Kiekvienam iš mūsų tikriausiai yra pažystama tokia meilė kai įvykiai, situacijos klostosi pagal mūsų protą ir kitas žmogus įtinka savo elgesiu. Tai ir yra vadinama meilė savo protui.
O tai kas įtinka yra automatiškai nuspalvinama kaip geras, teisingas, kultūringas, moralus, dvasingas ir t.t.
O jeigu neįtinka?
Aš jau minėjau, kad įvykiai, situacijos ir kiti žmonės yra jokie.
Kokie mes, tokie ir aplinkiniai, gyvenimo įvykiai situacijos.
Meilė savo protui yra viena iš paplitusių meilės rūšių.
Apie kokią meilę kalba vedos ar Jėzus Kristus? mylėkime savo priešus!
O tai bus priešingybė , tai meilė tiems įvykiams, situacijoms ir žmonėms, kurie neįtinka mūsų protui.
Tokiai meilei išmokti žinių ir metodikos nėra. Tokia meilė yra dabar arba ne.[FONT=Times][COLOR=purple]
Jeigu atsitiko nemalonumas arba mylimas žmogus kiaulystę iškrėtė, arba kažkas ant jūsų purvą pila, jeigu apsidžiaugėte reiškia meilė pasireiškė.
Kaip Kristus moko, džiugaukite kai esate persekiojami, kai jūsų nekenčia ir t.t.
Bet tai juk kokybiška sąmonės būsena, o ne žinios.
Būsena visados tik čia ir dabar.
Pasireiškė dabar arba ne ir jokios metodikos.
Tad norint rasti atsakymus į klausimus pateiktus šios temos pradžioje reikia pamąstyti apie tai kokiame pasaulyje yra kvailiai, kiaulės, klystantys, niekšai, melagiai, purvas, blogis, neteisybė, negandos, išdavystės.
Ar egzistuoja visa tai tam, kuris čia ir dabar išmintyje ar meilės būsenoje?
O kada tampi pažeidžiamas nuo purvo, melo, išdavystės, kada atsiranda klystantys, kiaulės ir kvailiai?
Pavyzdžiui, netgi posakis << nebarstykime kiaulėms perlų>> gali būti suprastas visiškai skirtingai.
Kiaulė tai ne kitas žmogus, bet protas neigimo būsenoje. Tai ir yra kiaulė.
Todėl jeigu protas neigimo būsenoje, visi išmintingi žodžiai beprasmiški.
Gali milijoną išmintingų žodžių privynioti ant proto esančio neigimo būsenoje, visa tai beviltiška ir kvaila.
Tad jeigu žmogus išanksto prieš jus nusistatęs neigiamai, skeptiškai, neskubėkite jam dalinti patarimus, padėti , dalintis savo mintimis ir t.t.
Ir lygiai taip pat jeigu paties protas nusiteikęs skeptiškai arba neigimo būsenoje, reiškia tobulėjimui durys uždarytos. Tuomet įmanoma tik įtikti ( savo paties kiaulei), bet vystymosi nebus.
Įprastas žmogus nuo viso to stengiasi bėgti į gėrį, šviesesnį rytojų, sėkmę, ir t.t.
Deja mažai kas pastebi , kad po šiais žodžias slepiasi viso labo tik jo paties protas, kuris trokšta pratęsti save iki begalybės, toks koks jis jau yra. Jokio rytojaus nėra! Jeigu proto savybės nesikeičia, tai rytojus yra vakar...
Po žodžiais gėris, laimė, sekmė, pergalė, tiesa, geresnis rytojus, slepiasi protas su konkrėčiomis savo savybėmis , kurios trokšta pratęsti save iki begalybės.
Tai kas protui įtinka, jis įvardija gėriu, sekmė, tiesa, geras žmogus, dvasingumas ir t.t.
O viskas kas jam neįtinka įvardyjama kaip blogis, melas, nelaimė, neganda, nesekmė, neteisinga, nedvasinga, išdavystė.
Pavyzdžiui, protas nori madingų batų arba gražaus namo, o pinigų nėra... Visi rūpesčiai ir kančios tik dėl to kaip pritraukti?! Jeigu protui pavyko pritraukti, tuomet jis pratesė savo savybes.
O jeigu nepasitvirtino ketinimai ir neišėjo pritraukti į ką protas nusitaikė?
Prasideda nepasitenkinimas ir kančia.
Milijonai besiblaškančių kaip pritraukti, tik pas kiekvieną savos vertybės. Vienas apie madingas kelnias, kitas apie dvasingumą. Skirtumo tame jokio!
Tai viena iš proto savybių, lyginti ir vaikytis vertingo, ypatingo.
Bet netgi pritraukti yra nepakankama, nes tai ką pritraukei reikia dar ir išsaugoti! O jeigu pavogė, sugedo, išėjo, pradingo, žlugo, subyrėjo? Kančia! Todėl milijonai trokšta garantijų ir neturi ramybės, nerimauja kaip išsaugoti tai ką pritraukė - turtą, karjerą, verslą, darbą, šeimą, ryšius, santykius, prestižą, gerą vardą, pripažinimą ir t.t.
Mažai kas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ką pritraukei, virsta mase pscihikoje. Mąsė pscihikoje ir yra viena iš pagrindinių kančių priežastis!
Visų mokymų ir šventraščių , praktikų viena iš esminių paskirčių, tai kaip išlaisvinti pscihiką nuo prikauptos mąsės.
Mąsė virsta šlamštu, kurio deja nėra kaip išmesti iš pscihikos.
Protas kaupia žinias. Bet ne visos žinios yra pritaikomos gyvenime.
Tos žinios, kurios nėra pritaikomos, nepastebimai virsta mase pscihikoje šlamštu.
Pasitikrinti ar prikaupėte prote ir pscihikoje šlamšto labai lengva. Jeigu greit įsižeidžiate, pasijaučiate pažeminti, apgauti, išduoti, mėgstate pasiginčyti, įrodyti savo teisybę, jei jūsų pasaulyje egzistuoja žemo lygio žmonės ir kvailiai, klystantys, nusišnekantys ir t.t. tai jau esate nemažai prikaupę šlamšto. Bet Tibeto jogoje yra kalbama ne tik apie šlamštą, bet dar ir apie nuodų kaupimą. Ten įvardyjami penki pagrindiniai nuodai: pavydas, godumas, pyktis, svetimavimas, puikybė iš kurių išplaukia patologijos jau šiame gyvenime ir bordo, tai yra netekus kūno, vakarietiška terminologija kalbant pomirtiniame gyvenime. Ten šiame gyvenime prikaupti nuodai virsta tikru košmaru.
Beje, jau šiame gyvenime košmarai būna tik esant prikauptai masei pscihikoje. Košmarai tai jau didžiulis simptomas prikauptos mąsės (šlamšto) ir nuodų pscihikoje.
Tam kas dar neprikaupė šlamšto ar nuodų, neturi sveikatos ir gyvenimo problemų, nėra ir ką transformuoti.
Pavyzdžiui, Jėzus Kristus irgi sako: << aš atėjau ne sveikųjų gydyti>>. Gautama Buda pirmiausia išgyveno mirties baimę, jį tai sukrėtė, kuri paskui transformavosi į nušvytimą. Tai kas nuodijo gyvenimą jis transformavo į nektarą.
Tiems, kuriems gyvenimas dar teka be kliučių, visi tie mokymai su šventraščiais nereikalingi ir nėra ką transformuoti. Viskam savas laikas ir kiekvienam savo.
Jūsų žodžiai gilūs, labai džiaugiuosi, kad kalbate apie šiuos dalykus, nes mūsų šalyje labai nedaug kas tuo domisi. Daugeliui tai, ką čia parašėte, yra absoliuti egzotika ir alogizmų rinkinys, kai tuo tarpu daugybei žmonių pasaulyje tai yra nepaneigiama tiesa.
Jeigu kažkas skelbia tiesą, tai po ja visados slepiasi konkrėtus žmogus su savo asmeniniu supratimu, pasaulėžiūra. Kaip nebūtų keista, bet būtent vardan tiesos yra padaromi didžiausi pasaulio nusikaltimai. Pavyzdžiui, Adolfas Hitleris šventai tikėjo savo tiesa ir visi jo nusikaltimai buvo pagrįsti jo asmenine tiesa. Inkviziciją, kurią vykdė bažnyčia irgi buvo pagrįsta tiesa.
Todėl išminties logikoje tiesai nėra vietos, nes kažkieno asmeninė tiesa gali tapti prievarta kitam.
Kiek žmonių tiek tiesų. Kiekvienas informaciją perleidžiame per savo protą, patirtį, tai yra asmeninį filtrą. Todėl koks bebūtų teisingas supratimas apie kažką, tai viso labo tik asmeninė tiesa. Jeigu kažkas kalba apie Dievą ar jogą, tai tebus jo asmeninis supratimas. Tai ir yra vienas iš žmogaus uždarumo dėsnių.
Išminties logika paremta STOP prievartai! Pavyzdžiui, Kinijos išminčiųs Laodzi sako << pralaimėjimas yra ne blogiau už pergalę>>. Asmeninė pergalė gali sukelti prievartą kitam, pralaimėjusiam, todėl besivadovaujantis išminties logika vardan vienybės, gerų santykių gali atsisakyti savo asmeninės tiesos, pergalės. Tai tokia logika kai puoselėjamos pozityvios emocijos, gyvybingumas ir vienybė, o ne asmeninis teisingumas.
Pavyzdžiui, išminties logika sako << arba teisus bet vienišius, ne kontaktiškas, arba ne teisus bet už tat kontaktiškas>>. Todėl išminties logika yra nepakeičiama kai reikia pataisyti gerus santykius su aplinkiniais ir proto neigimo buseną pakeisti pozityviomis emocijomis.
Išminties logika yra arčiau meilės būsenos ne įprasta logika. Joje taip pat nėra vietos hierachijai. Hierarchiją keičia lygybės išmintis. Ten kur lygybės išmintis nebėra vietos svarbiausiam, teisingiausiam, vertingiausiam, aukščiausiam viskas tolygiai tampa svarbu tik skirtinga.
Išminties logika yra priešingybė įprastai logikai, todėl šios dvi skirtingos logikos rūšys yra nesuderinamos vienu metu.
Besivadovaujančiam įprasta logika suprasti besivadovaujantį išminties logika yra sudėtinga.
Pavyzdžiui, biblijoje kai apaštalai susiginčijo, kuris arčiau dangaus karalystės, daugiau pažemgęs, J. Kristus jiems iš karto pasakė, kad kol ne taps kaip vaikai, tai apie dangaus karalystę gali pamiršti.
Kaip matome Kristaus mokyme nėra vietos hierarchijai. Nėra jai vietos ir visoje rytų išmintyje.
Lygybės išminties išmokti negalima, tai savybė, kurią kiekvienas gali pagimdyti iš savo potencijos.
Labai gaila, kad šiuo metu negaliu pasijungti ilgesnei diskusijai Vanduo, smagu, KAD ir KĄ rašai Svarbūs klausimai ir pamąstymai - tikiu, kad skaitantiems "užklius"
Jūsų žodžiai gilūs, labai džiaugiuosi, kad kalbate apie šiuos dalykus, nes mūsų šalyje labai nedaug kas tuo domisi. Daugeliui tai, ką čia parašėte, yra absoliuti egzotika ir alogizmų rinkinys, kai tuo tarpu daugybei žmonių pasaulyje tai yra nepaneigiama tiesa.
Kas čia gali būt gilaus nelabai aišku- primityvokos ezoterinės koncepcijos ir kap visad ne vietoj prisidengiant autoritetais, ar tai būtų Lao dzi ar Kristus.
dėl tokio rezultato ir brachmanai draudė šudrom mokyti..
Negaliu garantuoti dėl kiekvieno žodžio, bet ta žinutė apie šlamšto transformacijas yra grybšnis į gilesnius vandenis. Tantra ir panašiai. Tai senas šaknis turinčios ir, mano nuomone, nepaneigiamos idėjos. Be abejo, kai į vieną žinutę suplakami Laozi, Kristus, Buda, tai gal ir pakvimpa "primityvia ezoterika". Bet nereikia iškart nurašyti, geriau atsisijoti, kas atrodo prasminga, ir toliau studijuoti ta kryptimi.
1. Labiausiai paplitęs atskaitos taškas kai protas skirsto viską i pliusą ir minusą, gėris - blogis, melas- tiesa, laimė - nelaimė, sėkmė - nesėkmė ir t.t.
Ir pirmenybė yra atiduodama pliusui, o minusas atmetamas kaip blogis.
Gyvenantys tokiame atskaitos taške bėga nuo minuso į pliusą. Laimę, sėkmę, geresnį rytojų, bet būtent nuo ko bėga, nuo to ir kenčia.
Juk nuo savo proto savybių nepabėgsi!
Visa tokių žmonių veikla sukasi apie tai kaip pritraukti kas jų vertinimo skalėje yra susiiję su pliusu ir kaip tai ką pritraukei išsaugoti.
Prestižas, gerbuvis, žinios, ryšiai, santykiai, dvasingumas, išmintis, meilė, pinigai, karjera, pripažinimas, gerbėjai ir t. t. Tokie zmonės stato tikslus ir įsivaizduoja, kad žingsnelis po žingsnelio juda i priekį. Žinoma, jie nesuvokia, kad jokio priekio nėra ir nemato, kad išties jų gyvenimas yra pašvęstas tarnauti savo paties proto konkrėčioms savybėms.
Protas turi vystymosi stadijas ir ribą. Iki ribos, kol dar tos konkrėčios savybės vystosi kančių nebus, o gyvenimas nuostabus. Kančios ir patologijos prasidės priejus savo asmenine riba.
Nebesiseka pritraukti į ką protas nusitaike, nepasitvirtino ketinimai, planai, konstrukcijos, įsivaizdavimai arba nebeišeina išsaugoti ką pritraukei, byra šeima, skirybos, žlunga karjera, netenki darbo, jaunystės, grožio, pinigų, gerbuvio, gerbejų dėmesio, sveikatos ir t. t.
Žinoma, jie taip lengvai nepasiduoda, valios pastangomis, kovodami, per jegą tęsia vergyste savo proto savybėms, vadindami, tai ėjimu į šviesesnį rytojų.
Deja, su tomis pačiomis proto savybemis, kurios kadaise vystėsi ir teikė džiaugsmo, o dabar priejo riba ir atvedė prie gyvenimo problemų , kelio i geresnį rytojų nėra. Tai dar vienas uždarumo dėsnis.
Priėjusio ribą proto vergai tampa nei gyvi nei mirę, tai tarpinė merdejimo būsena. Pritraukė sekmingai, išgirdo komplimentą , pripažino - atsigavo trumpam. Neįtiko įvykis, situacija, kitas zmogus savo supratimu, elgesiu vėl atgal į merdėjimo būseną. Tibetiečiai tokį gyvenimo stilių vadina sukimusi rate, o rūsai voverė rate.
Ar yra šiame rate vietos pojučiams, emocijoms? Yra. Pojučių kuliminacija tokiems zmonėms tampa seksas, o emocijos tik jei sėkmingai pritraukei į ką protas nusitaike, arba išsaugojai ką pritraukei. O jeigu nepritraukei ar neišsaugojai, tuomet neigimas ir kančios. Bet netgi seksas proto vergams tampa mechaninis ir malonių pojučių laikui bėgant lieka vis mažiau. Gyvenimas tampa panašus į seksą iš pareigos. Proto vergų išskirtinis brųožas mechaniškumas. Todėl visiškiems proto vergams idealiai kaip ir klonams tinka genetiškai modifikuoti produktai . Tiems, kuriems svetimas vienybės jausmas yra jautrūs tik savo protui ir jo liguistai produkcijai. Beje, tos liguistos produkcijos pradedant menu, filmais, muzika ir baigiant ekologinėmis problemomis šiandien yra perteklius. Bet ką harmoningo gali sukūrti esantis patologijoje? Jis per savo produktą gali atspindeti tik savo patologija.
Ar visi jau beviltiški savo proto vergai? Ne! Viena iš kategorijų yra tie, kurie viena koja proto patologijoje, o kita išmintyje. Proto patologijos neišvengs niekas! Bet vieni iš jos išlips, o kiti ne. Todel arba - arba. Vieni laužys kitus pagal save, o kiti patys save, kad pagimdyti save iš naujo ir išgyventi. Daug besiveržiančių į prestižines vietas, bet kuo aukščiau piramidė, tuo vietų mažiau. Todėl ne visiems vietų užteks. Visi, kurie savo vietos neras, turės laužyti save ir gimdyti iš naujo, kad nesupūti gyviems ligose, slogioje būsenoje, kančiose ir košmaruose. Išsikapanoję iš proto patologijos taps išmintingi. Ju gyvenimas nušvys visiškai kitomis spalvomis.
Bet netgi ir čia gali tykoti spąstai, nes patologija visados šalia. Todėl netgi patys išmintingiausi nėra apdrausti nuo paslėptų antikristo žabangų .
Neveltui išminčiai vadina išmintį vaikščiojimu britvos ašmenimis...
Nėra pastovios išminties ar meilės, ji visados tik čia ir dabar, pasireiškė konkrėčiu atveju arba ne.
Lygybės išmintis 2. Kitas atskaitos taškas, prieštaringas paminėtam, tai kai proto savybė pirmenybės atidavimas pliusui yra pakeičiama nauja savybe - lygybės išmintimi. Kaip Laodzi sako: << pralaimėjimas ne blogiau už pergalę>>. Ten kur lygybės išmintis, tokių sąvokų kaip nelaimė, negandos, nesekmė, melas, klystantys, kvailiai, niekšai nebėra.
Jeigu nebėra hierarchijos, tai nebėra ir įsižeidimo, pažeminimo jausmo. Nebėra čia ir tikslo, svarbiausio, teisingiausio, vertingiausio, prasmingiausio, reikšmingiausio. Nebėra čia vietos emocijoms nuo pasiekto tikslo, sėkmės.
Nebėra čia ir nepasitenkinimo, kančių nuo pralaimejimų, nesekmių, išdavysčių, apgaulių, melo, pavydo, pažeminimų.
Visas ankstesnis pasaulis, kuriame buvo proto savybė atiduoti pirmenybe pliusui išnyksta kartu su visom ankstesnėm reakcijom į ivykius, situacijas, žmones.
Kur pradingsta ankstesnis pasaulis? Jis transformuojasi!
Dabar nelaimės yra vadinama įvykiu neįtinkančiu asmeniniam protui.
Viskas kas neįtinka tampa šansu į naują. Nuo ko anksčiau buvo bėgama, dabar tampa geidžiama sąlyga, suteikianti galimybę vystytis.
Jeigu ankstesniame atskaitos taške buvo klystantys, aferistai, kvailiai, tai čia jie tampa mokytojais, guru.
Dabar viskas kas neįtinka protui priimama su džiaugsmu.
Neigimo būseną keičia naujos emocijos, gyvenimo džiaugsmingumas, beribis optimizmas, kontaktiškumas, gyvybingumas, gebėjimas greitai rasti įšeitį iš bet kokios situacijos. Charakteris tampa lankstus, gebantis adaptuotis sunkiose salygose. Kas benutiktų, viskas tokiam charakteriui į gyvenimo naudą.
Iškyla klausimas kuo gi gyvena esantis šiame atskaitos taške, jei nebėra tikslų, vertybių vaikymosi, prasmės ir tiesos paieškų?
Esantis šiame atskaitos taške taip pat yra priklausomas nuo aplinkybių kūno, reikia valgyti, išlaikyti šeimą, mokėti mokesčius ir t.t. Reikia ir čia pritraukti pinigus. Bet dabar jie pritraukiami be kovos, įtampos, savęs ir kitų prievartavimo.
Esantis šiame atskaitos taške megaujasi ne rezultatu, bet procesu. Jo nebevaro tas bizūnas kaip ankstesniame atskaitos taške, kur buvo lyginimas, lyginimasis ir blaškymasis, pavydas neatsilikti nuo konkurento, ar įrodyti savo teisybę. Konkurentų ir konkurencijos šiame atskaitos taške nebėra.
Nebėra čia vietos ir kiekybės vaikymuisi. Kiekybę keičia jautrumas tik gyvenimo kokybei. Atsiranda visiškai nauji gyvenimo stimulai , kurių anksčiau nebuvo. Ateina suvokimas , kad ne vien protu žmogus gyvas ir kokybės nereikia ieškoti Afrikoje ar kosmose.
Viskas kas kokybiška yra pačiame savyje. Aptinkami neišnaudoti lobynai atveriantys duris į gyvenimo kokybę. Tai pojučių pasaulis, tiesiogiai susijęs su kvėpavimu, rega, klausa, lytejimu, uosle, skoniu. Tik visa tai dabar tampa irgi transformacijos objektu. Tai irgi praktika, kuri susijusi su pratjachara. Pavyzdžiui , pratjacharoje, (atsiribojus nuo išorinių dirgiklių), gali būti praktikuojami pojučiai. Pavyzdžiui, kad ir nįprastas lytėjimo pojūtis, arba pranajama, kokybiškas kvėpavimas užpildantis gyvybine energija iki kaulų ir naujų emocijų, kokybiškų sąmonės būsenų. Visi seni ir įprasti, betarpiški analizatoriai: kvėpavimas, rega, lytejimas, klausa, uoslė, skonis irgi gali būti transformuojami .
Tai vadinama pojūčių kūno vystymo praktika.
Senam kūnui, kuris yra matomas įprastomis akimis nebeskiriamas ypatingas dėmesys , bet senas šlamštas transformuojamas į naują pojūčių kūną. Tokia praktika jau yra tiesiogiai susijusi su dar vienu atskaitos tašku
Viskas yra mano sąmonė
3. Viskas yra brachma, brachma esu aš. ( Viskas yra mano sąmonė) Tai toks atskaitos taškas kai ateina suvokimas, kad svetimų įvykių, situacijų, temų nebūna. Pavyzdžiui, jeigu jus perskaitėte šią temą, reiškia ji jau jūsų pačių.
Kitas reikalas kokia jūsų reakcija!
Bet svetimų reakcijų į įvykius, situacijas, temas, kitus žmones irgi nebuna. Kokia jūsų reakcija , toks jus ir esate! Su tuo ir gyventi.
Svetimo gyvenimo, su kito supratimu, pojūčiais, emocijomis, reakcijomis į ivykius gyventi niekas negali.
Dabar manau kiekvienam aišku, kad jeigu žmogus ginčijas,i tai jis išties ginčijasi pats su savimi, ar pats save kritikuoja, neigia pats save, giria ir peikia pats save.
Daiktu, materijos aplamai neegzistuoja!
Ji kaip ir yra, bet kadangi viskas yra mūsų pačių pajauta, emocijos, būsenos, tai materija, daiktai, kiti zmones yra jokie.
Apart mūsų pačių reakcijų, pojūčių, emocijų nieko daugiau ir nera. Upanišadose ir yra sakoma: << viskas yra brachma ir aš esu brachma>>. Viskas yra mūsų pačių sąmonė.
Galima tokį atskaitos tašką aptikti ir Bhagavagitoje, tai bus Krišnos sąmonė.
Žmogui su tokiu atskaitos tašku, kiekvienas kontaktas su kitumi zmogumi, įvykiu, situacija tampa susitikimu su pačiu savimi tik kitame.
Kaip matote trys skirtingi atskaitos taškai ir požiūriai į tą patį.
Žinoma, skirtingi ir gyvenimo rezultatai, galima sakyti skirtingos civilizacijos.
Pavyzdžiui, Buda sako: << nėra mokytojų ir mokinių>>.
Iš kokio atskaitos taško jis ištarė šiuos žodžius? Esantis atskaitos taške viskas yra mano sąmonė, automatiskai tampa pats sau mokiniu ir mokytoju.
Visi trys pamineti atskaitos taškai yra prieštaringi, nesuderinami.
Bet gebančiam pereiti iš vieno atskaitos taško į kitą jokių vidinių prieštaravimų nebus.
Beje, žvelgiantis iš trijų atskaitos taškų aiškiai matys kokiame atskaitos taške yra tas, su kuriuo jis kontaktuoja.
Nereikia klausytis žodžių,kuriuos žmogus kalba, o matyti pačias proto savybes ant kurių yra vyniojami žodžiai.
Galima sakyti, kad atskaitos taškai yra skirtingos matricos, uždaros sistemos, kuriose zmonės gyvena.
Kiekvienoje matricoje bus skirtingi gyvenimo įvykiai, tai yra emocijos, pojūčiai, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta.
Pavyzdžiui, kai kurie žmonė s gyvenantys pirmame atskaitos taške vaikšto pas būrejas, astrologus.
Žvelgiant iš kitų atskaitos taškų toks užsiėmimas tampa beprasmis, nes ir taip aišku kas nusimato gyvenančiam iš čia paminėtų trijų, pirmame atskaitos taške. Aišku kaip ant delno.
Kiekvienoje matricoje įmanomi tik tam tikri įvykiai.
O ką pavyzdžiui, būreja ar astrologas gali pasakyti esančiam kituose atskaitos taškuose? Nieko!
Nes visa populiarioji astrologija pati priklauso tik pirmam iš paminetų trijų atskaitos taškų.
Kituose atskaitos taškuose tokiai astrologijai nebėra vietos. Ten bus visiškai kita astrologija.
Pavyzdžiui, esančiam trečiame atskaitos taške aplamai nėra tokių sąvokų kaip laimė - nelaimė, sėkmė - nesėkmė ir t.t.
Nėra ten ir priežasčių ir pasėkmių dėsnio.
Pavyzdžiui, visas sociumas yra tik pirmo atskaitos taško atspindys. Esantiems pirmame atskaitos taške teiginiai iš kitų atskaitos taškų skambės kaip marazmas. Jeįgu iš antro atskaitos taško teiginiai dar gali būti besidomintiems suprantami, tai teiginiai iš trečio atskaitos bus absurdiski, kliedesiai. Pavyzdžiui, jei paklaustumėte esančio trečiame atskaitos taške kas yra Dievas, tai jis jums atsakytų, kad Dievas yra jo sąmonės dalelytė. Jėzus Kristus, Laodzi, Buda ir jūsų kaimynas tebus šiame atskaitos taške tik jūsų sąmonės dalelytė.
Mąstymo meistriškumas prasideda tuomet kai žmogus turi nors du atskaitos taškus. Tuomet jis gali jau atskirti ir matyti pats save kaip veidrodyje. O turintys tik pirmą atskaitos tašką, negali matyti savo proto savybių.
Jie gali būti puikūs eruditai, bet pačių savo proto savybiu, kurioms paklusta nematys. Nematantis savo proto savybių yra pasmerktas jam vergauti.
Kaip pereiti iš vienos matricos į kitą metodikos nėra, bet yra orientyrai...
Kaip ir esantis Traukos dėsnis... Pritaukiame tai, ką patys turime. Tuo būdu susitinkame su savimi tik kitame kūne. Visas mūsų požiūris priklauso nuo to, kokį atskaitos tašką pasirinkime reaguodami į vieną ar kitą situaciją ar įvykį. Jei matysime tik siaurą takelį ir jo gale problemą, tai visada reakcija bus audringa.
Ar antrame ir trečiame atskaitos taške proto ribos išnyksta?
Priėjusiems ribą pirmame atskaitos taške, antras atskaitos taškas(lygybės išmintis) tampa gydomuoju balzamu.
Mąsė pscihikoje, kurią prisuko pirmas atskaitos taškas(pirmenybės atidavimas pliusui) pradeda tirpti.
Mąsė transformuojasi į lengvumo pojūtį pscihikoje.
Metodas žingsnelis po žinksnelio į priekį čia netenka galios, jis priklauso pirmam, senam atskaitos taškui.
Transformacijos pagreitį dabar lemia stimulo lavina.
Kuo didesnis stimulus tuo greitesnė transformacija, nors ir dabar iš karto.
Bet senas ir įprastas atskaitos taškas trokšta save išsaugoti, todėl jis skelbs streiką, protestuos, gązdins, atkalbinės to nedaryti, trauks atgal.
Todėl, norint atsiplėšti reikalingas ryžtas. Ryžtas ir isitvirtinimas ketinime.
Įsitvirtinimas ketinime, tai ne tikslas, bet labiau panašu į svajonę, kad aš kada nors vistiek
Kita savybė, tai besąlygiškas atsivėrimas, atsidarymas sau pačiam, savo potencijai.
Ne žinios, bet tikėjimas savo potencija, kad ji ir ištrauks iš pelkės.
Potencijos niekas žinoti negali, jeigu esame dar gyvi, reiškia gyvenimas dar už mus
Kaip matome, antrame atskaitos taške protas tampa mažesnis, mažiau mąsės.
O trečiame atskaitos taške jos lieka dar mažiau. Protas tampa minimalus.
Bet be šių trijų atskaitos taškų yra dar ir ketvirtas Tik nebėra žodžių apie tai kalbėti.
Todėl, trokštančiam išsiveržtį iš pirmo atskaitos taško, neišvengiamai reiks apmastyti ir pažinti savo proto savybes laikančias šiame atskaitos taške.
Tų savybių pažinimas vyksta ne žiniomis, bet pasitelkus savo protą stebėtoją.
Protas stebėtojas atseka tas gyliai užslėptas savybes, visas gynybines reakcijas ir ištraukia į paviršių.
Ištrauktos į paviršių savybės ir gynybinės reakcijos tampa vis ryškesnės, lengviau pastebimos, atpažystamos savyje ir kitame.
Tuomet galima rinktis nebendrininkauti toms savybėms ir savo gynybinėms reakcijoms.
Nebendrininkavimo praktika senoms savo savybėms pagimdo naują savybę , tai gebėjimas paleisti.
Be šios savybės perėjimas į kitus atskaitos taškus neįmanomas.
Tokioje eigoje ir vyksta savęs gimdymas iš naujo, kol senos proto savybės netenka savo galios.
Bet spąstai vistik kaip minėjau išlieka, nes neveltui yra sakoma, kad velnias labai gudrus
Beje, krūva ligų yra pirmo atskaitos taško priėjusio savo ribą pasekmė. Galima konkrėčiai ir tiksliai diagnozuoti ligas, kurių priežastis tam tikros proto savybės.
Todėl transformacijos praktika iš vieno atskaitos taško tuo pačiu metu bus ir teigiamas poveikis savo sveikatos atžvilgiu. Viskas vienu metu.
Kaip matome Rytų išmintis nemėgsta jokių masyvių teorijų, koncepsijų, filosofijų, viskas paremta praktiškumu, nes paprasčiausiai reikėjo išgyventi ir išgyventi kokybiškai. Todėl rytų išmintis praktiška, kažkokioms filosofijoms čia nėra vietos, grynai pragmatiškas požiūris į gyvenimą, kuris susijęs ne su kiekybe bet kokybe.
Tokiai meilei išmokti žinių ir metodikos nėra. Tokia meilė yra dabar arba ne.[FONT=Times][COLOR=purple]
