QUOTE(mikke @ 2008 04 04, 00:47)
Mano įvaikintam (tiksliau, teisiškai tik globojamam) broliui jau 21 metai, mūsų šeimoje jis gyvena nuo 2 metukų. Jis jauniausias vaikas, esam dar dvi vyresnės seserys. Tėvai niekad neslėpė, kad jis įvaikintas, tai žinojo ir kaimynai, ir klasės draugai, tačiau niekas to nesureikšmindavo. Visur jis buvo pilnateisis mūsų šeimos ir giminės narys, su visom teisėm ir pareigom. Ir bart gaudavo vienodai su mumis, ir dar saldainį (kaip jauniausias) didžiausią gaudavo 
Net negaliu pasakyti, kas lėmė tokį ryšį, gal paprasčiausia auros mūsų visų sutapo, ar kaip ten sakoma.
Nors nuo jo niekas nebuvo slepiama, mano mama visada buvo pasiruošus jo klausimui apie tikruosius tėvus, tačiau jis neklausinėjo ir nesidomėjo. Man buvo neramu, kad jis nelaikų savo širdelėje kokio nors rūpesčio, tai kelis kartus bandžiau jį, kaip vyresnė sesuo, "ištardyt", na, gal tu norėtum pamatyt, sužinot ir pan., tačiau jis buvo kategoriškas - NE, man neįdomu. Ir tik neseniai jis prisipažino, kad nenorėjo pamatyt biologinių tėvų, nes nenorėjo skaudint mūsų mamos
Mano tėvai niekada nėra blogai atsiliepę nei apie jo tėvus, nei apie apskritai jokius valkatas ar girtuoklius, kaip tik visada mokė, kad ne iš gero gyvenimo žmonės gert pradeda, kad niekada negalima nieko smerkt, nes nežinia, kaip tau pačiam gali atsitikt. Jie niekada nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neleido broliui suprast, kad kažkaip nuliūstų ar pasijaustų išduoti, jei jis norėtų pamatyt savo biologinius tėvus.
Bet pernai mano brolį susirado kažkokia jo tetulė, o su ja ir būrys brolių, vienas tik iš kalėjimo išėjęs, kitas panašaus likimo, dar vienas šiaip kaime gyvenantis, kitas buvęs įvaikintas ir sesuo. Žo, šeimynėlė nemaža. Kadangi gyvena jie visi kitoj LT pusėj, tai sutarė brolis nuvažiuot jų visų vienu kartu ir aplankyt. Mama pergyveno, siūlėsi važiuot kartu, na, kad drąsiau būtų (ech, tos mamos ), tačiau brolis tik atsakė: aš gi jau ne mažas, ne kvailas, atsirinksiu, kas prie ko Ir nuvažiavo. Aplankė. Pamatė savo biologinius (prasigėrusius) tėvus, brolius, seserį. Grįžęs tik konstatavo, kad vienas brolis į jį panašus, kitas į mamą labiau ir pan. dalykus. Sakė, žmonės kaip žmonės, tik kad man visai svetimi.
Bet iš tiesų matosi, kad dabar jis apsiraminęs tarsi. Šaknys yra svarbios kiekvienam, kad ir kokios jos būtų.
Kaip ir sakėt, jis neieškojo ten meilės, jis tik susirado trūkstamą savo asmenybės dalį.
Aš manau, kad nereikia bijoti, kažką sąmoningai (ar nesąmoningai) slėpti ar drausti. Gerai pasakė mano brolis tėvams tada prieš važiuodamas pas tuos biologines gimines - kokį jau mane užauginot ir išauklėjot, toks aš ir esu, atsirinksiu, kas yra teisinga, o kas ne.
O dabar kaip tik skaitau knygą apie tai, kad net ir tikrų tėvų ir jų biologinių vaikų auros (ar charakteriai) gali nesutapt ir tai būt daugelio problemų priežastimi. Matyt, mūsų šeimai šiuo atžvilgiu pasisekė
Net negaliu pasakyti, kas lėmė tokį ryšį, gal paprasčiausia auros mūsų visų sutapo, ar kaip ten sakoma.
Nors nuo jo niekas nebuvo slepiama, mano mama visada buvo pasiruošus jo klausimui apie tikruosius tėvus, tačiau jis neklausinėjo ir nesidomėjo. Man buvo neramu, kad jis nelaikų savo širdelėje kokio nors rūpesčio, tai kelis kartus bandžiau jį, kaip vyresnė sesuo, "ištardyt", na, gal tu norėtum pamatyt, sužinot ir pan., tačiau jis buvo kategoriškas - NE, man neįdomu. Ir tik neseniai jis prisipažino, kad nenorėjo pamatyt biologinių tėvų, nes nenorėjo skaudint mūsų mamos
Mano tėvai niekada nėra blogai atsiliepę nei apie jo tėvus, nei apie apskritai jokius valkatas ar girtuoklius, kaip tik visada mokė, kad ne iš gero gyvenimo žmonės gert pradeda, kad niekada negalima nieko smerkt, nes nežinia, kaip tau pačiam gali atsitikt. Jie niekada nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neleido broliui suprast, kad kažkaip nuliūstų ar pasijaustų išduoti, jei jis norėtų pamatyt savo biologinius tėvus. Bet pernai mano brolį susirado kažkokia jo tetulė, o su ja ir būrys brolių, vienas tik iš kalėjimo išėjęs, kitas panašaus likimo, dar vienas šiaip kaime gyvenantis, kitas buvęs įvaikintas ir sesuo. Žo, šeimynėlė nemaža. Kadangi gyvena jie visi kitoj LT pusėj, tai sutarė brolis nuvažiuot jų visų vienu kartu ir aplankyt. Mama pergyveno, siūlėsi važiuot kartu, na, kad drąsiau būtų (ech, tos mamos
), tačiau brolis tik atsakė: aš gi jau ne mažas, ne kvailas, atsirinksiu, kas prie ko Ir nuvažiavo. Aplankė. Pamatė savo biologinius (prasigėrusius) tėvus, brolius, seserį. Grįžęs tik konstatavo, kad vienas brolis į jį panašus, kitas į mamą labiau ir pan. dalykus. Sakė, žmonės kaip žmonės, tik kad man visai svetimi. Bet iš tiesų matosi, kad dabar jis apsiraminęs tarsi. Šaknys yra svarbios kiekvienam, kad ir kokios jos būtų.
Kaip ir sakėt, jis neieškojo ten meilės, jis tik susirado trūkstamą savo asmenybės dalį.
Aš manau, kad nereikia bijoti, kažką sąmoningai (ar nesąmoningai) slėpti ar drausti. Gerai pasakė mano brolis tėvams tada prieš važiuodamas pas tuos biologines gimines - kokį jau mane užauginot ir išauklėjot, toks aš ir esu, atsirinksiu, kas yra teisinga, o kas ne.
O dabar kaip tik skaitau knygą apie tai, kad net ir tikrų tėvų ir jų biologinių vaikų auros (ar charakteriai) gali nesutapt ir tai būt daugelio problemų priežastimi. Matyt, mūsų šeimai šiuo atžvilgiu pasisekė
Mikke, perskaičiau tavo pasakojimą. Širdyje liko didelė šiluma. Jūsų Tėvai be galo išmintingi. Jūs visi esat labai laimingi. Dėkui, kad pasidalinai patirtim. Ji nepaprastai vertinga. Mano sūnus irgi nesidomi. Pagal tai, kokie yra mūsų santykiai, jis neturėtų bijot mūsų skaudint... Gal tiesiog nemąsto apie tai. Tačiau aš esu pasirengusi viskam. Tik galvoju - gal "neforsuoti", ta prasme - neskatinti pernelyg, nebrukti jam. Stebiu jį. Mąstau gal reiktų pačiai pasidomėti jo biologine mama. Bent jau ar dar gyvena ten pat kur gyveno...
Sėkmės Jums visiems
