Vaikas nekalba 12-oji tema

Tai cia naturalu, svarbu, kai jus kalabte su vaiku, nepainiokite kalbu, kalbekite tik viena kalba, NO zodzius pataisykite i lietuviskus atsitikmenis, kad vaikas zinotu kaip jie skamba

Sveikos mamos. As truputi cia pasiskaiciau ir manau jus man turesite patarimu.

Taigi nuo pradziu. Mano vyras turi 4 metu sunu is pirmos santuokos. Vaikiukas gyveno su mama iki siu metu vasaros. Is karto po musu vedybu jo buvusi zmona pasake turinti amociniu sunkumu ir abieju pusiu susitarimu mes mazyli parsivezem pas save. Kad butu aiskiau , as taip pat turiu megyte is pirmos santuokos , kuri yra 1,5 metuku. Siuo metu gyvename UK , vyro buvusi zmona amerikiete.

Apie tai kiek laiko sunus bus pas mus nekalbejom. Bet ne tame esme. As nelabai zinau apie keturmecius , neturiu su kuo palyginti. Zodziu , berniukas vis dar nekalba. Jis nenbdrauja inksdamas , cypdamas , leisdamas kitokius garsus. Mano dukryte jau pasipraso valgyti , ant puoduko ir panasiai. Bet , suprantu kad berniukai truputi veliau pradeda sneketi. Taciau cia ne beda. Berniukas galvoja kad jis yra suniukas. Pirmomis dienomis as maniau kad cia toks jo zaidimas ,taciau jis vis nenustojo. jis bando loti , inksti , valgo nuo zemes , "tarnauja" jei ko nors nori , viska uostineja... Mane labai tas stresavo. garbes zodis nezinojau kaip reaguoti. vis sakydavau kad jis ne suniukas o berniukas. Dabar situacija gereja... bet vis kartas nuo karto (ypac maisto parduotuvese) jam reikia uostineti maista ir loti.
Kitas dalikas , berniukas nelabai nori bendrauti su manimi ir mano dukra. Pradzioje jis netgi budavo egresyvus , mano mazaja nustume nuo laiptu. Serdavo , kasdavo , spirdavo... jei jam kas nors nepatikdavo( o tai vudavo daznai del nesusisnekejimo) mesdavo viska ant zemes ir pradedavo klykti. Jau nebegaliu suskaiciuoti kiek kartu buvom pakviesti i darzeli nes jis musdavo mezesnius. Kartais man atrodydavo kad jis stovi kampe visa diena... Vedem pas psichologus. Anot ju , jam viskas yra gerai , nera jokiu problemu. ADAPTACIJA. sutinku , jam viskas nauja bet stai jau netoli 6 menesiai o man kartais atrodo kad situacija vis blogeja. Dar as laukiuosi... Pasidariau labai jautri ir vis pritrukstu kantrybes... Per sesis menesius bent jau ismokinome berniuka kakoti ant tualeto... su sisiuku vis dar yra beda... Dadame sauskelnes , nes viskas kas imanoma yra susisiota. O kvapas , kaip zinote , yra ganetinai stiprus. Ypac man , besilaukianciai. Kas mane labai stebina , kad jis atsikelia lyg ir sausas. kelnytes sausos , sauskelnes taip pat , o patalyne visa slapia... net pagalve. berniukas labai prisiryses prie tecio. neleidzia niekam kitam prieiti. As nekalbu apie save , truputi gaila savo dukrytes , nes visada yra nustumiama. paskutiniu metu ji net nebeina prie mano vyro ir tai yra skaudu... Zinoma as zuprantu kad tai yra jo sunus ir jis niekada netures tokiu jausmu mano dukrai , bet man atrodo tai nesazininga... Paskutiniu metu net pyktis pradejome su vyru... Tiesiog nebegaliu daug ko praleisti pro akis ar nurasyti viska vaiku zaidimams. Mazoji vis verkia ir verkia. Tai jis iznybo , tai pastume , tai zaisliuka ateme... o jei tiesia rankytes i mano vyra , jo sunus is karto puola tarp ju ir rekia "my daddy" , ar bent jau kaip jam tai iseina... Jauciuosi nusivylusi ir nevykusi pamote ir mama.. Nezinau kaip prieiti arciau vyro sunaus , nezinau ar net benoriu.. Jauciu kazkoki vidini pykti ar net pavyda kodel mano vaikas visada lieka antroje vietoje nes visada reikia daugiau demesiu skirti berniukui... Stai ir dabar sedziu pas mama po eilinio musu pykcio. Visi ziurejome televizoriu , jo sunus sedejo salia tecio o mazoji norejo atsisesti taip pat salia ir jis jai spire... As taip pasiutau kad atrode sudraskysiu ta vaika... pati saves issigandau. pasiimiau reiikalingiausius daiktus ir isvaziavau pas mama su dukra. Man reikia nurimti ir susivokti ka daryti toliau ir kaip spresti sia situacija. Prasau padekite. Gal tas berniukas toks piktas kad negali kalbeti ir isreiksti saves? Gal as kazka ne taip darau? beje , sausio 12 diena jis skrenda atgal pas mama kazkuriam laikui... as net bijau pagalvoti koks jis gris... o ir as turesiu jau kudiki ant ranku , nebegalesiu tiek skirti demesio ir priziureti jo.. net nzn...

Jaučiuos kaip kine. Tikiu, kad taip vyksta realiam gyvenime.
Pirmiausia, tai noriu pasakyt - SVEIKATOS JUMS, išminties, ramybės, susitvardymo ir meilės savo vaikui, ir ko gero, dar daugiau meilės tam "svetimam" vaikui. Dievuliau, Jūsų mergaitė dar tikrai labai mažutė, lengvai nustumiama.

Tas 4metis berniukas yra nekaltas. Tikrai. Jeigu jis turi loti parduotuvėj, uostinėt prekes ir taip parodyt, kad jis jų nori, tai jo motina yra tikra idiotė. Aš nežinau, kiek metų prireiks tam, kad tas vaikas pamirštų visas patyčias, patirtas iš motinos. O gal ta motina turi kokį kavalierių, kuris taip tyčiojas iš vaiko..

Jūs gyvenat UK, Jūsų posūnis skaityk amerikietis, augęs amerikietiškoj kultūroj, mentalitete. O Jūs pati - lietuvė. O vyras? Ar jis lietuvis? Spėju, kad ne... Manau, kad Jūs papuolėt į kultūrinį katilą, kuriame susivokt reikės daug daug kantrybės ir ištvermės.
Nežinau, ar gerai padarėt, išlėkdama iš namų. Nežinau. Galbūt, aš taip pat būčiau padariusi. Bet .. tas vaikas yra Jūsų vyro vaikas, ir tėvas tikriausiai pirmiausia pagalvos apie savo vaiką, o po to apie moterį. Jūs taip pat pirmiausia galvojat apie savo vaiką, o po to apie tą vyrą.

O jeigu Jūsų dabartinė mergytė taip pat skriaus mažiuką? Kaip tada bus? Jeigu vat Jūsų vaikui, kurio dabar laukiatės, bus apie 1,5 metų, o Jūsų dukrai bus kokie 3 ar 3,5 metų, ir ji kovos dėl Jūsų dėmesio, stums tą mažiuką.. kaip tada elgtumėtės?

Tai tokios mano mintys, paskaičius Jūsų postą. Manau, kad tas 4 metų vaikas yra tikrai emocinis ligonis. Jis prišlapina savo lovą tik todėl, kad jis nori Jūsų, jam mielų suaugusiųjų, dėmesio. Įdomu, jeigu Jūs tą vaiką pačia tikriausia prasme nešiotumėt ant rankų kokį mėnesį, tiesiog neatstotumet nuo jo su savo dėmesiu, siūlomais žaidimasi, veikla, negi jis nepradėtų taisytis?? pradėtų Perlaužkit jį savo meile.
Žinau, kaip tai yra BAISIAI sunku. Aš pati auginu tris berniukus. visi savi, o būna dienų, kad norisi kažką tokio padaryt.. nu jie tik vaikai.

Manau, kad tam vaikui tikra reikia logopedo, tikrai reika ergoterapijos, tikrai reikia psichologo. Ir kantrios kantrios mamos.

Tamse+T,
iš to, ką parašėte, galima spręsti, kad vaikas turi emocinių problemų. Gal ir raidos sutrikimų. Sunkus išbandymas net biologiniams tėvams.

Dabar ir Jūs jautri dėl savo nėštumo. Tačiau galite suprasti, kad vaikas patyrė, ko gero stresą dėl tėvų skyrybų, dėl mamos emocinės buklės, dėl to, kad jis atskirtas nuo mamos, kuri liko toli už vandenyno.

Ir vienintelis tikrai artimas žmogus, ta kraujo gijelė yra jo tėtis. Jei panorėtumėte, gal ir Jūs taptumėte tokiu žmogumi. Bet to reikalauti iš nėštukės yra, ko gera, per daug.

Teisingai naitas rašo, ir tikri broliai ar seserys konkuruoja dėl tėvų dėmesio. Ir dar kaip stumdosi, kandžiojasi, spiegia. O šiam vaikui tas tėtis, ko gero viskas, už ko jis gali nusitverti šiame gyvenime. Bent taip atrodo iš nupasakotos situacijos.

Tad nepavydėkite savo vyro dėmesio, kurio jis nelabai gali skirti Jūsų dukrytei iš pirmos santuokos. Jūsų dukrytė turi MAMĄ! Pavydėti vienišam vaikui jo biologinio tėtės dėmesio tas pats kaip iš elgetos duoną atimti.

Dėl to šuniško elgesio... Ar Jūs klausėte vyro, kokiomis sąlygomis jo sūnus gyveno pas mamą? O kas, jeigu ten jam artimiausias gyvas padaras buvo šuo? Tik prielaida, spėlionė, bet gali juk ir taip būti.

Faktas, kad tam vaikui tos meilės labai reikia, net jei jis nemoka to išreikšti žodžiais, elgesiu.

Kita vertus, kas žino, ar jis iš Amerikos vėl grįš pas tėvą. Juk Jums dar nėštumas, rūpinimasis dviem mažais vaikais prieš akis. Bet jei grįžtų, tai pamėginkite pagailėti jo... Ir galbūt pamažu jis nustos drastiškai kovoti už būvį.

O jei šiuo metu negalite mylėti svetimo, nors ir Jūsų vyro, vaiko, jei tai veikia Jūsų nėštumą, tai gal ir gerai, kad pas mamą kuriam laikui pabėgoti nuo jo ir nuo savo blogų emocijų.
Jei esate krikščionė, bus lengviau pažiūrėti į viską, kaip į Dievo išbandymą, pareigą padėti į nelaimę papuolusiam.

Sėkmės Jums ir sveikatos. Nustokite jaudintis. Ramybės ir dar kartą ramybės, atsipalaidavimo.

Suprantu ka jus sakote. As labai stengiausi. Ir mylavau ir zaidziau ir i baseina eidavom kol siltesni orai budavo... Kol nesilaukiau ir tu jegu atrodo budavo. O dabar pagaunu save galvojant, as tiek laiko skiriu jo sunui pamirsdama dukra, gims mazylis, daugiau demesio bus jam ir vel dukryte nuosali.
Mano vyras italas ir jo seima tikraja to zodzio prasme dievina jo sunu...
Papildyta:
As suprantu kad mazylis nekaltas, neteisiu jo mamos... Gal tiesiog tikejausi kad situacija geres... Man dar yea sunku kad ka as bedaryciau jis manes nemyli, neprisileidzia... Bandziau neseniai ji ismaudyti as ne tetis. Jis pradejo Taip spiegti ir draskytis kad net vyras pagalvojo kad ji skriaudziu... As noriu kad sunus liktu su mumis, tikiu kad jam bus 100 kartu geriau... Tik ar po 6 menesiu reikalai neturejo pagereti?

Berniuka vedem pas psichologus, Nes visas elgesys neatrode normalus. Labai tikejausi pagalbos bet ju atsakymas buvo kad vaikas yra visiskai sveikas, neturi jokiu sunkumu. Jis tik adaptuojasi del laiko skirtumo. Susisiekieme su jo mama paklausti del nekalbejimo, ji pareiske kad berniukas neprigirdi. Vedziau berniuka cia apziurai. 2 kartus gavau atsakyma kad jo klausa yra puiki.
Jam nereikia CIA kovoti uz buvi. Jis turi teti or turi mane. Visa ta laika musu visa seima sukosi tik apie ji. Matem beda. Pokalbiai apie ji, zaislai jam, zaidimai tik tokie kuriu nori jis, pramogos kurios tiktu jo amziaus vaikui.... Mano dukryte ismoko uzmigti viena, Nes kiekviena vakara bandydavau ji paguldyti ramiai...
Jo mama issilavinusi moteris. Psichologe, 2 aukstieji... Tiesa su vyrais nepasiseke. Po paskutinio barnio su savo draugu jai pasidare sunku priziureti sunu.

Tamse+T, nu vos neapsiverkiau...siaip tikria vaikas turi raidos problemu, jei jis po siai dienai nekalba, bet pedagoginio aplaidumo, tai pe rkrastus matyt verciasi. Klausimas ar mama i psichologija kartais nestojo, kad isprestu savo emocines problemas ir bedas, nes taip daznai buna. Baisiai gaila vaikai ir Jususu. Turint vaika su negalia, ar sutrikimais- serga visa seima. Psicholigai irgi kazkokie keisti, bet zinant UK sia prasme tai gal italu seimoje, kur vaikams labai daug demesio skiriama ir meiles jam butu geriau, bet faktas, kad jam labai reikia TEVU demesio ir meiles ir kaip AlfaBeta pastebejo, galimas daiktas, kad geriausias draugas ir silumos davejas pas motina namuose yra suo cia Mauglio situacija.
Del dukrytes patarimas toks, jai maziukei Jusu vyras ir yra jos tevas, ji naturaliai nori tecio demesio. Siulau, kad kol nesa jo sunaus ir maziuko, pasidarykite ritualus, kurie tik jos ir Jusu, naktines pasakos, pasivaiskciojimai, ar kokie zaidimai, kad kai gims maziukas Jus galetumet tuos ritualus toliau vykdyti ir vaikas jaustu, kad tai yra tik jos ir Jusu laikas kartu, tokiu budu ji maziau jaus demesio trukuma.
Psichologo reiktu visai seimai, bet gero psichologi, kuris pripazintu, kad inksciantis, nekalbantis 4metis nera norma, net jei vyksta adaptacija del laiko, del seimos pakietimo ir pan.
Daug daug stiprybes Jums

Mieloji, laikykis
aš skaitau skaitau, ir suprantu, kad čia man irgi būtų beviltiška situacija. Nes už ko bepaimsi, visur skylė, arba suplyšęs lopas ant tos skylės.

Mano vaikai irgi turi ritualų su tėvu. Irgi spiegia rėkia, jeigu aš "lendu". Todėl aš mokausi būti egoistiška . Vaikai maudosi tik su tėčiu. Super. Jie vyrai, ir tegul ten skalaujas savo vyriškumus be manęs O tai kai aš ragindavau eiti maudytis, MANO SAVI vaikai atkirsdavo - mes eisim tik su tėčiu. Skaudu man būdavo. Kol vieną dieną tariau sau - ir eikit Man nuo to tik lengviau. Ir dabar tegul grybai jiems ant skūros auga, aš nesikišu. Jie maudos tik su tėčiu (nu neauga tie grybai, čia aš sau pasakiau "dzin").

Jūsų vaikas maudosi tik su tėčiu. Ir super. Tegul maudosi. Tai bus JŲ ritualas. Jūs sugalvokit sau kitą. Kepkit sausainius, kartą per savaitę. Nu negi vaikiui nepatiks pasiterliot?

Dėl šuns.. nepagalvojau apie tai, kad ta motina gali turėt dar ir šunį. Bet matyt, kad tam vaikui šuo buvo geriausias draugas.. o aš pagalvojau, kad motina taip jo nekentė, kad su juo elgėsi kaip su šuniu...

Neprigirdi? Mano vienam vaikui irgi gydytojai spėliojo, kad neprigirdi. Ar mėgsta vaikas saldainius? Jeigu taip, tai būdama kitam kambary pabandykit išvyniot saldainį. maniškis atlėkdavo iš karto žiūrėt, kur saldainius vynioja Po to darėm tyrimus netgi toje izoliuotoje kapsulėje, viskas gerai su klausa. Nors maniškis nekalbėjo iki 5,5 metų. Bet čia kita "daina".


Jo, pritariu Alchemie. Čia yra nebrendylos motinos marazmai. Nu ir kas, kad tie aukštieji baigti. Gyvenime nuovokos reikia, o ne diplomų.

Dar manau, kad Jūs patekot į kultūrinę mėsmalę. Man priimtiniausias Jūsų požiūris, kad su tuo vaiku TIKRAI yra kažkas negerai. Ir su ta motina yra kažkas negerai. Kokia ji motina, jeigu leidžia sau emocines krizes po konflikto atsiprašant su eiliniu chakaliu? Taigi vaiką turi, kokios čia emocinės isterijos gali būti.
Italams taip, sūnus, giminės tęsėjas, savas, italo vaikas. Gims dar vienas italo vaikas, tada ir jam bus daug dėmesio skiriama. Na viską Jūs suprantat. Lietuvoj gi irgi skirsto vaikus į "atsivestus" ir "savus". O čia dar skirtingos kultūros, papročiai.

Tyrit išmokti kažkaip manipuliuot, laviruot, jeigu norit įsitvirtinti toj šeimoj pagarbioj vietoj. Jeigu klositės kilimėliu, tai ir būsit kilimėlis. Jeigu labai šiaušitės, susipyksit. Vienok, manau, kad dėl to 4 metų berniuko auklėjimo Jums nelabai turi skaudėti širdis. Širdį turi skaudėti tėvui ir to vaiko motinai.

Šiand pagalvojau, kad aš pasirinkčiau IŠGYVENIMO taktiką. Šlyktšu, bet taip. Tas vaikas vistiek išvažiuos, ir nežinia kada vėl atvažiuos. O Jums reikės gyvent su savo vyru italu ir jo šeimos nariais bendraut. Tai Jūs būkit maloni jiems, stebėkit juos, ir savo dukrą bandykit įvesti į tą šeimą, tvirtinkit ryšius. Gyvenimas - didelis teatras. Patikėkit. Savo sveikatą ir santykius galit greit susidarkyt, o va sutaisyt po to gali ir nepavykti. Todėl linkiu moteriško gudrumo, galų gale. Jei daktarams tas vaikas normalus (nors mano akimis - totalus idiotas, atleiskit už žodį, bet visas pasaulis jau yra "tolerantiškas ir sveikas"), ir italo šeimai tas vaikas normalus, tai tas vaikas ir Jums yra NORMALUS. Jūs nelyginkit to vaiko su savo dukra to vaiko tėvui girdint, Jūs tik išgyvenkit pati su savo dukra ir saugokit savo šeimą.


apie motiną tai taikliai


nu kokia adaptacija dėl laiko - inkštimas, lojimas.. čia arba prievartinis įsijautimas į šunį, ar šunds-draugo turėjimas. Bet tai pažiūrėkit į savo vaikus, ir pagalvokit, kiek iš jų va taip imtų ir lotų, norėdami kokio daikto? Ištisai inkštų, nekalbėtų? Jeigu taip ir darytų, tai labai ribotą laiką, tik žaisdami.

na sakysim, kai vaikas nekalba, rimtos kalbos bedos, plius kokie autizmai ar pan. sindromai tai buna inkstimas, spiegimas kaip komunikacijos priemone bet kai paskaiciau apie buvima sunimi, tai prisiminiau kazkur skaityta straipsni, kaip vaika augino pririse prie stalo, duodavo is dubenelio esti, patiesaliukas kampe zodziu kaip suni ir vaikas paskui atimtas ir net ivaikintas kitos seimos nebeigijo tam tikru socialiniu igudziu, tame tarpe ir kalbos, nes nesusiformavo iki tam tikro amziaus t.y. iki 5 metu nei kalbos padargai normaliai, nei beje su WC reikalais, nes organizmas tiesiog nebesimoko tu dalyku, kai laikas praleidziamas. As nenoreciau manyti, kad cia toks baisus atvejis, bet Mauglio sittuacija man labai piesiasi, nes jis elgiasi parduotuveje kaip suo, jo reakcijos suniskos, ne tik del lojimo, kandimo jau vien skaitant plysta sirdis, kaip gaila vaiko, ir seimos, kuri noretu padeti, bet visi aplinkui tvirtina, kad pagalbos nereikia, o jei kas nutiks tai suvalgys seima ir ja apkaltins, o ne paziures, kad nebuvo suteikta pagalba
Siaip kokioje Norvegijoje toks vaikas jau seniai butu atimtas is tokios motinos
Jums as pvz. negaleciau nieko patarti, nes is tikro Jums reiktu labai stipraus uznugario su medicininiu ir teisiniu issilavinimu, kad Jus galetumet padeti tam vaikui ir gauti pagalba, bei kazkokiu budu atverti akis tevui, kad jis prisidetu prie pagalbos savo sunui

Alchemie, manau, kad vienintelio ir teisingo recepto nėra šioj situacijoj. Abu jo tėvai yra sveiki ir gyvi, ir dar kaip suprantu, išsimokslinę, todėl jokia teta čia nepadės. Kai kils konfliktas tarp tikrų tėvų, tai pirmiausia bus apkaltinta teta, bus prisiminta jos kilmė, jos vaikų reikalai, jos tėvai ir protėviai. Žodžiu, konfliktas yra užprogramuotas tame, jeigu svetima moteris kišis į to vaiko nesėkmingą gyvenimą, esant gyviems jo tėvams.

Suprantu, kad plyšta širdis žiūrint, kaip tas vaikas (tikriausiai) žūsta, socialine prasme. O gal ir ne. Gal praeis.
Bet dabar tai aš besilaukiančiai moteriai palinkėčiau daugiau egoizmo. Jūs galit likti nesuprasta per savo nuoširdumą, ir išsiardyt savo naują ir dar dėl to trapią šeimą. Vaikas turi abu gyvus tėvus. Jūs daugiau laimėsit savo šeimai, jeigu tik supratingai palaikysit savo vyrą JO sprendimuose.

Tamse+T,

matau, Jūsų situacija rado atgarsį mūsų čia rašančiųjų širdyse Nors keblu aptarinėti ir patarinėti tokioje situacijoje, per subtilūs tie šeimos narių ryšiai, per mažai žinoma apie vaiko gyvenimą JAV su motina. Vistik kai ką numanyti galima.
Jos išsilavinimas tikrai ne garantas, kad ji puiki motina. Jau tai, kad vaiką ištrėmė į UK toliau nuo savęs, tai liudija.

Kol neparašėte, kad motinos emocinė buklė pablogėjo dėl kivirčo su boyfriendu, maniau, kad motina ir sūnus abipusiai blogino vienas kito buklę. Įtariu, kad kol motina rūpinasi savo asmeniniu gyvenimu, mano teorija apie geriausią žmogaus draugą šunį motinos namuose panaši į tikrovę. Įdomu, kokia faktinė padėtis - yra ten šuo?

Ir tuo pačiu įgijau įsitikinimą, kad permesti tikrosios motinos emocinių problemų naštą ant besilaukiančios moters pečių yra nevisai teisinga.

Nekilo jokių abejonių, kad Jūs labai stengėtės. Dar paaiškės, kad stengėtės būt gera labiau negu jo biologinė mama. Jūs geras žmogus, bet pastangos virto Jums kančia.

Kad tam vaikui, Jūsų vyrui, o svarbiausia Jums Jūsų padėty būtų geriau, geriausia pastanga būtų be širdies skausmo perleisti jį tėvo priežiūrai, auklėjimui. Juk vaikas to ir nori.

Nepavydėti tam berniukui jo tėvo dėmesio siūliau dėl Jūsų pačios gerovės. Naitas ir Alchemie visiškai teisingai pastebėjo. Net savi vaikai pasirenka, kieno dėmesio jiems reikia. Ir puiku.

Žinot, ką Jums tai duoda? Ogi laisvę nuo to moralinio įsipareigojimo žūtbūt įtikti berniukui ir jo tėčiui. Jūs dabar nėščia, todėl Jums reikia rūpintis tik savo nėštumu ir dukryte. O visa kita (sūnaus prausimas, žaidimai, lankymaisi pas specialistus, baseinas ir pan.) tegul daro tėtis.

Nes užsiėmimas su raidos sutrikimą turinčiu vaiku - tai triūsas, reiklaujantis mylinčio žmogaus pasiaukojimo.

O italai giminaičiai UK gyvena? Jei paviešėjęs pas mamą, vėl grįš pas tėvą, gal vertėtų ir jų pagalbos paprašyti prižiūrint vaiką, kai Jūs susilauksite naujagimio. Vardan savo giminaičio antro vaikelio turėtų prisijungti giminaičiai auklėjant, vedžiojant pas specialistus sūnų.

Bijau, kad net jei seima UK, jiems tas vaikas sventas, kol nereiks susidurti su situacija, bet is tikro geriau, tegu jis atkeliauja is motinos-tevo namu, ne per jusu rankas, nes visiais keistumais tikrai galit but apkaltinta Jus, o jei Jusu seimai, nei Jusu vaikams to tikrai nereikia, jau nekalbant apie Jusu emocine ir fizine bukle.