Sveikos,
nuo pernai metų turėjau "pamokų" iš slaugos srities, buvau apsižiūrėti Garliavoje ir vėliau teko lankytis Kauno Raudonojo kryžiaus slaugos ligonineje Panemunėje. Garliavoje iš anskto susitariau pokalbiui, labai maloniai pabendravome su atsakinga darbuotoja. Parodė patalpą kur madomi igoniai. Kadangi buvau nuo ryto, tai mačiau vaikštančius ligonius ar šiaip ten gyvenanačius. Visi šypsojosi, juos kalbino personalas (nežinau, gal dėl to , kad aš ėjau su ta atsakingąją tuo metu). Atrodė, kad nieko baisaus ir viskas kaip turėtų būti. Deja, pamiršau įeiti į nors vieną palatą, tačiau sakė, kad gyvena įvairiai - ir po 4 ir po 5 ir po du. Viskas po remonto atrodė švariai ir jaukiai. Išėjau ir buvau rami, kad ten apsistos (laikinai) teta , tačiau... Nuėjusi į Socialinį skyrių gavau patarimą geriau guldyti į Panemunę. Taip ir liko Garliavos vieta neištirta. Ką galiu pasakyti iš patyrimo. Aišku, visur gerai, bet namie geriausia. Bet daug kas priklauso nuo paties ligonio. Panemunėj mačiau ir vaikštančias moteris senutes, kurios apsirūpindavo save ir kitus ir bendravo su kitais. Atrodė kaip ir namie kad būtų. Pagalvojau, kad jeigu nėra išeities ir žmogų belieka palikti vieną namuose, tai visai neblogai ir ten. Aišku, kietos lovos, kėlimasis ankstyvą rytą, įvairūs kvapai, negalėjimas pačiam išeiti į lauką (gulėjo teta paskutiniame aukšte), ne naminis maistas. Bet visumoj - personalas geranoriškas, kiek mačiau padedantis jeigu paprašo ir kt. Ir kitos ligonės tai patvirtindavo. Savas lieka savu, bet jeigu neturi to savo , tai ką daryti giminėms? Mes ieškojome išeities, kažką kol kas padarėme.
Iš kitos pusės žiūrint pasaulyje yra gerų pensionų pagyvenusiems ar vienišiems, ir jie mielai juose gyvena, nes supranta, kad jaunimas turi savo gyvenimą. Bet čia kita tema...
Jeigu žmogaus mintys būtų jo veidas, - ką mes tada matytume?Dvasingumas tai - daug darbų viduje ir tik geriausi išvedami į išorę. 2006-11-10Minčių fontanas