O kaip su biologiniais tėvais

#37
*saulė*,2007 11 09, 11:09]
Mano vaikas tokio paties amžiaus, kaip tavo mažoji (netgi tą patį mėnesį gimę) ir jis jau domisi, kaip jis gimė. Tad tokiems klausimams reikia būti pasiruošus visada, nes juos išgirdusi pasimesi ir nebežinosi, ką ir kaip sakyti. Arba paprasčiausiai sumeluosi, taip paprasčiau smile.gif
Be to, kai mes buvome pas viakų psichologą, tai jis iš pagrindų manęs klausinėjo, kaip aš suprantu situacija apie savo vaiką ir kaip, kada ketinu jam pasakyti apie jo kilmę. Kadangi tuo klausimų esu šiek tiek pasidomėjusi, tai jo klausimai manęs nesutrikdė. Taigi gavome išvadą, kad puikiai suvokiame ir orientuojamės situacijoje. O jo klausimai buvo konkretus: na vat kaip jūs apie tai pasakysite vaikui, kada, ir jokie išsisukinėjimai nemanau, kad būtų praėję.

Skaitau ir atsistebeti negaliu, toks jausmas kad jus visur ir visada ir bet kokioje situacijoje esate pasiruosusios, o as ne. As ne viename forume nesakiau, kad isgirdusi pasimesiu. blink.gif
Lankiausi pas psichologus ir as. Visu ju nuomones buvo skirtingos del vaiko kilmes paaiskinimu ir t.t. Kaip negaila butu, bet siuo atveju ne kam kitam, o man reikes spresti ir tikrai nesutrikdys. As ne pries ivaikinima domejausi, o tik po jo.

Mano dukryte pasake, kad kai ji buvo pas misko vaikus (kudikiu namuose) atvaziavo mamyte (tai as) ir ja pasiemiau. Kartais ji pasako, "tik manes nepalik" As susirupinau ne juokais. Susiradau kaip mat psichologe. O sakyti, kad to nedariau ar ano, man yra tiesiog nepriimtina.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo laureta: 09 lapkričio 2007 - 11:19
#38
LAURETA,
Suprantu, kad įvaikinus vaiką, jis teisiškai tampa pilnavertis šeimos narys. Lygiai taip pat pilnateisis narys jis gali jaustis gobojamas (kalbu apie emocinę, ne teisinę pusę). Viskas priklauso nuo šeimos ir jos požiūrio į vaiką. Ir visai nebūtina reikšti savininko jausmo. Mylėti yra svarbiausia. Mylėti- tai reiškia sakyti tiesą. Taip pat- apsaugoti vaiką nuo dviprasmės padėties, neigiamų emocijų bei dvasinės sumaišties. Kartais norint apsaugoti, tiesa apkarpoma, sušvelninama, bet jos atsisakyti negalima.
Man įdomu, ar tavo įvaikintas vaikutis neturi broliukų ir sesučių? O kaip ryšiai su jais? Mūsų šeima bendrauja su mergyčių broliuką ĮVAIKINUSIA šeima ir nuo mažens jos žino, kad tai- jų brolis, nors visos situacijos ir nesuvokia nei jis, nei jos... Nežinau, kas šiose situacijose yra gerai, kaip elgtis, kad vaikų netraumuotume... Receptų, ko gero, nėra... NEGALIME TIK BŪTI KATEGORIŠKOS IR TEIGTI, KAD MES TEISIOS. Na, juk taip yra
Atsakyti
#39
Karusia , Jei įvaikintas vaikas žinos apie biologinius tėvus jis greičiausiai meilę nukreips į tėvus ir pyktį į įtėvius. ir nesijaus drąskomas vidinių prieštaravimų.

Nelabai supratau sio sakinio esmes?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo laureta: 09 lapkričio 2007 - 11:30
#40
Merginos, atsiprašau, kad mažumėlę ne į temą, bet gal jūs padėsit bigsmile.gif

Ieškau psichologo, kuris padėtų man pačiai susivokti situacijoj ir susidėlioti mintis į lentynas. Vienas iš mano vaikų yra 'ne mano'. Vyro vaikas gyvena su mumis (tikroji motina paliko 3 metų vaiką auginti vyrui, bet pastaruoju metu nuolat jį lanko). Dabar vaikui jau prasideda paauglystė, o kartu su juo stogas važiuoja ir man. Mėginu gaudyt, bet pačiai vienai sunku, reikia specialisto (būtent man, nors vaikui turbūt irgi nepakenktų) ax.gif Gal jūs galėtumėt ką nors rekomenduoti?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo kasiopeja: 09 lapkričio 2007 - 11:51
#41
Saulene, Man įdomu, ar tavo įvaikintas vaikutis neturi broliukų ir sesučių? O kaip ryšiai su jais? Mūsų šeima bendrauja su mergyčių broliuką ĮVAIKINUSIA šeima ir nuo mažens jos žino, kad tai- jų brolis, nors visos situacijos ir nesuvokia nei jis, nei jos... Nežinau, kas šiose situacijose yra gerai, kaip elgtis, kad vaikų netraumuotume.
Jusu seima bendrauja su ivaikinusia seima jos broliukas.
Deja siuo pasigirti as negaliu. O su biologine seima as nematau butinybes bendrauti siuo metu. Kol kas sesutes nera ivaikintos.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo laureta: 09 lapkričio 2007 - 11:33
#42
QUOTE(kasiopeja @ 2007 11 09, 12:31)
Merginos, atsiprašau, kad mažumėlę ne į temą, bet gal jūs padėsit  bigsmile.gif

Ieškau psichologo, kuris padėtų man pačiai susivokti situacijoj ir susidėlioti mintis į lentynas. Vienas iš mano vaikų yra 'ne mano'. Vyro vaikas gyvena su mumis (tikroji motina paliko 3 metų vaiką auginti vyrui, bet pastaruoju metu nuolat jį lanko). Dabar vaikui jau prasideda paauglystė, o kartu su juo stogas važiuoja ir man. Mėginu gaudyt, bet pačiai vienai sunku, reikia specialisto  ax.gif  Gal jūs galėtumėt ką nors rekomenduoti?

na, psichologas gal ir padėtų g.gif Bet gal visai nėra jokios problemos (nepyk, bet pati kol kas jokios problemos neparašei). Jei motina sūnų lanko, tai gal nieko čia blogo. Blogai galėtų būti, jei ji bando vaiku manipuliuoti, jį papirkinėti ir kurstyti prieš tave. tada vaikas tampa mažu monstriuku- teroristu, mokančiu naudotis situacija. parašyk plačiau, kas ten pas jus dedasi ax.gif
Atsakyti
#43
Problema yra ne su vaiku, o su manimi pačia mirksiukas.gif
Žaviuosi moterimis, užauginusiomis įvaikintus vaikus iki suaugusio žmogaus. Norėčiau turėti tiek stiprybės, kiek turi jos. Arba bent žinoti, kur jos semtis...
Papildyta:
QUOTE(saulenė @ 2007 11 09, 09:39)
Jei motina sūnų lanko, tai gal nieko čia blogo. Blogai galėtų būti, jei ji bando vaiku manipuliuoti, jį papirkinėti ir kurstyti prieš tave. tada vaikas tampa mažu monstriuku- teroristu, mokančiu naudotis situacija. parašyk plačiau, kas ten pas jus dedasi ax.gif


Bet kuri motina, net ir nesąmoningai, daro įtaką vaikui. Ir manau, kad beveik kiekvienas paliktas vaikas, jeigu matosi su motina, tampa monstriuku ar visu monstru. Visi jie sugeba puikiausiai manipulioti situacija savo naudai. O dar prisideda tai, kad jų galvelėje maišosi dvi šeimos. Jie norėtų būti dviejose vietose vienu metu ir nesugeba ir tuomet neranda sielos ramybės. Ir baisiausia, kad ta aplinka, kokioje jis auga kiekvieną dieną, negerbia tikrosios motinos, bet negali įtakoti vaiko požiūrio į ją. O taip norėtųsi užauginti žmogų, kuris žinotų tikras vertybes, o ne "pagimdžiau, numečiau, išėjau kitur laimės ieškoti"... tuo tarpu yra priešingai - tikroji motina yra DIEVAS...
Atsakyti
#44
QUOTE(Karusia @ 2007 11 08, 20:29)
Vienas toks psichologas Helingeris (?) sakė, kad įvaikintas vaikas turi žinoti tiesą apie savo tėvus. ir turi žinoti, kad jo įtėviai jo tikrųjų tėvų nesmerkia. Vaikui jo tėvai - jo paties dalis. Jis nesijaus gerai, jei jausis teisiamas savo įtėvių. Gausis prieštaringi jausmai - meilė ir pasipriešinimas ir pasipiktinimas. Jei įvaikintas vaikas žinos apie biologinius tėvus jis greičiausiai meilę nukreips į tėvus ir pyktį į įtėvius. ir nesijaus drąskomas vidinių prieštaravimų.



Karusia, man atrodo, kad yra truputį ne taip pagal Helingerį, kaip tu parašei pabaigoj. Iš tiesų, Helingeris sako, kad biologiniai tėvai labai svarbūs vaikams - tai jų paties dalis ir jei įtėviai smerks biologinius tėvus - vaikas jaus tarsi asmeninę nuoskaudą. Nes pats jausis smerkiamas. Tada jis nukreips pyktį į įtėvius, o ne tada, jei žinos apie biologinius tėvus.
Atsakyti
#45
Paragintoji - regis taip ir rašiau g.gif
dedu tekstą iš T. Schafer "Kas sielą skaudina ir kas gydo: Berto Hellingerio psichoterapinė praktika".- V., 2004


Įvaikinimas
Įvaikinimas laikomas altruistiniu veiksmu. Tačiau praktika rodo, kad įvaikinimas daugeliu atvejų yra pavojingas sumanymas, už kurį tenka brangiai mokėti.
Jei vaiko negali auginti jo tėvai, yra dar daugybė jo giminaičių. Pirmiausia reikia pasiteirauti, ar nesutiktų auginti seneliai, paskui dėdės ir tetos. Ten vaikas bus gerai prižiūrimas, o iš giminaičių lengviausia vaiką grąžinti tėvams, jei kas nors jų gyvenime pasikeistų. Jei taip padaryti nepavyksta, tada tenka ieškoti globėjų arba įtėvių. Jie bus faktiškai reikalingi ir padarys daug gero, tačiau tik kaip tėvų „pavaduotojai", užims tik antrą vietą nepriklausomai nuo to, kokie buvo biologiniai tėvai. Laikantis tokios tvarkos, vaikas galės savo įtėvius gerbti ir priimti viską, ką iš jų gaus. Dažnai įtėviai jaučiasi kaip patys geriausi tėvai, pavyzdžiui, jei biologiniai tėvai gyvena abejotiną gyvenimą. Tada vaikai solidarizuojasi su nuvertintais tėvais ir pyksta ant įtėvių. Kai vaikas atiduodamas
įvaikinti, jis pyksta ant savo tėvų, ir jei įtėviai elgiasi kaip geriausi tėvai, savo atžvilgiu sukelia piktus vaiko jausmus. Tačiau įtėviams pasitenkinus antrąja vieta, vaiko pyktis nukrypsta į tikruosius tėvus, o gerieji jausmai atitenka įtėviams.
Įvaikinimas visada bus sėkmingas, jei nuo pat pirmųjų dienų bus gerbiami biologiniai tėvai. Tam padeda įtėvių pastangos iš esmės išsiaiškinti vaiko tėvų ir giminaičių padėtį. Būtų gerai, jei jie nepasitenkintų vien valdžios žmonių suteikta informacija.
Neapgalvoti įvaikinimai turi padarinių. Jei, pavyzdžiui, vaikas iš tėvų buvo atimtas neteisėtai, dažnai įtėviams už padarytą neteisybę tenka paaukoti partnerį arba vaiką. Tai kaina, kurią tenka užmokėti. Pasitaiko, kad neapgalvotai įvaikinusi vaiką, įmotė vėliau pati pastoja ir vaiko atsisako. Taigi būtina visiškai aiškiai suvokti įsivaikinimo motyvus.
Užuot vaiką iškart įsivaikinus, gal prasminga būtų jį pasiimti globoti. Globa nesukelia galutinumo ir nepakeičiamumo jausmo. Poros baimė, kad nesunkiai gali vaiką prarasti, yra menka, nes, jei globa klostosi gerai, ji įgauna pasitikėjimą.
Per šeimos išdėstymą dažnam matyti, kad įvaikintuosius traukia prie jų biologinių tėvų, nors jie jų visai nepažįsta. Tada dažnai saugiausia vieta vaikui yra pas įtėvius. Kartu reikia atkreipti dėmesį, kad įvaikinimas, kaip ir abortas, paveikia sielą ir nėra paprasta grįžti atgal.
Atsakyti
#46
QUOTE(laureta @ 2007 11 09, 12:18)

Skaitau ir atsistebeti negaliu, toks jausmas kad jus visur ir visada ir bet kokioje situacijoje esate pasiruosusios, o as ne. As ne viename forume nesakiau, kad isgirdusi pasimesiu.  blink.gif
Lankiausi pas psichologus ir as. Visu ju nuomones buvo skirtingos del vaiko kilmes paaiskinimu ir t.t. Kaip negaila butu, bet siuo atveju ne kam kitam, o man reikes spresti ir tikrai nesutrikdys. As ne pries ivaikinima domejausi, o tik po jo.

Mano dukryte pasake, kad kai ji buvo pas misko vaikus (kudikiu namuose) atvaziavo mamyte (tai as) ir ja pasiemiau. Kartais ji pasako, "tik manes nepalik" As susirupinau ne juokais. Susiradau kaip mat psichologe. O sakyti, kad to nedariau ar ano, man yra tiesiog nepriimtina.


Mes manau tikrai neesame idealai, bent aš savęs tokia niekada nelaukiau ir nelaikysiu. Tiesiog gal mes ne taip savininkiškai žiūrime į įvaikintą ar globojamą vaiką. Aš pavyzdžiui ir savo vaiko nelaikau savo nuosavybe, jis mąstantis, norintis, trokštantis , turintis savo nuomonę vaikas, aš jam patariu, padedu, kartais pabaru, pamokau. Ne viską vaiko gyvenime turi spręsti tik tėvai, vaikas irgi turi savo nuomonę. Nekalbu apie tai, kad vaikas nori naudoti narkotikus ir tėvai sutinka su jo nuomone.

O kodėl susirūpinai, čia normalus klausimas, į kurį atsakymas vienas, ne niekada nepaliksiu. Jei tu kažko nedarei ką ji prisimena, tai kodėl tau nepriimtina tai paaiškinti. Nu kartais tikrai nesuprantu.
O psichologas tikrai nepadės išspręsti visų problemų, kadangi esu įsitikinusi, kad daug jų reikia spręsti motiniška širdimi. Psichologai dažnai nežino, neišmano tikros situacijos su tokiais vaikais ir patarinėja pagal bendrus standartus.
Atsakyti
#47
QUOTE(Karusia @ 2007 11 08, 20:29)
Jei įvaikintas vaikas žinos apie biologinius tėvus jis greičiausiai meilę nukreips į tėvus ir pyktį į įtėvius.


Skaičiau Schaferio knygą. Aš nesupratau šio tavo sakinio, man jis pasirodė arba neteisingas, arba kažkaip aš jo nesuvokiu... Na, kaip suprasti pasakymą, kad jei žinos apie biologinius tėvus, greičiausiai pyktį nukreips į įtėvius? Ištrauka taip nesako... O gal nesusikalbame. 4u.gif Na, įdėjai ištrauką ir paskaitys, ką domins apie ką kalbame.
Atsakyti
#48
QUOTE(Karusia @ 2007 11 09, 10:31)
įvaikinti, jis pyksta ant savo tėvų, ir jei įtėviai elgiasi kaip geriausi tėvai, savo atžvilgiu sukelia piktus vaiko jausmus. Tačiau įtėviams pasitenkinus antrąja vieta, vaiko pyktis nukrypsta į tikruosius tėvus, o gerieji jausmai atitenka įtėviams.
Įvaikinimas visada bus sėkmingas, jei nuo pat pirmųjų dienų bus gerbiami biologiniai tėvai.


su viskuo citatoje sutinku, bet kaip galima prisiversti gerbti biologinius tėvus, jeigu jų gyvenimo būdas įtėvių nuomone yra abejotinas?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo kasiopeja: 09 lapkričio 2007 - 12:49