Bulimija & Anoreksija

Faktas, kad tarp VS ir depresijos glaudus ryšys, kas iš ko kyla nesigilinau, tik tiek, kad va sesei depresija, ir jau visam gyvenimui turi vaistus gerti, kitaip vėl smegenyse kažkokių hormonų pusiausvyra sutrinka, man VS, o tiek tą, tiek aną įtakoja tas serotonino funkcijos defektas, taigi manau labai lengva sergant vienu "pasigaut" ir kitą.

Laikiausi ir praeitą, bet etapais. Man gana sudėtinga to plano laikytis, nes yra šeima, vaikas, o vis išlenda tas perfekcionizmas, kai kas nesigauna pagal planą, norisi viską mest Bet kažkaip susikaupiau dabar, mitybos dienoraštį pildau. Dar tą Ch. Fairburn knygą reikia pabaigti perskaityt.
Su vaistais viskas OK, kiek galva pasvaigo pirmom dienom kai dozę reikėjo padidint, bet dabar liuks, daug ramesnė jaučiuosi, nemigdo, neglušina, kol kas gerai. Po poros savaičių vėl į VSC, gal ilgą laiką nelieps jų gerti, tik pirmai pradžiai.
Jo, dėl sporto žinau, čia mano silpnoji vieta ir kompensacinė persivalgymų priemonė. Bet dabar, kai dirbant laiko lieka visai nedaug, persisportint negresia

Laikykis ir tu

Matrem, kaip tau sekasi?
Kaip kitoms?

vai,net pasimeciau kad manes klausi aciu

Labiau paskaitineju,kaip jums sekasi nei kad parasyt...net nezinau kaip man sekasi,sakyciau mano bulimija remisijoj kazkada islys...tik klausimas kada

Sveikos, Mergaitės Matau, kad čia daugiausiai sergančios bulimija, o pas mane anoreksija. Ir visiškai sutinku, kad su depresija šios ligos eina viena šalia kitos. Kapsčiausi viena, valgiau normaliai, atsiauginau svorį, bet po metų atkritau ir vėl pamečiau 10 kg., supratus, kad bus sunku vėl atsitiest, nukeliavau pas psichiatrę, gavau vaistų dozes.. Antidepresantai, gėriau daugiau kaip pusmetį. Vaikščiodavau miegodama, o kiek nevaikščiodavau, tiek miegodavau. jau 8 mėnesiai kai gyvenu be antidepresantų, nors tėvai, ypač mama vis skatina, kad dar juos gerčiau, ypač kai užeina agresijos priepuoliai. Ji to nemato, tačiau užtenka mano pabjurusios nuotaikos ir jau ūžia apie vaistus, o vien nuo tokios minties mane nupurto. Minėti agresijos priepuoliai ištinka kai labai labai kažkas išveda iš kantrybės, dažniausiai - tėvai. Pradedu verkt, tėtis būtinai drėbteli, kad nustočiau bliaut, nors sustot negaliu. Tada užsidarau vonioj ir žliumbdama pasidarbuoju nagučiais, pilvas būna rėžiais nusėtas. Fizinis skausmas užmuša dvasinį ir nebepajėgiu verkt, nusišluostau ašaras ir išlendu rami kaip belgas. Kokia šlykšti ta liga, visgi. Maitinuosi normaliai, nors turiu prisižiūrėt ir nepadaugint, geriu visgi dar hormoninius vaistus, kurie pirmaisiais mėnesiais išpūtė kaip dramblį. Teko susitaikyt su tuo. Pradėjau reguliariai sportuot, pati gaminu visą maistą, mintinai žinau kiek žmogui ko reikia, apie mitybą galva perkrauta žiniom. Gyvenu su liga, kartais pasireiškiančia savo nenormaliais priepuoliais ir džiaugiuosi, kad nėra atkryčių, vaistai su seratonino dozėm aptvarkė smegenis.

Laikykimės ir nepasiduokim, nes kas šiomis ligomis nesirgo, niekad nesupras koks tai košmaras..

Matrem, o gal visgi nebeišlįs, tik garsiai nekarksėk
astuke05, laikykis Išties daug stiprybės suteikia, kai pamatai, kad tu ne viena tokia "nenormali", kad yra daugiau likimo sesių. O tu VSC buvai? Gal dienos stacionaras padėtų su tais priepuoliais geriau susitvarkyti Arba situacija pagerės, kai išsikelsi iš tėvų, kaip supratau, su jais gyveni.

Islys...visada islysdavo kad ir kiek graziu pertrauku buvo netikiu kad nuo situ ligu pasveikstama as ismokus per tiek metu ja kazkiek kontroliuot ir tiek kad nors kiek normalu gyvenima galeciau guvent.Bet jauciu kad JI yra salia...

Aišku. Gerai, kad nors tavo VS leidžiasi kontroliuojamas. Laikykis, stiprybės tau ir nepasiduok VS! Galų gale, auga dvi dukros, reikia stengtis dėl jų, kad matytų mamą linksmą ir besidžiaugiančią gyvenimu. Man irgi kartais rūpestis širdį suspaudžia dėl mano dukružės...
Va čia daug naudingos info ir patarimų apie bulimijos įveikimą, nežinau, ar skaitėt, bet mane sukrėtė tos merginos istorija, labai džiaugiuosi už ją, kad išsikapstė iš to košmaro.

Sveikos, mielosios!
Nuspredziau ir as jums papasakoti savo istorija, kuri, deja, dar nera pasibaigusi.
Kokiu budu ir kada prasidejo mano problema tiksliai pasakyti negaliu, bet samoningai suvokiau tai pries 3metus. Iki tol aplinkiniai "padare" savo stulbinancia itaka: nuo paauglystes girdejau kad esu stora ir turiu laikytis dietu. I tuos "aplinkinius" ieina ir mano tevai. Budama 20 metu turejau tvirta kompleksa del savo figuros ir nepasitikejimo savimi, nepaisant to suradau sau vyra, susilaukem pirmos atzalos ir po gymdymo, visi vel kaip susitare pradejo man aiskinti del mano figuros ir svorio. Supikusi ant viso pasaulio nuspredziau, kad butinai privalau priaugti svorio ir parodyti kokia esu, kai is tikruju esu stora ir veliau be problemu numesiu nereikalingus kilogramus. Mano nevykusi mintis privede mane iki nervines bulimijos. Ir pries 3metus(seimos daktares deka) suzinojau apie VSC ir nusprendziau ieskoti pagalbos ten. Iki to laiko buvo isbandyta begales dietu ir prieita iki absurdo, kai laisvinamuju ir acto gerimo. Buvo beproto sunku pirmus metus, kol ismokinau save valgyti ir pripratinau savo organizma prie naujo rezimo (su vyro pagalba, mes kartu dirbam, tai labai priziuredavo, kad nepraleisciau maitinimo). Taipogi nemazai pastangu idejau pati. VSC lankiausi dienos stacionare ir kaip kempine semdavau visa informacija, ir grizdama namo "virskindavau" kiekviena pasakyta zodi, beveik kiekviena karta grizdavau apsiverkusi nuo pamastymu ir isvadu. Kadangi buvau dirbanti tai leisti sau dar viena rata dienos stacionare negalejau, toliau teko tvarkytis paciai. Su valgymu susitvarkyti gavosi geriau, negu psichologiskai, mane vis tiek persekioje mintys kad esu stora ir niekam vykusi. Patys dydziausi pasikeitimai ivyko pries 1.5 metu, kai vyras paprase antro vaiko. Is laimes buvau 9 dangui, bet sirdy buvo nerimas. Labai bijojau ppriagti dar kilogramu (turejau virsvori 20kg), bet maisto neribojau ir porciju nedidinau. Per visa nestuma priaugau 1.5kg. Dabar mazylei beveik 8men. ir tu 20kg virsvorio neturiu ir valgymo rezimo nesugadinau nei per nestuma, nei po gimdymo. Organizmas jau taip priprato prie reguliaraus maitinimo, kad jei laiku nepavalgau pradeda skaudeti galva ir skrandis. Su 2vaikais ir vyru (kuris namu ruosos darbus beveik neatlieka) yra labai sunku laikytis ir neatkrysti, del to pradzioj ir parasiau, kad mano istorija dar nera baigta. Manau, kad baigta bus tik tuo atveju, kai neliks minciu apie valgyma, o liks tik noras megautis maistu.
Beje, nors ir numeciau 20kg vis tiek jauciuosi stora, nors pakartotinai perskaiciau ir atlikau visus testus is knygos "Kuno samprata".
Gal kam nors mano istorija bus kaip ikvepimas nenuleisti ranku
Linkiu visoms stiprybes ir sekmes kovojant su liga.

Domutiene, o psichologo pagalbos neprašei? Gal jis nors kiek padėtų kovot su mintimis?
Kai jau jaučiu, kad man blogai, lekiu pas savo psichologę, bet žinau, kad turint normalios veiklos, o nebūnant namų šeimininke, daug problemų išsispręstų. Man labai padeda žmonės, aplinka. Namuose jaučiu kaip kirmyju Dėl to, kad ir kokie nepatenkinti tėvai būtų, prisigalvoju begales priežasčių kodėl man reikia į miestą ir lekiu ten pasišvilpaudama. Visos blogybės išgaruoja bent kuriam laikui..
VSC nebuvau, ligos piko metu svėriau 32 kg., turėjau kolekciją siuntimų į VSC. Kartą pas gydytoją būnant ji skambino greitajai pagalbai, kad mane išvežtų, pabėgau iš kabineto, nusprendžiau pati augintis svorį.. Atsiauginau ir pati valgyt išmokau.. Sunki gi ta gyvenimo mokykla..

As suprantu kad galima valgyt pagal planelius,galima prisiverst ydet kasny y burna 5 kart per diena,galima netgi isnesiot vaikus sergant VS... bet kaip susitaikyt su svoriu????Kaip but patenkintai juo,kad nekirbetu mintis kad gal dar numest nors biski... As kiekviena diena bandau save ytikint kad atrodau normaliai,kad nieko man netruksta,bet kas is to.Tikrai taip nera kad negalvociau apie svory nors man 35 mretai,esu 166cm ir sveriu 59-60kg.Ir nors logiskai mastant suprantu kad viskas absoliuciai normos ribose,bet.....

Matrem, kad idealus tas Tavo svoris. Nebuvau ant svarstyklių pusantrų metų ir neketinu ant jų lipt. O kam? Man skanu, aš valgau. Užlipčiau, jaučiu, kad nevalgyčiau, nesvarbu koks svoris bebūtų. Smegenyse kažkur užkoduota, kad gi galėtų būt mažiau, o kai nežinai tai ir galvos neskauda.

Kad susitvarkyciau su mintimis psichologas turetu gyventi kartu su mano seima. Tiesa sakant pati esu kalta, del to kas vyksta siuo metu mano gyvenime. Esu be proto geros duses zmogus, visiems padedu nepaisidama savo noru, pomegiu, galimybiu, o atgal gaunu daugiau spjuviu i veida nei padekos. Mano seimos rupesciai pilnai guli ant mano peciu, nesvarbu kokia situacija vyras visada sako spresk pati + dar butini namu ruosos darbai, kuriu neatlikti negali del vaiku. Dar pats didziausias "dziaugsmas" - anyta, kuri apkaltino mane, kad sugadinau jos sunu, paverciau ji tinginiu, gyvenu tik jo saskaita, nors pati dirbau iki isejimo i dekreta ir atlyginimas pas mus skyresi tik ant 50lt (jis daugiau uzdirba). Dabar gaunu pinigelius is Sodros, nors ir sumazejo pajamos, bet islaidu suma irgi sumazejo.
Is savo parasymo matau jau, kad reikia susigriebti, bet taip liudna pasidare, kai vakar pasipyle kaltinimu banga, kad nieko nesistengiu. Nors kai jai diagnazavo 3 stadijos vezy ir operavo, tai as issiprasinejau is darbo operacijos diena ir buvau salia jos, kiekviena diena vazinedavau ir vezdavau viska ka tik pageidavo. Po ligonines ilga laika padejau jai priziureti namus, visos atostogos buvo praleisto kartu, kiekvienas pasivaiksciojimas be jos neapsejo. Vis gaila buvo susirgo zmogus, viena liko (vyro neturi) ir stai tau - padekojo. Is vyro palaikimo nesulaukiau, pasake tu pati gerai susitvarkei.
Svarstau apie skyrybas paskutini pusmeti, bet vis sulaiko mintis kad neturiu teises del musu nesutarymu skriausti vaikus. Iklimpau iki ausu nezinomybei.
Papildyta:



Austuke05 gerai parase, kad nelipa ant svarstykliu ir tu ju atsikratyk. As irgi jau nelipu. O susitaikyti padeda isejimas i drabuziu praduotuve, kur matuoju viska kas patiko ir matau savo kuno grazias linijas. O ka reiskia skaiciai ant svarstykliu? VISISKAI NIEKO!!!

nu zinokit rimtai ,man nesove mintis nesisvert gal reiktu...nes kol nezinau skaiciuku savo isvaizda esu ABSOLIUCIAI PATENKINTA ir su B vis pasneku kad keistai viskas,lyg ir graziai atrodau ir nenoriu but dziusna ar numest svorio,kol nepasisveriu
Neturiu galimybes lankytis pas psichologa...o taip noreciau