Man jau per daug...

Manau, Jus ir esate gera mama. Tiesiog jus neradote dar savo asmenines laimes. Bet kodel turite save kazko kaltinti? Jus ir turite jaustis negerai - jus jus DAR neesate laiminga, ir tiek. kai atsiras ta laime - nebutinai tai butu del vyro, bet gal draugai, koks nors idomus hobis, kazkas, kas suteiks Jums laimes jausma, tada ir galesite parodyti svelnuma - juk paprasciausiai ji turesite savyje.

Zmogus tam ir gyvena, kad patirti laime. Daznai mus uzgniuzda stereotipai , jei jau turi vaika - va cia yra jau begaline laime. Bet tai taikytina ne visom. Visi mes laimingi tampame nuo skirtingu dalyku. Nereikia save lyginti su kitais, reikia ziureti kas suteikia dziaugsmo butens Jums. Ir bandyti ieskuoti kur ta tikra palaima. Kur ji pati dar nezinau, bet irgi ieskau.

gal jusu auklejimas. kad privalote buti stipri ir "neverkti". Ir jums tas demesio rodymas atrodo kaip silpnybes israiska. O silpna buti jus sau negalite leisti. Vat kai leisite sau - tada ir "prisiversite"..

Maidenana, gal ir esi teisi... Kol kas skyrybos man atneštų dar didesnį skaumą. Aš vis galvoju, kaži ar įmanoma "užmiršti" viską, kas buvo? Nes dabar, jei šią akimirką pažiūrėjus į mano šeimą vaizdas toks: ramus, dirbantis, su vaikais lengvai bendraujantis ir ištikimas vyras ir aš... su krūva nuodėmių ir visiška tuštuma...

Mano galva, sprendžiant pagal tai, ką čia paršėt, gal ne iškart, bet ilgainiui būtų beveik tas pats..











Ne tai, kad NE VISADA, bet manau aplamai BEVEIK NIEKADA nebūna VISKAS taip kaip reikia..Kiek laiko dangus būna be debesėlio? Nebent baisi vasaros kaitra-bet tada juk irgi negerai



Visada galima pradėt viską iš naujo-net ir nieko išoriškai nekeičiant...Jums visų pirma reikia gydyt savo sielą, nes jinai labai serga..Pati tai įvardijot-trūksta meilės, nemokat mylėt...Tik nemanykit, kad pamokslauju-tai dažno žmogaus bėda, tik ne taip dažnai pripažįstama ..Mokytis mylėt kartais tenka visą gyvenimą..Ir visų pirma-pradėkit mylėt SAVE
Gal vienas esminis patarimas-pabandykt kuo dažniau būti ČIA IR DABAR-negvildenkit praeities ir neužsikraukit didelių apmąstymų dėl ateities...Pabandykit gyvent šiandien-pamatyt saulėtekį, krintančius lapus..vaiko šypseną...Pasimėgaut kavos aromatu..Čia tik banalūs pavyzdžiai-suraskit tai, kas yra miela būtent Jums
Dar labai rekomenduoju paskaityt šitą knygą "Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis"
http://www.patogupir...N=9789986166986

Tas jausmas, kai išoriškai atrodo viskas kaip ir gerai, o viduje tuštuma, man sako, kad trūksta meilės. Ne to, kad autorę kas nors mylėtų, o kad mylėtų ji pati. Bet visų pirma tai ko gero reikėtų rasti galimybių tinkamai pailsėti, gal kokiam savaitgaliui kur išvažiuoti vienai ar su drauge, gal savaitei...
Jeigu skirtis autorė nenori, vadinasi ne vyras tiek užknisa, o šiaip....pati savyje nesusigaudo, vyras ir vaikai - tik tai, ant ko galima būtų "nurašyti" savo tokią savijautą. Gal tikrai reikėtų paieškoti psichologinės pagalbos - apgydomi gi tokios būsenos, terapijų pagalba galima užeiti ant kelio, o paskui jau ir sprendimus laisviau priiminėti. Ta "laimingo žmogaus" sąvoka tokia sudėtinga....kad vienos formulės nėr. Kitoms gal tikrai tas stereotipinis gyvenimas būna "too much", todėl ir mąstoma apie nestandartinius sprendimus.
Šiaip ar taip, linkėčiau....na, neskubėti ir nepalūžti; gal užtektų tiesiog dažnesnio bendravimo su artima drauge ar kokio nors išėjimo į žmones vienai, t.y. be vaikų ir to taip vadinamo vyro

Pasirodo ne aš viena tokia... Dažnai pasijaučiu šlykščiai dėl to, kai sūnus ateina apsikabina, o man norisi jį stumti šalin... Galbūt todėl, kad jisai labai panašus į tėvą, todėl neigiamos emocijos ir prasiveržia ant jo...Dabar jau šiek tiek geresnė situacija, bet... Net gėda būna kam nors tai pasakyti...

Problema, kad mano vaikai dažnai serga. Va dabar trečia savaitė, kaip abudu namie, vyras dirba, net negaliu išeiti į lauką. Pradedu pykti. Galiausiai pradedu gailėtis, kad turiu vaikų ir man atrodo, kad šie 5-eri metai blogiausi mano gyvenime. Mane žudo tas veiklos trūkumas, o prie vaikų, tiesiog nemoku ir gal nenoriu prieiti. Jie per dienas žiūri TV, žaidžia kartu, o aš prie kompo arba ruošiuosi paskaitoms, darbui, bet tai neužima daug laiko. Atrodo, kad negaliu nieko daryt. Net negaliu normaliai dirbti, nes kam aš reikalinga su tokiu bagažu, du nedideli, nuolat sergantys vaikai. Visą dieną atrodo, kad nieko nenuveikiu. Taip sutvarkau kambarius, padarau valgyt, bet ta tuštuma mane pribaigs. Kartais pasvajoju, kad nuvedu juos į darželį ir nusiperku bilietą, kur nors toli toli. Tik niekaip nesuprantu, kodėl ir kas iš tiesų, čia atsitiko... Anksčiau mudu su vyru, vis kur nors išeidavom, bet vaikus gali pažiūrėti tik jo mama. Kadangi mudviejų santykiai tipiniai karčios marčios ir velnio pramanytos anytos, kad pabūtų su vaikais jos prašo mano vyras. Maždaug prieš metus jis nusprendė, kad aš turiu sugalvoti mums pramogų ir surasti, kas pažiūri vaikus, bet aš neturiu tokio žmogaus... galiausiai viskas baigėsi tuo, kad pramogauju su tuo savo bendradarbiu, o tuo metu mano vyras būna su vaikais ir aš jam nesakau kur einu. Man atrodo, kad visos mano problemos kyla, kad turiu vaikų. Mano artimieji paprastai nesutinka jų pasaugoti, dėl jų ligų nuolat turiu problemų darbe ir nors esu graži moteris, kam aš galiu būti reikalinga su dviem vaikais??? Ir man atrodo, kad problema jie... ir kartais pagaunu save liejančią tulžį, dėl ko man labai skaudu.

Nepažįstama,
sunkus laikotarpis bet vaikams ne taip ir blogai: jie kartu žaidžia, turi tėtę ir mamą. Aišku, jiems gal labiau patiktų laiminga mama. Ir laimingas tėtis...sirgdami vaikai nesąmoningai padaro jus šeima, daugiau laiko praleidžiančia kartu. O jei jie būtų sveiki? Visa diena darželyje? Mama ir tėtis susitinka retkarčiais, kartu ilsėtis ir pramogauti nenori ir pan.
O jei, kai vaikai sveiki, kartu kur nors tai atšvęsti? ir pan.

Papildyta:


Tas bagažas kai kam atrodytų visai mielas
Aš irgi ant vyro pykau, kai man vienai reikėjo būti su vaiku. kai tuo tarpu jis po darbo galėjo užsiimti savo hobiu bet vaikai auga ir tokios problemos mažėja...
O pasakykit ar vyrai jums kartais nepanašūs į vaikus? Ta prasme, kad jiems irgi norisi pažaisti, pazirzti ir palaukti, kol viskas kažkaip susitvarkys? Arba susirasti gražesnį žaislą, be problemų, vaikų ir pan?
Todėl jūsų vyras palyginti dar visai atsakingai elgiasi su šeima.
Aišku, čia tik mano nuomonė. Tik aš manau, kad daugiau viskas priklauso nuo moters. Ir kalbėjimosi vienam su kitu ieškant išeičių, nieko nekaltinant.

Problema yra Jūsų požiūris į vaikus, kurį greičiausiai išmokote iš savo mamos. Išmokote elgesį ir jį kartojate, išmokote kaltinti vaikus, taip kaip kadaise ji jus kaltino....

Dėl šios priežasties manau būtinas Jums psichologas, nes koreguoti vaikystėje išmoktą elgesį, keisti įsitikinimus, mokytis kitaip žiūrėti į pasaulį yra sunkūs pasikeitimai, po kurių seka ramesnis gyvenimas ....

Vaikai nėra problema. Problema yra požiūris į juos, kaip į gyvenimo kaltininkus.

Anyta nėra vienintelis žmogus, kuris gali pažiūrėti vaiką (čia irgi Jūsų įsitikinimas). Miestas pilnas studenčių, norinčių užsidirbti iš papildomo darbo, močiučių, kaimynių, pažįstamų tetulyčių ir t.t. Tik reikia paieškoti, o norint ieškoti, reikia pakeisti savo įsitikinimą dėl kitų žmonių (tai nėra lengva).

Nepažįstama, vaikai auga, mažiau serga, darosi savarankiškesni, būsite uždaryta tikrai neamžinai. Jūs, kaip suprantu, visą tą laiką kažką darėte, dirbote, siekėte. Tikrai nesate moteris, kuri priklausytų vien tik nuo vyro. Šį periodą jums kažkaip reikia pralaukti dantis sukandus, paskui Dievas duos apsiginsite disertaciją, galėsite ieškotis geriau apmokamo darbo. O tada ir pasirinksite su kuo jums būti ir kaip jums būti. Jūs ne susigriovėt gyvenimą, o jį - savo gyvenimą - tik pradėsite, pradedate kurti. Svarbiausia susivokite, ko norite ir už ko nors dabar išsilaikykite.

o kodel jus save linciojate? is kur tas? jauciates nieko neverta ir net neverta to, ka turite? Beje, apie "istikimas vyras"... nu negalite zinoti



ne-a. nebutu. problema yra kitokia. ir, deja, nerimta..


Ir visos jusu problemos. Jums reikia veiklos uz namu ribu. Jos neturejimas jus zudo. Todel, yra itin paprasta ir banali iseitis. Paimat, susirandate darba. Jus mokotes doktoranturoje, esate grazi ir protinga moteris. Todel gerai apmokoma darba jums susirasti bus ne itin sunku, manyciau. Toliau - kai eisite i pokalbi del darbo, i klausima "ar turite vaiku", atsakote "turiu du vaikus, jie eina i darzeli ir turi aukle, todel galiu padirbti ir virsvalandzius". Kai darbas "kabinsis" - paduodate skelbima auklei dirbti kasdien. Jus busite uzimta, dirbsite ka noresite, puse algos atiduosite auklei, puse pasiliksite. Finansiskai jusu seimoje viskas liks tas pats, taciau jus pati jausites laimingesne. Ir galbut, net noriai skubesite namo pasiilgusi vaiku.
O kas liecia vaikus - gal reiketu jums jais uzsiimti kaip reikiant ir sureguliuoti ju imuniteta? Ziurekite, kiek cia veikos butu.. Vajej.
O grazi priziureta ir laiminga moteris ziurisi laaabai seksualiai su dviems vaikais. Siais laikais is viso nezinia kas kieno vaikus aukleja, gimdo nuo vienu, aukleja kiti.. Nebeaktualus jau sis klausimas "kam as reikalinga su dviems vaikais". Praejo tie laikai jau.

Linkiu Jums suprasti šiuos žodžius: Gyvenime nėra kitos prasmės, išskyrus tą, kurią žmogus pats suteikia gyvenimui !!!

Linkiu susitvarkyti su savimi, susiimti, mažiau savęs gailėti, aimanuoti, nebevaidinti aukos, galų gale - subręsti.
Ne vaikai kalti dėl visų jums kylančų problemų, o jūs pati. Reikia suprasti, kad viskas, kas dedasi jūsų gyvenime, yra jūsų pačios pasirinkta!!!

Meilės niekas neatneša ant lėkštutės ir neįkiša mums į širdį, to reikia mokytis.