labas visoms mamytėms,
Ieškodama informacijos internete atradau šią jūsų temą, perskaičiau visas žinutes, ir pagalvojau, kad nesupyksite, jei prisidėsiu ir aš. Mano situacija kitokia nei jūsų, tačiau liga ta pati, o informasijos apie ją tikrai nėra labai daug. Todėl manau, kad kiekviena patirtis, kokia ji bebūtų, gali būti naudinga, jei ja pasidalijama.
Mano vyras turi įgimtą inkstų policistozę, jam 26. Liga nėra pagydoma, tačiau ji progresuoja lėtai. Pirmosios cistos buvo nustatytos 3 metukų, tada jos buvo iki 0.5 cm skersmens. Nors mama jau sirgo, jokie vaisiaus tyrimai nebuvo daromi.
Kad vyras serga šia liga sužinojau prieš puse metu, nors kartu jau 6. Nesityrė, bet aš jo tikrai nekaltinu... Tai trumpa mano istorija. Kaip jau minėjau, ji kitokia nei jūsų, bet manau, kad galėsiu su jumis pasidalinti ta po trupinėlį surinkta informacija, o be to ir pati daug naudingo sužinojau iš jūsų.
Kas liečia gydytojus, dar neradome "savo" specialisto, bet jau teko susidurti su Antakalnio poliklinikos nefrologe. Jei ji ir jums, mamytės, buvo tokia "maloni" kaip mums, tai labai užjaučiu. Diagnozė skaudi, negirdėta o gydytoja duoda suprasti, kad savo darbą atliko puikiai, diagnozę nustatė, po pusmečio apsilankyti liepė ir gyvenk tu žmogau laimingas, nesirūpink, neklausinėk vis tiek nieko čia nepakeisi...
Tai tiek. Jei atsiras mamų, žmonų, draugių su panašiom istorijom bus labai malonu pabendrauti.
O mamoms auginančioms ligoniukus tegaliu palinkėti stiprybės, didelės didelės... praeis tie juodieji gyvenimo tarpsniai, ir nušvis saulė taip ryškiai, kaip niekada dar nešvietė ir nešvies nė vienam, to nepatyrusiam žmogui.