J’ADORE PARIS

ech...

Labai romantiškas pasivaikščiojimas.

Keliavote labai gražiu metu laiku.

Kaip grazu... Smagu, kad oras pasitaise ir galejot romantiskai pasivaikscioti po saules nutvieksta Paryziaus rudeni...

Labai gražus, romantiškas pasakojimas Jus puikus rašytojas Regis su kaupu išpildėt savo seną svajonę Oras nuostabus, foto puikios

Su didžiausiu malonumu perskaičiau dalį pasakojimo Įdomu,informatyvu ir ryškios nuotraukos.Ir tokios pažįstamos situacijos,kai nueini ne į tą pusę,arba ieškai kur pavalgyt 6 žmonėm..Manau kad pravers šita informacija daugeliui,o tikiuosi ir pati patekt į tą gražų miestą Laukiu tęsinioĄ

Laukiam tęsinio! Nors dar vakar buvau Paryžiuje su pasimėgavimu skaitau temą ir vis dar jaučiu tą kvapą, kuris sklando visame mieste .

Visų pirma dėkoju visiems, skaitantiems mano reportažą, ypač tiems, kurie rašo tokius gražius žodžius (atleiskite, kad dėl laiko ir vietos stokos nedėkoju kiekvienam asmeniškai). Tai įkvepia ir padeda nelengvame reportažo kūrėjo darbe . Tad tęsiam kelionę po Paryžių.



Trečia diena, šeštadienis

Subjektyvus pastebėjimas. Paryžius nustebino benamių gausa. Jau pirmąjį vakarą tarpuvartėse, ant ventiliacinių grotelių, pro kurias eina šiltas oras iš metro, matėme daug „apsigyvenusių“ žmonių. Ir kitomis dienomis bei kitose Paryžiaus vietose matėme jų nemažai. Net mūsų gatvės gale, prie įėjimo į metro, stovi „butas“ po atviru dangumi: sofa su kilimėliu prie jo, daiktai, aprišti virvute:



Šalia skverelyje pastatytos palapinės, ant medžių džiūsta drabužiai, ant spintelės sustatyti gėrimai:



O čia toks „miegamasis“:



Gal būt šis mano subjektyvus pastebėjimas kai kam nepatiks, bet juk tai irgi - Paryžius.

Naktį nulyja lietus, bet rytas išaušta vėl saulėtas ir šiltas . Tradiciniai prancūziški pusryčiai, po to į metro, vienas persėdimas ir mes jau išlipam Anvers sustojime – Monmartre. Nors dar ankstyvas rytas, žmonių jau nemažai:





Amelijos iš Monmartro karuselė:



Ir pagaliau gražuolė baltoji Sacre-Coeur (Švč. Jėzaus Širdies bazilika) prieš mus :









Papildyta:
Taupydami pinigus, nevažiuojam į viršų funikulieriumi (jam galima panaudoti tuos pačius metro ticket t+ bilietus). Užlipame laiptais. Vėl prieš mus – baltasis Paryžius:





Šiek tiek nuotaiką gadina daug „prekybininkų“ arabų ir juodukų, kurie prekes išsidėstę tiesiog prieš baziliką ant patiesalų:



Be to, nemažai jų slampinėja aplink, demonstruodami kažkokias virveles. Jie kažkokie įkyresni, nei prie Eifelio (bent man taip pasirodo). Bet vis tiek jie nesugadina tos nuotaikos – kažko didingo ir gražaus laukimo.

Žinoma, padarome daug nuotraukų ant laiptų. Pagaliau peržengiame bazilikos, pastatytos 1923 m. 58 tūkst. prancūzų, žuvusių per Prancūzijos – Prūsijos karą, atminimui, slenkstį. Toliau – be komentarų:











Pasėdime viduje. Tylu. Tikrai ši bazilika turi kažkokią gerą aurą.

Toliau einame pasivaikščioti po Monmartrą. Žinoma, vėl vaizdas į Eifelį:

Gatvėje stovi traukinukas, vežantis iš Monmartro iki kažkurios gatvės. Iš jo sklinda Editos Piaf daina: padam-padam-padam. Pajuntam, kad tikrai esam Paryžiuje ...

Monmartro kavinės:



Kavinės “lankytojas” :



Išradingai panaudoti moliūgai:



Įdomi iškaba:



Fotoaparatas užfiksuoja besimėgaujančią kava porelę – šiek tiek pagyvenusią, bet vis tiek truputį romantišką: vis labiau žilstantį šios temos autorių ir jo nuostabią žmoną:



(Taip taip, tai šiek tiek netikėta ne tik Jums, bet ir man, bet juk taisyklės tam ir reikalingos, kad jas laužytum ).

Toliau einam į Tertre aikštę – dailininkų Meką. Daugybė dailininkų, paveikslų, kai kurie paveikslai tapomi čia pat:





Čia taip pat daug dailininkų, besisiūlančių greitai nupiešti portretą. Vienas toks pristoja prie mano žmonos. Po kažkelinto mano „non“, jis kreipiasi į mane, dabar jau nežinau, lenkiškai ar rusiškai: „Pan direktor, tolko dve minuty“. Matyt, jau esam paženklinti homo sovieticus ženklu (čia panašiai, kaip su vokiečių turistais Klaipėdoje: net minioje juos gali pažinti). Vis tiek nepasirašau portretui. Šiandien galvoju : gal be reikalo, būtų buvęs nepakartojamas suvenyras iš Paryžiaus. Bet nėr čia ko gailėtis pernykščio sniego – šiųmetinis jau ant nosies. Tad keliaujam toliau, neskubėdami, gerdami į save nepakartojąmą Monmartro dvasią. Net nepastebim, kaip besivaikščiojant praeina pora valandų. Prieiname vieną iš dviejų likusių vėjo malūnų:



Toliau leidžiamės žemyn:



Papildyta:
Aplink daug parduotuvių. Įamžinome vieną jūros gėrybių prekystalį:





Išeinam į Blanche bulvarą. Jis įžymus savo kabaretais, sekso reikmenų parduotuvėmis:



Erotikos muziejus:



Ir, žinoma, žymusis Mulen Ružas (tiesą sakant, aš tikėjausi, kad pastatas bus įspūdingesnis):



Kitas mūsų tikslas – Triumfo arka. Link jos einame pėsčiomis Des Batignolles ir De Courcelles bulvarais. Praeiname vietinį turgų, pasižiūrim, kaip vienai elegantiškai paryžietei pardavėjas sukrauna nupirktus produktus į jos automobilio bagažinę. Einame toliau. Pasąmonė užfiksuoja kažką lietuviško, pasirodo, ant vieno iš namų kabo lietuviška Trispalvė:



Tai – Lietuvos respublikos ambasada. Toliau, tiesą sakant, nieko įdomaus – paprasta gatvė, ir tiek. Gal todėl greitai įgrįsta tas monotoniškas ėjimas. Atrodo, kad nuo Mulen Ružo iki arkos kokie 6 kilometrai (šiandien pažiūrėjau GoogleMaps – tik 3.3 km). Tai – dar viena planavimo klaida : reikėjo nuo mūsų buto pėsčiomis eiti iki Monmartro (tik 2 km), o iki arkos važiuoti su metro.

Papildyta:
Bet pagaliau Triumfo arka – prieš mus:



Triumfo arka mena Napoleono palaikų grįžimą į Paryžių, daugybę paradų. Iki jos tenka eiti požeminėmis perėjomis. Keletas arkos vaizdų:









Nusprendžiam į arkos viršų nelipti: nemaža eilė, be to, reikia pirkti bilietus . Tad tik žvilgtelim į Didžiąją arką La Defense rajone:



Išeinam į Eliziejaus laukus. Žvilgtelim į keletą prabangių parduotuvių. Bet mes galim sau leisti tik pažioplinėti, o ką nors pirkti – deja . Tad nusprendžiam su metro nuvažiuoti į Les Halles forumą – didžiulį prekybos centrą netoli mūsų namų. Išlipam Chatelet sustojime (kadangi jame kertasi daug metro ir RER linijų, tai didžiulė stotis, perėjimai ilgi ir pakankamai klaidūs – atsiminkite tai, jei teks būti šioje stotyje). Į viršų išeinam prie kažkokios kolonos su statula (niekur neradau jos aprašo):



Toliau susirandam įėjimą į Les Halles. Bet jau pats įėjimas nuteikia ne kaip (šlapimo kvapas negalėjo kitaip nuteikti ). Pats prekybos centras pilnas žmonių – vis tik šeštadienis. Šalia sucypia išėjimo iš parduotuvės vartelių signalizacija, atsigręžiam – o ten tos pačios dvi lietuvės merginos, kurioms pirmą dieną padėjome nusipirkti metro bilietus. Nepagalvokite nieko blogo – tiesiog pardavėjas neišmagnetino kažkokios prekės apsaugos.

Prekybos centre visiškai nepatinka, viskas primena mūsų akropolius, tik mastas didesnis, daugiau ir žmonių. Susirandam artimiausią išėjimą ( o tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio ). Temsta. Grįžtam namo, papietaujam.

Papildyta:
Šio vakaro planuose – mudviejų su žmona išvyka į naktinį Paryžių , ir ne bet kur, o atgal prie Mulen Ružo. Vaikai lieka namie, o mes išlipam iš metro Pigalio aikštėje. Prie Mulen Ružo – didžiulė eilė:





Į vidų neiname – bilietai kainuoja apie 180 eurų vienam, tai mums per brangu . Be to atrodo, kad bilietus reikia įsigyti iš anksto.

Gatvėje, kaip supratau, vieni turistai. Gal kiek įdomesnis gyvenimas prasideda vėliau (mes buvom apie 8 valandą vakaro). Neskubėdami pasivaikštom po bulvarą:







Užeinam į keletą parduotuvių. Įspūdis, kad čia tų prekių asortimentas platesnis, nei analogiškose Lietuvos parduotuvėse. Krenta į akis tikrai didžiulis rafinuoto apatinio trikotažo pasirinkimas – jam skirtos didžiulės parduotuvių salės – tikrai yra į ką paganyti akis . Daugiau nieko įdomaus.

Grįžtam atgal. Pasivaikštom po jau sava tapusia Montorgueil gatvę. Iš sūrio parduotuvės nusiperkam keturių sūrių rinkinį. Tiesą sakant, šią parduotuvę dėl labai specifinio kvapo dukra aplenkdavo, eidama kita gatvės puse . Užsukam į prekybos centrą vyno. Gal prancūziško vyno gerbėjai ir pasmerks, bet perkame vyną už 3 eurus . Bet jis tikrai buvo skanus. Po kelionės keletą kartų pirkau prancūziško vyno pas mus, žymiai brangesnio, bet jis nebuvo toks skanus, kaip tas, už 3 eurus. Ir nežinau, dėl ko taip: ar dėl to, kad vyną ragavome ne Paryžiuje, ar dėl to, kad į Lietuvą atkeliauja ne koks vynas ?

Tad, kaip supratote, vakarienei – sūris su raudonu vynu. Nesam sūrių žinovai. Kaip sakiau, nusipirkom keturių rūšių sūrį: vienas kietas (panašus į Džiugo sūrį), kitas pelėsinis, likę du – minkšti, Brie tipo. Pirmą kartą gyvenime pajutau malonumą, ragaujant sūrį su vynu: neužgeriant vyno, kai kuris sūris visiškai neskanus, o su vynu – tiesiog nuostabus . Tiesą sakant, vieno sūrio niekaip neįveikiame: nepykite už mano žemaitišką tiesumą – juk sakiau, kad nesam gurmanai, bet to sūrio kvapas primena neplautų kojinių kvapą , o ir skonis panašus . Bet kitos trys rūšys – liuks .

Tradicinė vakarienė baigta, laikas miegoti. Ryt – muziejų diena.

Gera prisiminti vietas, kuriomis dar rugseji vaiksciojome ir mes Tikra tiesa, kad vynas daug skanesnis ir taip pat neisivazduoju del ko. Mes Anglijoje gyvenam ir cia net zymiai brangesnis neprilygsta tam, kuri gerem Paryziuje o pirkom ir mes is supermarketo uz 3-4 EUR. Pirkom viena karta ir uz 2 EUR pabandyti, bet tas nepatiko, tai gal maziau 3 ir nebeverta moketi Apskritai visas maistas Prancuzijoje nuostabus, tie patys suriai ir kt. neprilygsta eksportuojamiem i kitas salis. Skanesniu vaisiu nebuvau valgius.

Fotoreportažas nuostabus, bet labiausiai patiko... ta sulaužyat taisyklė. BRAVO Nuostabi pora

Iš tiesų, labai malonu susipažinti Toliau jau visai kitaip skaitosi, kai gali įsivaizduoti žmones, kurie tuos įspūdžius perteikia.

už drąsą

[quote=Arturas15,2011 11 28, 00:21]


Nusprendžiam į arkos viršų nelipti: nemaža eilė, be to, reikia pirkti bilietus . Tad tik žvilgtelim į Didžiąją arką La Defense rajone:




Pažiūrėjus į šią nuotrauką, prisiminiau savo studentiškus laikus, kai mes, keturios žavios lietuviškos studentės Paryžiuj irgi nusprendėm pataupyti ir taip negausias savo santaupas. Stovint prie Triumfo arkos La Defense naujoji arka atrodė taip arti, tokia greitai pasiekiama.... Tad nusprendėm pasiekti ją pėsčiomis O varge, žygiavom gal tris valandas O pasiekę jau praktiškai nebeturėjom laiko normaliai apžiūrėti. Tada jau sėdom į metro, kad dar spėtumėm į Luvrą garsiosios Mona Lizos pamatyt....
Po daugelio metų patekau į Paryžių antrą kartą, tada ir "atsigriebiau" už kažkada praleistą progą Mielai sugrįžčiau į šį miestą ir trečią, ketvirtą ......ir n-tąjį kartą