manau kaip ir vaikelis dvieju zmoniu , taip ir abu ji turi pagimdyt (mama gimdyt, o tetis prisidet psichologiskai ir siaip padeti, kai tik reikia )
Pradzioj kaip ir nedaleidau galimybes, kad vyras gali nedalyvauti 
Viskam prasidejus, man jau buvo vienodai, ar jis bus, ar ne. Buvo. Tik po to prisipazino, kad kartais nusnausdavo salia, bet taip, kad nematyciau 
Kai pagalvoju, man svarbiausia ir buvo, kad jis buvo paciam "proceso gale" ir tada, kai jau gimes vaikelis. Va tada man buvo malonu, kad jis salia, kad mes visi kartu. O kol buvo dideli dideli skausmai, nesinorejo ne tai, kad masazuotu ar pan, bet kad net prisiliestu. Bet as tik uz vyru dalyvavima tame. 
Viskam prasidejus, man jau buvo vienodai, ar jis bus, ar ne. Buvo. Tik po to prisipazino, kad kartais nusnausdavo salia, bet taip, kad nematyciau Kai pagalvoju, man svarbiausia ir buvo, kad jis buvo paciam "proceso gale" ir tada, kai jau gimes vaikelis. Va tada man buvo malonu, kad jis salia, kad mes visi kartu. O kol buvo dideli dideli skausmai, nesinorejo ne tai, kad masazuotu ar pan, bet kad net prisiliestu. Bet as tik uz vyru dalyvavima tame.
Nu gražiai jūs čia prirašėt, iš vienos pusės pritariu, kad tėtis turi dalyvauti, bet iš kitos pusės ne. Papasakosiu kaip buvo man. Mano vyras visada sakė, kad jokiu būdu nedalyvaus gimdyme, bet kai atėjo ta diena buvo šalia 
ir žinoma aš apsidžiaugiau, viskas praėjo gerai matė kaip gimė sūnus kurį dabar dievina,ir viskas būt gerai, kol vieną kart išgirdau, kaip jis patarinėja draugui nedalyvaut gimdyme, nes po jo jis matai ne taip nori zmonos,kažkas ten jam pasidaro tipo nemoku pasakyt 
kas bet.... tai vat ir ištikro mes pradėjom daug rečiau mylėtis mane tas biesina ir mes dažniau pykstamės, niekada daugiau neleiščiau dalyvaut vyrui gimdyme. 
ir žinoma aš apsidžiaugiau, viskas praėjo gerai matė kaip gimė sūnus kurį dabar dievina,ir viskas būt gerai, kol vieną kart išgirdau, kaip jis patarinėja draugui nedalyvaut gimdyme, nes po jo jis matai ne taip nori zmonos,kažkas ten jam pasidaro tipo nemoku pasakyt kas bet.... tai vat ir ištikro mes pradėjom daug rečiau mylėtis mane tas biesina ir mes dažniau pykstamės, niekada daugiau neleiščiau dalyvaut vyrui gimdyme.
Pats dalyvavau gimdyme ir žinau kad ne veltui. Po gimdymo, pamatęs kaip ji kenčia (9 h intensyvių skausmų su skatinamaisiai) žymiai pasikeitė požiūris į ją. Pasakysiu tieiai šviesiai, aš asmeniškai jai būčiau jos vietoj, apie kitą vaiką net kalbėt nenorėčiau, o ji jau po gimdymo sako, kad reiks ir tai ir galės. Ne čia ne man.
O dalyvaudamas daug padėjau, ir h2o nešiojau ir prakaitą valiau ir širties plakimą su kažkokių aparatu gaudžiau (čia vietoj akušerės, nes labai jau daug gimdančių ta diena buvo) ir ant kamuolio šokinėjom ir šiaip net parūkyt nebuvau visą laiką išbėgęs . Tačiau likus kokiom 3 h jau nežinojau ką daryti. Jai skausmai tokie prasidėjo, kad atrodo tuoj nualps, o padaryti nieko negaliu. Jau norėjau prašyti kad cezarį darytų, kad tik tie skausmai baigtusi (oi į galva būčiau gavęs). Baisii jau dukrytė neskubėjo į pasaulį. O kai jau pradėjo lysti tai ir pražiopsojau pagrindinį momentą. Pats gimdymas - 2 sekundės ir akušerė jau kerpa virkštele. Nei nufotkit nei pamatyt.
Žodžiu įspudžių daug, adrenalino per akis. Pagimdėm 6 ryto. Tai palikęs žmoną miegot dar sugebėjau į darbą nuvaryt ir vakare vėl pas žmona tik jau nakčiai ateinant adrenalinas baigėsi ir nuovargis atėjo.
O dalyvaudamas daug padėjau, ir h2o nešiojau ir prakaitą valiau ir širties plakimą su kažkokių aparatu gaudžiau (čia vietoj akušerės, nes labai jau daug gimdančių ta diena buvo) ir ant kamuolio šokinėjom ir šiaip net parūkyt nebuvau visą laiką išbėgęs
. Tačiau likus kokiom 3 h jau nežinojau ką daryti. Jai skausmai tokie prasidėjo, kad atrodo tuoj nualps, o padaryti nieko negaliu. Jau norėjau prašyti kad cezarį darytų, kad tik tie skausmai baigtusi (oi į galva būčiau gavęs). Baisii jau dukrytė neskubėjo į pasaulį. O kai jau pradėjo lysti tai ir pražiopsojau pagrindinį momentą. Pats gimdymas - 2 sekundės ir akušerė jau kerpa virkštele. Nei nufotkit nei pamatyt. Žodžiu įspudžių daug, adrenalino per akis. Pagimdėm 6 ryto. Tai palikęs žmoną miegot dar sugebėjau į darbą nuvaryt ir vakare vėl pas žmona tik jau nakčiai ateinant adrenalinas baigėsi ir nuovargis atėjo.
QUOTE(Grifas @ 2007 01 18, 18:50)
Pats dalyvavau gimdyme ir žinau kad ne veltui. Po gimdymo, pamatęs kaip ji kenčia (9 h intensyvių skausmų su skatinamaisiai) žymiai pasikeitė požiūris į ją. Pasakysiu tieiai šviesiai, aš asmeniškai jai būčiau jos vietoj, apie kitą vaiką net kalbėt nenorėčiau, o ji jau po gimdymo sako, kad reiks ir tai ir galės. Ne čia ne man.
O dalyvaudamas daug padėjau, ir h2o nešiojau ir prakaitą valiau ir širties plakimą su kažkokių aparatu gaudžiau (čia vietoj akušerės, nes labai jau daug gimdančių ta diena buvo) ir ant kamuolio šokinėjom ir šiaip net parūkyt nebuvau visą laiką išbėgęs . Tačiau likus kokiom 3 h jau nežinojau ką daryti. Jai skausmai tokie prasidėjo, kad atrodo tuoj nualps, o padaryti nieko negaliu. Jau norėjau prašyti kad cezarį darytų, kad tik tie skausmai baigtusi (oi į galva būčiau gavęs). Baisii jau dukrytė neskubėjo į pasaulį. O kai jau pradėjo lysti tai ir pražiopsojau pagrindinį momentą. Pats gimdymas - 2 sekundės ir akušerė jau kerpa virkštele. Nei nufotkit nei pamatyt.
Žodžiu įspudžių daug, adrenalino per akis. Pagimdėm 6 ryto. Tai palikęs žmoną miegot dar sugebėjau į darbą nuvaryt ir vakare vėl pas žmona tik jau nakčiai ateinant adrenalinas baigėsi ir nuovargis atėjo.
O dalyvaudamas daug padėjau, ir h2o nešiojau ir prakaitą valiau ir širties plakimą su kažkokių aparatu gaudžiau (čia vietoj akušerės, nes labai jau daug gimdančių ta diena buvo) ir ant kamuolio šokinėjom ir šiaip net parūkyt nebuvau visą laiką išbėgęs
. Tačiau likus kokiom 3 h jau nežinojau ką daryti. Jai skausmai tokie prasidėjo, kad atrodo tuoj nualps, o padaryti nieko negaliu. Jau norėjau prašyti kad cezarį darytų, kad tik tie skausmai baigtusi (oi į galva būčiau gavęs). Baisii jau dukrytė neskubėjo į pasaulį. O kai jau pradėjo lysti tai ir pražiopsojau pagrindinį momentą. Pats gimdymas - 2 sekundės ir akušerė jau kerpa virkštele. Nei nufotkit nei pamatyt. Žodžiu įspudžių daug, adrenalino per akis. Pagimdėm 6 ryto. Tai palikęs žmoną miegot dar sugebėjau į darbą nuvaryt ir vakare vėl pas žmona tik jau nakčiai ateinant adrenalinas baigėsi ir nuovargis atėjo.
Oho,kaip kankinosi moteriske,net 9h.,o jei skatino tai galejot prasyti epidiurinio.Saunuolis,kad viska istverei.Mano vyras irgi gerai laikese,bet parukyt buvo isejes nekarta
QUOTE(Grifas @ 2007 01 18, 18:50)
Pats dalyvavau gimdyme ir žinau kad ne veltui. Po gimdymo, pamatęs kaip ji kenčia (9 h intensyvių skausmų su skatinamaisiai) žymiai pasikeitė požiūris į ją. Pasakysiu tieiai šviesiai, aš asmeniškai jai būčiau jos vietoj, apie kitą vaiką net kalbėt nenorėčiau, o ji jau po gimdymo sako, kad reiks ir tai ir galės. Ne čia ne man.
O dalyvaudamas daug padėjau, ir h2o nešiojau ir prakaitą valiau ir širties plakimą su kažkokių aparatu gaudžiau (čia vietoj akušerės, nes labai jau daug gimdančių ta diena buvo) ir ant kamuolio šokinėjom ir šiaip net parūkyt nebuvau visą laiką išbėgęs . Tačiau likus kokiom 3 h jau nežinojau ką daryti. Jai skausmai tokie prasidėjo, kad atrodo tuoj nualps, o padaryti nieko negaliu. Jau norėjau prašyti kad cezarį darytų, kad tik tie skausmai baigtusi (oi į galva būčiau gavęs). Baisii jau dukrytė neskubėjo į pasaulį. O kai jau pradėjo lysti tai ir pražiopsojau pagrindinį momentą. Pats gimdymas - 2 sekundės ir akušerė jau kerpa virkštele. Nei nufotkit nei pamatyt.
Žodžiu įspudžių daug, adrenalino per akis. Pagimdėm 6 ryto. Tai palikęs žmoną miegot dar sugebėjau į darbą nuvaryt ir vakare vėl pas žmona tik jau nakčiai ateinant adrenalinas baigėsi ir nuovargis atėjo.
O dalyvaudamas daug padėjau, ir h2o nešiojau ir prakaitą valiau ir širties plakimą su kažkokių aparatu gaudžiau (čia vietoj akušerės, nes labai jau daug gimdančių ta diena buvo) ir ant kamuolio šokinėjom ir šiaip net parūkyt nebuvau visą laiką išbėgęs
. Tačiau likus kokiom 3 h jau nežinojau ką daryti. Jai skausmai tokie prasidėjo, kad atrodo tuoj nualps, o padaryti nieko negaliu. Jau norėjau prašyti kad cezarį darytų, kad tik tie skausmai baigtusi (oi į galva būčiau gavęs). Baisii jau dukrytė neskubėjo į pasaulį. O kai jau pradėjo lysti tai ir pražiopsojau pagrindinį momentą. Pats gimdymas - 2 sekundės ir akušerė jau kerpa virkštele. Nei nufotkit nei pamatyt. Žodžiu įspudžių daug, adrenalino per akis. Pagimdėm 6 ryto. Tai palikęs žmoną miegot dar sugebėjau į darbą nuvaryt ir vakare vėl pas žmona tik jau nakčiai ateinant adrenalinas baigėsi ir nuovargis atėjo.
saunuolis tetis
kuo daugiau tokiu kaip tu!!!!
QUOTE(perlita3 @ 2007 01 18, 18:03)
Oho,kaip kankinosi moteriske,net 9h.,o jei skatino tai galejot prasyti epidiurinio.Saunuolis,kad viska istverei.Mano vyras irgi gerai laikese,bet parukyt buvo isejes nekarta
Epidiurinio neleido gydytoja, nes sakė, kad jis slopina gimdymą. O mums labai svarbu buvo kuo greičiau nes vandenys jau žali o lialka laikan lysti ir nesiruošia. Gydytoje sakė, kad spazmavimas nors ir skausmingas, bet naudingas.
Pasiskaičiau..... kiek fainų vyrų yra, vis dėlto....Bent iš visos šitos rašliavos.....
maniskis ir dalyvavo drasino visajp, prase dar pasistengti 
vienu momentu jau galvojau voztelsiu, bet tam noturejau jegu siajp dziaugiuos, kad jis ten buvo ir mate kajp musu pupa atejo i si pasauli nors virksteles nukirpt neisdriso 
drasino visajp, prase dar pasistengti vienu momentu jau galvojau voztelsiu, bet tam noturejau jegu siajp dziaugiuos, kad jis ten buvo ir mate kajp musu pupa atejo i si pasauli nors virksteles nukirpt neisdriso
Labukas
Mano vyras visada buvo salia,is pradziu jokiu budu sakiau kad nedalyvaus,bet kai prasidejo saremiai apsikabinau kaip vaikas zaisla ir maldavau kad neiseitu
Visko ten nereikia ziureti o stovejimas greta,jo rankos ir palaikymas man labai praverte.Kai pamateme savo mazyle vyras pravirko kaip mazas vaikas Sito jausmo neimanoma pasakyti,jauties pati mylimiausia ir stebuklai pildosi
Mano vyras visada buvo salia,is pradziu jokiu budu sakiau kad nedalyvaus,bet kai prasidejo saremiai apsikabinau kaip vaikas zaisla ir maldavau kad neiseitu
Visko ten nereikia ziureti o stovejimas greta,jo rankos ir palaikymas man labai praverte.Kai pamateme savo mazyle vyras pravirko kaip mazas vaikas Sito jausmo neimanoma pasakyti,jauties pati mylimiausia ir stebuklai pildosi
Nors cia ir supermama,bet manau ir supertetciams leistina pasireikst.As dalyvavau abieju vaiku gimimose.Nors is anksto buvau nusistates,na jau ne,as neisiu ir ziuresiu,bet kai atejo tas momentas,kas reikejo isvezt i ligonine ir palikt viena skausmuose,prabilo mano sazine-juk cia mano vaikas,ji del jo taip kankinasi.Sunkus buvo gymdymas,bet buvau salia ir net minties nebuvo palikt zmona.Negaliu teigti kad visi vyrai stiprus,yra kad zmogus net krauja pamates alpsta,o yra ir kad pamates kito zmogaus skausma alpsta.Taigi maciau gimstant abi savo dukreles,bet virksciaus neistengiau nukirpt,nezinau kodel,gal suveike kazkoks vyriskas bailumas,o jei blogai nukirpsiu ir ta darba palikau medikams.Suprantu,moteris kuriu vyrai atsisako gimdyti kartu,nes jiems negrazu ar ten dar kas nors,tai tikrai nevyriska.
QUOTE(s-a-n-d-r-a @ 2007 01 18, 17:09)
Nu gražiai jūs čia prirašėt, iš vienos pusės pritariu, kad tėtis turi dalyvauti, bet iš kitos pusės ne. Papasakosiu kaip buvo man. Mano vyras visada sakė, kad jokiu būdu nedalyvaus gimdyme, bet kai atėjo ta diena buvo šalia ir žinoma aš apsidžiaugiau, viskas praėjo gerai matė kaip gimė sūnus kurį dabar dievina,ir viskas būt gerai, kol vieną kart išgirdau, kaip jis patarinėja draugui nedalyvaut gimdyme, nes po jo jis matai ne taip nori zmonos,kažkas ten jam pasidaro tipo nemoku pasakyt kas bet.... tai vat ir ištikro mes pradėjom daug rečiau mylėtis mane tas biesina ir mes dažniau pykstamės, niekada daugiau neleiščiau dalyvaut vyrui gimdyme.
ir žinoma aš apsidžiaugiau, viskas praėjo gerai matė kaip gimė sūnus kurį dabar dievina,ir viskas būt gerai, kol vieną kart išgirdau, kaip jis patarinėja draugui nedalyvaut gimdyme, nes po jo jis matai ne taip nori zmonos,kažkas ten jam pasidaro tipo nemoku pasakyt kas bet.... tai vat ir ištikro mes pradėjom daug rečiau mylėtis mane tas biesina ir mes dažniau pykstamės, niekada daugiau neleiščiau dalyvaut vyrui gimdyme. piktai čia aš
bet man tokie vyrai 
mūsų santykiai dar labiau 
