Knygos, knygos, knygos...*67 Namučiai

Atleiskit už reklamą, gal kam bus naudinga Rytoj prismoj visoms ne maisto prekėms 40 proc. nuolaida. Kadangi knyga ne maistas, tai ir jų galima prisipirkti

Labas rytas,

Pagriebusi nuo lentynos senokai dulkėjusią E.Hemingvėjaus "Fiestą" baigiu perskaityti per mažylės popietinius miegučius . Man ji patinka


kai kurios mintys įdomios, o kai kurioms visiškai prieštarauju, pvz. kaip, kad ir Ingėnas minėjo skaitymas` `valgant, tualete ir pan. dalykai jau kertasi su mano vaikų auklėjimo principais. O apie namų darbų neruošimą baisu pagalvoti . skaitome visi namuose po truputi, bet reikia suderinti viską ir muziką ir skaitymą ir žinių gavimą ir daug daug visko visko, tad mano nuomone knyga turi savo vietą turėti žmogaus gyvenime.


O aš taip gailėjau kai ji pasibaigė . Bibliotekoje į mane taip pat šnairai pažiūrėjo kai pasakiau, kad labai patiko

gero savaitgalio

Labas rytas

Negerai, oi kaip negerai pasilikti atsiliepimų rašymą "na potom", nes perskaičius kelias knygas iš eilės ir iš karto neparašius savo minčių apie jas, praėjus kuriam laikui tai padaryti daug sunkiau, bent jau man. Nebesugraibau rišlaus teksto, lyg ir nebėra ką baisiai ilgo ir prasmingo pasakyt, lieka tik knygos sudarytas įspūdis ir jos istorijos, herojų sužadinti jausmai.

Taigi, bandau kažką sukurpt apie paskutines tris perskaitytas knygas.

John Katzenbach "Kilnus tikslas". Visi mano pradiniai paaikčiojimai ir ditirambai Katzenbach'ui, išsakyti dar tik įpusėjus knygos skaitymą, lieka galioti. Niekas nepasikeitė iki pat galo, nes įtampa ir tas nuolatinis svarstymas kaltas-nekaltas, geras-negeras žmogus, lieka iki pat istorijos pabaigos. O paaiškėjusi tiesa kažkodėl nenudžiugino. Man iš tos knygos netgi labiau įstrigo ne to pagrindinio nusikaltėlio personažas, o visai kitas blogietis, sėdintis mirtininkų kameroje, su savo bauginančia asmenybe, keistomis, šiurpiomis, bet taikliomis mintimis. Vat jo personažas man iki šiol stovi akyse, tiesiog matau jo veidą, mimikas, atrodo girdžiu jo šaltą ir bejausmį balsą, šiurpų juoką. Labai jau įtikinamai sukurtas psichopato paveikslas. Pasikartosiu, man labai patinka kaip Katzenbach'as rašo, kaip smulkiai išnarplioja savo veikėjų gyvenimus, mąstymą. Man jis vienareikšmiškai geriausias psichologinio detektyvo rašytojų, bent jau geriausias iš tų, kurių kūrybą teko skaityti. Netgi Grange man prieš jį nublanksta. Bet čia matyt labai subjektyvu, nes prilipo man tas Katzenbach'as ir jis JĖGA!

Linn Ullmann "Palaimintas vaikas". Labai senai šios knygos norėjau, dar ilgiau ieškojau kur pigiau ją įsigyt. Pagaliau gavau, pralaikiau kurį laiką savo lentynoje ir vieną dieną visgi paėmiau į rankas. Anotacija žadėjo tiek daug, tikėjaus skaudžių patirčių, stiprių ir gilių išgyvenimų, dar vienos sukrečiančios istorijos, o gavau tik kažkokį buką neišbaigtumo jausmą. Jau nuo pat pirmų lapų neprilipo pats rašymo stilius, niekaip negalėjau suprasti kame pasakojimo vinis, kas ta baisioji vaikystės paslaptis ir trauma, gal per ilgai ir kažkokiais keistai vingiais buvo iki to einama. Nežinau. Bet perskaičius šią knyga, praėjus kiek laiko po to ir netgi dabar, rašant atsiliepimą, negaliu sudėlioti savo minčių ir aiškiai pasakyti patiko ji man visgi ar ne. Taip, istorija skaudi, gyvenimai vėlgi nelengvi. Paleistuvis tėvas, trys jo dukterys, visos nuo skirtingų mamų, priverstos bendrauti ir vaikystėje leisti vasaras kartu mažoje salelėje, kuri ir palieka skaudų įspaudą jų visų sielose. Keistos ir kvailos hierarchijos paauglių grupelėje, primetamos bendravimo ir išlikimo taisyklės, patyčios už kitoniškumą, už asmenybės silpnumą - šios mažos salos kasdienybė. Kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes, kiekvienas ištartas žodis palieka tam tikrą įspaudą dūšioj, kiekvienas sutiktas žmogus palieka pėdsaką kito žmogaus gyvenime, viskas keistai persipina, susiraizgo ir nutiesia kelią iki vienokios ar kitokios atomazgos, galutinio taško, kai kažkas turi keistis arba baigtis... Istorija lyg ir įtikino, lyg ir gtybžtelėjo per dūšią, bet ne iki galo ir matyt dėl to, kad kažkaip padrikai, keistai ir banalokai papasakota buvo. Toks vat tatai tas įspūdis, pati iki galo nesuprantu koks...

Jan Guillou "Blogis". Mjooo... Reto žiaurumo knyga... Labiausiai šiurpino netgi ne pats fizinis smurtas, bet tas vidinis Eriko susitaikymas su juo, kaip su neišvengiama duotybe, elementaria kasdienybe, normalia jo gyvenimo dalimi ir rutina... Rašau atsiliepimą, prisimenu kas ir kaip buvo parašyta toje knygoje, ir negaliu nesikeikti, mintyse liejasi pikčiausi ir negražiausi žodžiai... Tas šaltas, bejausmis, logiškas svarstymas prie vakarienės stalo apie mušimo įnagius, smūgių skaičių ir jų sukeltą skausmą mane taip šiurpino, kad tikrai buvo sunku toliau skaityti. Iš kitos pusės, čia labai tinka matyt pasakymas "Šuo ir kariamas pripranta"... Ir kai pagaliau tiek daug beprasmiško ir žiauraus smurto patyręs žmogus pats sau pasižada, kad daugiau kitų nemuš ir nutrauks tą smurto beprotybę, pabėga nuo pagrindinių to smurto šaltinių, jis atsiduria dar baisesnėj realybėj, stačiai velnio irštvoj, garbingai save vadinančioj gimnazija... Šiaip gyvenime esu baisi smurto priešininkė ir savo mylimiems žmonėms visada sakydavau ir tebesakau "Kabinėjasi prie tavęs koks girtas idiotas, bando išprovokuot muštynėms, nes pačiam kumščiai niežti - nekreipk dėmesio, paprasčiausiai apsimesk kvaileliu, apsisuk ir nueik". Bet kai gyvenime tenka susidurti su buku girtų žmonių smurtu, kai "iš oro" sumušamas brolis ir mylimas vyras, tada sukyla siaubingas pyktis ir noras pačiai išvanoti snukius tiems smurtautojams. Todėl negalėjau nepalaikyti ir šios knygos herojaus, kai jis nusprendė vietoj nuolankumo, susitaikymo ir inteligentiškos konfrontacijos pasirinkti pirmykštį fizinį smurtą. Džiaugiaus už kiekvieną jo smūgį, už kiekvieną jo spyrį - atplidą tiems, kurie to tikrai nusipelnė, nes "Jie yra Blogis, o Blogį reikia naikinti"... Ypatingai džiūgavau ir nesitvėriau savam kailyje knygos pabaigoje, praktiškai net šūktelėjau, palaikydama Eriką. Žinau žinau, smurtas gimdo smurtą, bet kartais paprasčiausiai tikrai nebelieka kitos išeities, kai susiduri su buku ir prigimtiniu BLOGIU... jį tikrai reikia naikinti... Beje, pažiūrėjau ir filmą, švedų kalba, be titrų, nes juos netyčia ištryniau. Ką kalbėjo nė žodelio nesupratau, bet iš matytų vaizdų susidarė įspūdis, kad filmas palyginus su knyga tik švelnus pienės pūkelis. Knyga šimtą kartų geresnė, įtikinamesnė ir šiurpesnė.

Sveikos.

Nors filmas šiaip jau neblogas, bet palyginus su knyga, tai tikrai neparodantis to tikrojo blogio
O knyga puiki

man ji irgi labai patiko

Atsiliepimas apie vieną knygą, bet ji nelabai grožinė, tad dedu tik nuorodą
Judith Uyterlinde- Ovuliacija. Apie meilę ir viltį susilaukti vaikų
Papildyta:

iš kur siunteisi filmą labai norėčiau pažiūrėti švediškai

Jei atmintis nemeluoja, tai iš čia berods My Webpage.

Apie 'manifestą', tai aš beveik gyvenu taip Skaitau visur ir visada kai laisva minutė eidama pasivaikščioti, sportuodama, sėdėdama tualete, drybsodama vonioje, darydama valgį, valgydama ir t.t.. Jei aš ieškočiau tinkamo laiko ir vietos skaityti knygoms, tai aš turbūt per metus nė vienos knygos neperskaityčiau, o dabar džiaugiuosi, kad bent 40-50 jų įveikiu (ir man tai - mažas skaičius..).
Dukrą labai skatinu skaityti, nes taip pat esu įsitikinusi, kad tai duoda daug naudos vaizduotės lavinimui, sklandžiai ir raiškiai kalbai, turtingam 'žodynui', kūrybingumui ir pan. Nesvarbu kada ji skaito, ar valgydama, ar neparuošusi pamokų(pamokų ruoša išvis yra vaiko asmeninė atsakomybė ir kada, kaip jas daryti - vaiko reikalas). Skaitymas man pačiai - viena prasmingiausių veiklų ir labai norėčiau, kad tai mano vaikams irgi taptų kasdiene būtinybe Tiesiog suprantu to 'rašinėlio' autorių

visiškai pritariu
kai buvau be šeimos tai wc neskaičiau, bet dabar vertinu tas bent 10-15 minučių tylos, kai tik aš ir knyga

Atsiprašau iš anksto, jei mano klausimas nuskambės netaktiškai
O kas ten per sportas, kurio metu galima skaityti?
Ir tame pačiame tualete bent aš tai 10-15 min. nesėdžiu (užtai ir knygos ten man neprireikia ). Na nebent ten užsilaikyti specialiai su tikslu ramiai vienumoje paskaityti (vaikystėje/paauglystėje matyt būtent taip pati ir dariau)

Nors šiaip tai, manau, kiekvienas elgiasi taip, kaip jam patinka. Ir kiekvienas susidėlioja savo laiką, prioritetus savaip. Pvz. aš dėl knygų pastariaisiais pora metų praktiškai visiškai atsisakiau TV . Ir dar nemažai laiko skaitymui nuvagiu iš laiko, skirto miegui (aišku, tai nėra išmintinga, bet toks jau mano pasirinkimas ).

O dėl vaikų skaitymo tai kategoriškai nesutinku, kad gerai, jei vaikas, grįžęs iš mokyklos, vos ne visą laiką praskaitytų. Vaikystėje labai daug skaičiau, bet vien skaitymu neapsiribojau. Ir savo dukrai to kategoriškai neleisčiau. Skaityti yra labai gerai, bet gyvenimas visgi yra ne vien knygos. Pvz. jei jau kalbėti apie vaikus, juk dar yra ir bendravimas su draugais, spektakliai, parodos, kiti vaikiški renginiai, popamokinė veikla, įvairūs būreliai, sportas, kelionės . Ir būtent tų visų interesų, pomėgių, patirtų įspūdžių visuma suformuoja įvairiapusę asmenybę, gyvenančią tikrą, pilnavertį gyvenimą, o ne vien iš susikurtą fantazijose iš knygų pasaulio.

Aš skaitydavau kai mindavau sporto klube dviratį - neįmanomai nuobodus užsiėmimas, negalėdavau sulaukti kol 100 kcal sudeginsiu .

Dabar pradėjau skaityti Dovilės Zelčiūtės "Gastroles" - smagu kad dar viena "skaitoma" lietuviška knyga yra. Kokybiškas tekstas, tema paprasta (įprasta), tačiau papildomas įdomumas (bent man) - tarybinių metų teatralų gyvenimo kasdienybė.

Tiesa, šiom dienom nėr daug laiko skaityt, mano laiką Scanorama vagia. Bet tai negaliu nesidžiaugti - kiek einu, tiek pataikau ant puikių filmų. Taigi knygos truputį palauks .

QUOTE(Ingėnas @ 2011 11 13, 15:36)

Ir tame pačiame tualete bent aš tai 10-15 min.  nesėdžiu (užtai ir knygos ten man neprireikia ). Na nebent  ten užsilaikyti specialiai su tikslu ramiai vienumoje paskaityti   (vaikystėje/paauglystėje matyt būtent taip pati ir dariau) 2: 

man tai vaikystėje labai sunkiai sekdavosi wc reikalai, tai ir įpratau nes šiaip net gydytojai pataria kažkuo užsiimti, kad žmogus negalvotų apie nemalonų dalyką, kad nukreiptų mintis kitur...man tai padėdavo...o įprotis liko iki šiol

Aš įsivažiavau su Kaulų sodu gal ir nieko bet tik ta senovinė dalis

Apie treniruoklius man ir buvo šmėkštelėjusi mintis, tik galvojau apie treniruoklį namie



Mano dukrai panašiai yra Tuomet tikrai galima tokį skaitymą suprasti :unsure: