QUOTE(Bernsteine @ 2011 12 02, 11:13)
Ne metuose esme. Suzinai, kad mylimas zmogus, su kuriuo gyveni daug metu, juo tiki ir pasitiki - tave apgaudinejo. Nelieka pasitikejimo, kerta per jausmus. Cia visa esme.
As stebiuosi moterim, kurios pasakoja, kad suzinojusios apie vyro meiluzes, vietoj to, kad parodytu diedui ko jis is tikruju vertas, staiga taiiiiiip pradeda ji mylet, kaip iki tol niekada nemylejo.
Nesamone. Jokia cia ne meile. Tai tik bobiskas noras nugaleti konkurente. Ir nieko daugiau.
O kai myli degradus, alkoholikus, darboholikus, kitus, tai čia irgi ne meilė? Ką iš viso galima kalbėti apie meilę, kai jos nepatyrei?
O ką su tuo parodymu laimėsi?
Iš dviejų blogybių kartais moterys renkasi vieną, bet mažesnę, arba skirtis, arba gyventi ir laukti prašviesėjimo. Šiuo atveju temos autorė gyvena su vyru, vaikas turi tėvą, iš esmės viskas ją tenkina. Išskyrus tai, kad kita deda viltis į jos vyrą ir anas blaškosi tarp dviejų.
O apie suvaidintą šeimos laimę.. Panos, jūs iš medžių iškritusios? Santuoka - tai didžiulis menas, tai darbas, tai teatras, tai daug kas. Ir reikia nemažai išminties, suvokimo, kartais nuolaidų ar ambicijų pamynimo, kad galėtum gyventi šeimoje, drauge su kita asmenybe, "kraiteliu" gero ir blogo. Visokioms aikštingoms visada bus vienas greičiausias kelias - skyrybos ir naujų vyrų paieška, kurie niekuo ne geresni už ankstesnius, kiekvienas su savais dalykėliais, su kuriais ir vėl reikės susitaikyti. Arba ne. Tai pasaka be galo. O vaikai kelintoje vietoje? Jie kaip priedas, privalantys prisitaikyti prie suaugusių viražų. Ar labai jau pavydėtinas pavyzdys, kai du vaikai nuo skirtingų vyrų ir dar trečias mina slenkstį? Ką tai duoda?
Keturi metai ir dar vaikas užtaisytas? Ne, ne kekšelei,o jo mylimai moteriai.Kad ir antrai.
