J’ADORE PARIS

Ketvirta diena, sekmadienis

Subjektyvus pastebėjimas. Paryžiuje pirmą kartą pamačiau moteris su aukštakulniais važiuojančiais dviračiais. Gal būt ir kitur moterys taip važinėja, bet čia jų mačiau tikrai nemažai. Tik klausimas: kaip jos įsigudrina nenusilaužti kablukų?

Išaušta sekmadienio rytas. Tai – pirmasis mėnesio sekmadienis, todėl dauguma lankytinų vietų – nemokamos: Luvras, Saint-Chapelle, užlipimas į Notre-Dame, Pompidou centras. Tad šios dienos planas aiškus. Aprašyme dominuos pirmoji žodžio fotoreportažas dalis (foto – jų tikrai nepagailėsiu), na, o komentuoti žmonijos sukurtus šedevrus – misija neįmanoma , todėl bus tik trumpi pastebėjimai. Bendrą įspūdį galiu nusakyti vienu žodžiu – vau!

Po tradicinių pusryčių žygiuojam link Luvro. Kadangi jis atidaromas 9 valandą, į Luvrą pasistengiam ateiti penkiolika minučių anksčiau. Eilė jau susidariusi, bet palyginti su ta, kurią pamatėme išeidami iš Luvro po keturių valandų, ji buvo kelis kart trumpesnė. Sūnų pastatom į eilę:



Patys pasižvalgom po Luvro kiemą:













Devintą valandą eilė pajuda. Maždaug po 20 minučių per pagrindinę piramidę patenkam į vieną įspūdingiausių pasaulio muziejų:



Kelionė po Luvrą prasideda. Įdėsiu nemažai nuotraukų – pakeliaukime kartu.

Visų pirma aplankom Europos skulptūros salę:





Papildyta:
Įžymieji Marly žirgai:





Medžioklės deivė – Diana:



Skulptūra Mirtis:



Senovės Egipto salė:







Prieiname ir nuostabiąją Milo Venerą (sukurta apie 200 m. iki Kristaus):



Na, gal tik jos profilis šiek tiek ne mano skonio :



Kažkas bando piešti šią nuostabią skulptūrą:



Papildyta:




Įspūdingos lubos, kažkuo primenančios įspūdingas Vatikano muziejaus lubas:





Toliau – labai įspūdinga sparnuotoji Samotrakės Nikė:





Pasiekiame italų tapybos ekspoziciją, išsidėsčiusią per keletą salių:









Papildyta:
Na, žinoma, įžymioji Mona Liza, Prie jos prieiti neleidžia barjerai ir apsauga. Gal todėl ji labai didelio įspūdžio nepalieka (o, jei būtų galima patyrinėti šį paveikslą iš arčiau ):





Žvilgsnis į rekonstruojamą vidinį kiemą, po kurį kažkada vaikščiojo karaliai, karalienės, gal ir muškietininkai :



Dar keletas nuostabių paveikslų:













Prisimenam vasarą aplankytą Veneciją:



Papildyta:
Dar vienas žymesnis paveikslas - Laisvė, vedanti liaudį į barikadas:



Žvilgtelim pro langą – tai tik nedidelė eilės dalis :



Karališkasis porcelianas:



Tokios karaliaus ir jo sūnaus karūnos:





Dar pasivaikštom po muziejaus sales. Bet praėjo jau keturios valandos, dėmesys silpsta, žmonių daugėja (ne mes vieni tokie protingi pasinaudoti proga – nemokamai vaikščioti po toookį muziejų):



Nusprendžiam, kad šiai dienai įspūdžių iš Luvro užteks (gal per daug nesmerksite už tai – kelionės laikas vis dėlto ribotas). Išeinam pro salę, kurioje – apversta piramidė – turbūt dar atsimenam ją iš „Da Vinčio kodo“:





Tarp kitko, pro ten pat galima patekti į Luvrą, bet čia irgi didžiulė eilė, be to stovėti reikia pakankamai šiltoje patalpoje, tad nežinau, ar šis Karuselės įėjimas geresnis už pagrindinį.

Toliau mūsų planuose – gražiausia visame Paryžiuje Saint-Chapelle - Šventoji koplyčia. Ji buvo pastatyta 1248 m. Pirminė paskirtis – šventų relikvijų (Erškėčių vainikas nuo Kristaus galvos, šv. Kryžiaus fragmentai, vinys ir kraujas nuo Kryžiaus) saugojimui. Šiuo metu relikvijos saugomos Notre – Dame. Koplyčią rasite Sitės saloje, netoli nuo Notre-Dame, Justicijos rūmų kieme. Čia šių rūmų vartai:



Tik nepraeikite įėjimo, nes nuo gatvės matosi tik koplyčios smailė, o įėjimą žymi rodyklė:



Koplyčios fasadas:





Visų pirma patenkama į žemutinę koplyčią. Jos įspūdingų spalvų skliautuotos lubos:





Papildyta:
Toliau labai siaurais ir įvijais laiptais patenkama į Aukštutinę koplyčią – į stulbinantį penkiolikos vitražinių langų kuriamą spindesį. Langus skiriančios plonos kolonos kyla į 15 metrų aukštį, į žvaigždėmis nusėtą skliautą. Vitražai ne šiaip spalvoti stikliukai, o juose vaizduojamos Biblijos scenos nuo Pradžios knygos iki Nukryžiavimo. Labai įspūdinga, deja, nuotraukos neperteikia viso koplyčios žavesio . Bet pasimėgaukite bent tuo, kas išėjo, žinoma , be komentarų:

Gražu

Taip, gražu, bet nuotraukos perteikia tik kokia 10 procentų tikro žavesio (na, nebent nuotraukas daro profesionalus fotografas su profesionalia aparatūra, tada gal kokia 50 % - pažiūrėkite jolitos.martynos vyro fotoreportažą apie Tenerifę - suprasite, apie ką aš čia kalbu).

Bet grįžkime į Paryžių:


Kitas mūsų tikslas – už kelių šimtų metrų stovinti, Viktoro Hugo aprašytoji Notre-Dame – Paryžiaus Dievo Motinos katedra:







Eilė juda greitai, tad netrukus atsiduriame prie vieno iš trijų katedros portalų – įėjimų, iškaltų iš akmens:





Katedros viduje – prietema. Pirmas įspūdis – labai didelė patalpa, bet nelabai puošni:



Bet šiek tiek akims apsipratus su prietema, atsiveria visas katedros grožis :









Papildyta:




Tolimajame plane – atrodo, didžiausi Prancūzijos vargonai:



Įžymieji vitražai – rožės:





O čia – pagrindinis altorius su Nicolas Coustou sukurta „Pieta“:





Katedroje, paaukoję porą eurų, uždegam žvakę. Pamedituojam prie jos:



Paskutinis žvilgsnis į didingosios katedros vidų:



Papildyta:
Išeiname į lauką:



Sūnus nusprendžia, kad būtinai turime užlipti į katedros viršų, tuo labiau, kad tai tą dieną galima padaryti nemokamai. Bet tam reikės įveikti 400 laiptelių. Mano dukra turi kažkokią fobiją tokiems įvijai kylantiems laipteliams, žmoną išgąsdina skaičius 400, tad jos nusprendžia nekilti . Sūnus užima vietą pakankamai didelėje eilėje (nuotraukos apačioje matosi jos dalis):



Eilė juda pakankamai lėtai. Įleidžiama grupelėmis, tai didesnėmis, tai mažesnėmis. Laukiame apie valandą. Merginos tuo metu aplanko visas aplink esančias suvenyrų parduotuves, po to jaukiai įsitaiso kavinėje . Pagaliau mūsų kelionė į viršų prasideda. Tiesą sakant, ji neprailgo, laiptelių neskaičiavau, bet įspūdis, kad tiek daug - 400 – laiptelių nebuvo. Išlendam chimerų galerijoje. Chimeros buvo pastatytos, norint apsaugoti katedrą nuo blogio jėgų:









Angelas ant katedros stogo:



Žvilgsnis žemyn:



Papildyta:
Pasifotografavę ir pasidairę lipame aukštyn. Pro labai mažas dureles susilenkę patenkam į Paryžiaus katedros kupriaus darbo vietą – varpinę. Joje kabo 13 tonų sveriantis didžiulis Emanuelio varpas:



Lipame dar aukštyn. Pagaliau esam pačiame viršuje – atrodo, 86 metrų aukštyje. Iš apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabi Paryžiaus panorama . Žvilgsnis į Eifelį:



Tolumoje – Monmartras su nuostabiąja Sacre-Coeur:



O čia matosi Pompidou centras:



Žvilgsnis žemyn. Ar nesisuka galva?



O čia – labai graži rudenio spalvomis pasipuošusi Sena :





Kelias žemyn irgi neprailgsta, netrukus esame apačioje, susirandam kava besimėgaujančias merginas. Laikas keliauti toliau po Paryžių – einame link Pompidou centro.

Kaip romantiškai nuteikia tos jūsų nuotraukos... Norisi dar ir dar ir nelaukiant ilgai-ačiū už pasidalinimą

Pakeliui praeiname pro gražios architektūros pastatą, kuriame dabar įsikūrusi Paryžiaus miesto taryba:







O dabar prieš akis – „išvirkščias“ šiuolaikinis pastatas – Pompidou centras: jo eskalatoriai, liftai, vėdinimo, vandentiekio vamzdžiai, masyvios pastato karkaso sijos yra pastato išorėje:







Viduje veikia įvairios parodos. Aikštėje prie centro – daug gatvės artistų. Penktame aukšte – Edvardo Muncho paroda. Kadangi šiandien Pompidou centras – nemokamas, nusprendžiam aplankyti šią parodą. Eskalatoriumi pakylame į penktą aukštą, atstovime pakankamai ilgą eilę, ir tik prie įėjimo į parodą sužinom, kad ši konkreti paroda – mokama . Pasirodo kažkur toli apie tai buvo parašyta mažom raidelėm. Nusprendžiam nemokėti , tad leidžiamės į ketvirtą aukštą, į šiuolaikinio meno parodą. Pasivaikštom po sales. Bet didžioji dalis tokio meno bent jau man – nelabai suprantamas, nekeliantis kažkokių teigiamų emocijų. Įdomiausia buvo stebėti žmones, kurie labai įdėmiai išilgai nagrinėja tokius paveikslus (įdomu, ką jie ten pamato? ):





Čia įdomia technika padarytas (nupieštas?, nutapytas?, apklijuotas? ) portretas:



O čia turbūt musmirės skulptūra:



Papildyta:
Kaip supratote, ilgai šiame centre neužsibūnam. Maždaug už 10 minučių kelio pėsčiomis – mūsų butas. Grįžtam, šiek tiek pailsim. Vakaro planuose – naktinis Eifelis (vieną to vakaro nuotrauką jau matėte reportažo pradžioje). Vėl į metro. Čia mus palinksmina tai saksofonistai, tai akordeonistai, tai dainininkai – vienu žodžiu, gatvės artistai. Tarp kitko, maniau kad jie metro vagonuose groja ir taip užsidirba tik savaitgaliais, bet ir pirmadienį ryte važiuojant metro nebuvo liūdna – muzikantų pakankamai daug.

Išlipam vėl Trocadero aikštėje. Netyčia pataikom, kai Eifelis būna ne tik apšviestas, bet ir ima mirgėti girliandos, įrengtos ant bokšto. Tai vyksta kiekvieną valandą (mes pataikėm 19.00). Naktį Eifelis irgi žavus :









Atsisveikinam su Paryžiaus vienu iš simbolių – Eifeliu. Vėliau išlipam prie Luvro. Dukra norėjo pamatyti apšviestas piramides, bet Luvro kiemas pasitinka beveik tuščias, pakankamai paslaptingas, bet dėl to dar žavingesnis :





Atrodo, kad čia plevena karalių ir karalienių, o gal ir Ato, Porto, Aramio ir jų draugo d‘Artanjano dvasios :



Begrįžtant pamatome įdomiai priparkuotą Smartą – vien dėlto miesto automobilį Nr.1 :



Vakarienei su žmona tradiciškai išragaujam visą butelį vyno . Paskutinė nakvynė Paryžiuje...

O aš vis tiek sakysiu, kad nuotraukos gražios Ir, manau, kad nebūtina būti profesionalu, kad perteiktum gražius vaizdus. Kiekviena nuotrauka savotiškai žavi Net ir paprasta muiline, jei fotografuoji iš širdies, o ne tam, kad užsidėtum pliusą Įdedi dalelę savęs ir ja daliniesi su kitais

O Pompidou centro kieme buvo toks crazy fontanas, pilnas ryskiu elementu. Negi nebeliko?

Atrodo žinau, apie ką šnekate. Vakare paieškosiu, atrodo, esam jį įamžinę .

As visu pirma uz informatyvias nuotraukas, o taviskes tokios ir yra Man tai ar Paryzius ar Roma, ar kitas koks didelis miestas - jokio susizavejimo nekelia. Bet, kaip visada labai smagu keliauti kartu, stebeti, kaip zmones pasirenka tempa, lankytinas vietas, kokios ju nuotaikos, priimami sprendimai. Labai smagu isgyventi kartu keliones malonuma O jusu zmona ne tik saunuole-istverminguole (vis prisimenu jusu pirma kelione ), bet dar labai daili ir elegantiska moteris (atrodo, kad kazkam labai pasiseke ) Atrodo, kaip vietine dama toje kavinukeje Aciu uz ta nuotrauka, tokie malonus veidai Dabar dar smagiau sekti jusu pakeliavimus, kai jau tarsi ir pazisti zmones

[quote=jsgute,2011 11 28, 17:59]
[quote=Arturas15,2011 11 28, 00:21]
Nusprendžiam į arkos viršų nelipti: nemaža eilė, be to, reikia pirkti bilietus . Tad tik žvilgtelim į Didžiąją arką La Defense rajone:


Pažiūrėjus į šią nuotrauką, prisiminiau savo studentiškus laikus, kai mes, keturios žavios lietuviškos studentės Paryžiuj irgi nusprendėm pataupyti ir taip negausias savo santaupas. Stovint prie Triumfo arkos La Defense naujoji arka atrodė taip arti, tokia greitai pasiekiama.... Tad nusprendėm pasiekti ją pėsčiomis O varge, žygiavom gal tris valandas O pasiekę jau praktiškai nebeturėjom laiko normaliai apžiūrėti. Tada jau sėdom į metro, kad dar spėtumėm į Luvrą garsiosios Mona Lizos pamatyt....
Po daugelio metų patekau į Paryžių antrą kartą, tada ir "atsigriebiau" už kažkada praleistą progą Mielai sugrįžčiau į šį miestą ir trečią, ketvirtą ......ir n-tąjį kartą
[/quote]

Labai gražus reportažas Rodos, viskas ten matyta, bet tikrai labai smagu pažiūrėti į visa tai kito žmogaus akimis, nuotraukos fainos, ačiū už sukeltus prisiminimus

Pirmąkart Paryžiuje buvau irgi studijų metu (turbūt tai buvo kokie 1994 m., jetus kaip seniai ), iš viso be pinigų, atkeliavusi autostopu, miegojom prie Eifelio, o metro važinėjom peršokdami vartelius už dyka (Dabar jau visi metro varteliai pakeisti ir turbūt nebeįmanoma patekt nesumokėjus ) Užtat neblėstantys įspūdžiai visam gyvenimui...

Dėkoju visiems už palaikymą. Na bet reportažo pabaiga jau netoli...


Taip, į metro be bilietų patekti sunku - išėjimo varteliai apie 2 m aukščio- neperšoksi, nors mačiau, kaip išeinant vienam žmogui, kitas spėjo šmurkštelti vidun. Taip pat mačiau perlipančius per įėjimo vartelius. Vienoje iš stočių mačiau su čiužiniais įsikūrusius benamius - jie tikrai nepirko bilietų


Žmonos vardu dėkoju už tokius gražius žodžius . Tik dabar prieš mane dilema: rodyti tavo žinutę žmonai, ar ne? Jei parodysiu, po toookių pagyrų gali labai užriesti nosį ir nebekreipti dėmesį į tą, kuriam laaaabai pasisekė . Ką daryti?