Labas visoms,
Norėčiau išsipasakot, nes neturiu kam, neturiu kas mane suprastų. Man 30 m. Kuo toliau, tuo labiau įtariu turinti VS, nesu tikra, bet man panašu į persivalgymą (binge eating), o gal tie priepuoliai kyla dėl streso, nežinau, pati savęs nesuprantu. Šiuo metu prasidėjo atkrytis, jis jau tęsiasi geras pora savaičių, per tą laiką priaugau viską, ką buvau sėkmingai sporto ir suderintos, sveikos mitybos dėka numetus, ir taip jau antrą kartą. Yra buvę atvejų, kai prisivalgau, o po to kitą dieną ar tos pačios dienos vakare sportuoju, gal čia kažkas panašaus į nervinę bulimiją, tik nevemiu, nevartoju vaistų, nebadauju. O streso mano gyvenime yra buvę užtektinai, paauglystėj patyčios mokykloje (nuo tada nuvertinu save ir iki pat šiol neatsikratau tokių minčių, jei kas nepasiseka, iškart puolu kaltinti save, smerkti ir pan.), po to pora kartų nukentėjau nuo seksualinės prievartos, buvau seksualiai išprievartauta, po kelių metų vėl užpulta, pasirodo, to paties asmens (pirmą kartą nesikreipiau niekur, nes buvo tamsu, nelabai įsidėmėjau užpuoliką, be to, kaltinau po visko save, kad pati kalta, išėjau pavakare pasivaikščioti viena be tel., be dujų balionėlio ir t.t.), šį kartą nesėkmingai, pavyko įsiūlyti pinigų. Dabar vyksta teismo procesas, už poros dienų teismo posėdis ir vėl bus apklausos. Kažkur viduj vis veržiasi emocijos, jog nenoriu vėl visko prisiminti, nenoriu vėl visiems visko viešai pasakoti. Žiauriai sunku. Vyras, tėvai nesupranta, na jie bando paguosti sakydami, jog taip toli nuėjai, ko čia pariniesi, va jis tai tegu parinasi, juk nuteisė ir t.t. (dabar bus apeliacinis posėdis dėl bausmės sugriežtinimo) Vaikui gimus buvo didelių problemų santuokoje, vyro neištikimybė, paskui problemos su alkoholiu, pora savaičių buvau išsikrausčius iš namų net, galvojau apie skyrybas. Bet nesinorėjo draskytis, dukra dar metukų neturėjo. Dabar susitvarkė viskas, kaip ir išsiaiškinom, bet turbūt viskas verda viduje.
Gal čia surasiu palaikymą. Kaip rasti savyje jėgų, nuo ko pradėti. Pavargau jau vėl ir vėl bandyti lieknintis, skaičiuoti kcal, sportuoti, nes ne svoryje problema. Artimų draugių neturiu, su šeimos nariais santykiai nutolę, atšalę. Tikrai norėčiau su kažkuo susitikti, pasikalbėti, paverkti
P.S. Ar skambinot kas dėl tų savipagalbos grupių? Gal galit čia pasidalinti info, kad ir aš dėl to pačio neskambinčiau? Nes savipagalbos knygų turiu (šiuo metu skaitau G. Roth "Moterys, maistas ir Dievas", pradėjau domėtis intuityviuoju valgymu, bet praktikuoti sunku, šįryt atsikėliau išsimiegojusi, su pasiryžimu pradėti iš naujo ir susiimti ir tiesiu taikymu prie vaflių maišelio patraukiau... Rytoj einu pas psichiatrą, gal nukreips kur reikia, nes nežinau, ar čia valgymo sutrikimas, ar reikia spręsti psichologines problemas. Gal kokiu psichologinės pagalbos numeriu paskambinsiu...
Mano atveju persivalgymai labai blogina mano gyvenimo kokybe,bandau kovoti,nepasiduoti,sekasi visaip.
