O kaip su biologiniais tėvais

Aš ir norėjau pasakyti( jei supratot), kad tas iš purvo pakilęs ( jei įstengs pakilti) bus labiau vertinamas, negu tas kuris niekada nebuvo purve ir tipo nugyveno labai jau teisingai. Gera tęsti viską , kas jau gražiai pradėta, ir sunku viską iš naujo sukurti, kai neturi nei šiaudelio. Todėl aš nesijaučiu niekuo pranašesnė už tą dukros mamą, nes žinau kokia ta šeima, kokia jos močiutė, džiaugiuosi , kad auginu mergaitę, bet jei būčiau gimusi tokioje šeimoje, kaži ar apie globą būčiau net pasvajojusi.

jeigu turetumei ta ka turi dabar globa galima, priesingu atveju ne.

nesupratau nieko nes posto pradžia, kardinaliai prieštarauja pabaigai. Vienok jautiesi pranašesne, ar laimingesne O tie kriterijai, svertai - kokie? Senais laikais buvo tokia prevensijos programa, Paragintoji, gal ir žino apie tokią. Tai va, vasaros metu, savanoriškai važiuodavau padirbėti su tais socialiai apleistais vaikais. Būdavo tokios mišrios stovyklos- iš neasocialių šeimų ir asocialių. Laimingesni veidai būdavo pas tuos apleistus vaikus, kai j aplankyti atvažiuodavo mamos. Iš vakaro vaikai jiems rinkdavo uogų, ar ten drožinėdavo, ar pagaudavo žuvų. Jų nieko nereikėdavo raginti- jie džiaugėsi, kad turi tą mamą ir kad ta mama tegu ir kvapeliu, bet jį aplankė. Niekada neteisė ir nesvarstė tėvų elgesio, bet niekada ir nebijojo kad juos paliks, neprisimins. Visai kitaip būdavo su socialiai adaptuotais- juos reikdavo įkalbinėti, jie dažniausia likdavo nepatenkinti lauktuvėm, ir apskritai- tai visai kas kita, kažkuo kitu pagrįstas bendravimas matyt.
Žodžiu, pats laimės faktas, dar yra labai neaišku kas iš tiesų yra laimingesni. Jei jau mes, tokie socialiai adaptuoti būtumėm tokie laimingi tai nesvarstytumėm ir nesilygintumėm su tais, kuriems nepavyko pritapti, adaptuotis.
Dar, tu net neįsivaizduoji tikriausia- kiek bomžų procentaliai turi, ar turėjo laimingą gyvenimą ar tėvus. Ne viskas taip jau eina iš kartos į kartą. Negali žinot, su kokiais kataklizmais žmogus susidūręs yra gyvenime. Aš asmeniškai susidūrus esu ir su akademikų vaiku, kuris šiuklyne gyvena, galų gale E.Po istoriją žino visi.
Žodžiu, čia joks mūsų nupelnas kad gimėm ten kur gimėm, ir didžiuotis- kad nenusmukai , nu gal ir galia, jei daugiau didžiuotis nebėra kuo.

Esu tik girdėjusi apie tai, deja nieko konkrečiai nežinau. Man yra tekę dalyvauti kitokiose stovyklose, Pažaislio vienuolyne. Mielosios vienuolės nemokamai teikdavo pastogę socialiai apleistiems vaikams, o mes būdavome ir vadovės, dažnai ir maisto gamintojos. Vaikų tėvai ten neatvažiuodavo.

Tai va aš ir abejoju, kad taip viską būčiau pasiekusi.



Visų pirma aš niekuo nesididžiuoju, na gal didžiuojuosi tuo ką pasiekiau, bet tik todėl, kad pasiekiau savo nuoširdžiu darbu.

Tai aš ir sakau, kad nevisi vienodai bus vertinami, nors ir tokį patį (bomžų )gyvenimą pragyveno, bus žiūrima nuo pradinio taško.

mes irgi gamindavom maistą, vaikus to mokėm, man labai būdavo ten gera , jausdavausi kad tikrai gyvenu, kad neveltui leidžiu laiką. Su kai kuriais vaikais susidraugavom labai artimai, dabar jau jie suaugę turi savo vaikų. Vieni už tos rankos užsikabino, ištraukėm, kiti deja..., bet su didžiausiu džiaugssmu tai prisimenu, laužus, valgį ant laužo kai dujos baigdavosi, dainas, naktinius žygius, naktines žvejybas ech...ką ir bekalbėti.
O pas mūsiškius atvažiuodavo, tokios galima sakyt tėvų dienos būdavo- ir maisto jie gaudavo ir visko. Bet kaip būdavo tiems, pas kuriuos neatvažiuodavo .

Dar, aš ne apie tave sakiau, kad gali didžiuotis, tiesiog šiaip pamąsčiau, kad aplink labai daug žmonių yra kurie būtent tuo ir didžiuojasi- jie ne vargetos- jų mašina, jų darbas, jų kelnės. Man toks tipas žmonių- tikros dvasinės vargetos. Paprastai su tokiais neturiu apie ką kalbėti.

O dėl bomžų, labai drąsiai nebeteigčiau, kaip tai dariau vaikystėje, dabar jau žinau tvirtai- tik vienetai pasirenka samoningai būti valkata. Už 90% stovi tokios dramos, tokie gyvenimo lūžiai, kad mums net nesisapnavo. Va kaip tik ir neteisiu ir nesmerkiu- žmogiškai man labai labai gaila jų.
Norėčiau kad būtų tokia valstybės programa, kada ne vaikai iš šeimos išimami ir velkami į globos namus, o būtų šeimai priskiriamas socialinis darbuotojasir visu tuo rimtumo rimtumu padėtų- ne kiekvienam atskirai, o visai šeimai lipti iš duobės. Bet kad realiai tai veiktų. Nesvarstydama eičiau dirbti tokį darbą.

Mano Džiugas turi tokį draugą, iš pijokų šeimos. su juo niekam neleidžia draugauti- jis pijokų vaikas, nu žodžiu. Tėvai neturi kuo didžiuotis, žinai nei mašinos, nei buto padoraus, nei darbo. Nežinau kas toj šeimoj įvyko, prieš tai buvo visai normaliai gyvenantys. Tai va, jis sako- mama aš jo Tomas Sojeris, o jis mano Hekerberis Finas . Panašiai jie ir draugauja, tikrai daug bendrumo. Akivaizdu, kad pagalbos reikia visai šeimai, ir tikiu kad jie užsikabintų, bet visuomenė- vartotojiškoji visuomenė juos atstumia, labiausia kenčia vaikas, nes labiausia skriaudžia jį- jam spiria, ant jo spjauna, iš aikšelių kur žaidžia vaikai - išveja. Kaip jam vienam tą ryšį surasti. O vaikas koks ir išradingas, ir žaidžiantis, ir su fantazija . Vakar abu lobių žemėlapių prisipaišė- eis ieškoti . Jiems galima padėti- ir jie tikrai išliptų, daug tuose žmonėse yra gero, kitaip vaikas nebūtų toks kos yra .
Turiu ir kitą pavyzdį- apačioje gyvena, tiesiai po mumis, čia buvom kaip ir visi tokią šefavimo programą susidarę( visa laiptinė), kas kaip paremiam, ką padarom, kaip suremontuojam, buto skolas apmokam. Deja... nieko mums neišėjo, jie vaikų neturėjo ir neturi.
Skirtumas yra tas, kad pirmiesiems gėda, jie slepiasi- o antrieji labai drąsūs, netgi įžūlūs, ir po naktinių muštynių švytėdami savom mėlynėm pas įgaliotinį žygiuoja. Kodėl jie taip gyvena , matyt kad permainos, valstybinės, naujosios-su situacija taip ir nesusidorojo. Prieš tai dirbo, normalius darbus bet..., o jei būtų laiku buvus ta pagalba

Būna tokių.
Bet kalbant apie mane aš didžiuojuosi savimi, na tiksliau džiaugiuosi, kad turiu mašiną, turiu šeimą, turiu gerą darbą, namus bet todėl, kad viską pati ir pasiekiau, savo ryžtu, savo gabumais, klydau, bet siekiau, iš klaidų mokiausi.
Aš nemanau, kad didžiuotis savo pasiekimais negražu, kad jau esi dvasios vargėta. Klausimais kaip tu tai darai, ar giriesi visiems, ar tyliai sau džiaugiesi ir sieki toliau, niekam nekenkdamas. Svarbiausia nesipuikuoti, neišpuikti, o didžiuotis nėra blogai.

tai be abejo, kad galima didžiuotis tuo, svarbu tai netapti visų tų savo pasiekimų vergu, netapti įkaitu savo paties . Kada gyvenimo pabaigoj stovvi su visais savo paiekimais, o didžiuotis kaip ir labai nėra kuo- draugai pabėgo, vaikai vaikosi vien materijų, o tu sėdi vienų vienas ir bijai vagies, nes jis visus tuos pasiekimus gali ir pavogti. ( čia irgi bendri pamsvarstymai).

Na nežinau Alfija man tai nepatinka ta mintis kad mano mergyte istrauktu savo bio is siukslyno ir ja priglaustu .Aš nieko neturiu pries ją nes ji pati neturejo normalaus gyvenimo ,bet kad paisiimtu savo bio. na nežinau žinai aš niekada su niekuo nesidaliju mylimais žmonėmis .
As nesu prieštai kad ji susipažintu bet tai ir viskas tiesiog kai aš myliu žmogų atsduodu visa to noriu ir iš kitos puses.
Nežinau man matyt iki motinos terezes labai toli bet pati mintis purto

Kodel uzauge vaikai, nesvarbu globeju, iteviu ar vaiku namuose turi priglausti savo bio is siukslyno ar net ieskoti kokiu turtingu?
Jei tevai neiesko, manau, nera tikslo ir vaikams tai daryti.

prieš keletą metų ir aš taip galvojau, na panašiai, bet paskui mintys ėmė keistis. Kuo labiau stiprėjo supratimas, kad aš savo vaiko širdelėje visiems laikams, kuo labiau tuo tikėjau, rimau kitaip sakant, tuo mažiau mane vargino va tokios mintys. Čia žinai su motina Terese niekaip nesusiję, aš taip manau.

Mano įvaikintam (tiksliau, teisiškai tik globojamam) broliui jau 21 metai, mūsų šeimoje jis gyvena nuo 2 metukų. Jis jauniausias vaikas, esam dar dvi vyresnės seserys. Tėvai niekad neslėpė, kad jis įvaikintas, tai žinojo ir kaimynai, ir klasės draugai, tačiau niekas to nesureikšmindavo. Visur jis buvo pilnateisis mūsų šeimos ir giminės narys, su visom teisėm ir pareigom. Ir bart gaudavo vienodai su mumis, ir dar saldainį (kaip jauniausias) didžiausią gaudavo
Net negaliu pasakyti, kas lėmė tokį ryšį, gal paprasčiausia auros mūsų visų sutapo, ar kaip ten sakoma.
Nors nuo jo niekas nebuvo slepiama, mano mama visada buvo pasiruošus jo klausimui apie tikruosius tėvus, tačiau jis neklausinėjo ir nesidomėjo. Man buvo neramu, kad jis nelaikų savo širdelėje kokio nors rūpesčio, tai kelis kartus bandžiau jį, kaip vyresnė sesuo, "ištardyt", na, gal tu norėtum pamatyt, sužinot ir pan., tačiau jis buvo kategoriškas - NE, man neįdomu. Ir tik neseniai jis prisipažino, kad nenorėjo pamatyt biologinių tėvų, nes nenorėjo skaudint mūsų mamos Mano tėvai niekada nėra blogai atsiliepę nei apie jo tėvus, nei apie apskritai jokius valkatas ar girtuoklius, kaip tik visada mokė, kad ne iš gero gyvenimo žmonės gert pradeda, kad niekada negalima nieko smerkt, nes nežinia, kaip tau pačiam gali atsitikt. Jie niekada nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neleido broliui suprast, kad kažkaip nuliūstų ar pasijaustų išduoti, jei jis norėtų pamatyt savo biologinius tėvus.
Bet pernai mano brolį susirado kažkokia jo tetulė, o su ja ir būrys brolių, vienas tik iš kalėjimo išėjęs, kitas panašaus likimo, dar vienas šiaip kaime gyvenantis, kitas buvęs įvaikintas ir sesuo. Žo, šeimynėlė nemaža. Kadangi gyvena jie visi kitoj LT pusėj, tai sutarė brolis nuvažiuot jų visų vienu kartu ir aplankyt. Mama pergyveno, siūlėsi važiuot kartu, na, kad drąsiau būtų (ech, tos mamos ), tačiau brolis tik atsakė: aš gi jau ne mažas, ne kvailas, atsirinksiu, kas prie ko Ir nuvažiavo. Aplankė. Pamatė savo biologinius (prasigėrusius) tėvus, brolius, seserį. Grįžęs tik konstatavo, kad vienas brolis į jį panašus, kitas į mamą labiau ir pan. dalykus. Sakė, žmonės kaip žmonės, tik kad man visai svetimi.
Bet iš tiesų matosi, kad dabar jis apsiraminęs tarsi. Šaknys yra svarbios kiekvienam, kad ir kokios jos būtų.
Kaip ir sakėt, jis neieškojo ten meilės, jis tik susirado trūkstamą savo asmenybės dalį.

Aš manau, kad nereikia bijoti, kažką sąmoningai (ar nesąmoningai) slėpti ar drausti. Gerai pasakė mano brolis tėvams tada prieš važiuodamas pas tuos biologines gimines - kokį jau mane užauginot ir išauklėjot, toks aš ir esu, atsirinksiu, kas yra teisinga, o kas ne.

O dabar kaip tik skaitau knygą apie tai, kad net ir tikrų tėvų ir jų biologinių vaikų auros (ar charakteriai) gali nesutapt ir tai būt daugelio problemų priežastimi. Matyt, mūsų šeimai šiuo atžvilgiu pasisekė