Man jau per daug...

Forume kabo tema pavadinimu "nerožinė motinystės pusė". Man ji labai artima, tačiau sukūriau naują temą, norėdama išsipasakoti, nes tai ne vienintelė mano problema
O dabar apie viską iš pradžių. Susipažinau su savo vyru universitete, mudu pradėjom draugauti, vėliau nutiko taip, kad mano vyras mokslų taip ir nebaigė. Po trejų metų draugystės tarp mudviejų prasidėjo nesutarimai, daugiausia barėmės dėl to, kad mano vyras nedirbo ir visai nenorėjo to daryti ir man pabodo mokėti už jo maistą pramogas ir t.t. Kartu mudu tuomet negyvenome, tačiau jis turėjo raktus nuo mano nuomojamo buto. Vieną dieną man trūko kantrybė ir apsibarę mudu išsiskyrėm, o po savaitės sužinojau, kad laukiuosi Nusprendžiau gimdyti. Mano vyras man pasipiršo, susituokėme. Tiesa vestuvių dieną nebuvo jokių laimės ugnelių mano širdyje. Tekėjau, nes norėjau, kad mano vaikas turėtų šeimą. Po vestuvių, problemos dar labiau išryškėjo, aš dirbau, mano vyras nesėkmingai bandė baigti studijas. Gimus dukrai, šeimoje būdavo barnių. Vėliau nusprendėme, kad vienam vaikui šeimoje labai liūdna augti, taip gimė sūnus. Mudu pradėjom dar dažniau pyktis. Nesusidarykite nuomonės, kad pas mus būdavo vien barniai. Ne. Bet barniai būdavo skaudūs, mudu, suaugę žmonės, susimušdavome. Aišku, nukentėdavau daugiau aš. Vėliau, kalbėdamiesi, problemas išsprendėme, mano vyras susirado darbą, bet... mano širdyje po viso to liko praraja.
Aš jau penkis metus derinu darbą ir motinystę, studijuoju doktorantūroje ir velniškai pavargstu. Kartais galvoju, kad va jei būčiau negimdžius dukros, neįlindus į visą šitą "šeimos reikalą" dabar būčiau daug laimingesnė. Man patinka mano darbas, tačiau mano vaikai dažnai serga ir beveik nelanko darželio. Laimei, aš galiu dirbti ir iš namų. Mano alga nedidelė, todėl neturiu galimybės nusisamdyti auklės. O kitų žmonių, kurie man galėtų padėti šalia nėra. Mano vyras toks žmogus, kuriuo reikia nuolat rūpintis ir jam priminti įvairius dalykus. Jis nenueis į parduotuvę, nesumokės mokesčių, jei aš nepriminsiu. Vieną kartą buvau nusprendusi to nedaryti, finale, likom labai skolingi už komunalinius mokesčius. Su vyru mudu nesimylime jau apie metus. Taip nutiko, kad permiegojau su savo bendradarbiu ir dabar mudu, net nežinau kaip įvardinti - sekso draugai. Mudu mylimės, bet nekuriam jokių ateities planų ir pan.
Išsiskirti ir išgyventi viena su vaikais aš neišgalėčiau, o ir... tiesą sakant, nenoriu... Pati užaugau tik su mama ir nuolat matydavau, ją piktą, pavargusią, atrodė lyg aš kalta dėl to, kad esu... Anksčiau labai dažnai galvodavau apie savižudybę. Dabar - galvoju, kad gal man susidėti lagaminą ir kur nors išvažiuoti, nes aš daugiau taip negaliu. Man atrodo, kad nemoku mylėti. Nei vyro, nei vaikų, nei savęs ir labai labai nuo visko pavargau.

Pirmiausia, tikrai nemanau, kad nemokat mylet.
tiesiog savu laiku nepaklauset sirdies balso ir paklusot stereotipams.
Manau, kad gyvenimas dar pries akis. Yra pavyzdziu, kai moterys ir ne su vienu vaiku randa laime antroje seimoje. Manau, kad jus dar busite laiminga, ko ir linkiu

Nezinau, pirma mintis butu pradeti ruostis skyryboms. Ieskoti sprendimu gyvenimui be jo. Nes jeigu jau metus nebesimylite...T.y. nebesimylite vienas su kitu , o dar ir musates (kokie zodziai tuomet turi buti pasakomi??) tai tikrai prastai.

Jusu kalte matau tame,kad leidotes stereotipu uzvejama i kampa.Pvz Reikia teketi,nes be zakso ne seima(px,kad su tokiu pilieciu nelabai imanomas normalus seimyninis gyvenimas),gimdete antra,kad..."pirmam nebutu liudna",kas jusu situacijoje buvo visiskai neatsakinga.Labai bijote likti viena,nes matete,kad jusu motinai buvo sunku.Bet ar jusu vaikams lengva matyti besimusancius tevus?Koks seimos modelis jiems formuojasi.Dar neuroziu kokiu isivarys...
Vykit von ta savo vyra,pamatysit-tikrai prasvieses

Dabar mes nebesipykstam... Daugiau gal esam abejingi vienas kitam. Mudu netgi miegam vienoj lovoj, einam kartu į svečius. Iš šono, tikrai atrodom, kaip normali šeima, vaikai tikrai nemato mūsų besivaidijančių ir t.t., tai buvo kol jie buvo visai maži. Dabar mes būna ir pajuokaujam kartu ir filmą vakare pažiūrim, bet ta tuštuma viduje.... Tačiau aš žinau viena, kad labai naivu tikėtis, jog mūsų santykiai pasitaisys, bet kartu nenoriu būti vieniša mama, o palikti vaikus... Manau jiems būtų sunku be manęs, be to mane dar spaustų aplinkiniai, juk normalios moterys taip nesielgia ir aš dar turiu truputėlį sąžinės. Man baisu, kokiu žmogumi aš tapau, o atrodo nieko baisaus neįvyko gimė vaikas, susikūrė šeima. Galvoju, kad galbūt aš iš tų žmonių, kurie bijo prisirišti ir labai myli laisvę Kaži iš vis įmanoma tokiam žmogui, kaip aš gyventi šeimoje?

Nepykit,bet jus tikrai ne seimoj gyvenat.Buto kaimynai,jus su vyru, ir tiek

Bet jei tai būtų kitas vyras, ar vėl nebūtų tas pats

Nugi tikrai yra ne tranu,egoistu.Yra ir dirbanciu,rupestingu,mylinciu vyru

Man ir liūdniausia, kad viskas prasidėjo, kai atrodė reikalai taisosi: jis gavo, kad ir prastai apmokamą, bet vistiek darbą, paūgėjo vaikai.... ir tada aš supasavau Toks jausmas, kad viduje tuščia tuščia

Na ir prie ko čia vyras? Tegul "nubrauksi" jį kaip klaidą, o su vaikais ką daryti? "Pasigimdyti atgal"?
Nežinau ką patarti, Nepažįst@ma. Na kai kurie mūsų pasirinkimai atneša ilgalaikes pasekmes. Bet gal paguos, kad viskas gyvenime pataisoma, išskyrus mirtį.
Aš pati visgi rinkčiausi "blogybę" kankintis auginant vaikus (ir aišku lygiagrečiai ieškoti būdų, kaip tą pareigą padaryti lengvesne, ne tokia gniuždančia), nei kankintis juo palikus. Vaikai augs, paieškojus gal rasi priemonių kaip pasilengvinti buitį, bent jau yra viltis, kad tai baigsis, pareiga užauginti į svietą paleistus vaikus bus atlikta, sąžinė rami, o laiko ir sveikatos dievas dar duos tam, kas tau teiks džiugesį. O apleidus šiandien vaikus vidinę graužatį nešiosi iki gyvenimo galo. "Tildyti" sąžinės balsą kartais labai brangiai kainuoja.
Vyras tegul lieka "antram etapui". Kai sutarsi su savim ir atrasi jėgų ir pasiryžimo vaikų užauginimui, atsiras ir partneriui vieta. Tada ir galėsi atsakyti sau, reikalingas jis tau ar ne, ir jei reikalingas - tai ko iš jo tikiesi.

Vyras prie to,kad jis taip uzkniso autore,kad jai namai nemieli.Mano,subjektyvia nuomone,atsisveikinus su vyru-jai tiesiog akyse prasviesetu.Kai nebelieka nuoskaudu objekto ir suvoki,kad viskas tik nuo taves priklauso-tikrai gerokai lengviau pradeda eitis.Pasidarysi-turesi,nedarysi-nebus,o ne viltis,tiketis,laukti,vel nusivilti.As vis nesuprantu,ko zmones laukia?Atrodo,kad n gyvenimu turetu...Va sita gyvenima pakentesiu,atbusiu,na,o kitam gyvenime tai jau pagyvensiu.Gyventi reikia cia ir dabar.O ne laukti,kad problemos dings savaime,gaila,bet jos nedingsta.
Papildyta:

Taip jus galit pragyvent su juo gyvenima kaip kaimynai,bet ar verta?

Aš tokioje priėjimo prie prasmės netekimo situacijoje pirmiausiai nueičiau pas psichologą.
Vėliau pasimokyčiau kažkaip priimti save, pažinti, ko man reikia, susistatyčiau prioritetus gyvenime. O paskui...
Kadangi vaikai man gyvenime svarbiausi - tai mėginčiau dar kartą kurti šeimą su vaikų tėčiu , išmokti mylėti savo vyrą, vaikus.
Bet čia tik teorija, man pačiai iki to dar toloka...
Kažko tai iš šios situacijos galima išmokti.
Bet pirma suprasti dėl ko taip elgeisi ir taip išėjo. Pasirodys, kad taip ir turėjo būti, nes darei tai, ką galėjai geriausio.
Tik pačiai keičiantis gali keistis ir aplinkiniai. Pastabomis ir pasiūlymais jų nepakeisi..
Tai tiek mano pastebėjimų.