Man jau per daug...

#13
QUOTE(due drops @ 2011 09 28, 15:37)
Vyras prie to,kad jis taip uzkniso autore,kad jai namai nemieli.Mano,subjektyvia nuomone,atsisveikinus su vyru-jai tiesiog akyse prasviesetu.


Nepasakysiu. Tik iš autorės žinutės man pasirodė kad bėdų ne vyre ieškoti reikia. Iš žinutės, kad pasiektas "pagerėjimas" kai vyras susirado darbą atnešė tik didesnę tuštumą, vėlgi pagalvojau, kad problemos giliau. Bet situacija gana sunki... visgi mintys apie dingimą (ar pasitraukiant, ar pabėgant) ne iš gero gyvenimo kyla...
Atsakyti
#14
QUOTE(Nepažįst@ma @ 2011 09 28, 11:54)
Anksčiau labai dažnai galvodavau apie savižudybę. Dabar - galvoju, kad gal man susidėti lagaminą ir kur nors išvažiuoti, nes aš daugiau taip negaliu. Man atrodo, kad nemoku mylėti. Nei vyro, nei vaikų, nei savęs ir labai labai nuo visko pavargau.

Pirmiausia reikėtų bent jau fiziškai pailsėti, jeigu ramybės iš principo nerandate ir miegoti jau negalite, galima pas gydytoją paprašyti vaistų.
Jeigu turite finansinę galimybę pabandykite susirasti psichologą. Iš kitos pusės yra net nemokamų konsultacijų http://www.psyvirtua...grafikas.html...
Kur nors išvažiuoti (paatostogauti ramiai ir pailsėti) idėja nebloga.
Jeigu mėgstate skaityti, apie vyrus ir moteris yra knygų ir galybė straipsnių internete...




Atsakyti
#15
Anksčiau, aš reguliariai vaikščiodavau pas psichologę, tam laikui buvo lyg ir lengviau, bet... šiaip nelabai kas pasikeitė iš esmės. Ar iš tiesų tokios buitinės problemos galėjo privesti prie tokios jausenos? Nes kartais man atrodo, kad aš nemoku iš vis nieko mylėt. Liūdna tiesa, bet kiek turėjau santykių nesu buvus ištikima unsure.gif motinystės jausmas pas mane labai silpnas. Kai būnu su vaikais man atrodo, lyg esu užspausta į kampą, bet kai jie eina į darželį, mane pačios kojos neša pas juos... atrodo, kad visai praradau ramybę unsure.gif
Atsakyti
#16
QUOTE(Nepažįst@ma @ 2011 09 28, 15:27)
Anksčiau, aš reguliariai vaikščiodavau pas psichologę, tam laikui buvo lyg ir lengviau, bet... šiaip nelabai kas pasikeitė iš esmės. Ar iš tiesų tokios buitinės problemos galėjo privesti prie tokios jausenos? Nes kartais man atrodo, kad aš nemoku iš vis nieko mylėt. Liūdna tiesa, bet kiek turėjau santykių nesu buvus ištikima unsure.gif motinystės jausmas pas mane labai silpnas. Kai būnu su vaikais man atrodo, lyg esu užspausta į kampą, bet kai jie eina į darželį, mane pačios kojos neša pas juos... atrodo, kad visai praradau ramybę  unsure.gif


Stiprybės 4u.gif
O mylėti mes visi mokomės visą gyvenimą 4u.gif
Iš viso nėra nieko tobulo, nei tobulų santykių, nei tobulos meilės, nei... yra kaip yra. unsure.gif
O dirbančioms mamoms aišku, kad labai sunku.Sunku tuo, kad reikia kažkaip perskirstyti energiją ir meilę šeimai ir darbui. Kuo daugiau dėmesio vienam, mažiau - kitam. Ir visur labai gerai nebūna. Belieka su tuo susitaikyti turbūt unsure.gif
Atsakyti
#17
QUOTE(pagyvenus @ 2011 09 28, 15:47)
Nepasakysiu. Tik iš autorės žinutės man pasirodė kad bėdų ne vyre ieškoti reikia. Iš žinutės, kad pasiektas "pagerėjimas" kai vyras susirado darbą atnešė tik didesnę tuštumą, vėlgi pagalvojau, kad problemos giliau. Bet situacija gana sunki... visgi mintys apie dingimą (ar pasitraukiant, ar pabėgant) ne iš gero gyvenimo kyla...

Pagerejimo nebuvimas is to,kad vis prisimenamos nuoskaudos.Kaip buvo,kai vyras nedirbo,mustynes ir kt.Mano nuomone,tokie dalykai tikrai ismusa meile.Ir net jeigu vyras dabar taptu geriausiu pasaulyje,autore nepamirstu kaip buvo anksciau.Nes nebera meiles,kuri padetu nubraukti praeiti.Tai ar verta taip gyvent,vis bloginant savo emocine bukle?
Atsakyti
#18
Nepazyst@ma, tau patarčiau visų pirma nekaltint savęs. Kad nemoki mylėt, kad netinki gyvenimui santuokoje....Žmonės visi skirtingi, su pačiais įvairiausiais niuansais ir nukrypimais nuo normų. O beje, kas nustato tas normas?....kas gali pasakyti, kad tas yra gerai, o anas blogai?...Vienam tinka stereotipai, kitas nuo jų suserga. Vienas laimingas įsitvėręs į artimuosius, motinystę, tradicijas, o kitas laimę pvz klajokliškame gyvenime atranda...Kiek žmonių, tiek variantų. Tu esi tu. Priimk save, nebijok ieškoti sau geriausio varianto.
Įstrigo viename seminare išgirsti žodžiai : gamtoje nėra įtampos. Juk upė neteka į kalną, ji renkasi kuo paprastesnį kelią. Juk ir žmogus neturėtų gyventi ,,per jėgą" darydamas tą, kas jam nemalonu. Ieškok savo kelio. Labai linkiu jį rasti.
Atsakyti
#19
QUOTE(Nepažįst@ma @ 2011 09 28, 14:49)
Dabar mes nebesipykstam... Daugiau gal esam abejingi vienas kitam. Mudu netgi miegam vienoj lovoj, einam kartu į svečius. Iš šono, tikrai atrodom, kaip normali šeima, vaikai tikrai nemato mūsų besivaidijančių ir t.t., tai buvo kol jie buvo visai maži. Dabar mes būna ir pajuokaujam kartu ir filmą vakare pažiūrim, bet ta tuštuma viduje.... Tačiau aš žinau viena, kad labai naivu tikėtis, jog mūsų santykiai pasitaisys, bet kartu nenoriu būti vieniša mama, o palikti vaikus... Manau jiems būtų sunku be manęs, be to mane dar spaustų aplinkiniai, juk normalios moterys taip nesielgia ir aš dar turiu truputėlį sąžinės. Man baisu, kokiu žmogumi aš tapau, o atrodo nieko baisaus neįvyko gimė vaikas, susikūrė šeima. Galvoju, kad galbūt aš iš tų žmonių, kurie bijo prisirišti ir labai myli laisvę unsure.gif Kaži iš vis įmanoma tokiam žmogui, kaip aš gyventi šeimoje?

Galima. Bet jau darote esmine klaida - savo bedomis kaltinate vaikus. pasamoningai. vien mintis "jei buciau negimdziusi dukros....". Bet nebesvarbu - jau pagimdete. Tai vat. O ka jums dabar daryti... Del sito tereikia tik uzpildyti ta tustuma. Jus norite tik vieno - buti mylima. Gerai, kad jau suradote sekso drauga - bent jau hormonai nesiauteja. Bet dabar pasidairykite ir meiles partnerio. Kai surasite - tyada ir issiskirsite. baisiai skamba, kai reikia vyra isnaudoti seimos islaikymui, kol lauki savo laimes, nu bet ka padarysi - jus irgi pasiaukojote, kol jis tv ziurejo. Is esmes jus tada buvote vyras seimoje. Tai dabar pradekite buti moterimi.
Jus ne laisve megstate, o nemegstate to, ka sukurete. Nu nepatinka jums jusu sukurta seima ir santykiai joje. Kai eliminuosite nepavykusiu santykiu priezasti - pasijusite daug laimingesne ir gebanti myleti.
Papildyta:
QUOTE(pagyvenus @ 2011 09 28, 15:47)
Nepasakysiu. Tik iš autorės žinutės man pasirodė kad bėdų ne vyre ieškoti reikia. Iš žinutės, kad pasiektas "pagerėjimas" kai vyras susirado darbą atnešė tik didesnę tuštumą, vėlgi pagalvojau, kad problemos giliau. Bet situacija gana sunki... visgi mintys apie dingimą (ar pasitraukiant, ar pabėgant) ne iš gero gyvenimo kyla...

Zinote juk, kai bunate stresineje situacijoje - aiskiai mastote, veikiate, nejauciate skausmo. Stresui atslugus - pamatote sulauzyta koja, kraujojancia zaizda, sielos tustuma.. Vyras susirado darba - palengvejo jai ir ji pastebejo, kad viduje nieko nebeliko. Ten tuscia. Tuscia buvo jau iki darbo suradymo, tik si tustuma neatrode verta demesio ir nedraske akiu seimininkei.
Atsakyti
#20
[quote=Nepažįst@ma,2011 09 28, 11:54]

......Taip nutiko, kad permiegojau su savo bendradarbiu ir dabar mudu, net nežinau kaip įvardinti - sekso draugai. Mudu mylimės, bet nekuriam jokių ateities planų ir pan.
Išsiskirti ir išgyventi viena su vaikais aš neišgalėčiau, o ir... tiesą sakant, nenoriu............

g.gif Keisti santykiai. As manau, kad labai aisku, kad seimos santykiai priejo liepto gala. Susirasit kita meiluzi, su kuriuo gal ir pavyks susikurti ateities planus, sekmes 4u.gif
Atsakyti
#21
Labai pažįstama situacija, skirtumas tik tas, kad aš išsiskyriau su savo vyru. Protu aš suvokiu, kad vaikui reikia mamos, reikia, kad kas nors apkabintų, paguostų, padrąsintų, bet širdimi aš negaliu to padaryti... Ir verkiu ir kaltinu save ir prakeikiau tūkstančius kartų, kad griaunu savo vaiko gyvenimą, bet negaliu savęs priversti elgtis kitaip. Aš atlieku savo kaip mamos pareigas, kas rytą keliuosi, vedu vaiką į darželį, pamaitinu, rūpinuosi, kad jai nieko netrūktų, stengiuosi sugalvoti įvairiausių pramogų, esu pareiginga ir atsakinga mama. Myliu šitą vaikutį labiau už viską pasaulyje ir joks vyras neprivers manęs suabejoti savo meilę vaikui, bet kodėl aš negaliu prisiversti parodyti jai dėmesio ir švelnumo, negaliu atsakyti į šitą klausimą, net pati sau...
Atsakyti
#22
QUOTE(Nepažįst@ma @ 2011 09 28, 12:54)
Tekėjau, nes norėjau, kad mano vaikas turėtų šeimą.

Gimus dukrai, šeimoje būdavo barnių. Vėliau nusprendėme, kad vienam vaikui šeimoje labai liūdna augti, taip gimė sūnus. Mudu pradėjom dar dažniau pyktis. Bet barniai būdavo skaudūs, mudu, suaugę žmonės, susimušdavome.

Išsiskirti ir išgyventi viena su vaikais aš neišgalėčiau, o ir... tiesą sakant, nenoriu... Pati užaugau tik su mama ir nuolat matydavau, ją piktą, pavargusią,



Tai jus vadinate seima...barniai,mustynes... blink.gif
Gimdyti vaikus reikia darnioje seimoje...ka jie mato:pavargusia,gyvenimo nusivylusia motina ir teva,kuriam viskas dzin...
Jus is prigimties auka ir vaikai uzaugs potencialiomis aukomis...sakoma,jei zmogus nenori sau padeti,niekas jam ir nepades...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Ilgaplaukė: 28 rugsėjo 2011 - 21:47
#23
QUOTE(Ilgaplaukė @ 2011 09 28, 22:47)
Tai jus vadinate seima...barniai,mustynes... blink.gif
  Gimdyti vaikus reikia darnioje seimoje...ka jie mato:pavargusia,gyvenimo nusivylusia motina ir teva,kuriam viskas dzin...
  Jus is prigimties auka ir vaikai uzaugs potencialiomis aukomis...sakoma,jei zmogus nenori sau padeti,niekas jam ir nepades...

O man atrodo,kad Jus pati is prigimties auka unsure.gif
Atsakyti
#24
QUOTE(Ilgaplaukė @ 2011 09 28, 22:47)
  Gimdyti vaikus reikia darnioje seimoje


Reikia???
Tai pagal jus išeitų, kad dirbti REIKIA tik darniame kolektyve....valgyti REIKIA tik sveiką maistą...kvėpuoti tik grynu oru....mylėti - tik idealius tobulus žmones ( gal marsiečius? smile.gif ), gimdyti tik sveikus vaikus...
Taigi...Mes žinome, kaip reikia....Tik va, smulkmena, NE VISADA YRA KAIP REIKIA.
Atsakyti