IUI, IVF... O gal poilsis?

Na matai, anksciau pas ji niekada nebuvo nekrospermijos ir buvo galima daryti IVF. Tik as IVF labai nenorejau, o vyrui irgi IVF baisokai atrode (del tu visu hormonu, punkcijos, didesnes apsigimimo tikimybes). Vyras siule donora, nes jautesi kaltas, kad yra nevaisingas, o as jauciausi kalta, kad bijau IVF ir atimu is jo sansa susilaukti savo vaiko (zinau, kad jis labai nori savo vaiko - pries vestuves vien apie tai ir svajodavo).

Plius visokios kitokios abejones, pvz. musu visuomenes poziuris i tokius dalykus, gyvendama Lietuvoje nenoreciau sakyti teisybes, kaip atsirado tas vaikas, o cia prasideda baime, kad kas nors nesuzinotu, kad vaikas ne vyro, o donoro, kartu nenoras apsimetineti (isivaizduodavau situacijas, kai zmones sakytu, i ka jusu vaikas panasus, i teti ar i mama ir galvodavau, kaip tose situacijose jaustusi vyras ) Na ir kaip jaustusi pats vaikas, jei suzinotu, kad jo tetis nera jo biologinis tetis. Anksciau man tai neatrode didele problema, nes pvz. man butu visai dzin jei suzinociau, kad mano tevai nera mano biologiniai tevai. Bet pernai is arti susiduriau su dviem atvejais, kai viena mergina uzaugusi suzinojo, kad yra ivaikinta, o kita - kad jos tevas is tikruju yra jos patevis, ir ju reakcija buvo labai bloga, visas ju elgesys pasikeite, tai irgi priverte mane susimastyti...

Aisku cia kievienas turi savo nuomone ir poziuri i tai. Siaip vaikai buna panasus i senuolius, arba dar i karta pries tai. Be to juk panaudojus donora pagimdysi ir turesi 50 procentu savo genu, zinau viena pora, kuri susilauke dukrytes su donoro pagalba , apie tai niekas nezino ir zmones aplinkui tik ir sako, kad dukryte teciaus kopija. Be to kodel reikia pasakoti vaikui kaip jis buvo pradetas, manau tai turi likti tik tarp taves ir tavo vyro. Kas liecia ivf tai manau vertetu bandyti, jei tai suteiks jums sansa susilaukti bendra abieju vaikeli. Ivaikinimas tai manau labai grazus poelgis, bet manau ne kiekvienas gali myleti svetima vaika kaip savo.
Manau jeigu metai dar leidzia tai galit dar neskubeti ir bandyti visais imanomais budais susilaukti savo kleckiuka

Tai va, kiek pazistu savo vyra, zinau, kad tokiose situacijose jis jaustusi labai nejaukiai...



Deja, buna, kad kas nors kitas papasakoja (kaip teko ne karta isitikinti)



Tai mes jau ir buvome susiruose daryti IVF, jau buvome uzsiregistrave pas gyd. LV, bet pries tai merginos cia mane itikino, kad dar vertetu pasidaryti GN, uzsiregistravau del to pas gyd. Vilniuje ir nutariau, kad pries einant pries ji dar reiktu pakartoti vyro spermos tyrima. Ir ka, paaiskejo, kad pas ji dabar nekrospermija... Ginekologas labai pesimistiskai nuteike, sake, tik donoras arba ivaikinimas... Vis delto nuejom ir pas urologa, pasidarem issamesnius zarazu tyrimus, kazka pagaliau suradom, dabar geriam antibiotikus, kovo viduryje ziuresim, ar bus pagerejimas.
O metai, deja, jau spaudzia, tuoj bus 37...

Bet kam tau patare ta GN daryti pries ivf, kiek zinau nereikia, vat pries iui taip butinai reikia. Tai labai faina, kad suradot kaz ka ka galit isgyditi, tai suteikia vilties, gal po tu antibiotiku situacija pageres ir galesit nuspresti del ivf, o gal ir iui uzteks.

Ai, nezinau, merginos sake, gal rastu kokiu polipu ar pan. Tai del to ir ejau dar pas viena gydytoja, kad pasikonsultuoti, ar tikrai reikia GN. Bet jis pirmiausia mane nusiunte issitirti zarazu (net nelabai norejo patiketi, kad man jos dar nebuvo tirtos) ir dabar liepe gydytis, o po to jau pagalvosim del GN.

Na taip, viltis yra, tik gaila, kad vel tiek laiko reikes laukti...

Vakar po to, kai cia parasiau, dar pakalbejom apie tai ir su vyru, jis vis tiek sake, kad jei jam nepageres, labiau noretu daryti IUI su donoru, nei isivaikinti. Nepaisant visu mano auksciau pateiktu argumentu (nors su jais jis irgi sutinka), jam vis tiek labiau norisi, kad as pati pagimdyciau... O as nezinau... Man tie genai neatrodo tokie jau ir svarbus

Neatsisakyk patirti to, kas duota tik moteriai - pastoti, nešioti, gimdyti....kad ir trumpas tas laikotarpis iki vaikelio gimimo, bet moteriai labai svarbus
Dėkoju D ir likimui, kad leido tai patirti ir tyliai meldžiu, kad viskas pasikartotų...

Ech, kazkaip visai nebetikiu, kad man lemta tai patirti...

Linkiu, kad tavo svajone issipildytu

nu baik tu cia aiksu, kad lemta tik reikia tiketi

Labukas, ech, net nežinau, ką tau pasakyti... sudėtingos čia temos, gali patarinėti, bet... Kol pati neatsiduri tokioj situacijoj, tol niekada nežinai, ką darytum..Šiaip aš pritarčiau Puk, jei tik vyras sutinka, tikrai geriau donoras, negu įvaikinimas. Tokia didžiulė, neapsakoma, pilnavertė laimė: jausti, kaip tavyje auga tavo kūdikis, kaip juda, kaip jį maitini.. Vyrams kiek kitaip, jie visada yra taip.."šalia", jiems daugiau lieka genetika, tos 23 chromosomos, o visa kita..ar jo vaikas, ar ne jo, juk iš principo jis nieko kitaip nejaučia. O moteris įsivaikindama nepatiria to, ką verta patirti kiekvienam. Be to, vyras tave myli ir tame vaikutyje matys tavo atspindį..matys..galbūt savo mylimos moters akis, gal smakro išlinkimą, gal tokias pačias garbanas ar tokius pačius velniukus akyse, kai supyksta.. juk tame irgi tiek daug vertės, net jei savo atspindžio jis ir nematys..
Kita vertus, būtent dėl to, kad vyrai nenešioja ir negimdo, jiems tik tos chromosomos ir lieka,d ėl to galbūt yra dar vertingesnės. Va viena forumietė darėsi IVF su donorine kiaušialąste- čia, manau, lengviau: vyrui tai yra genetinis vaikas, o ji, patyrusi nėštumą, gimdymą, žindymą, manau,tikrai nesusimąsto apie chromosomas.. Tu geriausiai pažįsti savo vyrą, tik tu gali žinoti, ar jums pasiseks..

O ar sakyti..čia jau sunku komentuoti.. man čia būtų didelė problema , nes aš iš tų sakančių, aplinkiniams galiu meluoti, bet nuo artimiausių žmonių nesugebu slėpti, neturiu nuo jų paslapčių.Be to, prie visų šiuolaikinių technologijų..niekada nežinai,kaip viskas pasisuks, juk medicina, genų inžinerija sparčiai tobulėja, gal kada tam vaikui reikės žinoti savo DNR kodą kokiai nors ligai gydyti, pvz, kamieninėmis ląstelėmis, organų donorystei ir pan, tada tiesa išaiškėja pačiu netinkamiausiu būdu.
ir šiaip..pavyzdžių yra visokių, vienas blogai reaguoja,kad pasakė, kitas-kad nepasakė.. turėjau draugę, kuri buvo įvaikinta, žinojau, bet jutau pareigą tylėti, niekas man nesuteikė teisės atskleisti tokių paslapčių..deja, pasirodo, jai tai buvo baisus smūgis, ji mane labai kaltina, kad jai nepasakiau, jos nuomone,privalėjau tai padaryti..nebebendraujam ne tik dėl to, bet, pasak jos, tai buvo esminis dalykas.. Mamai ji atleido, man - ne. Ir vat žinok, kaip teisingai pasielgti..manau, pasielgčiau visgi taip pat. Kažkada jos klausiau aptakiai, kas turėtų pasakyti vaikams, ji sakė - tėvai..įtėviai. Bet aš likau kalta, jai neįdomu,kaip mane slėgė svetima paslaptis. o dar ir nebuvau tikra 100 proc.. ai... šiaip ne čia esmė, mano santykiai su ja iš viso buvo pasmerkti, bet tiesiog noriu pasakyti, akd gali verstis per galvą, nenorėdama pakenkti, norėdama pasielgti teisingai, bet tokie dalykai vsada yra komplikuoti ir nebūna visiems gerai..

O šiaip aš iš tų neslepiančių, visi aplinkui žino apie mūsų vaisingumo problemas, manau, žinos, jei darysim IVF, mano nuomone, paslaptys tik žalos pridaro, o ir tiesa dažniausiai anksčiau ar vėliau išaiškėja, ir dažniausiai pačiu nepriimtiniausiu būdu. Nesutinku, net nesiruošiu jaustis kalta, kompleksuoti, kad negalim susilaukti leliuko, mums tai yra tiesiog sveiaktos sutrikimas, juk neslepi, kai susergi gripu. Tylėjimas tik skatina mitus ir paskui viskas būna dar blogiau. Bet tai yra mano asmeninė nuomonė, kiekvienas renkasi..

O aš..nežinau, pasimetusi. Labai dabar daug visko darom, vartojam, vyrui taikoma viskas, ką aš sugalvoju , neprarandam kvailos vilties pastoti natūraliai..Vasarą planuojam IVF Latvijoj, dar nežinau, kokį banką apiplėši, akivaizdu,kad nesutaupysim, na, teks skolintis. Bijau baisiai..visko. Hormonų ( jau per IUI man chana būna, apie IVF baisu pagalvoti), bijau emocinės būsenos, įtampos, bijau tos nesėkmės depresijos..kai viskas krenta iš rankų..o jei dar paskola.. na bet.. Jaučiu ne tik norą, jaučiu pareigą pabandyti.. kai dukrytė neatstoja nuo metukų pusseserės ir sako, kad nori pas ją gyventi.. kai iš draugų reikia išvažiuoti, o ji verkia kruvinom ašarom, kad nenori važiuoti namo ir būti viena, kad nori sesytės arba broliuko, o jei neturi, tada nori būt su draugais, bet nenori būti viena.. kitiems vaikams visai nieko,a š pvz buvau vienišė, o mano vaikas nemoka būti viena.. kasdien šneka apie sesytę.. privalom pabandyti...

Bet va yra kita problema.. kvaila tokia, net nežinau, kaip išdėstyti. Žodžiu, visi turbūt esam pasaigavę kažkokį š virusą. Nuo spalio pabaigos jau. Iš pradžių man prasidėjo sloga,kuri tęsiasi iki šiol, paskui man labai paraudo akys, konjungtyvimas, bet labai daug dirbau, galvojau, nuo kompo, mano mamai įsimetė akių virusas, jų 40 metų vestuvių balius, o ji neatsimerkia, akys pūliuoja, atsivėrė žaizdos, raudona, užtinusi..3 savaites tęsėsi, suvartojo 2 antibiotikų kursus, tada man įsimetė kelio uždegimas, negalėjau paeiti, vyrui pradėjo skaudėti nugarą, o mamai mentę, tada dukrytei keliukus, tada jau supūliavo akytės, po kelių dienų 39 tempa, kosulys ir t. t. , mano mamai vėl užraudo akis, vyrui skaudėjo visą burnos gveilinę, gomurį, vakar atsirado pūlinukų dukrytės burnytėje. Aš turiu burnos herpesą, bent jau man taip sakė, žodžiu, nusilpus atsiranda pūlinukų (ant lūpos viduje, ant dantenų ir pan.), paskui pūliai išbėga, lieka skylė, tada užgyja. Po gimdymo tai prasidėjo ir dažnokai būna, ir dabar bijau, kad užkrėčiau dukrytę, o šiandien išgirdau,kad vaikams labai pavojinga, gali pereiti į lytinius organus ir bus daug bėdos. Žodžiu, va kiek prirašiau, joks medikas tiek neklausys, bet esmė štai kur: labai bijau,kad mumyse sėdi kažkokia bjauri zaraza ir kad tai gali trukdyti . Ir nežinau,kur eiti, ką tirti, kai išvardinsiu viską nuo kelių iki akių, pasiųs pas psichiatrą, + vyras pasidarė kraujo tyrimą, nieko nerado.. dažniausiai rodo ūmius ir stiprius, tokio gali niekas ir neaptikti.. Imunitetą stiprinam, papildus geriam, ką dar daryti, neišmanau. Vat tokios bėdos, su tavo, aišku, nepalyginsi..


Papildyta:



Beje, dėl tyrimų..Turėjau kvailą, nerealistišką, vaikišką "idee fixe", kad gruodį mums pavyks, vyras virš 3 mėn geria visus sruoglius, bičių pienelius, papildus, macas, žoleles ir pan, aš net einu į tas pačias magneto procedūras, kaip ėjau tą mėnesį, kai pastojau (pastojau 2006 gruodį), bet suvokiu, kad kvailos tos viltys, išgyvenam šventes, po švenčių siųsiu vyrą daryt prostatos pasėlį, gal dar kartot hormonus, apie akupunktūrą galvoju..

Auksiniai zodziai, kol nesusidursi su tokia situacija tol niekada nezinosi kaip elgtumeis, cia jau kiekvieno zmogaus pasirinkimas. Pvz.mes su vyru nors ir labai noredami isivaikinti vaika siuo metu tai padaryti negaletumem. Manau, jei as zinociau, kad esu nevaisinga t.y. visiskai, o vyras atvirksciai ryzciausi ivf su donorine kiausialaste, jei leistu finansai aisku. Tai yra nuostabi galimybe moterei isnesioti, pagimdyti ir maitinti vaikeli, tai turi patirti kiekviena moteris, nes taip sukure Dievas. O juk yra moteru, kurios ir isnesioti negali, nes neturi gimdos, jos ryztasi ir iesko surogatines motinos, skaiciau apie tai viename rusiskame forume, vienai moterei per gimdima gavosi kaz kokia komplikacija per kuria jai pasalino gimda, praejus 3 metams ivyko kaz kokia nelaime (ji neparase koka) jos dukryte mire, ir mintis, kad ji niekada negales susilaukti vaiku jai nedave ramybes, taigi ji su vyru dabar iesko surogatines motinos, kuri galetu jiems isnesioti vaikeli. Aisku labai liudna istorija, bet zmoniu daug , gyvenime visko buna ir atsitinka ir kiekvienas zmogus pasirenka savo kelia.

nu neeeee, mano vyrui buvo nekrospermija, bet dabar tai norma.. Na, tikekimes, kad isgydzius paseli reikalai zymiai pajudes i prieki..


laba... Man atrodo, kad negalima stiprinti imuniteto, kai sergi... O tos tavo aprasytos zarazos i herpesa panasios, su jomis net i lygonine guldo.. Acikloviro tabletes, man atrodo, reikia gerti. Bet as ne gydytoja, tai galiu tik spelioti...

O iki svenciu vyras nenori nueiti prostatos paseli padaryti? Juk dar 2 savaites..