Bulimija & Anoreksija

O kaip gydaisi, jei ne paslaptis? Nors pas mane ne bulimija (kiek suprantu), o persivalgymo sutrikimas, bet bendrų požymių yra.

Perskaičiau, straipsniai labai informatyvūs ir įdomūs. Kadangi pas mane yra kažkiek nervinės bulimijos, kažkiek to persivalgymo sutrikimo požymių, kompetentingai pakomentuoti trečios dalies, kur rašoma apie anoreksiją, negalėsiu. Bet pirma ir antra dalys iš esmės tikslios ir teisingos, ypač ten, kur apibūdinamos bulimikių šeimos, šeiminiai santykiai. Daugelyje vietų buvo atpasakota mano šeimos istorija.
Man gal norėtųsi papildymo straipsnio pabaigoje, kur pateikiami patarimai, kaip kovoti su valgymo sutrikimais. Tai tikrai nėra taip paprasta, aromaterapija, ėjimas į parduotuvę su produktų sąrašu, vaisių valgymas. Bent jau mano atveju tas pirkinių sąrašiukas nesuveikia deja.
Reikia dirbti su savim, knaisiotis po savo vidų, ankstesnę gyvenimo patirtį, ieškoti "galų". O. Lapinas vienam savo straipsny pasiūlė tinkamą išeitį - meditaciją plius psichoterapiją. Ta kryptim šiuo metu ir bandau judėti, nors iš galvos niekaip neišeina mintys, kad reikia susiimti rimčiau, t.y. pradėti pagaliau reguliariai skaičiuoti kcal, skysčių kiekį ir treniruotis 5-6 k./sav. Žiauru. Kartais jaučiuosi kaip kalėjime, įkalinta tokių minčių...

Sveikos, merginos, nezinau, ar pamenat dar mane, rasiau siek tiek sitoj temelej vasara.

Taigi, nuo rugsejo iki gruodzio menesio viskas man ejos neblogai. Valgiau, bet svoris krito, pradejo stabilizuotis, galvojau, grisiu i ta padeti, kai viskas buvo normaliai su galva ir su svoriu. Valgydavau normaliais kiekiais, tik po 18h nebevalgydavau, bet ne del svorio, o del savijautos, nes kai velai pavalgau, ryte ziauriai pykina mane.
Siokios tokios bedos prasidejo po Kaledu. Per jas, aisku, pavalgiau siek tiek daugiau, bet tikrai ne tiek, kiek tikejausi. Galvojau, kad apsirysiu kaip kiaule, bet labai normaliais kiekiais valgiau. Tik vat po ju kazkaip galvele susisuko... galvoju, nauji metai tuoj, grazia suknele turiu, reikia truputi pasiliekninti. Visa ta savaite beveik nieko nevalgiau, tik maukiau kava (5-6 puodeliai per diena), truputis nuo kaledu uzsilikusiu kuciuku, bananas koks ir dar, jei susisviesdavo, siek tiek mesos su darzovem. Aisku, per naujus atrodziau graziai - patikau sau, nes per ta savaite pameciau svorio siek tiek. Uz tai po tu nauju galvoju nuuu, va dabar tai atsiimsiu... ir ka, iki siol negaliu nustot persiryt. Nu kazkokia nesamone. Valgau tol, kol pajuntu, kad tuoj sprogsiu. Nezinau kodel, bet negaliu nustot. Ir nezinau, ka daryt. Po nevalgymo po 18h - kaip kada susisviecia. Viena diena iki tos 18h prisikisu ir daugiau nebevalgau, kartais dar ir pries miega uzkandu. Aisku, svorio dabar vel priaugau, ir nezinau, kaip nustot. Noriu vel susinormalizuot ta valgyma, bet nezinau, kaip susitarti su savim.

Kad viskas butu taip paprasta kaip atrodo Jums, kuri nesergate valgymo sutrikimu. Tai nera koks gripas, kuri galima isgydyti su zoleliu arbata. Tai psichologinis sutrikimas. Neveltui bulimija vadinama nervine bulimija, o kartais tos, kurios turi anoreksija maitinamos prievarta per zondus, nes kitaip mirsta.
Ta jega prisivalgyti buna tokia stipri, kad negelbetu nei buti prirakintai prie tureklo, nes matyt ir ranka nusigrausti galetum



Labas, ka galiu is patirties pasakyti. Kiekvienas dieta-->apsirijimas. Patarciau valgyti 3 kartus per diena ir kuo daugiau baltymu- kiekvieno valgio metu. Kiekviena karta pavalgiusi palik pora kasniu leksteje, taip pasijausi, kad tai tu kontroliuoji maista, o ne jis tave.

Dar galiu pasidalinti labai idomia mintimi is knygos, kuria skaitau dabar.
Musu EGO susideda is 3 daliu:
Tevo (kiekviename is musu slypi musu tevas/motina)
Suaugusiojo (kiekvienas is musu turime suaugusyji, kuris yra objektyvus realybeje, savarankiskai mastantis, nesusidares isankstiniu nuomoniu)
Vaiko (kiekvienas is musu viduje turime maza mergaite ar berniuka)

Viena is siu daliu asmenybeje buna dominuojanti. Sveikoje asmenybeje dominuoja Suaugusiojo ego. Sutrikusioje asmenybeje gali iskilti Vaikas ar Tevas, kurie nemoksiskai ir netinkamai vadovauja asmenybeje, todel reikia suaktyvinti savaji Suaugusi.

Tevas iskyla 2 formomis:
Tiesiogine (kaip aktyvi ego busena -tai reiskia, kad asmuo reaguoja taip, kaip reaguodavo jo tevas ar motina "Daryk taip kaip as").
Netiesiogine (kaip itaka-tai reiskia, kad asmuo reaguoja taip, kaip reaguoti butu reikalave jo tevas arba motina "Daryk ne taip kaip as darau, bet kaip liepiu tau daryti).

Pirmuoju atveju asmuo tampa vienu is tevu, antruoju-prisitaiko prie jo reikalavimu.

Vaiko ego busena pasireiskia taip pat 2 formomis - prisitaikes Vaikas ir naturalus Vaikas.
Prisitaikes Vaikas, atsizvelgdamas i tai, ko butu pageidave tevas arba motina, keicia savo elgesi, tarkime, elgiasi kaip paklusnus asmuo arba prisitaiko atsitolindamas.
Tevo itaka yra priezastis, o prisitaikes Vaikas- pasekme.
Naturalus Vaikas yra spontaniskas. Dazniausiai jis pasireiskia maistaudamas, arba kuryboje- vaikas issilaisvina is Tevo itakos, ir atsipalaiduodamas tampa naturaliu Vaiku.

Perskaiciusi tai, supratau is kur tas nenormalus noras persivalgyti. Mano Vaikas ilgai paklusdamas Tevo itakai (cia butu mano pacios , maisto kontrole, draudimas sau valgyti ko noriu, ribojimas )taip issivaduoja is Tevo itakos maistaudamas.

Pavyzdziui mintyse vel kylant minciai- "as noriu prisiryti cia ir dabar"- (cia kalbetu musu liudintis Vaikas, nes galbut jam siandien liudna ar jauciasi nemylimas, jam tiesiog reikia paguodos, kuria siuo atveju, mes ieskome ir randame maiste) save bandom tramdyti, sau mintyse sakom- "ne, tau negalima, pasiziurek kaip atrodai jau dabar-busi dar storesne"- (cia jau kalba tevo/motinos kontroliuojancioji ego busena. Atrodo, kad su mumis lyg kalbetu vienas is tevu ir mums kazka draustu ko mes labai norime, bet negalime tureti). Stai tuomet ir ivyksta Vaiko ego busenos maistas pries Tevo ego busenos kontrole. Tas maistas, musu atveju yra PRISIRIJIMAS, nes rydamos mes islaisviname savo naturalu Vaika, kuris yra laimingas, jauciasi mylimas.
Merginos, argi ne taip mes ir jauciames kuomet ryjam? Euforijoj, mylimos, laimingos?




Papildyta:
Taigi uzejus norui eilini karta prisiryti (nors ir sakom, kad tai paskutinis kartas) reikia uzciaupti ta Tevo- Vaiko arba "noriu ryt-tau negalima" dialoga, nes kaip jau ir minejau- Tevo itaka yra priezastis, o prisitaikes Vaikas- pasekme. Kad isvengtumem pasekmes (eilinio rijimo) reikia panaikinti priezasti, del kurios gali ivykti pasekme. Ta priezastis-draudimas. Taigi reikia islaisvinti savo objektyvuji Suaugusyji. Paklauskim savo Vaiko (saves) suaugusiojo balsu-"kas atsitiko, kodel jautiesi nemylimas, nelaimingas, kodel nori maistauti?" Sakykim sau, kad mylim save, kad dabartinis liudesys praeis ir bus tik geriau, kad tas maistaujanti elgsena (maisto kimsimas) nepades, nes bus tik dar blogiau..


Papildyta:
Tikiuosi, kad tai kazkam pades, nes man- padejo

Cukruota_mania, ar tai "Zaidimai, kuriuos zaidzia zmones"? jei ne, tai toje knygoje lygiai tos pacios idejos aprasomos..

tta, ir kitos mergaites.. o kokie gydymo budai labiausiai taikomi lietuvoje?

pries metus verciau dideli gabala is storos storos psichoterapijos knygos apie VS gydymo budus, butent apie psichoterapijos variantus. skaiciau pranesima apie taikoma uzsienyje gydyma ir dusavau, O KIEK REALIAI tas pasiekiama lietuvoje, galvojau..

o stai sito mano straipsnio pabaiga daugiau nei juokinga, buvo tikslas rasyti vien tik apie giliasias problemas, nelieciant patarimu, nes juk kazka patarti yra absoliuciai neimanoma. dabar nepamenu, bet turbut redaktoriai prase privesti prie "placiosios auditorijos", tiesiog kad butu paprasta "optimistiska" pabaiga..

bijau Jus isgasdinti su savo domejimusi, bet galiu kazkaip prikabinti ta word pranesima, ta versta teksta apie gydyma, jei butu norinciu paskaityti ir taip pat pakomentuoti, kas daroma, apie ka isvis pirma karta girdite.. o gal tai kazkuriai is Jusu bus paskata ieskoti pagalbos dar labiau.

siaip esu paskutinio kurso medicinos studente, uz keliu menesiu bandysiu stoti i vaiku-paaugliu arba suaugusiuju psichiatrija... kaip dievas duos. ir kai prisimenu, kas mums buvo destoma apie VS, truputi kelia juoka.. pavirsutinis supazindinimas. ir visi "busimi daktarai" aikcioja - oi kaip baisu, o kodel jos nesusiima ir nepasveiksta...

Idomu butu nors vaje vaje as jau pradedu galvot kad cia ne liga turetu sitas reikalas vadintis,nes liga yra tai kas buvo geras sutverta ir susirgo.O mano akim ziurint VS tai kazkaip ne taip sudetos smegenys ar mastymas ir to jau niekaip atsukt neymanoma nervina mane.Geriau duotu kas nors nauija gyvenima negu cia tame paciame sutrikime murkdytis,is kurio realiai kelio kaip ir nera ar as cia jau visai nusisneku...

Cukruota_mania, dekui, kad pasidalinai sitom idomiom mintim. Faktas, kad taip jauciames. Na, bent jau as jausdavaus. Dabar kartais prisikisu jau net nebegalvodama, kodel taip darau, tai tapo kaip refleksas. Jeigu dar nejauciu, kad maistas jau nebetelpa, tiesiog nenustoju valgyt. O kai suveikia liudesio faktorius, dazniausiai taip suryjamas kalnas saldainiu...

Ir svarbiausia, kad zinau, jog jeigu maziau pavalgysiu, jausiuos geriau negu kad persivalgius, bet darau priesingai. Cia gal irgi kaip nors tas vaikas pasireiskia

sakai, ne taip sudetos smegenys.. is tiesu yra tiesos, bet labai nedaug - yra sioks toks paveldimas polinkis. bet gal ta polinki paveldinciu yra 3x daugiau, nei is tiesu suserganciu, mes to nezinom ir nesuzinosim. veliau, dazniausiai paauglysteje, prisideda seimos modelis arba kiti dalykai.. ir tada prasideda tas uzburtas ratas.

as labai labai daug mastau apie tai, kokia itaka musu gyvenimams is tiesu turi santykiai su tevu ir motina, ju turejimas arba neturejimas.. kaip mus augina, apie ka mes bendraujam, kuo mus laiko tevai ir kuo mes laikom juos. tai tokia galinga jega, nuo kurios priklauso musu asmenybes visam likusiam gyvenimui..

as pati augau tiek be mamos, tiek be tevo. mama matydavau retai, bet palaikem bendravima. pasekmes - nesam geriausios drauges, o draugiu ieskau aplinkinese merginose, jas issekinu savo demesiu ir zyzimais, reikalavimais, ir jos pavargusios nuo manes nori begti. teva matydavau isvis karta per metus ar dar reciau, ir jis buvo labai nerupestingas zmogus. pasekmes - metai is metu isimyliu netinkamus vyrus, tokius be atsakomybes, manes nedomina normalus zmones, ieskau panasiu i savo teva - plevesu ir galinciu be gailescio palikti mane.

taip ir Jums - kazkas is vaikystes, o gal is dabarties atsiliepe butent tokiu aspektu, kad norite kontroliuoti butent sita sriti - kuna ir maista. kontroliuojate, paslystate, baudziate save. uzburtas ratas - badas, persivalgymas, skaiciavimas, kontrole kontrole kontrole... paslydimas.. kontrole... paslydimas...

15 prasirgau.Uzgyvenau du vyrus.Isnesiojau du vaikus.Gydziausi VSC.Ir vistiek man cia tamsus miskas sita liga

Nežinau kaip tiksliai. Tiesiog priverstinai valgau maždaug 3 kartus per dieną (ir užkandu ko lengvai tarpuose, jei išalkstu). Valgau visada, nors ir jei per vieną pavalgymą būna, kad prisikemšu ir pykstu ant savęs, bet vistiek valgau atėjus laikui sekančiam valgymui - tik tada jau aišku nedaug gaunasi, nes nenoriu daug. Be to stengiuosi valgyti gerą maistą, taąiau jei užsimanau kokių saldumynų, kepsnių ir pan. tai valgau ir stengiuosi nepergyventi, tačiau nepiknaudžiauju tiek, kad pastoviai valgyčiau beleką. Čia toks pagrindinis principas, kuris man jau kolkas lb veikia, nes visada žinai, kad ir kiek dabar suvalgysi, bet galėsi ir/ar turėsi valgyti vėliau. Tai išpradžių tikrai būdavo, kad persivalgydavau dažnokai, bet laikiausi to principo ir jau dabar kažkaip nebepuolu persivalgyti, nes žinau, kad vistiek greitu metu vėl valgysiu ir nėra čia ko pergyventi. be to pasakiau sau, kad ir su papildomais keliais kilogramais (nors ir ankščiau nebuvau labai labai liekna, o tokia putlesnė) būsiu sau graži ir mylėsiu save. Dar padeda nuolatinis kartojimas iš MB, kad esu gražuolė ir pan. Be to kaip minėjau. atsiradusios sveikatos problemos baimės įvarė gerokai.


Tikrai sutinku.

Kad tai atsiradę iš preities - visiška tiesa. Manau, kad VS labai įtakoja vaikystė ir tėvai.

Taip, ta pati knyga.


O as mastau taip. Bulimija yra priklausomybe. Paziurekite, kaip gydosi turejes priklausomybe heroinui narkomanas, bet norintis issikapanoti ir buti sveikas (sorry as ziauriai, bet priklausomybe yra priklausomybe)- kiekviena diena jis turi mastyti logiskai, kad ir kaip noretusi patirti kaifa ir susileisti doze, bet jis zino, kad taip padares - atkris, todel, visais budais, kiek tik imanydamas stengiasi ir vengia dirgikliu, nors tai kasdiene kova. Esu maciusi netgi filma, kad pas juos smegenyse, yra ivyke negriztami pokyciai. Manau, pas mus taip pat pokyciai jau yra ivyke, todel musu santykis su maistu yra taip pat iskreiptas. Kiekviena diena yra vaiksciojimas peilio asmenimis, kartais kuomet dirgikliu nera si liga pasitraukia, o kartais pasidave tam vienam dirgikliui isprovokuojam eile "dugnu"-tuomet vel keliames, vel sveikstame.




Tai gal tame ir yra reikalas, kad tu butent dabar negirdi savo Vaiko, pabandyk kita karta, kuomet uzeis noras prisikimsti isiklausyti, kodel Jis maistauja Cia tik mano pamastymai

As jau kelios dienos bandau sia technika ir galiu pasakyti, kad nuslopsta tas nenormalus noras prisikimsti, jauciuosi lyg buciau nutraukusi kazkoke itampa

Labas,
Rašiau ilgiausią postą ir pakibo PC, rašau dar kartą:
#Carlota -> oi kaip aš tave suprantu, pas mane buvo lygiai tas pats, tik aš paskutinį kartą, vėl n-tąjį, bandydama lieknėti, nusprendžiau kreiptis į profesionalų asmeninį trenerį, sumokėjau krūvą pinigų, už tai gavau indivualią treniruočių programą ir mitybos planą, normal, subalansuotą, na žodžiu čiki. Na ir būdama perfekcionistė ėmiausi šito reikalo nuo dūšios, pasakiau sau, arba dabar, arba niekada, aš galiu ir bla bla bla, ėmiau sportuoti 5 k./sav po beveik valandą (kadangi dirbu pilnu etatu, sportuodavau ir miego sąskaita), svėriau kiekvieną kąsnį, pamenu net įteiginėdavau sau, kad nors pabodo tos pačios daržovės, bet taip reikia, tau to reikia. Žodžiu, gyvenau kažkokiam kosmose tuos tris programos mėnesius, aišku, sukūdau iki 49 kg (mano ūgis 160), kūnas sustangrėjo, išryškėjo raumenys, patikau sau tokia – BET kaip bebūtų keista laimingesnė nuo to netapau… Po to paslydau mityboje ir prasidėjo čiuožimas žemyn, va tik dabar praėjus geram mėnesiui pradedu atsipeikėti. Pasisvėriau šįryt, 57.5. Ir jau antrą kartą pastebiu, jog pas mane spintoj kabo įvairių dydžių drabužiai, vieni tam liekninimosi periodui, kiti atkryčio, siaurinu sijonus, po to į juos neįtelpu.
Kaip kovoti? Visų pirma reikia visam gyvenimui pamiršti dietinimąsi ar tą vadinamąją “sveiką mitybą”, kuri VS sergantiems gali tapti paranoja. Aš stengiuosi valgyti, stengiuosi prisiversti valgyti 3 normalius valgymus per dieną (tai, ką mėgstu), kas 3-4 val., tarpuose du užkandžiai, bandau visiškai neatsisakyti saldumynų, alkoholio, tik jų kiekius riboju, kartais gaunasi, kartais ne.
Man galbūt sunku dėl to perfekcionistinio mąstymo, arba juoda, arba balta, arba esu superpupermoteris, arba lūzerė, vidurinio varianto mano smegeninė nenumačiusi. Daug skaitau, stengiuosi pailsėti, nepersitempti, rasti laiko sau. Sportą “mečiau”, kai nesėkmingai finišavau su ta programa, t.y. priaugau gal puskilį. Dabar esu emociškai stabilesnė kažkiek, gal pamėginsiu kokią jogą papraktikuoti ar neintensyvias trumpas treniruotes, nes man pats sportas patinka, tik svarbu saikas visur.
#pikudama: tikrai būtų šaunu paskaityti ir tą tavo turimą info. O to straipsnio pabaiga tai tikrai labai dirbtinai prilipdyta pasirodė, nesiderino prie viso straipsnio visumos.
Pritariu dėl tėvų ir vaikystės patirties įtakos VS atsiradimui. Aš kaip minėjau esu perfekcionistė, su tuo žiauriai sunku kovoti, be to, kenčiu nuo nepilnavertiškumo komplekso, žemos savivertės. Augau disfunkcinėje šeimoje, tėvai nebuvo alkoholikai ar asocialūs, bet artimo ryšio su jais kaip vaikas neturėjau ir iki šiol neturiu, tik formalus bendravimas. Tėvas valdingas, impulsyvus, nepastovaus būdo, pernelyg kontroliavo mano gyvenimą, kišdavosi net man renkantis draugus ar vaikinus; motina prisitaikė, stengdavosi be reikalo jo neerzinti, na tie jų santykiai buvo tobuli valdovo-vergo santykiai, jiems tiko ir matyt patiko. Ir aš pati pasąmoningai panašaus būdo vyrą pasirinkau ir dažnai jaučiuosi besielgianti taip pat kaip mama... Jis savo šeimoje matė tokį patį santykių modelį (beje, irgi disfunkcinėje, tėvas buvo alkoholikas, motina nuolaidžiavo, pats irgi priklausomas nuo alkoholio, bet stengiasi jau kažkaip iš tos problemos kapanotis). Esmė ta, kad visą gyvenimą kontroliuojama ir nurodinėjama tėvo, matyt tą norą kontroliuoti kažką pati nukreipiau į svorį ir lieknėjimui atsidaviau visa esybe. Ir nors man jau tuoj 30 su puse, nesijaučiu subrendusi kaip asmenybė, ne kartą atsisakiau įvairių pasiūlymų dėl darbo (galbūt rizikingų), elgdavausi neryžtingai, ta tokia viską persmelkianti kontrolė ir kategoriškumas, galima sakyti, visam mano gyvenimui atsiliepė. Jau vien ką reiškia tai, jog tik dabar pradėjau susivokti, jog galbūt – GALBŪT – čia VS, o ne mano valios trūkumas, o ne tai, kad aš lūzerė ir vėl eilinį kartą. O juk viskas prasidėjo gal kokioje 6-7 klasėje...
Net ir dabar mamai bijau pasakyti apie VS, gali nesuprasti arba – ko bijau labiausiai – pasakyti tėvui, šis imtų kištis, aiškinti, komentuoti, o aš pyktis nenoriu, vien dėl mamos, tegu jai būna ramu.

#Cukruota_mania: panašią techniką aprašo ir Geneen Roth „Moterys, maistas ir Dievas“, ji siūlo užplūdus emociniam alkiui atsitraukti ir stebint iš šalies išgyventi tuos jausmus, bandžiau, bet negaliu, nežinau, ar minėjau, bet buvau dukart užpulta, kartą išprievartavo, antrą kartą nepavyko, plius visokios kitos problemos, pradedant nuo patyčių mokykloje, tėvo kandžių replikų namie (į kurias labai jautriai reaguodavau, o jis kitoks, tą pačią minutę pamiršdavo), vyro neištikimybės, alkoholizmo, susvetimėjusių šeimos ryšių (tiek su tėvais, tiek su broliu ir seseria – nes nebuvome laikomi vienodais vaikais, sesuo išvis kaip antras vaikas buvo atpirkimo ožys už visas šeimos nesėkmes)... Žodžiu, kai tik bandau išgyventi tas emocijas, pasipila ašaros, iškyla tie visi prievartavimo ir kt. vaizdai, žodžiai, jausmai ir kažkas viduje užsisklendžia, užsiblokuoja, lyg taip nepasitikėtų manimi, jog nenori net ir man, sau pačiai, atsiverti. Man toks jausmas, lyg negalėčiau paleisti tos praeities, kokia ji bebūtų, kaip sakoma, let it go. Nors, prisipažinsiu, net ir tiek mane atitraukia nuo maisto. Todėl žinau, kad tuo keliu eidama galėsiu rasti ramybę, bet be psichoterapeuto turbūt neapsieisiu.

O dėl valgymo priežasčių, mano atveju manau esmė tame, kad nors kaip vaikas buvau ir aprengta, ir pamaitinta, bet dvasinio peno trūko, to nematerialaus rūpesčio, supratimo, meilės, todėl kaip mažas kūdikėlis ieško mamos krūties taip aš bandau tą emocinį alkį patenkinti maistu, o jo visada bus per mažai. Draugių turiu nedaug, artimų galima sakyti beveik neturiu, vyras nelabai supranta kame VS esmė, o šeima... Šeima kaip butaforija galima sakyti, kaip bebūtų liūdna.

Sorry, kad išsiplėčiau, bet kažkaip norėjosi išsikalbėti, man ši tema kaip grupinė psichoterapija