J’ADORE PARIS

Oi kaip lauktas sis fotoreportazas aciu, kad dalinates!

Ak, tas zavusis Paryzius... Dar prasom rodyti ir pasakoti, dar...

O as gi neistverusi pasigirsiu... Naujuju Metu sutikti vaziuosime i Paryziu. Uz ka ir dekoju Arturui Nes butent sis labai laiku pasirodes reportazas dave ideja - iki tol blaskiausi ir niekaip nesugalvojau, ka butu galima nuveikti per ta trumpa tarpsventine savaite. O dabar jau beliko tik apartamentus susirasti, traukinio bilietai jau atspausdinti, ir as jau svajoju apie Paryziaus malonumus...

Įsivaizduoju, koks žavus ir nepakartojamas bus Jūsų Naujųjų metų sutikimas . O aš tarsi Jūsų kelionės krikštatėvis ? Tarp kitko - į Paryžių važiuosite su traukiniu?

Na o aš sėdžiu antros dienos aprašyme. Kaip supratote, reportažas gimsta tik mano miego sąskaita . Bet čia mano problemos...
O tiesą sakant - kažkaip seniai bebuvo naujienų Jūsų reportaže. Kiek dar lauksime pažadėtų pingvinų ?

Tikrai taip - 100% esate sios naujametines keliones krikstatevis! O i Paryziu mums labai patogu vykti greituoju tarptautiniu traukiniu (Thalys) - 3 valandos kelio, praktiskai iseina greiciau negu lektuvu. Vienakart bandem skrist, dar tais laikais, kai Thalys 4 valandas vaziuodavo, tai kelione lektuvu vis tiek gavosi gerokai ilgesne, labiausiai del tu visu oro uosto formalumu...

Pingvinu, tikiuosi, bus si savaitgali Visai apleido mane ikvepimas, bet labai tikiuosi, kad jis sugris, kai atsiras daugiau laiko ir galva po savaites darbu prasvieses, nes noretusi jau pagaliau pabaigti ta uzsitesusi savo reportaza...

O jus gal neaukokit visgi miego del reportazo, mes busim kantrus, palauksim savaitgalio

o kaip smagu - dar viena tema favorituose
ačiū

O, kaip gerai- nuotykis tęsiasi.
Kai skaičiau apie bilietus, tai atrodo, taip ir norėjosi jus pastumt eit tolyn, - na ko laukiat prie to automato, juk ir kioskeliai yra su bilietais

O tarp kitko, mums kaip tik pasirodė, kad Paryžiuje žmonės per gatvę eina labai drausmingai, bet laikui bėgant, gal viskas keičiasi

Turistai drausmingi, paryzieciai - ne. Is to ir galima atpazinti Sako, save gerbiantis paryzietis niekad nelauks zalios sviesos, tiesiog apsiziures, ar spes pereiti gatve, ir pirmyn! O vairuotojai pristabdo tik tiek, kad spetum pereiti gatve jiems pries pat nosi. Todel didziausia klaida, kuria gali padaryti turistas Paryziuje - pradeti eiti per gatve (jei pvz sviesoforo nera) ir vidury sustoti, issigandus visu greiciu atlekiancios masinos. Mane pirmo vizito Paryziuje metu vyras uz rankos per gatve tempdavo, sakydamas "tik nesustok vidury, del dievo meiles, nes busim iskart suvezinti"

Aha,mum pavasarį panašiai buvo-ėjom per gatvę išmaukę vynelio šiek tiek,gatvė didelė,visos jos nesimatė,o kai nuėjom iki vidurio-pamatėm link savęs lekiančių mašinų gūsį-baisiausiai išsigandau,bet vyras čiupo už rankovės ir perbėgom(tikrai ,jei būčiau viena,būčiau movus atgal) .O šiiap tai užkrečiantis tas ėjimas per raudoną

Antra diena, penktadienis

Subjektyvus pastebėjimas: Visi žinome, kad restoranai ir kavinės yra neatskiriama Paryžiaus gyvenimo būdo dalis. Bet kad tokiu laipsniu – netikėjau, kol pats nepamačiau. Restoranai ir kavinės pilni praktiškai nuo ryto iki vakaro. Vynas, alus, užkandžiai. Labai daug sėdi ir lauke, o paryžiečiai lauko kavinėse labai mėgsta sėdėti prie vienos stalo pusės, atsigręžę į gatvę, stebėdami pro šalį einančius žmones.

Rytas. Jis išaušta giedras – lietaus nė žymės. Paryžius pagaliau mus priėmė .

Visų pirma, aišku, į bandelių kepyklėlę - parduotuvėlę. Namo keliauja bagetė ir kruasantai. Pusryčiai paryžietiški: bagetė su sviestu ir mėsyte (dabar nežinau – ar tai labiau paryžietiška, ar lietuviška? ), kruasantai su kava ar arbata. Tai taps tradicija: visi pusryčiai Paryžiuje bus tokie.

Pirmasis šios dienos tikslas – Chaillot rūmai su vaizdu į Eifelį. Šokam į metro:



Iš metro išlipam Trocadero stotelėje. Prieš mus – Palais de Chaillot:



Šie rūmai pastatyti 1937 m. Rūmuose įsikūrę keli muziejai, nacionalinis teatras. Prieš rūmus – Trokadero sodai su didžiuliu tvenkiniu ir fontanais. Deja, fontanai neveikė. Rūmų vaizdas iš sodų pusės:



Ir pagaliau gražuolis Eifelio bokštas – prieš mus . Deja, diena be debesėlių danguje turi savų trūkumų: saulė tiesiai už bokšto, tad nuotraukos gaunasi tokios:









Pereinam tiltą per Seną. Vaizdas į ją:



Netrukus atsiduriam po bokštu. Jo ažūrinės konstrukcijos:



Žinoma, pamatome eilę į bokštą:



Papildyta:
Kadangi dar ankstus rytas, eilė palyginus nedidelė (po poros valandų nusileidus nuo Eifelio, eilė buvo bent dvigubai didesnė). Maždaug po pusvalandžio mes jau vingiuojam specialiu labirintu link kasos. Perkam bilietus iki pat viršaus: sumokam suaugusiems po 13.40 EUR, vaikams – po 11.80 EUR, iš viso – 50.40 EUR. Apsauga patikrina rankines, kuprines – nors ir nemačiau, bet skaičiau, kad gėrimų stikliniuose buteliuose neštis negalima (tarp kitko, kuprines tik peržiūrėdavo ir toliau leisdavo eiti ir Luvre, ir kopiant į Notre Dame viršų. Čia prisiminiau vasarą, kai Venecijoje neįleido į šv. Morkaus baziliką tik dėl kuprinės ).

Į antrą aukštą kelia dviejų aukštų liftas, kurio mechanizmas veikia dar nuo 1899 m.. Prie lifto kabinos prikabinta pareigūnas – lėlė. Deja, jo nenufotografavome. Taigi, pirmasis sustojimas antrame aukšte, 115 m aukštyje. Baltasis Paryžius visu savo grožiu:







Tolumoje - baltoji Monmartro Sacre-Coeur bazilika:



O čia vaizdas į Trokadero aikštę. Tolumoje – šiuolaikinis dangoraižių rajonas La Defense:



Vaizdas į Senos upę. Jei įžiūrėsite, salos gale stovi Laisvės statula, žiūrinti tiesiai į savo seserį Niujorke:



O dabar laikas į patį bokšto viršų. Žvilgtelime aukštyn. Kažkaip nejauku: nesam aukščio mėgėjai. Bet liftas į viršų pakelia pakankamai greitai ir kažkodėl nesukeldamas baimės jausmo (tarp kitko, eilių antram aukšte nebuvo). Tad žvilgsnis į Paryžių iš 276 m aukščio :





O čia – Marso laukai. Tolumoje Montparnaso bokštas:



Sutinkam ir patį Eifelį, draugiškai besišnekučiuojantį su Edisonu (žinoma, vaškinius ir už stiklo):

Užtrunkam pakankamai ilgai: taip norisi įsiamžinti Paryžiaus fone, o ir vaizdai giedrą dieną nuostabūs . Bet laikas leistis žemyn. Eilių žemyn taip pat praktiškai nėra, o apačioje eilė stipriai išvingiavusi po visą aikštę. Žinoma, jei žinote kada tiksliai atvyksite prie bokšto, galite užsisakyti bilietus internetu. Jiems yra atskiras įėjimas, prie kurio eilės nėra, tik reikia atvykti tiksliai ant bilieto nurodytu laiku.

Ir dar – Paryžiaus temoje buvo diskutuojama, ar verta kilti į Eifelį? Mano absoliučiai subjektyvia nuomone, būti Paryžiuje ir nepakilti į bokštą tai tas pats, kas nueiti į teatrą, bet dėl eilės prie durų eiti ne į spektaklį, o į teatro barą .

Pereinam Marso laukus, vis atsigręždami į Eifelio bokštą. Aplink daug prekiautojų – arabų, juodukų. Jie siūlo pirkti įvairiausius suvenyrus – eifeliukus. Mes buvom nusprendę parsivežti vieną bokštelį mūsų kelioninių suvenyrų kolekcijos papildymui, taip pat pakabukų raktams lauktuvių. Paryžiaus temoje skaičiau patarimus, kad reikia su šiais prekeiviais reikia derėtis iki pergalės. Jie siūlo raktų pakabuką po eurą, jei nesusigundai – jau tris už eurą, ir galiausiai – penkis už eurą (tarp kitko, kai po dviejų dienų nuvažiavom prie naktinio Eifelio, už eurą davė jau šešis pakabukus). Tada jau perkame. Žmona už du eurus nusiperka nemažą bokštelį (pradinė kaina – penki eurai, na, čia mano žmona moka taip derėtis ).

Išeinam prie Karo akademijos, kuri stovi Marso laukų gale. Tarp kitko, Marso laukai buvo sumanyti kaip kadetų rikiuotės aikštė:



Kitas tikslas – Invalidų rūmai. Jie pastatyti karaliaus Liudviko XIV dar 1670 m. ir buvo skirti iš karo grįžusiems neįgaliems ir sužeistiems kareiviams. Čia – viso ansamblio maketas:



Čia ir dabar gyvena karo veteranai. Taip pat čia įsikūrę įvairios karo kontoros ir karo muziejus , kuriame yra didžiausia pasaulyje karinės atributikos kolekcija. Pagrindinis Invalidų rūmų fasadas:







O čia vėl vaizdas į Eifelį – jis Paryžiuje matosi beveik visur :



Toliau einame į rūmų kiemą. Tolumoje – Dome bažnyčios paauksuotas kupolas:



Kieme repetuoja kareiviai: lapkričio 11 Prancūzijoje valstybinė šventė – Karo aukų atminimo diena:



Viename fasado kampe simpatiška dviejų arklių skulptūra:



O čia arkoje stovi pats Napoleonas:



Papildyta:
Išeiname prie Dome bažnyčios:





Norint patekti į vidų, tenka pirkti bilietus : du po 8.50 EUR. Visiems ES piliečiams iki 26 metų įėjimas nemokamas, tad vaikams bilietų pirkti nereikia. Bet vis tiek nepamirškite paprašyti, kad ir jiems atspausdintų nemokamus bilietus – be jų niekur neįleis. Bažnyčia graži. Ji buvo pastatyta Karaliui Saulei ir karališkiems kapams. Altorius, primenantis pagrindinį šv. Petro bazilikos Romoje altorių:





Bažnyčios kupolas ir kolonos:





Ir, žinoma, pagrindinė įžymybė – didžiojo imperatoriaus Napoleono kapas. Praėjus 20 metų po jo mirties šv. Elenos saloje, palaikai buvo pargabenti į Paryžių ir patalpinti į milžinišką raudono porfyro (vulkaninė uoliena) karstą:





Imperatoriaus karstą saugo berods 12 angelų:



Kadangi bilietai jau nupirkti, o su jais galima aplankyti ir Karo muziejų, su sūnumi nusprendžiam apžiūrėti muziejaus ekspoziciją. Merginos tam nepasirašo , jas paliekame rūmų kieme:



Papildyta:
Muziejaus apžiūra prasideda:



Nusprendžiam apsiriboti tik abiejų pasaulinių karų ekspozicija (dabar galvoju – gal geriau laiką reikėjo skirti Napoleono epochai? ). Keletas nuotraukų iš muziejaus:









O čia – nuotraukos nuotrauka: Hitleris Trokadero aikštėje Eifelio fone:



Ir, žinoma, mažasis didysis imperatorius Napoleonas:

Oras lauke tiesiog puikus , tad neskubėdami traukiam link Senos, link gražiausio Paryžiaus tilto – Pont Alexandre III. Taip jis pavadintas Rusijos caro Aleksandro III garbei:















Kitoje upės pusėje stovi dveji rūmai, pastatyti 1900 m. Pasaulinei parodai. Kairėje pusėje – Grand Palais (dabar čia rengiamos įvairios parodos):



Dešinėje pusėje – Petit Palais, kuriuose įsikūręs miesto dailės muziejus:



Viename iš skverelių stovi paminklas Vinstonui Čerčiliui:



Papildyta:
Toliau už rūmų pasukam į dešinę ir netrukus atsiduriam Konkordijos aikštėje. Ji žymi tuo, kad prancūzų revoliucijos laikais čia stovėjo pono Giljotino sukonstruota „humaniška“ mašina, skirta nukirsti galvas . Čia šis išradimas buvo išbandytas ant Liudviko XVI, Marijos Antuanetės ir daugiau nei 1000 kitų pasmerktųjų. Dabar čia stovi fontanas:



3300 metų senumo Luxor šventyklos obeliskas, kurį padovanojo Egiptas:



Ši aikštė yra ir žymiosios Paryžiaus gatvės – Eliziejaus laukų – pradžia. Žvilgsnis į rudeniškomis spalvomis pasipuošusią gatvę ir Triumfo arką:



Toliau neskubėdami žingsniuojam link Luvro per Tiuirli sodus, taip pat rudenėjančius, dėl to tik dar žavingesnius. Pilna žmonių, niekur neskubančių, vaikštinėjančių, besimėgaujančių rudenine šiluma (temperatūra buvo apie 18 laipsnių) :







Tolumoje - Karuselės arka:



Prieiname tvenkinį, apie kurį sėdi daug paryžiečių, o gal ir turistų. Suradę laisvų kėdžių, mes irgi leidžiam sau pailsėti, pamedituoti, pasijusti tikrais paryžiečiais...



Papildyta:
Toliau – nuogų figūrų skulptūrų, kurias sukūrė Aristide Maillol, parkas:





Ant vienos skulptūros nutupia pailsėti balandis:



Ir pagaliau –Luvro kiemas:





Pasivaikštom po karaliaus rūmų kiemą. Į vidų neinam, nes kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį muziejai Paryžiuje (o gal ir visoj Prancūzijoje?) nemokami, o šiandien – tik penktadienis.

Paliekam Luvro kiemą. Tik išėjus aikštėje priešais Palais-Royal filmuojamas kinas apie riedutininkus:





Įdomu, ar pamatysime kokiame filme čia filmuotą sceną?

Vakarėja. Skrandžiai ima urgzti. Nusprendžiam, kad laikas pavalgyti . Bet dėl blogai atliktų namų darbų kavines galima rinktis tik vizualiai, tuo tarpu tikrai žinau, kad Paryžiaus temoje buvo sudėtos nuorodos į internetinius puslapius apie tūkstančius kavinių, iš kurių tikrai būtume ką nors išsirinkę. Kainos kandžiojasi: karštas patiekalas 15-25 EUR, o mes keturiese… Per brangu. Ir dabar turbūt užsitrauksiu visų Paryžiaus fanų pasmerkimą, nuvilsiu gurmaniškų kelionių specialistę Aruną: kadangi bute stovi mikrobangų krosnelė, nusprendžiam nusipirkti picų (ir tai Paryžiuje! ) pusfabrikačius ir grįžus namo( buto centre privalumas) pasišildyti ir papietauti. Panašiai pietavome ir kitas dienas. Tik sekmadienį leidom sau suvalgyti po kepsnį su prancūziškom bulvytėm ir puse pomidoro skiltelės. Patiekalas irgi turbūt buvo ne paryžietiškas . Tad gurmaniškos Paryžiaus pusės tikrai nepajutom . Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – bus labai gera proga grįžti čia dar kartą .

Sutemsta. Šio vakaro planuose – Lotynų kvartalas. Su metro atvažiuojame iki Odeono sustojimo. Apsidairom. Dieną atrodytų ko gero įdomiau... Dabar nusprendžiam nueiti iki Sorbonos universiteto ir Panteono. Ir čia supratau savo kitą klaidą : pasivaikščiojimai sutemus visai kitokie, nei dieną. Turi tiksliai žinoti kur eisi, kur suksi. Reikėjo namie ant žemėlapio tiksliai nusibrėžti maršrutą. Vėl nepadaryti namų darbai...

Išeiname prie Liuksemburgo sodų. Rue de Vaugirard gatve einam tolyn pagal sodus link Sorbonos. Praeiname Senato rūmus, aplink daug bėgiojančių paryžiečių. Einam vis tolyn. Pagal žemėlapį jau seniai turėjome būti prie universiteto. Ir tada suprantu: pirmą kartą per visas keliones pasukau ne į tą pusę, žiūrėdamas į apverstą žemėlapį . Šeimyna iki šiol dėl to traukia mane per dantį. Tenka grįžti atgal apie du kilometrus, ir tai – po ilgų vaikštynių dieną ... Belieka pažadėti šeimynai, kad atgal važiuosime su metro, nors iš pradžių žadėjome grįžti pėsčiom.

Pagaliau prieiname Sorbonos universiteto pagrindinį pastatą. Jo fasadas:



Deja, prieš pastatą stovi kažkokia palapinė – kioskelis, gadinantis visos aikštės vaizdą (jo dalis šiek tiek matosi nuotraukoje).

Toliau sukam link Panteono. Jis pastatytas pagal Romos Panteono pavyzdį. Čia palaidota daug žymių žmonių, tarp jų Volteras, Viktoras Hugo. Vėlus vakaras, tad į vidų, žinoma, nepatenkame. Apeiname Panteoną:





Šalia – St-Etienne-du Mont bažnyčia, kurioje saugomos Paryžiaus globėjos – šv. Genovaitės relikvijos:



Dar pasivaikštom po Lotynų kvartalą. Net vakare jaučiasi savotiška jo dvasia: kavinės pilnos linksmų, atsipalaidavusių jaunuolių, tikriausiai studentų. Su nostalgija prisimename savo studijų laikus...

Bet jau laikas namo. Vėl su metro grįžtame į savo laikiną būstą. Prieš pat uždarant prekybos centrą dar spėju nusipirkti raudono vyno butelį, kurį vakare su žmona ištuštinam. Vynas atpalaiduoja, tolyn nusinešdamas dienos nuovargį ir kojų bei nugaros skausmą ... Laikas miegoti. Ryt mūsų laukia Monmartras.