QUOTE(cute @ 2011 10 31, 22:03)
F, norėčiau tavo patarimo, ar bent nuomonės.
Maniškei 8-eri. Ji kartais girdi žodį "autizmas". Dar neklausia, kas tai, bet matau, kad suklūsta, kai apie tai kalbama prie jos. Yra buvę klausimų apie kitokius žmones (kiekvieną vasarą atostogaujam "Vilties" stovykloje) ir pareiškimų, kad ji nemėgsta "negražių" (t.y. tokių, kurie elgiasi ne pagal taisykles). Ji akivaizdžiai stengiasi būti "graži" - mokykloje, santykiuose su broliu. Neturiu jokio pasiruoštuko, ką sakyti, kai paklaus apie autizmą, kai ji tai susies su savimi. Yra buvęs vienas panašus klausimas iš jos (toj pačioj "Vilties" tovykloj)- "Mama, kodėl čia tiek daug keistų žmonių?". Tai atsakiau: "Žinai, tu čia irgi tik dėl to, kad esi kitokia, bet žiūrėk, kaip mums smagu" ir pan. Nenorėčiau forsuoti įvykių su perankstyvu jos kitoniškumo kaip diagnozės aiškinimu jai. Bet nenoriu ir praleisti to laiko, kad kaip ir tau, paauglystėje neiškiltų slogūs prisiminimai apie tai, kad mama vedžiojo į įstaigas su pavadinimais apie raidos sutrikimus, tau net nesuvokiant kodėl ir kam.
Štai tu, esi tos gyvos bibliotekos gyvoji knyga. Kaip ir kokiu būdu tu būtum norėjusi sužinoti apie savo kitoniškumą?
Galvojau ilgai.
Šiaip aš ir pati esu anksčiau pagalvojus, uždavus sau klausimus - kokiu būdu aš būčiau norėjus sužinoti? Tokį klausimą uždaviau sau dėl to, kad būdas, kuris daugiausia prisidėjo prie sužinojimo, buvo labai žiaurus - psichiatrinė ligoninė, neteisingas "gydymas". Svarsčiau, kad nors tai buvo ir žiauri patirtis, bet ji leido man sužinot svarbų dalyką, ir žinios apie AS man paskui labai padėjo įveikt sunkumus, be tų žinių būčiau tų sunkumų akivaizdoj išsigandus, supanikavus. Ir svarsčiau, o jei nebūčiau ėjus į tą ligoninę ir nieko nežinočiau, gal informacijos apie AS visuomenei vis daugėtų, ir aš galėčiau tiesiog pritaikyti pati sau ir tokiu būdu sužinoti? Bet ne, iš patirties žinau, kad tai nepavyko. Nes dar kol nežinojau, kad aš turiu AS, tai skaičiau straipsnį laikraštyje, ten buvo parašyta apie Einšteiną ir sutrikimą, kurį jis turėjo - Aspergerio sindromą. Ir ten buvo aprašytas Aspergerio sindromas, aš pagalvojau, o, kaip man gerai tinka tas aprašymas, ir pagalvojau, jog čia suveikė Barnumo-Forerio efektas, kurio paveikti žmonės tiki astrologiniais, numerologiniais ir kitais panašiais asmens aprašymais (nesąmoningai atrenka jiems tinkančius dalykus, ignoruoja netinkančius ir rezultate jiems atrodo, kad aprašymas grynai juos atitinka). Tai žodžiu, net ir perskaičius neblogai mane atitinkantį straipsnį apie AS, aš savo galimybę turėti AS vertinau skeptiškai
Dar yra toks vienas dalykas. Manęs dažnai per Gyvąją Biblioteką klausia, kada aš sužinojau, jog turiu AS. Aš pasirinkau kaip atsakymą tą laiką, kai susidūriau su didžiausiais AS sukeltais trukdžais gyvenime, kreipiausi į ligoninę ir ten man pasakė apie (tik įtariamą) AS. Tai yra 19 metų. Bet nėra tokio vienareikšmiško atsakymo, kaip galima suprast, kada aš sužinojau?
- 19 metų būdama aš sužinojau tik apie galimą, įtariamą AS. Tai reiškė, kad aš galiu turėti arba neturėti, tai nėra oficiali diagnozė. Tais laikais ji netgi buvo negalima. Oficialią diagnozę gavau tik šiais metais, po beveik metų stebėjimo. Įtariamos diagnozės negalima vadint sužinojimu, tai yra nežinomybė, ar ne? Bet jei sužinojimo laiką pasirinkčiau oficialios diagnozės gavimą, tai reikštų, kad iki to laiko nežinojau, jog turiu AS, ir tai būtų netiesa.
- Nebuvo tokio vieno įvykio kaip "sužinojimas", kurio metu man nušvistų protas, ir viskas pasidarytų aišku, nemoku apibūdint
Nuo to, kai man daktaras pasakė "Va, yra toks dalykas kaip AS", iki to, kai aš priėmiau, įsisąmoninau tą AS kaip normalią savo dalį, buvo daugybė visokių jausmų, minčių ir įsitikinimų, ir nemažai laiko. Būtent tą pasakymo dieną buvo minčių nuo "o, aš esu kaip Einšteinas" iki "oj, bet juk tai nepagydoma". Paskui buvo įsitikinimas, kad ir kas man bebūtų, yra baisi liga ir tikiuosi, jog su tais vaistais mane išgydys (nežinau, ar tai buvo sužinojimo proceso dalis, ar netikusių vaistų sukeltas kliedesys). Paskui ieškojau per google visų įtariamų diagnozių, kurias man sakė, tarp kurių buvo ir AS, kitos tiko tik minimaliai, AS liko kaip tinkamiausias. Prieš tai net nežinojau, jog tai atskiri sutrikimai. Jaučiausi beviltiškai, nes tos kitos, man netikusios, buvo įgytos ir pagydomos, o AS buvo įgimta ir nepagydoma. Paskui buvo netikėjimas, kad aš turiu AS, ir ieškojau internete tai paneigiančios informacijos. Bet daugelis informacijos ne paneigė, bet patvirtino, ir buvo tokia taikli, kad pakeldavo nuotaiką ir po to net nebesinorėjo neigti
radau aprašytus dalykus, kurie man buvo tokie suprantami, apie kuriuos niekada niekam nepasakojau, bet jaučiausi labai suprasta. Visą tą laiką vyko ilgas sužinojimo, suvokimo procesas.
- Taip pat negalima sakyti ir, kad aš visiškai nežinojau iki to apsilankymo ligoninėj (19 metų). Prieš tai kaip pasakojau, skaičiau straipsnį apie AS, pagalvojau, jog tai mane atitinka, bet ne daugiau. Tai yra sužinojimas, bet ne suvokimas?
Arba dar kas labai įdomu man atrodo. Kai įstojau į universitetą ir man pačiai ėmė trukdyti tie aspergeriški sunkumai (jie neatsirado, buvo visada, bet aš tikėjausi, kad suaugus tai baigsis), aš rašiau internete, kaip man blogai. Mano draugai rūpinosi manim, klausė, kas blogai. Tada parašiau laišką-išpažintį apie save. Niekada nebūčiau taip parašius, bet tada jaučiausi labai blogai, tai išsiliejau, pasidalinau su draugais savo slapčiausiom baimėm ir įtarimais. Išpažintyje išreiškiau baimę, jog "esu nenormali", to požymiai buvo nuo pat ankstyvos vaikystės, ir kad nuo paauglystės aš stengiausi būt vis normalesnė, ir tikėjausi, kad tai praeis, bet tai nepraeina. Maždaug tokia buvo to laiško pagrindinė mintis. Tas laiškas yra iki šiol pas mane kompiuteryje, nes aš visus ilgus komentarus, laiškus pirmiausia išsaugau kompiuteryje, kad nedingtų paspaudus ne tą mygtuką siunčiant. Ir dabar, kai jau žinau apie AS, tas laiškas atrodo grynas autizmo-AS aprašymas !
Sunku patikėti, kad tai rašė žmogus, niekada negirdėjęs apie AS egzistavimą.
Tai šis pavyzdys su laišku rodo, kad žinojau apie kažką, ką laikiau "nenormalumu". Galbūt tai buvo saugoma pasąmonėj ir prasiveržė į sąmoningo suvokimo būseną tik esant dideliam liūdesiui. Gal tas neaiškus pyktis dėl pas mamą rastų straipsnių ar įstaigos pavadinimo irgi kilo dėl to, jog pasąmonėj supratau, žinojau kažką? Taip pat nuo pat ankstyvos vaikystės juk susidurdavau su aplinkinių požiūriu į mane kaip į "kitokią", "nenormalią" ir panašiai, gal sąmoningai dar nesuprasdavau, bet atmintyje vis tiek likdavo? Atsimenu, kaip 6 klasėj dėl to, kad mano etikos mokytoja sirgo, reikėjo tiems, kurie lanko etiką, eiti su kitais į tikybą. Po pamokos tikybos mokytoja kalbėjosi apie mane su kitom mokinėm, atsimenu stipriai jausmus, kurie kilo tada - jaučiausi labai nemaloniai ir įskaudinta. Sakė kažką apie tai, lyg aš ne tokia kaip visi, kad čia nieko blogo, ar nesunku jiems su manim, ir tt. Aš paskui ilgai galvojau, ką ten padariau ne taip, kaip galėčiau tai ištaisyti. Bijojau tikybos mokytojos ir pykau ant jos, kad taip apie mane sakė. Dar atsimenu, pradinėj mokykloj klasės draugės nenorėdavo, jog kartu su jom eičiauį parduotuvę, sakydavo, kad nemoku elgtis, kad padarysiu dar ką nors. Kolektyvuose dažnai pasitaikydavo, kad mane išskirdavo iš kitų, bet negalėjau to suvokti, suvokdavau tik vėliau. Nebent išskirdavo suaugusieji, juos tai suprasdavau iškart ir būdavo labai skaudu. Ir net iš darželio prisimenu va tokių prisiminimų:
QUOTE(F @ 2011 07 16, 17:16)
Prisimenu, kai ėjau į normalų darželį, kaip gulėjau lovoj ir turėjau miegoti pietų miego. Jaučiausi, kad man čia yra nepaprastai blogai. Gulėjau prie lango ir pro langą matėsi mamos draugės namas. Žiūrėjau į tą namą ir bandžiau apskaičiuoti, kur turėtų būti mamos draugės langas. Ir svajojau, kad ji galėtų ateiti ir mane iš čia išgelbėti
Po to mane perkėlė į specialų darželį, nes nemokėjau bendrauti su vaikais (čia mama sakė, o aš pati neatsimenu, kad tame darželyje išvis kokie nors vaikai būtų buvę). Nežinau, pagal kokias indikacijas perkėlė, nes autizmas dar nebuvo žinomas tuo metu. Specialiam darželyje labai gerai buvo. Mokiau vaikus skaityti ir rašyti, ir susiradau draugę, su kuria netgi nakvodavom viena pas kitą
draugė į tą darželį pateko, nes turėjo problemų su kalbėjimu. Atsimenu, kaip domėjausi rūdimis ir draugė taip pat padėjo man jomis domėtis, ir kaip vis bėgiodavau prie televizoriaus žiūrėti, ar tik nerodo kokios nors laidos, kur tikimybė yra paminėti rūdis
. Dar pas mane būdamos su ta darželio drauge klausėm kasečių, vienoje dainoje būdavo minimos rūdys, tai būdavo mums laimė
dar mano buto tualete buvo Lietuvos žemėlapis, tai jame radom tokius miestelius kaip Rūdava ir Kazlų Rūda, irgi buvo laimė
ta draugė domėjosi vaikų diskotekomis ir dainavimu, kartą mūsų mamos ten mus nusivedė. Buvo baisu labai, nes mane privertė mama apsirengti labai nepatogius drabužius. Taip pat ant manęs rėkė, nes vis bandydavau juos nusivilkti
O kartą kažkas nutiko, kad turėjau vieną dieną praleisti kitoje darželio grupėje. Prisimenu, kad jaučiausi labai blogai, kažkodėl slėpiausi nuo visko, sėdėjau prausykloj ant šaltų plytelių. Man atrodė keista labai, atrodė, kad suaugusieji turėtų manim rūpintis, o jie sakė, kad aš labai bloga esu, su manim vargas ir uždraudė visiems prie manęs artintis, kol manęs ateis kas pasiimti. Ir dabar nesuprantu, kas ten galėjo būti.
Nu va, kokią savianalizę parašiau sužinojimo apie AS turėjimą tema. Ar nieko baisaus, kad tiek daug prirašiau? Nes pati pamąstydavau apie tą "sužinojimą", bet su niekuo negaliu kalbėtis apie tai. Tai čia parašiau visas mintis.
Ar jūs galėjot rasti šitam tekste kokios jums naudingos informacijos? Manau, kad bent vienas dalykas gali būt kaip patarimas ar nuomonė jums - tai yra, kad sužinojimas yra ne įvykis, o ilgas ilgas procesas. Jis neprasideda ir nesibaigia su "Žinai, dukryte, tu esi kitokia nei kiti, nes tu turi autizmą".
