Bulimija & Anoreksija

Reverse, esu senas vilkas siame sveikimu ir atkritimu rate...

Ka tau galiu patarti, tai kiekvienas atvejis labai individualus ir jei tavo kunas praso, vadinasi jam reikia. Nesuklysi, jei klausysi jo, o ne patarimu zmoniu, kurie taves net nepazista. Man skaitant tavo zinute, panasu, kad per visa diena tu valgai nepakankamai pagal tavo aktyvuma.

Sunkiausia tai, kad iš tikrųjų ne visad pasitikiu savo organizmu. nes kartais jis man sako, kad nenori pietų, bet tada susivokiu, kad ne natūraliai mano kūnas taip sako, o tiesiog įsiteigiau šitą mintį ir suvaldžiau ar panaikinau alkį, nors reikalingos energijos juk negavau.
Bet jau įsitikinau, kad geriausiai čia veikia bandymų-klaidų metodas, tad turbūt pasistengsiu stebėt save ir atrast, kas geriausiai veikia man. Ačiū už atsakymą, beje

visada prasom .

Uz visus praleistus pietus ir pusrycius, kunas atsigriebs vakare, tokia yra gamta. Galim noret kitaip, siekti. Ir matysime kad visos dietos baigiasi nelaimingais persivalgymais, kurie griauna gyvenima. As nekalbu apie pastangas, kada reikia valgyti (kai galvoje groja muzikele - noriu buti liesa), rodos lengviau begti kilometrini krosa per karsti ar ismokti eilerasti japoniskai.
Eidama sveikimo keliu, pati labiau pazisti save ir zinai kas geriau, kas blogiau, kiekviena pastanga ir investicija i save paskui atsiperka su kaupu.
Juokas ima is musu problemu , ir kas liudniausia, tai rodos tai tokia smulkmena, bet ji gali sugriauti visa gyvenima, suardyti santykius, atnesti sveikatos sutrikimus, kurie neretai ir nepataisomi. Ir viskas gi del to stebuklingo XS ar S dydzio...
Sekmes Tau , esi saunuole, kad isdrisai valgyti ir tuo labai ikvepi , aciu tau uz pasidalinima savo mintimis .

Siuo metu vyras man padejo salia kavos pusrycius, liepe suvalgyti , sake jis pabus tas princas ant balto zirgo, kuris istrauks is kalejimo...
(mano problema - badavimas-persivalgymas-vemimas). Stazas -10 metu.

Nuo zmoniu jau kelinta diena slepiuosi ir as. Neapykanta sau auga su kiekvienu gramu. Svarbiausia, kad nezinau, kiek tu gramu ar kilogramu priaugau tik jauciuosi lyg bjaurus banginis. Matyciau svarstykliu skaicius ir butu taip paprasciau, nes galeciau jaustis blogai del didelio skaiciaus. O dabar net nesuprantu ka matau veidrodyje. Bijau susitikti pazystamus, slankioju pakampemis, nes jauciu neapsakoma geda del savo isvaizdos, kazkokia beverte. Jau bijau ir savo minciu, gal kraustausi is proto.

O tu vedi mitybos savikontrolės užrašus? Jei taip, iš jų turi matytis, kas iššaukė atkrytį. Laikykis, kelkis, stokis ir toliau kovok su liga

Sypsokites, sveika, likimo sese


O gal visgi nieko tokio, jei leistum sau kartą per savaitę pasisverti? Iškart juk sunku visiškai nesisverti.

O šiaip lengva man patarimus dalinti, kai pas pačią režimas juodai išsibalansavęs, dirbu intensyviai ir darbe, ir po darbo, vis kaupiuosi, kad va jau nuo ryt reiks pradėt gydytis, žiauriai atakuoja mintys apie kūdinimąsi, žodžiu. Na bet kaip sakoma sveikimo procesas sunkus, bet ar jo alternatyva ne blogesnė? Linkiu sėkmės ir sau, ir jums, NEPASIDUOKIM LIGAI!!!

Va sita mintis "zudike" jezau kiek as prisinervavus tik dabar,kai jau arteja 35metis sakyciau kazkaip sugebu po biski save ytikint kad pasvilpkit visi,busiu kokia AS noresiu ilgai ir nuobodziai save tuo ytikineju,visko buna,bet man atrodo tik dabar is tikruju pradedu subrest,atsikratyt kazkokiu nesamoningu paauglisku baimiu...net ir pati nezinau,bet ateina susitaikymo su savim amzius matyt pats laikas butu....

p.s.issimatavau snd pardej simta milijona rubu ir nenusivyliau keista ,labai keista ir paciai gal tikrai kada nors baigsis sitas 15 metu maratonas APSIEDIMAS-VEMIMAS-BADAS

p.p.s.perskaitau viska ka rasot-ir kas cia per liga,kad mintys sutampa??Tokios nesamoningos...kaip jos gali but vienodos skirtingose galvose??Kliedesiai...kaip sakydavo VSC pilna galva ju...

Nevedu. O kaip juos reiktų vesti? Rašytis ką ir kada suvalgiau?


Aš irgi bandau kažkaip mokytis susitaikyti su esama padėtimi ir pagaliau pamilti save kokia bebūčiau. Sunkoka, bet reikia.
Kažkaip bijau vasaros... žiemą tai prisirengti gali ir nieko, o vasara, tai tik lengvi rūbeliai, o tada ir visi trūkumai labiau matosi.
Tikiuosi *Matrem*, kad baigis tas maratonas bent jau tau tikėkimės ir mums visoms

Kažkaip ir man keistoka, kad pas mus visas vienodos mintys... ir viskas tik apie išvaizdą, savęs nemėgimą, nesivaldymą ir t.t. Žodžiu tikri kliedesiai.
Kartais pasvajoju, kad ateitų tokie laikai kai tokios kaip mes (na šiek tiek putlesnės) būtume pačios pačiausios ir visos kitos lieknuolės stengtūsi priaugti bent kiek svorio Kad išeitų ta mada - badauk, valgyk žoles ir lakstyk į sporto klubus dar po darbo kai jau ir taip tik namo norisi pasiilsėti ir ramiai pabūti. Ach..svajuko dramblionės

hmm na ir komentaras.

tai aš pridėsiu. kad buvau prieš daug metų tikrai labai per ploną, bet savaime ir nesistengiant. tiesiog labai daug mokiausi, turėjau daug užsiėmimu, daug keliavau, niekados namie prie teliko nesedėdavau ir niekados saldumynų nemėgau. bet kažkuriuo metu paauglystėje pradėjau nekęsti savo plonumo, visų žmonių komentarų, kad 'kaip tu tokia kūda, kaip tau pavyksta', mokykloje komentarų, kad atrodau kaip iš lagerio. visur pradėjau ieškoti informacijos kaip priaugti svorio ir nerealiai pykau ant viso pasaulio, kad visur tik ir pasakojama kaip numesti, bet, atrodė, niekas nesupranta, kad ir būnant plonai per galvą duoda tie komentarai, kad vis tiek nesi patenkinta savo kūnu, kad taip sunku ne tik numesti, bet ir priaugti svorio.

nuo to prasidėjo persivalgymai, o po kelių metų, priaugus apie 10kg ir į kažkokią antipišką bulimija (kuri man vis tiek iki šiol atrodo kaip bulimijos, anoreksijos ir persivalgymo ligų mišinys).

skiriuosi nuo tavęs tuo, kad supratau, jog ne esmė kaip kiti atrodo ir ką kiti galvoja, nėra taip svarbu, kiek aš sveriu. supratau, kad reikia prisukti varžteliusi ir ėmiausi veiksmų. jau pusantrų metų gydausi. ir visiškai netikiu dietomis ir man jos visai nebeįdomios. išbandžiau savo kailiu fokusus su valgymu, supratau, kad netinka, ir dabar jau baigiu grįžti į normalų santykį su savo kūnu, protu ir pasauliu. maisto baimių neturiu jokiu. yra tik likę visokie psichologiniai išsidirbinėjimai, bet gal dar kokie metai psichoterapijos ir viliuosi atsikratyti.

iš tikrųjų yra žymiai lengviau maistu spręsti visas problemas. reikia rytoj ruoštis koliui? imi atidėlioti, eini apsiriji, tuomet sportuoji porą val ir verki pasislėpus. o štai pasiryžti ir įveikti kliūtį yra siaubingai sudėtinga. gyvenimas yra toks sunkus ir niekados nebus lengvas. kiekvieną dieną reikia kovoti ir varyt į priekį. o maistas tai tėra išsisukinėjimas

palaikau 100 proc !!!
kasdien pilna isbandymu, o VS tik uzrisa akis pries realybe ar laikinai nuo jos atitraukia.

Papildyta:


Ar tik ne tavo pacios vidine baime veda tave i sporto kluba ? tu parodyk man ta mada, kur ji ? pasirinkimas TIK tavo rankose !
juk labai populiari yra sviesi plauku spalva ir paklausk 'neblondiniu' ar joms del to galva skauda ? jos atsakys, kad jos grazios ir taip, be sviesiu plauku. Taves i sporto kluba niekas neveja, buk drasi sau pasakyt stop ir pamatysi, kaip tavo stiprybe uzsikres kiti ir ims tave taip pat gerbti.

lb gerai palyginai tikrai esu brunete ir nenoriu but kazkuo kitu-nei blondine,nei juoda ar "ryza" noriu but ir esu savimi-mano plaukai netgi nedazyti tai kodel savo kuno reiktu noreto ne tokio,koki dave mum gamta,bet kazka is jo isdarkyt ir bandyt spraust y remus,kuriuos kazkas primeta arba mum pacioms sauna y galva tuos remus susikurt lb teisingai arbataa sako-reikia gryzt y santyky su kunu protu ir pasauliu.Reikia keist poziury y save o ne save o kaip ta padaryt-cia jau visas sunkumas...As neturiu galimybes gydytis anei jokios,belieka paciai kapstytis is nemeiles sau

Rašytis datą ir laiką, ko ir kiek suvalgei (kiekį matuoti šaukštais, puodeliais), kokioje vietoje valgei, ar vėmei/norėjai vemti, streso skalė (0-100, 0 kai visai nejauti nerimo, 100 maksimalus nerimas), mintys ir jausmai po valgio. Nurašiau iš VSC dietologės mitybos rekomendacijų.

1. Kokių veiksmų ėmeisi, kaip gydaisi? Aš irgi ėmiausi, buvau VSC, gavau tą mitybos planą, geriu AD, bet vis tiek savijauta sumauta, net pora kartų pagavau save galvojant po persivalgymo priepuolio, jog būtų gerai išsivemti O pas mane vėmimų nebūna, irgi kažkokia atipinė bulimija. Su tuo plano laikymusi irgi visaip būna, sportuot žinau, kad reikia ir privalau, nes rūbai spaust pradėjo, naujiems nusipirkt pinigų neturiu, krč kažkokia šūduva gaunasi Vienintelis kelias tai turbūt nelaukt įkvėpimo ar motyvacijos, o tiesiog priversti save stotis ir eiti ta kryptimi.
2. Tikra tiesa

Gal ne taip išsireiškiau. Aš nelankau sporto klubo - visiškai neturiu laiko (lankyčiau jei turėčiau). Aš apie jį užsiminiau kaip apie tam tikrą madą.
Be to esu brunete ir nė kiek nenorėčiau būti blondine


hm... dabar galvoju, kaip reiktų visada spėti užsirašyti viską ką ir kiek valgau kątik pavalgius kartais juk tikrai nėra nei kada nei kaip užsirašyti ir maistą pamatuoti. Ar galima ir vėliau?
Aš kažkaip ir taip mintyse per dieną gal kokį 20 kartų sau pakartoju kiek ko valgiau, mastau kiek dar galima ir pan. Be to, kaip jaučiuosi pavalgiusi ir kas išprovokuoja dažniausiai žinau, bet tai nelabai padeda.

Kažkaip nėra, kad sau labai nepatikčiau. Kartais žiūriu į veidrodį ir galvoju, kad nieko baisaus, kad nesu labai liekna. Tik labai jautriai reaguoju į betkokius komentarus ar užuominas. Tai sunkiausia būna po to visą dieną negalvoti apie juos ir neimti į galvą. Bet čia tikriausiai problema ir kalbant ne vien tik apie išvaizdą - į betkokius komentarus apie mane reaguoju labai jautriai.