O kaip su biologiniais tėvais

#85
QUOTE(laureta @ 2008 03 10, 15:37)
Ta vaika, kuri augini gali atstumti ir iskaudinti dar karta moteris, kuri pagimde. Ar nepaslys judvieju santykiai po paieskos?
Sakyti ir ieskoti yra du visiskai skirtingi dalykai ir ju pasekmes taipogi.



Manau, kad santykiai jokiu būdu nepaslys. Santykiai su vaiku būna tokie, kokius juos pavyksta susikurti. kaip tik, sakyčiau, kad jei buvo tvirti - jie dar sutvirtės. Kaip sakoma, sunkumai grūdina, sujungia, padeda įvertinti aplinką. Bijai vilko - neik į mišką. Neįvaikink ir tiek. Vaiko teisė žinoti, kaip ir mūsų visų. Manau, kad problemų tikrai kils, jei su vaikų ir tėvų (įtėvių) tarpusavio ryšiu yra problemų.

Mano dukra visiškai nenori bendrauti su savo tėvais. Aš gerbiu jos apsisprendimą. Buvo rudenį nuvažiavusi pas draugę, kuri gyvena šalia tėvų. Net neužėjo... Man daugiau dėl to kyla klausimų, nei jai.

Nematau dėl ko reikėtų bijoti tų biologinių tėvų.
Atsakyti
#86
QUOTE(laureta @ 2008 03 10, 16:37)
Ta vaika, kuri augini gali atstumti ir iskaudinti dar karta moteris, kuri pagimde. Ar nepaslys judvieju santykiai po paieskos?
Sakyti ir ieskoti yra du visiskai skirtingi dalykai ir ju pasekmes taipogi.


o kas dar gali labiau padėti vaikui įgyvendinti savo norus ir svajones- jei ne aš. Jei mano vaikas norės būti pažystamu- žinoma jam padėsiu. Kas kita- jei ne artimas ryšys tik ir gali pastūmėti mano vaiką paprašyti tokios pagalbos. Tik tas abipusis ryšys, vaiko saugumas šalia tavęs jį ir gali paskatinti tokiam žingsniui. Joks vaikas nesitiki tų biologinių tėvų būti pripažintu priglaustu ir t.t., reikia tik įsivaizduoti kokia jausmų sumaištis tada pas tavo vaiką vyksta ir galvoje ir širdelėje.
O galų gale, jei tą vaikelį pripažins, priims kaip savą, ir vaikas rinksis taip- tai jo pasirinkimas. Priimčiau ramiai- nes myliu jį, ir man daug svarbiau yra jo gyvenimas nei mano pačios ambicijos, ar net nežinau kaip tai pavadinti. Kaip bebūtų savo vaiku ir dėl to žinau, kad ir kur jis bebūtų jis visada mylės ir aš visada būsiu jam mama, net jei su manim ir negyvens.

O dėl paslydimo santykių- jie gali pasunkėti, gali būti visokių krizių, tai normalu, bet tai visiškai nereiškia- jog mūsų santykiai kažkaip pablogėjo- tai tereiškia mano vaikas išgyvena , ir aš jam turiu padėti. Bet jausminis, jusminis pagrindas tikrai nepasikeis.
Atsakyti
#87
Viena dalyka as tikrai zinau, kad galime cia postringauti kiek tik norime o kai ateis laikas ir vaikas panores susirasti gimdytojus tada ir zinosime kaip reguosime.
as simtus kartu esu isivaizdavusi tm tikras situacijas ir kaip jose atsiduriu , o kai atsiduriu sugebu surasti toki varianta apie koki nesu net susimasciusi.
Todel dabar stengiusi net negalvoti ka darsysiu nes gali gautis visiskai atvirksciai. doh.gif doh.gif doh.gif
Atsakyti
#88
Paragintoji, vaiko teise zinoti, kas yra jo biologiniai tevai, o mano teise yra tai pasakyti. Siai dienai (kol dar esu Lietuvoje) apie savo mazyle renku informacija. Issiemiau is gimdymo namu gimimo istorija (ji liudna). Paskaiciau pradzia ir pravirkau. As neisivaizduoju, kaip galima lauktis vaikucio ir nesirupinti.
Paragintoji, ar su dukra nebandei kalbeti, kad galbut gimdytojams reiketu atleisti ir visas skriaudas pamirsti?

Alfija, rasei, kad "Joks vaikas nesitiki tų biologinių tėvų būti pripažintu priglaustu ir t.t.", taciau as galiu drasiai sakyti, kad ne visi. Kai kurie vaikai suzinoje, kad ju gimdytojai yra gan turtingi zmones ir uzima aukstas pareigas, panorsta susitikti, nemastydama apie pasekmes. O kai buna atstumti dar karta, nes neva gimdytojai jau turintys savo gyvenimus, tuomet pasekmes buna skaudzios. Todel kaskart sakant padesiu, jeigu sito nores, gerai apgalvokite. Vaikus dazniausiai veda smalsumas pamatyti gimdytojus.

Man teko gyvai bendrauti su ivaikintais zmonemis, kurie ne uz ka nevaziuotu susitikti su gimdytojais. Jie zino, kad tokie egzistuoja ir jiems to pakanka. Kiti anaiptol suzinoje, kad ju tevai turtingi, masto, kad ir jiems pagelbes. Bet buna atvirksciai. Taipogi labai skaudu, kai suzinai, kad tavo gimdytojas yra paprasciausias bomzas, kuris kas nakt miega ne zinia kur ir slitinejasi gatvemis. Ir dar baisiau, kai ji sutinki gatveje...

As manau dauguma is musu zinome, kas yra vaiku gimdytojai. Ir kaip Zaika2 minejo, kad kai ateis laikas tuomet problema ir spresime. Taciau su vaiku auga ir si problema. Problema "O kaip su biologiniais tevais?".
Atsakyti
#89
QUOTE(laureta @ 2008 03 11, 10:22)
Paragintoji, vaiko teise zinoti, kas yra jo biologiniai tevai, o mano teise yra tai pasakyti. Siai dienai (kol dar esu Lietuvoje) apie savo mazyle renku informacija. Issiemiau is gimdymo namu gimimo istorija (ji liudna). Paskaiciau pradzia ir pravirkau. As neisivaizduoju, kaip galima lauktis vaikucio ir nesirupinti.
Paragintoji, ar su dukra nebandei kalbeti, kad galbut gimdytojams reiketu atleisti ir visas skriaudas pamirsti?

Alfija, rasei, kad "Joks vaikas nesitiki tų biologinių tėvų būti pripažintu priglaustu ir t.t.", taciau as galiu drasiai sakyti, kad ne visi. Kai kurie vaikai suzinoje, kad ju gimdytojai yra gan turtingi zmones ir uzima aukstas pareigas, panorsta susitikti, nemastydama apie pasekmes. O kai buna atstumti dar karta, nes neva gimdytojai jau turintys savo gyvenimus, tuomet pasekmes buna skaudzios. Todel kaskart sakant padesiu, jeigu sito nores, gerai apgalvokite. Vaikus  dazniausiai veda smalsumas pamatyti gimdytojus.

Man teko gyvai bendrauti su ivaikintais zmonemis, kurie ne uz ka nevaziuotu susitikti su gimdytojais. Jie zino, kad tokie egzistuoja ir jiems to pakanka. Kiti anaiptol suzinoje, kad ju tevai turtingi, masto, kad ir jiems pagelbes. Bet buna atvirksciai. Taipogi labai skaudu, kai suzinai, kad tavo gimdytojas yra paprasciausias bomzas, kuris kas nakt miega ne zinia kur ir slitinejasi gatvemis. Ir dar baisiau, kai ji sutinki gatveje...

As manau dauguma is musu zinome, kas yra vaiku gimdytojai. Ir kaip Zaika2 minejo, kad kai ateis laikas tuomet problema ir spresime. Taciau su vaiku auga ir si problema. Problema "O kaip su biologiniais tevais?".


Laureta, mano dukra ant jų nepyksta. Ji tiesiog nenori su jais bendrauti. Panelė pasižymi stipriu charakteriu, turi savo tam tikrus nusistatymus. Ji nepyksta, aš esu įsitikinusi. Manau, kad ji juos kažkiek atjaučia (bent jau tikiuosi). Aš ją suprantu, nes ir aš neturiu apie ką su jais kalbėti. Nebent susigadinti sau nuotaiką ten nuvažiavus. Tad ko važiuoti?

Aš irgi esu girdėjusi įvaikintos moters pasakojimą stovykloje. Ji ieškojo savo tėvų, bet jai nepavyko rasti. Ir įvardijo, kad ją teveda smalsumas. Juk smalsumas yra visiškai suprantamas, tad aš ir sakau - ko bijoti, jei vaikas ieško gimdytojų? Tai nereiškia, kad jis nemyli tėvų, kad jų santykiai nuo to pasikeis ir pan. Manau, kad didesnė problema būtų, jei žmogus labai norės ir niekaip neras... O gal neieškos, nes bijos įskaudinti mamą... tada ir virs pats savose sultyse... iki depresijos ir kitokių negerumų...
Atsakyti
#90
QUOTE(Paragintoji @ 2008 03 11, 15:23)
O gal neieškos, nes bijos įskaudinti mamą... tada ir virs pats savose sultyse... iki depresijos ir kitokių negerumų...


Bet pasitaiko tokiu atveju, kad neiesko, nes tas asmuo tiesiog skaito, kad jis turi siuos tevus ir jam kitu nereikia. Kaip tai suprasti?
Atsakyti
#91
QUOTE(laureta @ 2008 03 11, 15:00)
Bet pasitaiko tokiu atveju, kad neiesko, nes tas asmuo tiesiog skaito, kad jis turi siuos tevus ir jam kitu nereikia. Kaip tai suprasti?


Tai jau kiekvieno pasirinkimas. jei nenori - tai gal ir nereikia. Bet jei nenori dabar, nereiškia, kad tai nepasikeis. Aš daugiau kalbu apie tai, kad savo baimėmis neįtakotume savo vaikų, kad jie iš gailesčio mums neskriaustų savęs. Ir kalbu apie tai, jog nemanau, kad reikia bijoti tų paieškų.

Aš kalbu apie tai, kad būtume laisvi nuo savo baimių ir augintume laisvus vaikus. Kad nebijotume visokių piktų žmonių su jų nederamais klausimais, kad nesigėdytume, jog esame kitokie - ir mums nereiktų nuo nieko slėpti įvaikinimo fakto, o tuo pačiu ir neleistume, kad mūsų vaikams formuotųsi bet kokie kompleksai, susiję su tuo, kad jie įvaikinti. Juk vaikas jaučia, jei mama turi kažkokių baimių ir iš meilės jai jis neis ir neieškos. Kalbu apie vidinę įvaikinusių žmonių laisvę. Vaikai nepabėgs. Jie neturi kur bėgti. Jei jam jo namuose negerai - nereiškia, kad jis turi bėgti pas gimdytojus. Jis bėgs gal pas draugus. Tie svetimi biologiniai tėvai jam tik padės patenkinti smalsumą, rasti atsakymus į klausimus, susidraugauti pačiam su savimi.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Paragintoji: 11 kovo 2008 - 15:48
#92
Kažkada buvau nusistačiusi prieš tokius žmones , kurie palieka vaikus. Dabar esu atlaidesnė, gal todėl, kad tokių žmonių paliktą vaiką auginu, reiškia pas mane auga jų dalelė, kad ir kaip tai neigtumėm.
Yra pasakyta, kad Dievas vertins žmogaus nugyventą gyvenimą ne pagal tai, kaip teisingai, prasmingai ir gražiai jis jį nugyveno, bet pagal tai nuo kokio pradinio taško jis jį pradėjo. Bepigu kai gimsti darnioje, turtingoje šeimoje arba kai gauni bet minimalų gėrį, minimalią priežiūrą, tada ir per gyvenimą lengva eiti tokiam teisingam, geriečiui, lengva kibti į mokslus, lengava paslysti, nes žinai, kad sulauksi pagalbos, lengva tada nugyventi tą vadinamąjį pramingą gyvenimą. Ir ką daryti tam žmogui kuris gimė bomžų šeimoje, kurio niekas nemokė auginti vaikų , nemokė abskritai nieko, nebuvo pradmenų, nieko nebuvo, tik purvas, tai ir pasiima jie tą purvą, taip ir gyvena purve. Ar galiu juos teisti, tikrai ne, nes kartais pagalvoju, o jei pati būčiau gimusi tokioje šeimoje , kaip mano dukra, ar galėčiau dabar puikuotis savo darbu, šeima, namais, ar bent pagalvojus būčiau apie globą, tikrai ne. Todėl džiaukimės, kad gimėm ne asocialų šeimose, kad Dievas neleido paklysti, ir nežiūrėkim, taip sudėtingai į viską.
Atsakyti
#93
QUOTE(Dar @ 2008 03 12, 09:53)
Todėl džiaukimės, kad gimėm ne asocialų šeimose, kad Dievas neleido paklysti, ir nežiūrėkim, taip sudėtingai į viską.


Net ir asocialiose seimose gime vaikai suranda gyvenime teisinga kelia ir neseka tevu pedomis.
Atsakyti
#94
QUOTE(laureta @ 2008 03 12, 09:00)
Net ir asocialiose seimose gime vaikai suranda gyvenime teisinga kelia ir neseka tevu pedomis.

Deja, bet tikrai ne visi verysad.gif
Atsakyti
#95
QUOTE(laureta @ 2008 03 11, 11:22)
Paragintoji, ?

Alfija, rasei, kad "Joks vaikas nesitiki tų biologinių tėvų būti pripažintu priglaustu ir t.t.", taciau as galiu drasiai sakyti, kad ne visi. Kai kurie vaikai suzinoje, kad ju gimdytojai yra gan turtingi zmones ir uzima aukstas pareigas, panorsta susitikti, nemastydama apie pasekmes. O kai buna atstumti dar karta, nes neva gimdytojai jau turintys savo gyvenimus, tuomet pasekmes buna skaudzios. Todel kaskart sakant padesiu, jeigu sito nores, gerai apgalvokite. Vaikus  dazniausiai veda smalsumas pamatyti gimdytojus.

Man teko gyvai bendrauti su ivaikintais zmonemis, kurie ne uz ka nevaziuotu susitikti su gimdytojais. Jie zino, kad tokie egzistuoja ir jiems to pakanka. Kiti anaiptol suzinoje, kad ju tevai turtingi, masto, kad ir jiems pagelbes. Bet buna atvirksciai. Taipogi labai skaudu, kai suzinai, kad tavo gimdytojas yra paprasciausias bomzas, kuris kas nakt miega ne zinia kur ir slitinejasi gatvemis. Ir dar baisiau, kai ji sutinki gatveje...





Žinai, visa tai ką rašai apie materialius dalykus, kuriuos renkasi buvę įvaikiai. Tai tėra įtėvių auklėjimo pasekmė- ką pasėjo, tą ir pjovė. Jokio daugiau pasvarstymo ir nėra.
O va jei gerai, dorai išaugintas įvaikis sugeba atleisti, kad jį paliko, būti dėkingu už gyvybę, ir tą bomžą susiradęs priglaudžia pas save, ar patalpina į gydymo įstaigas, rūpinasi juo- tai tokiais įtėviais belieka tik didžiuotis, kad jie sugebėjo įskiepyti tokią meilę,tokias vertybes o svarbiausia išleisti gyveniman tokią brandžią asmenybę. Pagarba tokiems žmonės, žinau kad tokių yra ir prieš juos žemai lenkiu galvą.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo alfija: 12 kovo 2008 - 09:33
#96
QUOTE(alfija @ 2008 03 12, 10:30)
Žinai, visa tai ką rašai apie materialius dalykus, kuriuos renkasi buvę įvaikiai. Tai tėra įtėvių auklėjimo pasekmė- ką pasėjo, tą ir pjovė. Jokio daugiau pasvarstymo ir nėra.
O va jei gerai, dorai išaugintas įvaikis sugeba atleisti, kad jį paliko, būti dėkingu už gyvybę, ir tą bomžą susiradęs priglaudžia pas save, ar patalpina į gydymo įstaigas, rūpinasi juo- tai tokiais įtėviais belieka tik didžiuotis, kad jie sugebėjo įskiepyti tokią meilę,tokias vertybes o svarbiausia išleisti gyveniman tokią brandžią asmenybę. Pagarba tokiems žmonės, žinau kad tokių yra ir prieš juos žemai lenkiu galvą.


O ka daryti tiems kurie tokios meiles, tokios vertbes neiskiepijo?
Atsakyti