykį, nes motina dažnai neturi kito artimo žmogaus, su kuriuo galėtų pasidalyti savo išgyvenimais. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad šios prielaidos vienose šeimose pasitvirtina, kitose - ne. Griežto apibendrinimo daryti negalima.

Atsimenu dar vieno įdomaus tyrimo pavyzdį. Buvo vertinamas vaikų, kurie nuo mažumės augo tik su mama, ir vaikų, kurie po skyrybų liko gyventi su vienu iš tėvų, pasitenkinimas gyvenimu. Paaiškėjo, kad prasčiausiai jautėsi tie vaikai, kurių tėvai buvo išsiskyrę ir po skyrybų toliau palaikė labai konfliktiškus santykius.

Šeimoje nėra tėvo. Kaip berniukui susiformuos vyriško elgesio modelis?

Na, visų pirma vienišų mamų vaikai gana dažnai žino, kas yra jų tėvas, net jeigu su juo ir nebendrauja. Kartais jis gyvena kaimynystėje ir vaikas turi progos jį stebėti, kartais apie jį girdi mamos ar kitų žmonių pasakojimus, o kartais vaikas tiesiog fantazuoja ir susikuria tėvo vaizdą. Žmogaus psichika gerai sutvarkyta. Kai ko nors trūksta realybėje, mes pasitelkiame fantaziją. Vyriško elgesio modelį padeda formuoti ir kiti vyrai vaiko gyvenime - kaimynas, sporto treneris, mamos draugas.

Kokių psichologinių sunkumųgali kilti moteriai, kai ji vaiką augina viena?

Ir vienišiems, ir nevienišiems tėvams svarbu mokėti lanksčiai suderinti savo ir vaiko poreikius, atsižvelgti į tuos poreikius, mokėti nustatyti ir išlaikyti protingas ribas. Kadangi vienišai motinai tenka tikrai labai didelis krūvis, ji turėtų nepamiršti rūpintis ne tik vaiku, bet ir savimi.

Vienas iš pavojingų ir vengtinų kraštutinumų būtų perdėtas pasiaukojimas ir atsidėjimas tik vaiko auginimui bei auklėjimui. Tai gali baigtis nuovargiu, išsekimu, depresija, kuomet mama jau tiesiog fiziškai nebesugebės tinkamai pasirūpinti vaiku. Dėl vaiko atsisakiusios savo asmeninio gyvenimo motinos gali būti linkusios pernelyg jį globoti, „apkrauti“ savo lūkesčiais, jausti nuoskaudą, kai vaikas užauga, nori atsiskirti, būti savarankiškesnis. Vaikas neturėtų tapti savo motinos gyvenimo „užpildytoju“.

Kitas kraštutinumas yra kai moters skausmas, apmaudas, kad ji vieniša, kad ją paliko vaiko tėvas, yra nukreipiamas į vaiką. Nepaisoma jo poreikių, jis kaltinimas tuo, kad „sugriovė“ mamai gyvenimą.

Kaip mažam vaikui paaiškinti sudėtingas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas? Ką sakyti, kai klausia apie tėvo nebuvimą?

Auksinė taisyklė: kuo arčiau tiesos, tuo geriau, kad ir kokia ta tiesa kartais karti. Išgalvodami nebūtas istorijas, meluodami dažniausiai labiau saugome save negu vaiką. Ir griauname jo pasitikėjimą mumis, nes tiesa vėliau ar anksčiau vis tiek paaiškėja.

Pamenu atvejį, kai tėvas paliko motiną su vaiku, kada jam buvo vieneri, paskui visiškai nustojo bendrauti. Paaugęs vaikas pradėjo klausinėti ir mama pasakė, kad jo tėvas miręs, nes manė, jog vaikui taip galvoti bus lengviau negu jausti, kad tėvas jo nenori matyti. Tuo metu moters lūpomis tikriausiai kalbėjo jos pačios pyktis, nuoskauda, baimės. Melas išsilaikė kelerius metus, bet paskui tėtį teko „prikelti iš numirusių“.

Kalbant apie tėvą, kurio šiuo metu nėra šalia, reikėtų stengtis susilaikyti nuo vertinimų, nesakyti, kad jis blogas ar kad jis vaiko nemyli. Juk dažniausiai tai vyro ir moters santykių dalis, o ne vyro ir vaiko santykis. Motinos pozicija aiškinant situaciją vaikui turėtų būti tokia: „Kažkas įvyko tarp mūsų, todėl jo nėra šalia. Tu niekuo dėtas. Aš tave myliu ir labai džiaugiuosi, kad esi.“

L.M.A. puikus straipsnis

elektronine knygute - paprastute, bet visai smagiai aprasyta
http://www.pozityvit.....ime kartu.pdf

Is tiesu, labai L.M.A. dekoju uz straipsniukus apie paauglyste. Sauni temute

MANO VAIKAS UŽSISPYRĘS

Ir į ką tas mano vaikas toks užsispyręs?! Kai tik pagaunu save šitaip mąstant, tuoj pat pasižiūriu į veidrodį. Iškart pasidaro aišku, į ką tas mano vaikas atsigimė. Žinoma, lengviausia būtų prisiminti kokį legendomis apipintą giminės užsispyrėlį ir apkaltinti genus. Tačiau bent jau man neteko girdėti apie jokį užsispyrimo geną. Peršasi išvada, kad tą nelemtą vaikų užsispyrimą patys ir išugdome. Šįkart ir pasiaiškinsime, kaip mums tai pavyksta.

Užsispyrimas - neišvengiama vaikų vystymosi stadija. Tai dar vadinama trejų metų krize. Užsispyrimo priežastis arba psichologinis pagrindas yra besiformuojantis „aš", kuris ypač ryškus antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais. Vaikas stengiasi kuo daugiau atlikti pats ir protestuoja prieš pagalbą ir jo galimybių varžymą. Mažylis mokosi valdyti savo emocijas, ugdyti valią ir, pažeisdamas suaugusiųjų draudimus, įsisąmonina taisykles. Šiuo laikotarpiu vaikas, tėvų vertinimu, yra užsispyręs, nes gana audringai reiškia atkaklumą, norėdamas įgyvendinti savo norus. Pasireiškia ir tam tikras veiksmų rituališkumas, t. y. noras, kad viskas vyktų įprasta tvarka, pvz., būtų nuolatinė vieta prie stalo, pasaka prieš miegą. Vaiką supančios aplinkos pastovumas, taip pat įprastas veiksmų nuoseklumas (ritualas) sukuria saugumo pojūtį, pradinį pasitikėjimo savimi jausmą, kuris yra būtinas formuojantis savigarbai.

Tam tikri užsispyrimo paaštrėjimai įvairiose gyvenimo situacijose yra normalus reiškinys. Vaikas turi mokytis išsakyti savo nuomonę, kuri neprivalo visada sutapti su mūsiške. Konfliktas tarp suaugusiųjų „reikia" ir vaikiško „noriu" padeda mažyliui ugdytis valią, mokytis ne tik paklusti, bet ir priešintis bei laimėti.

Tyla - ne visada gera byla

Jei trejų metukų pyplys ožiuojasi dėl to, kad jau pajėgia suvokti savąjį „aš", tai paauglys priešgyniauja, nes siekia jį įtvirtinti. Tai - pagrindinis paaugliško užsispyrimo motyvas. Tačiau grynas jis tik darniose šeimose. Kitose (kurių, deja, yra dauguma) paauglystės krizės pagrindinis motyvas būna ne tik savojo „aš" įtvirtinimas, bet ir protestas prieš per didelę globą, tėvų grubumą ir diktatoriškumą, taip pat ir prieš pernelyg didelį nuolaidžiavimą bei pataikavimą. Daugelis tėvų prisimena vaikų paauglystę kaip vieną sunkiausių atžalų auginimo ir auklėjimo etapų.

Neretai pavydima tėvams, kurie augina paklusnius vaikus; jie nekelia rūpesčių mokykloje, ir namuose ramybė. Tėvams ir mokytojams gerai, tik ar gerai pačiam vaikui? Jis neišgyvena tam tikrų krizinių vystymosi situacijų, kurios turi išmokyti jį spręsti problemas. Tylus, ramus, suaugusiesiems rūpesčių nekeliantis, todėl labai patogus vaikas neįgyja konfliktų sprendimų patirties ir kiek įmanydamas jų vengia. Kartais tokia taktika pasiteisina, bet dažniausiai tai reiškia, kad bus pažeisti to vaiko interesai. Žinoma, anksčiau ar vėliau jis bus priverstas išmokti gyvenimo pamokas. Jei nemaištavo keturiolikos, maištaus keturiasdešimties, tik pasekmės bus daug sunkesnės. Kaip sakoma, susipratusį likimas veda, nesusipratusį - velka.

Užsispyrimo „ugdymas"

Šiandien skubėjimas - gyvenimo norma, todėl stengiamės vaikus kuo anksčiau išmokyti naudotis tualetu, šakute ir peiliu. Vos išmokusius ištarti „mama" užrašome į anglų ar prancūzų kalbos būrelį. O mūsų mažasis kaip dirbo į kelnes, taip ir dirba, kaip drabstė maistą, taip ir toliau tęsia. Vargu, ar tai užsispyrimas, tiesiog vaikas dar nesubrendęs, nepasiruošęs įgyti naujų įgūdžių. Jiems dar neatėjo laikas. Dažniausiai nuo tėvų pernelyg ankstyvų ir didelių lūkesčių kenčia pirmagimiai.

Mažamečių, kurie vadinami užsispyrėliais, socializacijos procesas dažnai yra lydimas per daug ankstyvų ir kategoriškų tvarkos reikalavimų, ypatingo poreikio viską organizuoti, tvarkyti, reguliuoti. Pernelyg dideli reikalavimai ir išprovokuoja nepageidaujamą elgesį, kuris pasireiškia didėjančiu įžeidumu, nepasitenkinimu, kaprizingumu, isteriškumu. Vaikas ima „negirdėti" paliepimų, draudimų, įsakymų.

Pamėginkime užsirašyti, kiek kartų per dieną savo atžalą kritikuojame, gąsdiname, jai draudžiame, įsakinėjame. Galbūt vaikui lengviau būti nepaklusniam, nei visa tai įvykdyti. „Įsivaizduokime, kas būtų su mumis, jei į mus per dieną 37 kartus kreiptųsi liepiamuoju tonu, 42 - pamokomuoju ir 50 kartų kaltinamuoju. Skaičiai neišpūsti - toks tėvų bendravimo su vaikais, kurie turi daugiausiai galimybių tapti neurotikais, statistinis vidurkis," - savo tyrimų duomenimis dalijasi psichologijos mokslų daktaras V. Levis.

Vaikui būtina pailsėti ne tik nuo paliepimų, įkalbinėjimų, bet ir nuo pagyrimų bei kitokių skatinimų - nuo bet kokio poveikio ir įtakos. Retkarčiais turime priklausyti tik sau ir klausyti tik savęs. Šito reikia mums visiems: ir vaikams, ir suaugusiesiems, nes kitaip užtrokšime nuo išorinio pasaulio reikalavimų ir lūkesčių.

Kokie yra užsispyrėlių tėvai?

Vaikų psichologas A. I. Zacharovas naudojo įvairius asmenybinius klausimynus ir testus, norėdamas nustatyti skirtumus tarp tėvų, manančių, kad jų vaikai užsispyrę, ir tų, kurie taip nemano.

Kokios yra užsispyrusių berniukų mamos? Paprastai jos valdingos, įsitempusios, dirglios ir nekantrios, patiriančios daug subjektyviai neišsprendžiamų emocinių problemų. Ožiukų mamoms būdinga žema savikontrolė, impulsyvumas, konfliktiškumas, bendravimo sunkumai. Joms trūksta betarpiškumo, nuoširdumo, emocinės šilumos.

Kokios yra užsispyrusių mergaičių mamos? Jos drovios, mažai bendraujančios, pasiduodančios įtampai, individualistės, kamuojamos nepilnavertiškumo jausmo. Ožkyčių mamos pasižymi tokiomis savybėmis, kaip nekantrumas, nelankstumas, įtarumas. Paprastai tokios mamos įsitikinusios, kad jų dukterų būdas yra sunkus, nesukalbamas ir nepataisomas.

Kokie yra tėčiai? Tarp užsispyrusių ir neužsispyrusių berniukų tėčių skirtumų nerasta, nes jie užsispyrimu dažniausiai kaltina dukras. Pastaruoju atveju tėvams būdinga nesirūpti dėl savo veiksmų pasekmių, jie apskritai nelinkę analizuoti savo veiksmų bei jų motyvų. Įdomu tai, kad tėčiai, manantys, kad jų dukros užsispyrėlės, pasižymi žemesniu intelekto koeficientu nei tie, kurie taip nemano. Užsispyrėlių tėvai patiria bendravimo sunkumų su priešinga lytimi. Iš dalies tuo ir paaiškinamas dukters charakterio vertinimas kaip sunkaus, nes jis primena sutuoktinės būdą.

Priešgynų mamos ir tėčiai paprastai nelinkę analizuoti ir ieškoti įtampą keliančios situacijos priežasčių ir juo labiau jų šalinti. Tokiu savo elgesiu tėvai programuoja nuolat besikartojančius konfliktus.

Tėvų saviaukla - geriausias vaikų auklėjimas

Gauti įvairių tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad tėvai nesąmoningai projektuoja į vaikus savo asmenines problemas ir taip jas daugina. Papuolama į uždarą ratą, kuris dar labiau apsunkina bendravimą su „nuolat priešgyniaujančiais ir siaubingai užsispyrusiais" vaikais. Perfrazuojant liaudišką posakį, galima sakyti, kad patys esame savo problemų kalviai.

Priklausomai nuo to, kiek tėvams pavyksta suprasti savo vienpusiško požiūrio į vaikus priežastis, ir nuo jų pastangų koreguoti šeimos santykius užsispyrimo problema, kuri anksčiau atrodė neišsprendžiama, pamažu ima nykti. Tėvų vertinimai tampa geranoriškesni. Auga gebėjimas spręsti konfliktus. O visa tai padeda išvengti pačios blogiausios „chroniško užsispyrimo" komplikacijos - tapimo konfliktiška asmenybe.

Ir dar - ne pro šalį būtų pasimokyti iš savo vaikų mylėti besąlygiškai. Jie priima mus visokius: nekantrius, rėkiančius ir verčiančius valgyti nemėgstamą sriubą. Vaikai moka mylėti mus tokius, kokie esame.

Ką daryti, kad taip neatsitiktų?

Jei mūsų vaikui užsispyrimas - įprastas ir nuolatinis reagavimo ir elgesio būdas, verta susimąstyti apie savo auklėjimo stilių. Dažniausiai užsispyrimas yra gynybinė reakcija į tėvų autoritariškumą ir pernelyg didelę globą. Vaikas užsispiria ne todėl, kad jam patinka taip elgtis, o todėl, kad jis papuolė į konfliktinę situaciją ir pats nemoka jos išspręsti.

1. Kartais reikia tiesiog peržiūrėti savo vertinimus: atsikratyti negatyvių ir stengtis įžiūrėti vaiko elgesyje būsimų dorybių daigus. Kai pavyks tai padaryti, įgausime daugiau jėgų ir kantrybės. Pavyzdžiui, pavadinkime užsispyrimą atkaklumu, mokėjimu siekti savo tikslų ir pamatysime, kaip imsime ramiau reaguoti į vaikiškus priešgyniavimus. Anot kinų išminties, į pasaulį reikia žiūrėti iš šviesiosios pusės. O jei tokios nėra, tada reikia valyti ir trinti tamsiąją, kol ji sublizgės.
2. Tam, kad vaikas suvoktų paklusnumo tikslingumą, reikia, kad jis turėtų galimybę sakyti „ne". Mokykimės tą „ne" priimti ramiai. Jei mažylį už tai bausime, jis užaugs su viskuo sutinkantis, nesugebantis už save pakovoti žmogus. Pavyzdžiui, į konsultaciją mama atvedė pirmoką sūnų. Berniukas dažnai skųsdavosi, kad jį skriaudžia. Paskutinis lašas, privertęs ieškotis pagalbos, buvo tas, jog sūnus papasakojo, kaip bendraklasis pakėlė nuo grindų kažkieno numestą saldainį ir sugrūdo jam į burną. Šis nė kiek nesipriešindamas sukramtė ir nurijo tą saldainį. Besikalbant su mama, paaiškėjo, kad namuose buvo laikomasi taisyklių: niekada negalima prieštarauti tėvams ir negalima pakilti nuo stalo, nesuvalgius visko, kas įdėta į lėkštę.
3. Mokykime vaiką išreikšti neigiamus jausmus priimtinais būdais. Siekdami, kad vaikas reikštų vien teigiamas emocijas, sulauksime tik to, kad negatyvios kaupsis ir, kai jau nebetilps, prasiverš pykčio priepuoliais. Jei vaikas (ir suaugusysis) nemoka priimtinais būdais atsikratyti neigiamų jausmų, šie kaupiasi ir galiausiai prišaukia ligą. Todėl reikia ir būtina kalbėtis su mažamečiu apie jo jausmus. Pvz., galime paklausti: „Tai pyktis tavyje taip rėkia? O gal pavydas čia viską gadina?" Gerai yra kartu su vaiku nupiešti tuos jausmus, paskui piešinį suglamžyti ir išmesti - taip atsikratyti pykčio, pavydo, baimės. Galima pasiūlyti atlikti keletą fizinių pratimų, kad pyktis išgaruotų. Galbūt pats mažylis pasiūlys mums kokį pykčio įveikimo būdą - tik įsiklausykime. Tokiu būdu išmokysime vaiką reikšti neigiamus jausmus socialiai priimtinu būdu, o ir jo savigarba nenukentės, nes vaikas supras, kad blogas ne jis pats, bet jo elgesys. Taip mažasis išvengs sunkaus ir griaunančio kaltės jausmo.
4. Nesutrikime, jei vaikas suruošė pykčio spektaklį viešoje vietoje. Tokiu atveju geriausia jį paimti už rankos ir išsivesti. Vienos mergaitės mama pasakojo, kad neapsikentusi, jog kiekvienas nuėjimas su dukra į parduotuvę baigdavosi skandalais, ir vėl ištikus dukros pykčio priepuoliui (nes mama nesutiko kažko nupirkti), netardama nė žodžio iškrovė visas prekes iš vežimėlio atgal į lentynas ir išėjo iš parduotuvės. Kito berniuko mama, sūnui ėmus garsiai reikalauti dar vieno žaislo, pasakė: „Per tyliai šauki, rėk garsiau, kai subėgs visos pardavėjos, tada nupirksiu." Pasakymas suveikė, tačiau tik tą kartą. Vaikų auklėjimas labai gerai ugdo mūsų kūrybiškumą.
5. Paklauskime savęs, kas svarbiau: ideali tvarka namuose ar geri santykiai su vaikais? Dėl tos tvarkos tėvai su vaikais dažnai kryžiuoja ietis ir kaltina vieni kitus užsispyrimu. „Atminkime, kad ideali tvarka būna tik nuobodžių pedantų ir Egipto mumijų namuose," - rašo psichologas Stivas Bidalfas. Todėl jei auginame mažus vaikus, pamirškime apie tvarką bent keleriems metams. Dėl visa ko pastatykime prieškambaryje dulkių siurblį ir atėjusiems svečiams sakykime: „O aš kaip tik ruošiausi tvarkytis."
6. Pasitelkime kantrybę, tvirtumą ir humoro jausmą - tai geros auklėjimo priemonės. Jos kur kas efektyvesnės nei pyktis ar nuolaidžiavimas. Ramybės, tiktai ramybės, kaip sakė Karlsonas. O jis, beje, visai neprastai išmanė vaikų psichologiją.

Ačiū visiems, kas skaito, domisi ir tobulėja
Dar keletas straipsnių:




JŪSŲ VAIKAI NE VAIKAI JUMS


Milijonai tėvų kasmet imasi veiklos, kuri priskiriama prie sunkiausių, – jie prisiima visą atsakomybę už mažo bejėgio kūdikio fizinę ir psichinę sveikatą ir stengiasi išugdyti dorą, kūrybingą ir atsakingą asmenybę. Tačiau kas nutinka šeimose, kad vaikai nustoja kalbėtis su tėvais apie tai, kas juos iš tikrųjų jaudina, kodėl tiek mažai tėvų gali išties padėti vaikams?

Tėvai nesusimąsto, kad kalbėjimas daro didelį poveikį vaiko asmenybei ir kuria jų santykius su vaiku. Pamažu vaikas susidaro nuomonę, koks tėvų požiūris į jį kaip asmenybę. Tėvai dažnai leidžia sau kritikuoti, barti, moralizuoti, net įžeidinėti vaiką – tą kasdien galima išgirsti bet kurioje parduotuvėje, gatvėje ar parke, tai akivaizdi mūsų visuomenės norma. Vaikų psichologas dr. Thomasas Gordonas, tris kartus nominuotas Nobelio taikos premijai ir daugiau kaip prieš 40 metų išleidęs klasikinę, o dabar jau bestseleriu tapusią knygą apie efektyvią vaikų ugdymo sistemą – „Parent Effectiveness Training“ (liet. – „Tėvų efektyvumo ugdymas“), arba P.E.T., pabrėžia, jog kiekvienas tėvų bandymas įsakinėti, gąsdinti, moralizuoti, patarinėti, kritikuoti, kaltinti, įžeidinėti, gėdinti, guosti, tardyti ar tiesiog pašiepti vaiką iš esmės yra barjeras, trukdantis efektyviai su juo bendrauti. Kad tėvai suprastų, kaip šis bendravimas paveikia vaiką ir jų santykius su vaiku, žemiau pateikiami dr. Thomaso Gordono išskirti bendravimo klaidų tipai.

Svarbu suprasti, jog minimos bendravimo kliūtys egzistuoja tik tada, kai vaikas turi, sprendžia problemą, kai jis išgyvena stiprius jausmus ar emocijas. Kitais atvejais kai kurie iš šių bendravimo būdų (pavyzdžiui: klausinėjimas, liaupsinimas) nėra priskiriami prie efektyvaus bendravimo su vaiku kliūčių. Kiti poelgiai, tokie kaip prasivardžiavimas ar teisimas, yra visada rizikingi ir gali sukelti bendravimo problemas bet kuriuo metu.



1. VADOVAVIMAS, ĮSAKINĖJIMAS.
Liepiate vaikui ką nors daryti: Nustok savęs gailėti... Dabar grįžk ir eik plauti grindų... Nekalbėk taip su ... . Man nesvarbu, tu privalai ... .

- Toks tėvų elgesys rodo vaikui, kad jo jausmai ar poreikiai nėra svarbūs, kad jis privalo nusileisti tėvų jausmams ir poreikiams. (Mums nerūpi, ką tu nori daryti, tuoj pat eik namo.)

- Tėvų galios rodymas verčia vaiką jausti baimę, kylančią grėsmę, kad didesnis ir stipresnis jį nuskriaus.

- Iš vaiko atimama galimybė padaryti ką nors savarankiškai. Taip mažėja atsakomybės jausmas ir noras ateityje kažką daryti be paliepimo. (Juk tu man neliepei išplauti grindų, tai kodėl turėčiau tai daryti. Tu man nesakei, kad turiu pašerti šuniuką.)

- Vaikas jaučia apmaudą ir pyktį, dažnai reiškia priešiškus jausmus: įniršį, norą ginčytis, muštis, išbandyti leistinas elgesio ribas. (Neplausiu aš tų grindų, pati išsiplauk. Kalbėsiu, kaip norėsiu, jau tu man nepaaiškinsi.)



2. GRASINIMAS, ĮSPĖJIMAS.
Sakote vaikui, kokie bus padariniai, jei jis ką nors padarys ar nepadarys: Jei taip pasielgsi – pasigailėsi! Geriau nustok taip nervinti, nes gausi!

- Grasinimas sukelia tokias pat pasekmes, kaip ir vadovavimas, įsakinėjimas. Labai dažnai šie bendravimo būdai naudojami kartu.

- Šis bendravimo būdas gali priversi vaiką jausti baimę, nepriėmimą, gali sukelti apmaudą, pyktį, priešiškumą.

- Toks tėvų elgesys skatina vaiką išbandyti grasinimų tikrumą, kartais kyla noras padaryti tai, kas uždrausta, kad įsitikintų, ar tėvai nubaus, kaip sakė. Vaikai į grasinimus ir įspėjimus kartais reaguoja sakydami: Man nesvarbu, kas bus, aš vis tiek taip padarysiu.

- Grasindami, tačiau nevykdydami savųjų grasinimų, tėvai praranda pagarbą, rizikuoja tapti „nieko verti“.



3. PAMOKSLAVIMAS, MORALIZAVIMAS.
Sakote vaikui, ką jis turėtų ar privalėtų daryti:

Neturėtum taip jaustis... Tu visada turėtum gerbti ... . Turėtum išmokti kantrybės...

- Taip elgdamiesi tėvai daro vaikui spaudimą, skatina jo atsitraukimą, priešiškumą ar priešgyniavimą.

- Į žodžius „turėtum“, „privalėtum“, „reikėtų“ vaikai reaguoja priešindamiesi ir gindami savo pozicijas dar smarkiau. (Kas taip pasakė?)

- Vaikui sukeliamas „įsipareigojimo“ ar kaltės, kad yra blogas, jausmas. (Tu neturėtum taip blogai galvoti apie savo močiutę.)

- Tokie tėvų pasakymai, kaip tu visada turėtum gerbti savo mokytojus, verčia vaiką pajusti, kad tėvai nepasitiki jo sugebėjimu įvertinti kitų planus ar vertybių pagrįstumą.



4. PATARINĖJIMAS.
Pasakote vaikui, kaip spręsti problemą, pateikiate patarimus ar pasiūlymus: Tai susidraugauk su ... . Palauk porą metų, o tada ... . Kodėl tau nepadarius ... . Aš tau patarčiau ... .

- Vaikas dažnai tai suvokia kaip įrodymą, kad tėvai nepasitiki jo sugebėjimu priimti teisingus sprendimus.

- Gali lemti vaiko nesugebėjimą ar nenorą pačiam spręsti savąsias problemas. (Mama, ką man šiandien rengtis? Tėti, ką aš turėčiau žaisti kieme?)

- Nesuteikia vaikui galimybės išanalizuoti problemą, apsvarstyti ir išbandyti alternatyvas.

- Gali sukelti pasipriešinimą, vaikas dažnai linkęs priešintis tėvų patarimams. (Nenoriu, kad man aiškintum, ką turiu daryti. Leisk man pačiam nuspręsti.)

- Patarimai rodo, kad jūsų sprendimas yra tariamai geresnis nei vaiko. (Mudu su mama žinome, kas tau geriausia.)

-



5. MOKYMAS, DĖSTYMAS.
Stengiatės vaiką paveikti faktais, logika, informacija ar savo nuomone: Tu esi neteisus, nes... Teisybė yra tokia, kad... Taip, bet...

- Nuolatinis vaiko mokymas verčia jį pasijusti žemesnį, priklausomą, nevisavertį. (Tau visada atrodo, kad aš nieko nežinau.)

- Vaikai, kaip ir suaugę, nemėgsta prisipažinti klydę, tai provokuoja jų gynybinę poziciją ir priešgyniavimą. (Tu manęs neįtikinsi. Tu klysti, aš teisus.)

- Vaikas dažnai atsiriboja nuo tėvų, nustoja jų klausytis, ignoruoja faktus. (Na ir kas. Man taip neatsitiks. Man nerūpi.)

- Griebiasi desperatiškų būdų, siekdami atmesti pateiktus faktus. (Tavo idėjos jau visai pasenusios ir nepriimtinos. Tu per senas, kad suprastum dabartinius jaunimo poreikius.)



6. TEISIMAS, KRITIKAVIMAS.
Neigiamai vertinate ir teisiate vaiką: Tu dar nemąstai brandžiai... Tu tiesiog tingi... Galbūt tu pirmas pradėjai muštynes...

- Toks tėvų elgesys turbūt labiausiai verčia vaiką pasijusti nevisavertį, kvailą, buką. Vaikas dažnai priima vertinimą kaip tiesą, tampa kerštingas. Kitaip sakant, kokios nuomonės apie vaiką yra tėvai, taip apie save ima galvoti pats vaikas. (Taip dažnai girdėjau sakant, kad aš kvailys, greičiausiai aš toks ir esu. Aš esu blogas.)

- Neigiama kritika sukelia atsakomąją reakciją. (Ir tu taip darai nuolat. Tu ir pati jau ne tokia šventuolė.)

- Dėl neigiamo vertinimo, pabrėžiančio nepilnavertiškumą, dėl baimės būti kritikuojamam nutrūksta bendravimas su vaiku. (Jei pasakyčiau jiems, jie mane kritikuotų, o aš to nenoriu.)



7. LIAUPSINIMAS, GYRIMAS.
Pozityviai vertinate, giriate ir palaikote: Nagi, manau, tau puikiai sekasi! Tu teisus – ta mokytoja tikras siaubas! Tu tokia tvarkinga mergaitė!

- Priešingai bendrai nuomonei, kad liaupsinimas visada naudingas, jis dažnai turi neigiamą poveikį – teigiamas, tačiau neatitinkantis paties vaiko tuo metu turimo savo įvaizdžio vaiko vertinimas gali sukelti priešiškumą. (Aš nesu graži, aš bjauri. Nekenčiu savo šypsenos. Aš nežaidžiu gerai, visada viską sugadinu., Jūs taip nesakytumėte, jei iš tikrųjų žinotumėte, kaip aš jaučiuosi.)

- Giriami vaikai, ypač girdint draugams, jaučiasi nesmagiai, būna sumišę.

- Vaikas dažnai jaučia, kad girdami tėvai manipuliuoja, nes tai subtilus būdas paveikti, siekiant skatinti norimą elgseną. (Jūs taip tik sakote, nes norite, kad ir vėl kažką padaryčiau.)



8. PRASIVARDŽIAVIMAS, PAŠAIPA. Vaiką verčiate jaustis kvailą, pravardžiuojate ir gėdijate:

verksnys, nevala, užsispyrėlė, negera mergaitė, tik kvailys gali jaudintis dėl vieno blogo pažymio.

- Žeminimas verčia vaiką jaustis nevisavertį, griauna savigarbą, jis jaučiasi nereikalingas ir nemylimas. (Aš nieko nesugebu padaryti gerai. Manęs niekas nemyli.)

- Dažnai sukelia keršijimą žodžiais (atsilyginimą). (Tu pats kvailys. Pasižiūrėk į save, pati tokia.)

- Kai vaikas sulaukia tokio tėvų vertinimo, kuriuo stengiamasi jį paveikti, iš tikrųjų jis keistis net neketina. (Visai aš neatrodau nevykėlis. Visai aš ne tinginė.)



9. INTERPRETAVIMAS, VERTINIMAS.
Sakote vaikui, kokie jo motyvai, ar analizuojate, ką jis pasako ar padaro, ir vertinate situaciją: Su tavim yra blogai tai, kad ... . Tu tiesiog pavargęs, nes ... . Tu iš tiesų norėjai pasakyti ... .

- Kai tėvų interpretavimas ar vertinimas yra teisingas, vaikas pasijunta sumišęs – tai jį gąsdina ir žlugdo. (Tu neini į pasimatymus, nes esi per daug jau lėtas ir drovus. Tu taip elgiesi, nes nuolat reikalauji kitų dėmesio.)

- Jei tėvų interpretacija klaidinga, kaip dažniausiai ir būna, vaikas gali supykti, kad jį kaltina neteisingai, kad jo negirdi ar nesiklauso. (Tai nesąmonė, aš ne dėl to neinu į pasimatymus. Tai absurdiška, aš nesu akiplėša.)

- Pasakymai: aš žinau kodėl, aš tave permatau, žlugdo bendravimą, ilgainiui vaikas pradeda vengti tėvų, nes bijo, jog bus nesuprastas.



10. GUODIMAS, PALANKUMO RODYMAS.
Stengiatės, kad vaikas geriau jaustųsi, išsakydami jo jausmus, paneigiate jų stiprumą: Nesijaudink. Tu jausiesi geriau. Nagi, pralinksmėk! Visiems vaikams taip pasitaiko.

- Toks tėvų elgesys anaiptol nepadeda, nors daugumai atrodo kitaip. Sutrikusio vaiko raminimas tik parodo, kad jūs nesuvokiate jo savijautos. (Jūs taip nekalbėtumėte, jei žinotumėte, kaip aš bijau.)

- Vaikas jaučiasi nesuprastas, jūsų pasakymai: viskas pasikeis į gerą, tu taip nesijaudink, rodo vaiko jausmų ignoravimą

- Bandymą nuraminti vaikas gali suvokti kaip mėginimą jį pakeisti, todėl dažnai tėvais nepasitiki. (Tu tik taip sakai, kad man pasidarytų geriau.)

- Dažnai vaikas tėvų žodžius supranta kaip negerai jaustis blogai, toks tėvų palankumo rodymas užkerta kelią tolimesniam bendravimui, nes vaikas jaučia, kad jo savijauta tėvams nepriimtina.



11. KVOTIMAS, KLAUSINĖJIMAS.
Stengiatės rasti priežastis, motyvus, paaiškinimus, ieškote informacijos, kuri jums padėtų išspręsti problemą: kodėl, kas, ką tu padarei, kaip?

- Kai klausinėjate tuo metu, kada vaikas su jumis dalinasi savo problema, apribojate jo laisvę kalbėti tai, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti, nes reikalaujate tam tikro atsakymo į pateiktą klausimą. Pavyzdžiui, jeigu klausiate: Kada tu tai pajutai?, liepiate vaikui kalbėti tik apie jausmų pradžią ir nieko daugiau. Dažniausiai vaiko sakoma informacija, ypač pokalbio pradžioje, nėra tikslus problemos nusakymas. Klausinėjant koncentruojamasi į šią pradinę informaciją ir užkertamas kelias gilesnei vaiko problemos ir jausmų analizei.

- Klausinėjamas vaikas gali manyti, jog renkate duomenis problemai spręsti be jo, užuot leidę pačiam surasti sprendimą. Vaikas dažnai nenori, kad tėvai rastų atsakymus už jį. (Jeigu aš pasakyčiau tėvams, jie man vėl nurodinėtų, ką turėčiau daryti.)

- Detalūs klausimai vaikui yra labai nemalonūs – jie reikalauja tikslių atsakymų, gali stipriai varžyti. Tai nėra geras būdas palengvinti bendravimą. Vaikas bijo klausimų, ypač kai nesupranta, kodėl jo klausinėjama. Pastebėkite, kaip dažnai vaikai sako: Kodėl tu manęs klausi? Ką tu tuo nori pasakyti?



12. SARKAZMAS, ATITRAUKIMAS.
Bandote atitraukti vaiką nuo problemos, atsiribojate patys, vaiką linksminate, juokaujate, nustumiate problemą į šalį: Pakalbėkime apie malonesnius dalykus... Mes jau tai esame aptarę! O kaip tau sekasi futbolas?

- Toks tėvų elgesys gali vaikui sudaryti įspūdį, kad jo problemos yra nesvarbios, niekingos ar kvailos.

- Parodo, kad geriau vengti gyvenimo sunkumų, užuot su jais susitvarkius.

- Vaikas, turėdamas sunkumų, nustoja jais dalintis.

- Vaikai, kaip ir suaugusieji, nori būti pagarbiai išgirsti ir suprasti. Jei tėvai to nepaiso, vaikai pradeda savo problemas spręsti kitur.



Taip bendraudami tėvai diena po dienos silpnina vaikų savigarbą, nutolina juos nuo savęs. Kaip vandens lašai krisdami ant akmens jį pratašo, taip kasdieniniai negatyvūs žodžiai pamažu naikina vaiko savigarbą. Kaip vaikai gali tapti atsakingi, kaip jie gali norėti atskleisti tėvams savo paslaptis, jei šie atima iš jų kiekvieną galimybę išsakyti savo jausmus, padaryti ką nors savarankiškai? Ir visai nekeista, kad vaikai priešinasi, ginasi ar rodo priešiškumą, nekeista, kad jie jaučiasi žeminami, slopinami, kontroliuojami, negerbiami, nekeista, kad kai kurie auga nuolankūs ir nesavarankiški, tikėdamiesi visada gauti parengtus sprendimus.

Tėvai turėtų suprasti, jog vaikai nemaištauja prieš suaugusiuosius – jie priešinasi šių mėginimui atimti iš jų laisvę, protestuoja prieš suaugusiųjų pastangas juos pakeisti ar suformuoti pagal savo įvaizdį, prieš kabinėjimąsi, spaudimą elgtis pagal suaugusiųjų standartus. Savarankiškų, sugebančių efektyviai suvokti ir mąstyti vaikų ugdymas yra tikras menas, nes svarbu yra ne tik tai, ką ir kaip sakome vaikams. Ne mažiau svarbu yra ir tai, ko nesakome.

Geriausia, ką tėveliai gali duoti savo vaikams, yra būtent jie patys. Tėvai turi ir gali tapti tikrais savo vaikų draugais, pavyzdžiais gyvenime, jie gali perteikti savo idėjas, žinias ir patirtį. Perteikti, bet ne auklėti; siūlyti, bet ne versti; patarti, bet ne reikalauti. Ir neatmesti vaiko požiūrio. Palikti vaikui atsakomybę: rinktis ar atmesti.

Suaugusieji, norėdami keisi vaiko elgesį, turi keistis patys ir atsisakyti nepriimtinų savo elgesio bruožų, suvokdami, kad jų vaikai – ne jų nuosavybė, ne jų tąsa, bet atskiri saviti asmenys. Jūs pašaukėte vaiką į gyvenimą, todėl leiskite jam gyventi. Leiskite vaikui pačiam nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu.




Jūsų vaikai – ne vaikai Jums.

Jie yra sūnūs ir dukros savęs besiilginčio Gyvenimo.

Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,

Ir nors jie yra su jumis, jums nepriklauso.

Galite duoti jiems savo meilę, bet ne mintis,

Nes jie turi savo mintis...

Galite stengtis būti tokie kaip jie,

Bet nedarykite iš jų tokių kaip Jūs

Nes gyvenimas neina atgal ir nelūkuriuoja vakardienos.

K. Gibran








KAIP TĖVAMS KALBĖTI, KAD VAIKAI KLAUSYTŲSI

Efektyvus bendravimo būdas paveikti nepriimtiną vaiko elgesį: „Pranešimas „Aš“

Vaikai linkę keisti savo elgesį, jei tėvai pasako, kaip jų elgesys veikia juos ir kaip jie dėl to jaučiasi. Straipsnyje pristatysiu vaikų psichologo dr. Thomaso Gordono metodiką, padėsiančią jums efektyviai bendrauti su savo vaikais. Tam turėtumėte laikytis šių principų:

· Apibūdinti nepriimtiną vaiko elgesį jo nekaltindami.

· Nusakyti, kokius jausmus šis elgesys jums sukelia.

· Išdėstyti konkretų nepriimtino elgesio poveikį jums.

Nepriimtino vaiko elgesio apibūdinimas jo nekaltinant.
Elgesys yra tai, ką vaikas sako ar daro. Nuostatos, jausmai, nuotaikos, mintys nėra elgsena. Jūs galite spėti apie vaiko motyvus ar jausmus, bet spėjimai dažniausia būna klaidingi. Apibūdinant nepriimtiną elgesį svarbu „neklijuoti vaikui etiketės“ ir nekritikuoti jo. Pavyzdžiui, vaikas pasakė, kad namo grįš pasibaigus pamokoms, bet parėjo valanda vėliau nei buvote sutarę. Jūs galite reaguoti:

· „Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, aš...“

(Vaiko elgesio apibūdinimas nekaltinant.)

· „Pasielgei labai blogai, kad nepaskambinai ir neperspėjai.“

(„Etiketės klijavimas“ arba kritikavimas.)

Tiesioginis vaiko informavimas apie tai, kokius jausmus jiems sukėlė vaiko elgesys.
Čia svarbiausia tėvams patiems suvokti, ką jie jaučia: ar yra suirzę, ar bijo, ar yra susirūpinę, sumišę, ar liūdni. Dažniausiai, kai kito žmogaus elgesys mus nepriimtinas, mes rodome pyktį. Tačiau pyktis nėra mūsų pirminis jausmas, jis dažnai atsiranda vėliau. Po pykčio šydu slepiasi mūsų pirminiai jausmai: nerimas, baimė, skausmas, sudirgimas, bejėgiškumas, liūdesys.

Įsivaizduokite tokią situaciją: mama parduotuvėje pametė sūnų. Pirmiausia jai kyla baimė: mama bijo, kad sūnui neatsitiktų kas nors blogo. Jei kas nors paklaustų, ką ji jaučia ieškodama vaiko, motina tikriausia atsakytų „mirtinai išsigandau“ arba „esu baisiai išsigandusi“. Kai mama pagaliau suranda vaiką, jai labai palengvėja. Tuomet ji sau taria: „ Ačiū Dievui, viskas gerai.“ Tačiau garsiai vaikui sako dažniausiai visai ką kitą: „Tu esi blogas berniukas, kodėl taip pasielgei? Argi nebuvau sakiusi niekur nuo manęs nesitraukti?“ Taip, šią akimirką mama yra jau supykusi (tai – antrinis jos jausmas), todėl ji linkusi barti vaiką ir bausti jį už sukeltą baimę.

Kai tėvai patys suvokia savo pirminius jausmus ir juos atskleidžia savo vaikams, užuot lieję pyktį, jie ne tik pastebi vaikų elgesio pokyčius, bet keičiasi ir patys – tampa sąžiningesni. Todėl tinkamas reagavimas į anksčiau straipsnyje pateiktą situaciją būtų: „Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, kad pavėluosi, aš susirūpinau.“

Konkretaus vaiko elgesio poveikio apibūdinimas.
Dažniausiai konkretus poveikis yra kažkas tokio, kas jums kainuoja pinigų, laiko, papildomo darbo ar nepatogumų. Sakykime, dėl vaiko elgesio jūs priversti atsitraukti nuo mėgstamo ar reikalingo darbo, esate fiziškai sužalojami, nuvarginami, pajaučiate skausmą ar diskomfortą. Toks poveikis gali būti nusakomas kad ir taip: „Kai neparėjai iš mokyklos laiku ir nepaskambinai, kad pavėluosi, aš susirūpinau ir tai atitraukė mane nuo darbo...“

Pasikeiskite su vaiku vietomis. Jūs veikiate kažką labai malonaus, tai, ką tuo metu labiausiai norite veikti. Ar vien dėl to, kad kažkas jums pasakys „mane erzina tai, ką tu veiki“, mesite savo veiklą? Greičiausiai, kad ne. Jums reikia labai įtikinamos priežasties, kad pakeistumėte savo elgesį. Štai kodėl tėveliams reikia būti atviriems ir pasakyti, kokį konkretų poveikį jiems daro vaiko elgesys.

Nesugebėjus to paaiškinti vaikui, jis nežinos priežasties, kodėl turėtų keistis. Vaikai, kitaip negu suaugusieji, dažnai nė nenumano, kaip jų elgesys veikia kitus. Be to, norėdami pasiekti savo tikslus, jie visiškai nesirūpina, kokį poveikį kitiems tas elgesys gali turėti. Kai tai pasakoma, vaikai paprastai nori būti dėmesingesni. Pateikus vaikams konkrečią priežastį, kodėl tėvams nepriimtinas jų elgesys, padidėja vaikų motyvacija tą elgesį keisti.

Žinoma, tėvai, pradėję taip bendrauti su savo mažaisiais, susiduria su sunkumais, nes vaikai ignoruoja pasakymus apie tėvų jausmus ir ypač iš pradžių – juk niekam nepatinka girdėti, kad jo elgesys trukdo kieno nors poreikiams. Tai tinka ir vaikams: jie dedasi negirdį, kad jų elgesys trukdo tėvams.

Jei vaikai neišgirsta tėvų jausmus išreiškiančios žinutės, patariame pasakyti kitą žinutę apie save. Galbūt antroji turėtų būti stipresnė, intensyvesnė, garsesnė ar jausmingesnė. Antroji žinutė praneša vaikui: „Klausyk, aš kalbu rimtai.“ Pavyzdžiui: „Klausyk, aš tau sakau, kaip jaučiuosi. Tai man svarbu. Man nepatinka, kai mane ignoruoji. Nepatinka, kai sprunki šalin net neišklausęs. Tai mane nervina. Kai aš turiu sunkumų, man ne linksmybės galvoje.“ Tokia žinutė dažniausiai vaikus sutramdo ir jie paklūsta. Ji reiškia: „Aš kalbu rimtai!“

Kuo šis bendravimo būdas yra efektyvesnis ?

Toks bendravimo būdas labiau paveikia vaiką, skatina keisti nepriimtiną elgesį, taip pat formuoja palankesnius tėvų ir vaikų santykius. Jis kur kas rečiau išprovokuoja maištą ir pasipriešinimą. Sąžiningas prisipažinimas vaikui, kokį poveikį jums daro jo elgesys, yra daug efektyvesnis kuriant gerus tarpusavio santykius su vaiku negu galvojimas, kad jam turbūt yra kažkas blogai, nes vaikas taip elgiasi. Pagalvokite, kokia skirtinga vaiko reakcija į du mamos pasakymus, kai jis spiria jai į koją:

· „Oi! Man labai skauda, negaliu pakęsti, kai mane spardo.“

· „Tu labai blogas berniukas, niekada nieko nespardyk!“

Pirmuoju sakiniu vaikui pranešama, kokius jausmus sukėlė spyris. Tai faktas, dėl kurio nepasiginčysi. O antruoju teigiama, kad vaikas blogas, ir įspėjama taip niekada nedaryti. Abu teiginiai vaikui gali nepatikti, tačiau pirmąjį jis turi priimti kaip neginčijamą faktą.

Be to, šis bendravimo būdas veiksmingas ir dėl to, kad vaikas turi prisiimti atsakomybę ir keisti savo elgesį. Pirmasis teiginys parodo vaikui, kaip jūs jaučiatės, ir palieka jam atsakomybę ko nors imtis. Todėl šis bendravimo būdas padeda vaikui ugdytis, pasijusti atsakingam už savo elgesį. Toks bendravimas yra labai atviras, todėl skatina ir vaikus panašiai elgtis.

Nesakome, jog jei tėvai naudos šį bendravimo būdą, viskas bus gražu. Vaikai nemėgsta klausytis, kad jų elgesys tėvams sukėlė problemų (kaip ir suaugusieji, kuriems būna nepatogu, kai kas nors jiems prikiša, jog jų elgesys įskaudino kitus.) Vis dėlto sakydami, kaip jūs jaučiatės, vaikui ne kenkiate, o ugdote atvirus santykius. Vaikai gali būti jautrūs ir atsakingi, jeigu tik suaugusieji yra atviri.

KAIP UŽAUGINTI KŪRĖJĄ?

Gal jums teko girdėti tokį posakį: visi žmonės gimsta originalai, tačiau absoliuti dauguma miršta kopijos. Maži vaikai tiesiog trykšta entuziazmu ir spontaniškumu, smalsiai tarsi kokie mokslininkai tyrinėja ir atranda pasaulį. Jų vaizduotė atrodo beribė, iš smėlio saujos galinti sukurti pasakišką pilį, o mažą akmenėlį paversti brangakmeniu ar gardžiausiu skanėstu.

Jei auginate bent vieną tokį stebukladarį, vieną dieną galbūt pastebėsite, kad kerai išsisklaidė ir jūsų mažasis princas ar princesė jau nieko nebenori, nežino ką veikti, o visas jo ar jos pasaulis ir interesai susiję su kompiuteriu, televizoriumi ir mobiliuoju telefonu... Kur dingsta smalsūs, klausinėjantys, originalūs vaikai? Atrodo, su amžiumi jie vis labiau tampa panašūs vieni į kitus. Ar kūrybiškumo niekuomet nepritrūksta tik mažyliams ir išskirtiniais gebėjimais apdovanotiems menininkams, mokslininkams, rašytojams?

Kai pabandžiau keleto žmonių pasiteirauti, kas, jų manymu, yra kūrybiškumas, gavau visą krūvą panašių, tačiau nevienareikšmiškų atsakymų. Vieni kūrybiškumą supranta kaip žmogaus gebėjimą vadovautis intuicija, eksperimentuoti, rasti nestandartinį problemos sprendimą. Kitiems kūryba - tai gebėjimas „iš kirvio išvirti sriubą“. Dar kiti šį gebėjimą vadina pagrindiniu žmogaus gyvenimo varikliu, be kurio nevyktų jokia žmogiškoji evoliucija. Psichologijos mokslas kūrybiškumą sieja su vaizduote ir intelektiniais gebėjimais, tačiau pabrėžia, kad tai nėra tapatūs dalykai. Kartu kūrybiškumas apibūdinamas kaip gebėjimas kelti naujas idėjas, savarankiškai mąstyti ir greitai orientuotis naujose situacijose. Pati kūrybiškumą apibūdinčiau kaip gebėjimą laisvai, pozityviai ir nestereotipiškai keisti save ir supančią aplinką. Kam mums to reikia? Drįstu teigti, kad pasaulyje, kur kasdien padaroma naujų atradimų, kur informacija ir materija tiesiog pribloškia pasirinkimo gausa, o, norint kažko pasiekti, reikalingas gebėjimas greitai atsirinkti ir tarpusavyje suderinti daugelį, rodos, neįmanomų uždavinių, be tokios savybės kaip kūrybiškumas sunku išsiversti.

Be abejo, aš kaip ir jūs savo vaikui linkiu paties geriausio, pilnaverčio gyvenimo, todėl domiuosi, ar tokią svarbią savybę būtų galima kaip nors sustiprinti, ugdyti ar bent jau nesutrukdyti natūraliai skleistis kūrybiškai prigimčiai?

Kūrybiški vaikai

Kalbant apie kūrybiškumą, kaip ir apie bet kokią kitą žmogišką savybę, yra sunku pasverti, kas jį labiau lemia: prigimtis ar aplinka. Vieni laikosi nuomonės: ką Dievas davė, tą ir turime, kiti linkę pasikliauti tik savo jėgomis ir mano, jog viskas išugdoma ilgu ir sunkiu darbu. Tačiau šiuolaikiniai psichologai jau nebesiginčija ir teigia, kad svarbu tiek įgimti gebėjimai, tiek ir tai, kaip jie ugdomi. Iš tiesų kiekvienas ikimokyklinukas, jei jis yra sveikas, pailsėjęs ir jaučiasi saugus bei mylimas, yra be galo kūrybiškas. Kadangi jo nestabdo daugybė „teisingų“ nuostatų, kaip viskas „iš tikrųjų turėtų būti“, jis leidžia sau fantazuoti, kurti ir atrasti naujus bei netikėtus pasaulius, kur viskas įmanoma - ir skraidantys katinai, ir gerosios fėjos, ir spalvotas vėjas... Vaiko pasaulis alsuoja beribe laisve, pažinimo džiaugsmu ir kūryba. Visgi, lyginant mažuosius kūrėjus tarpusavyje, galima pastebėti, kad kai kurie iš jų išsiskiria ypatingais gabumais, vaizduote ar intuicija. Tokių vaikų tėveliai apie savo mažylius sako: jis toks nuo gimimo, mes jo nemokėme, jis pats viską išsiaiškino. Iš prigimties apdovanoti vaikai kartais lyginami su kempine, sugeriančia į save viską. Jie mato, girdi, jaučia daugiau nei jų bendraamžiai. Gebėdami gerai sutelkti dėmesį tokie vaikai vienu metu gali sekti net kelis įvykius ar pastebėti netikėtus tų įvykių tarpusavio ryšius, kurie dažnai ir sudaro kūrybinių gebėjimų esmę. Jie gali ilgam susikoncentruoti į vieną jiems patinkantį užsiėmimą ir net keletą dienų daryti tai, kas juos ypač žavi. Ir vėliau šie vaikai užsispyrę siekia savo tikslo - ir žaisdami, ir dirbdami. Gabūs ir kūrybiški vaikai - tikras iššūkis tėvams. Nuolat tenka atsakinėti į begalinius, kartais sunkius klausimus, tvarkyti nuo vaiko eksperimentavimo nukentėjusius namus, atsiprašinėti kaimynų dėl ne laiku surengto koncerto ar jaunojo dailininko piešiniais pagražintos laiptinės sienos.

Vaiko kūrybiškumas, net ir tas „vidutinis“, „normalus“, gali kelti rimtų nepatogumų tėvams. Juk reikia vaiką ir pamaitinti, ir aprengti, ir pas gydytoją nuvesti, o šis priešinasi, nes nori pirma išsiaiškinti, ką pusryčiams Afrikoje mėgsta valgyti zebras. Belieka paminėti, kad visi tėveliai kartais būna tiesiog pavargę, prislėgti rūpesčių ir nei žino, nei nori žinoti, ką tie zebrai ėda. Čia ir iškyla dilema: baisu sužlugdyti savo vaiko entuziazmą, tačiau kartais tiesiog negalime, nemokame ar nenorime jo išklausyti, paskatinti ar pamokyti. Bet kuriuo atveju reikia begalinės meilės, neišmatuojamos kantrybės ir, be abejonės, žinių.

Tėvai gali padėti

Kas galėtų padėti atsiskleisti vaiko kūrybiškumui? Psichologai J. C. Gowanas ir E. P. Torrance'as, tyrinėję gabius ir kūrybiškus vaikus, siūlo sudaryti tokias sąlygas jų kūrybingumui atsiskleisti:

1. Sukurkite vaikui saugią psichologinę aplinką, į kurią jis galėtų sugrįžti išsigandęs savo atradimų. Vaikui svarbiausia žinoti, jog, kad ir kas nutiktų, jis yra vertinamas ir mylimas. Ypač daug laimi tėveliai, kurie ne puola aiškinti vaikui, kodėl jam nepavyko, bet visų pirma įvardina: „Matau, labai nusiminei ir supykai, kad tau šį kartą nepavyko, bet džiaugiuosi, jog tu domiesi, tikiu, kad kitą kartą tau pavyks jau geriau...“ Pagalbą, žinoma, galima pasiūlyti, bet tik ne patiems padaryti užduotį už vaiką.

2. Palaikykite vaiko kūrybinius sugebėjimus ir užjauskite, ištikus pirmosioms nesėkmėms. Venkite neigiamai vertinti kūrybinius vaiko bandymus, kad ir sakydami: „Taip, tai visai neblogai, bet būtų daug geriau, jeigu...“

3. Būkite pakantūs keistoms ar neįprastoms idėjoms. Stenkitės atsakyti į visus klausimus, tačiau nepersistenkite pasakodami apie tai, ko vaikas dar neklausia.

4. Palikite vaiką vieną ir leiskite jam užsiimti, jeigu tik jis nori, savo reikalais pačiam. Per didelis globėjiškumas gali sukliudyti kūrybai.

5. Padėkite vaikui išmokti susikurti savą sistemą, pagal kurią jis galėtų vertinti tiek savo paties, tiek kitų idėjas. Kai vaikas jūsų klausia: „Ar gerai padariau, nupiešiau?“, galite perklausti: „O kaip tau atrodo? Kaip galvoji, ką dar čia galėtum / norėtum nupiešti?“ „Mokytoja galvoja, kad sniegas piešiamas tik balta spalva, o kaip tau atrodo?“

6. Padėkite vaikui patenkinti pagrindinius poreikius (saugumo, meilės, pagarbos sau ir kitiems), nes žmogus, sukaustytas nepatenkintų poreikių „energijos“, menkiau gali save realizuoti. Jei su savo vaiku bendrausite nuosekliai, aiškiai įvardindami, kokio elgesio iš jo tikitės, kartu nepamiršdami kasdien bent po kelis kartus jam pasakyti „myliu", „džiaugiuosi“, „didžiuojuosi tavimi“, „tau pavyks“, jis jausis saugus ir mylimas. Kai nebelieka kliūčių, įgimtas vaiko smalsumas tarsi savaime liejasi.

7. Paaiškinkite vaikui, kad į daugelį jo klausimų nėra vienareikšmio atsakymo. Juk vienareikšmiškai negalime atsakyti ir į tokį klausimą, ar meluoti visada blogai, o į kai kuriuos klausimus iš viso negalime atsakyti, todėl belieka pripažinti savo nežinojimą.

8. Suraskite pritarimo žodžių naujiems vaiko kūrybiniams ieškojimams, venkite kritikuoti pirmuosius bandymus, net jeigu jie būtų labai nesėkmingi. Išreikškite savo simpatiją ir šilumą - juk vaikas kuria ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kuriuos myli. Ne kartą teko stebėti tokį vaizdelį: vos pramokęs piešti mažylis didžiuodamasis tiesia savo mamai ar močiutei keverzonę su paaiškinimu „čia tave nupiešiau", o jam atsakoma: „Ačiū, bet kur čia mano galva, kojos?“ Tuomet vaiko veide atsiranda nerimas, kurį galėtume įvardinti: „Aš kažką padariau ne taip, mamai nepatiko.“ Po daugelio tokių komentarų susiformuoja ir įsitikinimas „aš nemoku piešti“. Žinoma, ateis laikas, kai vaikui galėsite paaiškinti, ką jis galėtų padaryti kitaip, tačiau tik ne tais pirmaisiais kartais.

9. Padėkite vaikui tapti „protingu avantiūristu“ ir kartais pasikliauti tik intuicija ar surizikuoti: labiausiai tikėtina, kad būtent tai ir leis padaryti tikrąjį atradimą. Kai dukra guodžiasi, kad mokykloje yra pirmą kartą pakviesta vaidinti spektaklyje ir bijo, jog nesugebės, galima jos paklausti: „O kaip tu kitaip sužinosi, ar tau patinka vaidinti?“

10. Vaikas, kuris neturi galimybės išlieti savo kūrybinės energijos, lengvai gali nukreipti ją nepageidaujama linkme. Tam reikalinga sukurti tinkamą kūrybai atmosferą, aplinką. Vaikui reikia turėti savo kambarį ar vietą, kur niekieno netrukdomas ir pats nesusilaukdamas priekaištų dėl trukdymo, netvarkos ar nešvaros galėtų atsiduoti kūrybos siautuliui. Jei namuose tokių sąlygų sudaryti neįmanoma, išradingiems tėveliams galbūt pavyks rasti tinkamą būrelį, muzikos ar dailės mokyklėlę. Dar vienas kelias - patiems atrasti laiko ir imtis ugdyti savo vaiko kūrybiškumą.

Svarbi patirtis

Kūrybos stebuklas negali vykti, kai vaiko siela alksta negaudama pakankamai naujų įspūdžių. Kalbėdama apie įspūdžius, jokiu būdu nesiūlau užversti vaiko žaislų ar dailės priemonių gausa, kas paprastai skatina vaiko abejingumą, nenorą kuo nors domėtis. Ugdant kūrybišką mąstymą svarbu, kad vaikai nuo mažens galėtų įgyti kuo įvairesnės patirties, turėtų galimybių tyrinėti pasaulį visomis juslėmis. Svarbu ne tik matyti, bet ir išmokti pastebėti, ne tik klausytis, bet ir girdėti, justi, užuosti. Tam reikalinga mokytis sąmoningo, atviro santykio su pasauliu. Pedagogas J. Schrankas siūlo išbandyti tokius vaiko kūrybiškumą lavinančius užsiėmimus:

Pabūkite su vaiku tyloje vieną ar dvi minutes, klausydamiesi garsų. Aptarkite, ką išgirdote. Pakalbėkite, kuo gali būti naudinga tyla.
Sudarykite galimybių vaikui išbandyti įvairius muzikos instrumentus.
Skatinkite kurti savo muziką, išgaudami garsus akmenėliais, savo kūnu ar kitais netradiciniais instrumentais.
Apžiūrinėkite su vaiku kokią nors vietą, tarsi matytumėte ją pirmą kartą, stengdamiesi pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėjote.
Kurį laiką žiūrėkite vienas į kitą. Tada nusigręžkite ir pakeiskite tris savo išorės elementus (pavyzdžiui, šukuoseną, papuošalus, drabužių detales). Atsisukę pastebėkite, kas pasikeitė.
Paprašykite vaiko apibūdinti kokį nors šimtus kartų matytą dalyką (pavyzdžiui, savo dviratį).
Išjungę televizoriaus garsą, paprašykite atspėti, kokia ekrane rodomų žmonių nuotaika, bandykite kartu sugalvoti, apie ką jie pasakoja.
Tegu vaikai įsivaizduoja esą neregiai - užmerkę apčiupinėja įvairius daiktus ir mėgina atspėti jų temperatūrą, svorį, paviršių, dydį.
Surenkite maisto degustacijos vakarą, prašykite vaikų išrinkti skaniausią obuolių, duonos pavyzdį.
Užriškite vaikui akis ir duokite įvairaus maisto, kad atspėtų, kas tai, jį apibūdintų. Rankomis liesti maisto negalima - leidžiama tik uostyti ir ragauti.
Paskatinkite vaiką atpažinti namuose, gatvėje tvyrančius kvapus.
Prašykite atpažinti įvairius daiktus tik iš jų kvapo.
Paprašykite sukurti pasaką apie kokį nors daiktą, pavyzdžiui, šaukštą.
Darykite spalvotus dažų atspaudus ir prašykite vaiko įžvelgti juose kažką prasmingo. Tą patį galima daryti stebint debesis danguje.

Kūrybiškos asmenybės esmė - meilė tam, ką ji daro, teigia J. P. Torrance'as. Kūrybingumą skatinantys užsiėmimai nereikalauja nei daug laiko, nei lėšų, tačiau gali praturtinti laisvalaikį, suartinti, pradžiuginti ne tik vaikus, bet ir jus. Kartais kūrybiškai galima išnaudoti nuobodaus laukimo minutes, kad ir stovint eilėje parduotuvėje ar poliklinikoje. Su vaiku galite ir tiesiog pasvajoti, aptarti netikėtas idėjas.

Aciu uz dideli darba:)) tikrai pasisemiau isminties:))

PASITIKĖJIMAS SAVIMI - VAIKO VIDINIS KAPITALAS

Štai Jokūbas. Neužkalbintas jis tyli, dažnai būna vienas, nedrįsta prieiti prie žaidžiančių bendraamžių grupės. Ir Matas - visiška Jokūbo priešingybė - pagyrūnas, mušeika, užgauliojantis klasės draugus ir net mokytojus. Abu šiuos vaikus kamuoja ta pati psichologinė problema - menkavertiškumas. Jie nepasitiki savimi, nelaiko savęs vertingais žmonėmis ir kiekvienas yra savaip nelaimingas.

Daugelio vaikų ir paauglių, patenkančių į psichologines konsultacijas, sunkumų pagrindas - nepasitikėjimas, abejojimas savimi kaip vertinga asmenybe ar tikėjimo savo jėgomis praradimas. Liūdna stebėti, kaip graži mergina ar simpatiškas vaikinukas negali susidoroti su gyvenimiškais sunkumais vien dėl to, kad nekenčia savęs ar taip nuvertina save, jog tai tampa rimta kliūtimi, siekiant gerų mokymosi rezultatų, bendraujant su bendraamžiais, ypač priešingos lyties atstovais, bei mėginant įveikti įvairius gyvenimo išbandymus. Svetimų vietų, viešo pasisakymo baimė, vengimas rizikuoti - viena šių įprastų baimių priežasčių yra nepakankamas pasitikėjimas savimi.

Suaugę pradedame suprasti, jog tam, kad pasiektume išsikeltus tikslus, reikia įdėti nemažai pastangų. Vieni, nors jiems ir tenka stiprūs išgyvenimai bei išbandymai, sugeba tai įveikti ir net įgyja vertingos patirties, o kiti, net mažiausiai nesėkmei ištikus, greitai pasiduoda, nuleidžia rankas, savo likimą patiki kitiems žmonėms ir tampa nuo jų labai priklausomi. Tai lemia pasitikėjimas savimi, kurio trūkumas dar vadinamas menkavertiškumu.

Kaip matyti iš straipsnio pradžioje pateikto pavyzdžio, menkavertiškumas gali būti dvejopas: pasyvus arba agresyvus. Menkavertiškumo kamuojamas vaikas gali būti atsiskyręs, vienišas, bailus, drovus. Dažniausiai jam rūpi, ką apie jį galvoja kiti, todėl stengiasi šiems prisigerinti. Tokie vaikai mano, kad jų teisės yra ne tokios svarbios, kaip kitų. Tačiau ypač sunku atpažinti vaikų, kurie atrodo labai pasitikintys savimi, menkavertiškumą. Jie būna pagyrūnai, ciniški egoistai, dažnai žemina kitus. Paprastai tokie vaikai yra nejautrūs ir nepasitiki kitais, drasko akis dėl savo teisių. Jie retai pripažįsta savo klaidas. Kad ir kaip būtų sunku, pastarųjų tėvams svarbu įsisąmoninti, jog tokio jų atžalų elgesio tikroji priežastis - menkavertiškumas, o ne pernelyg geras savęs vertinimas. Kas yra menkavertiškumas ir kaip jo išvengti?

PAMATAI KLOJAMI VAIKYSTĖJE

Susidūrus su sunkumais, kliūtimis labai svarbus tampa pradinis vaikystės kapitalas, t. y. ar vaikystėje buvome daugiau skatinami ar peikiami, ar mūsų pastangas įvertindavo patys reikšmingiausi žmonės - tėvai, globėjai. Geras kapitalas - tėvų įskiepytas teigiamas savęs vertinimas vaikystėje, pasitikėjimas savo jėgomis. Tai lyg galimybė bent startuoti gyvenime sėkmingai ir nepalūžti susidūrus su kliūtimis, įvairiais išbandymais. Aišku, pasitikėjimas savimi jokiu būdu negarantuoja ir negarantuos sėkmės visam likusiam gyvenimui, bet jis tarsi pamatas tvirčiau atsispirti prieš susiremiant su iškilusiomis kliūtimis. Jei esate tėvai, paklauskite savęs, ar visad pagiriate savo atžalas, kai jie parodo nors ir menkutes pastangas? Koks jūsų elgesys labiau įprastas: pagyrimai, palaikymas ar, atvirkščiai, kritika, peikimas, nuolatinis priminimas vaikui apie jo klaidas bei nesėkmes? Tėvai formuoja savo atžalų savivertę nuo pat mažens. Vaikas mokosi savęs vertinimo, visų pirma, girdėdamas ir suvokdamas pačių jam artimiausių žmonių vertinimus. Vėliau, ankstyvajame mokykliniame amžiuje bei paauglystėje vis didesnę reikšmę įgyja ir bendraamžių vertinimai, bet pasitikėjimo pagrindus suformuoja tėvai.

Kas gi yra savivertė? Tai žmogaus savęs suvokimas - tai, ką jis apie save galvoja ir kaip jaučiasi. Savęs įsivaizdavimas gali būti teigiamas ir neigiamas. Kuo daugiau teigiamų ypatybių sau skiria žmogus, tuo geresnis yra jo savęs vertinimas, o kuo daugiau neigiamų - tuo prastesnis. Savigarba nepriklauso nuo sėkmės. Save gerbiantis žmogus tiesiog nuoširdžiai priima save tokį, koks jis yra, myli save už tai, kas yra, o ne dėl to, ką gali padaryti. Savęs priėmimas prasideda nuo nuoširdaus žvilgsnio į save: koks esu, kokie mano jausmai, mintys, kas man puikiai sekasi, kada klystu? Šį žvilgsnį žmogus formuoja visą gyvenimą, pradedant nuo vaikystės. Štai kodėl šiuo atžvilgiu ypač svarbi šeima, santykiai su tėvais, broliais, seserimis, seneliais.

KAIP UGDYTI VAIKO SAVIGARBĄ?

Teigiamai save vertinantys vaikai labiau pasitiki savimi, tiki sėkme, moka bendrauti ir siekia palaikyti gerus tarpusavio santykius, ne taip jautriai išgyvena dėl savo nesėkmių, sugeba iš jų pasimokyti. Padarytos klaidos juos ne paralyžiuoja, o skatina toliau bandyti įveikti iškilusius sunkumus. Neigiamai save vertinantys vaikai itin jautriai reaguoja į kritiką, labai išgyvena dėl nesėkmių, iš anksto joms nusiteikia, visada jaučiasi nesaugūs. Laikui bėgant jie tampa pasyvūs, neleidžia sau siekti užsibrėžtų tikslų, nebesiryžta imtis sudėtingesnių užduočių, dėl ko vystosi neveiklumas, bloga vidinė savijauta. Be to, trinka jų santykiai su bendraamžiais.

Jaustis menkaverčiu, niekam tikusiu vaikui tiek pasyvioje, tiek agresyvioje formoje yra sunku, kartais nepakeliama. Tokia būsena - tiesus kelias į alkoholio ir narkotikų vartojimą, nes jie padeda užsimiršti, pasijusti kietu, vertingu ir nepriklausomu.

Tad nuo mažens reikia mokyti vaikus mylėti savo asmenybės unikalumą, nesureikšminant priimti visas savo sėkmes ir nesėkmes, triumfą ir klaidas. Žemiau pateikiu keletą patarimų, kaip tą galima daryti:

Rodykite savo vaikams meilę ir pagarbą. Meilės ir pagarbos poreikiai - baziniai kiekvieno žmogaus psichologiniai poreikiai, kuriuos patenkinus auga brandi ir savimi pasitikinti asmenybė. Tėvai savo meilę vaikams gali perteikti įvairiais būdais. Tai akių kontaktas, fizinis kontaktas, bendravimas su vaiku čia ir dabar, paliekant nuošalyje savo interesus, rūpesčius, problemas (sutelktas dėmesys), ir be abejo, disciplina. Apie šiuos meilės savo vaikui išraiškos būdus jau buvo rašyta ankstesniuose žurnalo numeriuose.
Priimkite savo vaiko individualybę. Kartais greito temperamento tėvams sunku suprasti, kodėl jų vaikas dirba lėtai, o flegmatiški tėvai gali įvardyti savo greitai dirbančius ir veikiančius vaikus kaip paviršutiniškus. Su tuo reikia susitaikyti ir nepriekaištauti jiems, nes pakeisti vis tiek nieko negalite.
Įžvelkite vaiko stipriąsias puses. Pirmiausia patys pabandykite jas įvardyti. Pagalvokite, kaip sudarysite sąlygas vaikui apie jas sužinoti. Jei negalite apie vaiką pasakyti nieko gero, tai jau yra jūsų, o ne vaiko problema.
Nepamirškite parodyti, kad esate patenkintas, kai vaikas padaro kažką gero. Nebijokite, jog jis išpaiks. Priešingai, kai suaugusysis nepastebi išplautų indų ar tvarkingo prieškambario, tai vaikui dažnai nebesinori daugiau ką nors daryti.
Verta dideles užduotis, kurias duodate atlikti, susmulkinti į mažesnes, kad po kiekvieno žingsnelio patirta sėkmė skatintų veikti toliau. Pavyzdžiui, paliepimas „susitvarkyk savo kambarį" skamba labai abstrakčiai. Vaikui, iš pirmo žvilgsnio, tai gali atrodyti per didelė ir labai slegianti užduotis. Truputis kūrybiškumo nepakenks. Tad kambario tvarkymą galima suskirstyti į etapus: 1) susitvarkyk savo stalą; 2) palaistyk gėles; 3) pasiklok lovą; 4) susidėk žaislus; 5) išsisiurbk kambarį. Po kiekvieno atlikto veiksmo galima vaiką pagirti ar tiesiog pasidžiaugti jo pasiekimu. Tuomet vaikui atsiras motyvacija ateityje atliekant įvairias užduotis.
Įvertinkite vaiko įdėtas pastangas, net jei darbas nėra atliktas tobulai arba taip, kaip jums norisi.
Net kiekvienoje, kaip jums atrodo, neigiamoje vaiko asmenybės savybėje raskite teigiamą grūdą ir bandykite ją pervardinti, „perrėminti". Vietoj „užsispyręs" galima sakyti „atkaklus", vietoj „agresyvus" - „energingas" arba „iš karto reaguojantis". Raskite atitikmenį. Tai suteikia savybėms visai kitą prasmę ir jos yra priimamos kitaip.
Kai esate nepatenkintas vaiku, kritikuokite konkrečius veiksmus, poelgius, žodžius, bet ne jo asmenybę. Nepamirškite „aš" teiginių: „man nepatinka", „aš pasimečiau". Pavyzdžiui, kai vaikas ar paauglys kalba pakeltu tonu, galima sureaguoti taip: „Man skaudu ir labai nemalonu, kai kalbi su manimi pakeltu ir nepagarbiu tonu. Jaučiuosi labai pažeminta. Suprantu, kad pyksti, ir tu turi teisę pykti, bet norėčiau paprašyti, kad kilusį nepasitenkinimą pabandytum išreikšti ramesniu tonu. Tuomet man atsiras noras tave išgirsti, suprasti ir vienaip ar kitaip spręsti situaciją. Kai šauki, net nesinori tavęs klausytis, tau padėti..."
Jei tenka kritikuoti, nedarykite to viešai. Savo nepasitenkinimą išsakykite vaikui akis į akį.
Būkite kantrūs ir tolerantiški. Leiskite vaikui suprasti, kad ne visuomet viskas klostosi sklandžiai. Sakykite, kad sutrikti, suklysti, pasimesti yra normalu.
Iš anksto įsiveskite šeimoje priimtino elgesio taisykles, t. y. koks vaiko elgesys yra tėvų toleruojamas. Iš anksto aptarkite su vaiku nuobaudas už jų nesilaikymą, taip pat pasekmes. Vaikui suklydus, suteikite progą pasitaisyti. Venkite priminti ankstesnes klaidas. Leiskite vaikui žinoti, kad kiekviena klaida - tai, be abejo, tam tikra pamoka, iš kurios visad galima ko nors pasimokyti, jei norime mokytis ir kurti su savimi bei aplinkiniais palankesnius santykius.
Niekada neaptarinėkite savo vaikų jiems girdint telefonu ar akivaizdžiai su savo draugais ir artimaisiais.
„Nekabinkite" vaikams etikečių: „žioplys", „nevaleika", „tinginys", „žuvęs žmogus" ir pan. Tokie pasakymai žeidžia vaiką, menkina jo savigarbą ir užkerta kelią elgtis pozityviai bei priimtinai.
Mokykite vaikus teigiamai apie save kalbėti ir galvoti. Jei vaikas sako: „Aš negaliu šito padaryti", verta jį padrąsinti: „Tu turi galvoje, kad tiesiog dar neišmokai šito padaryti, bet padarysi..." Jei jūsų dukra sako: „Aš kvailė", galime atsakyti: „Daryti klaidas nereiškia būti kvailai, tai reiškia, kad tu dar mokaisi."
Pasitikėkite savo vaiku, leiskite suprasti, kad jis atsako už savo poelgius ir veiksmus. Niekas taip nežlugdo, kaip nepasitikėjimas.
Leiskite vaikams patiems spręsti savo problemas, kai jie tai gali daryti. Jei spręsite už vaikus, atimsite iš jų stiprybę ir patvirtinsite, kad jie yra niekam tikę.
Padrąsinkite savo vaiką. Kai pastebite, kad šis abejoja savimi, savo jėgomis, galite jį tiesiog padrąsinti, primindami jo ankstesnę patirtį, kai jis abejojo, bet nepasidavė ir pasiekė šaunių rezultatų. Padrąsindamas suaugusysis išreiškia viltį, tikėjimą savo vaiku. Kartu paliekama galimybė suklysti. Padrąsinimas - tai pozicija, kad „gal ir ne viskas pasiseks, bet užtat tu įveiksi savo baimes, tapsi drąsesnis". Padrąsinama esant bet kokiam bandymui arba net nedideliam progresui. Kai suaugusysis išreiškia pasitenkinimą tuo, ką vaikas daro, tai jį palaiko, padrąsina ir stimuliuoja tęsti pradėtą darbą ar bandyti iš naujo.
Siekite bendradarbiavimo su savo vaikais. Kvieskite juos spręsti šeimos problemas, klauskite jų nuomonės apie reikšmingus šeimai dalykus. Vaikui reikia jaustis šeimos dalimi, įnešti savo indėlį į šeimos gyvenimą. Todėl labai svarbu, kad visi šeimos nariai, taip pat ir jūsų vaikas, turėtų nuolatines pareigas.

jetau kokia gera temele, as net atsispausdinau ir susisegiau i papke ir kasdien vis paskaitysiu kai tik rasiu laisva minute, nes auginu paaugli, paaugle ir dvimeti, tai super aktualios visos temeles, aciu labai

Noriu paklausti ar gali mokytoja telefonu reikalauti tėvo nuimti vaikui bausme(paaugle nubausta savaite namu arestu).?Ji draugauja su mokytojos dukra