Kai vyras uždirba mažiau, gerokai

Man iš tiesų sunku suprasti žmones, kurie didžiuojasi pirkdami vogtus dviračius. O gal ir ne tik dviračius - man ir vaiko vežimėlį yra pavogę, gal kuri čia irgi pasigirs pirkusi turbūt vogtą, labai pigiai?

Jsu geriau tada tie kietašidžiai turtuoliai, jie bent nevagia, o darbo vietas kuria - Prima Wera, beje - darbo vietą ir jūsų vyro tėvui.

O kur aš parašiau, kad pirkti vogtus daiktus yra gerai? Šioje temoje tik du postus parašiau, ir nei žodžio apie tai. Uzsiciklinot kažko ant vienos vietos...
Jei kas čia perka papigiai, tai dar nereiškia, kad vogtas.
Pažiūrėkit net čia būna skelbimų - emigruoja visom šeimom ir išparduoda visą savo turtą, gerus daiktus pigiau, nes nėr laiko.

Jo, tie jūsų vadinami kietasirdziai kuria darbo vietas. Bet aš ne apie tai rašiau. Neisiskitet visai.

Seku šią diskusiją keletą dienų. Nieko nerašiau, gal todėl, kad daugiausia kalbat apie vaikų lavinimą, o mano patirtis, dėl vaikų nebuvimo, minimali šiuo klausimu

tačiau nori pasisakyti apie "dviejų pasaulių susidūrimą" - kad Flight niekad nesupras Leksos, nes Flight, matote, nėra mačiusi nieko už savo pasaulio ribų.

Labiau linkstu prie Flight pusės. Žinot kodėl? todėl, kad labai gerai suprantu abu pasaulius - pati augau, ko gero, tame kitame pasaulyje, kur pinigų nebuvo ne tik kad privatiems vairuotojams ar privačioms mokykloms - net prie jūros su tėvais nebuvom nuvažiavę nė karto, nes tam nebuvo nei pinigų, nei tėvų motyvacijos - maždaug, kam to reikia? Ar blogai ir taip? Kam tau geri sportiniai bateliai? Bus geri ir iš turgaus, niekam nepakenkė kojoms, nepakenks ir tau, kam tau geras dviratis, etc. Nekaltinu tėvų, gink dieve - suprantu, jų požiūris buvo toks, ir tiek. Panašus kaip Leksos.

Dabar jau turiu savo gyvenimą, planuojame savo vaikus, esame su vyru susikūrę aplinką, kuri panašesnė į Flight "pasaulėlį".

Lygindama galiu pasakyti - ačiū, atsikandau gyvenimo, kai visų pirma žiūri į kainą, o ne kokybę

as tai niekur neiskaiciau, kad kazkas didziuotusi. Na, nusipirko pigiai. Bet tai nereiskia, kad vogtas. Gal tikrai zmones emigravo, tai viska ir ispardave, tikrai pazistu pati tokia seima ir pavienius asmenis. Ar tiesiog daiktas nereikalingas, nori parduot, o brangiai nieks neperka (ypac mazesniuose miesteliuose). As ir pati zinau, kad savo mieste kazin ar kam ka brangiau parduociau. Nieks nepirktu, nebent uz simboline kaina, todel pamascius, geriau visai atiduot ar prie konteinerio pastatyt, jei tai sofa kokia.



perskaitet, kad nupirkau naudota dvirati, tai jau is karto poziuri zinot? Ir net apie batus Ir dviratis tikrai negeras? O jus ji matet? Ne? O tai kaip jau nusprendet, kad prastas? Kad jo primas savininkas 1 ar 2 vasaras pavazinejo po trinkelem isklota kiema, kazin ar i gatve jam buvo leista isvaziuot, tai jau dviratis "nuvazinetas"? Vat ir ne. Vos ne kaip naujas. Vos keli ibrezimai. Bet pardave, nes vaikui pasirode, kad DABAR jam vazinet dviraciu yra "kaimas". Jam jau keturracio reikia. O as nupirkau, nes super pasiseke. O paskui dar rasot, kad atsikandot gyvenimo ir jau ziurit i kokybe, nei kaina Tai kaip cia gaunasi as nupirkau kokybiska dvirati uz simboline kaina, ale skupas as? Taupau vaiko sveikata? Mano poziuris toks? O is kur zinot, kad jei sito dviracio nebuciau nupirkus, tai nepirkciau vaikui naujo? Is parduotuves? Ekstrasense?

Bet is karto pripazinsiu, jog manau, kad MANO vaikui dar tikrai nereikia kompiuterio i jo kambari, kad ir sako, jog jau visi (?) klasiokai turi Vat sito tai artimiausius metus ar daugiau negaus. Svetainej gali naudotis. Bet zinosiu kur landzioja. Va cia tai jau skupas as, pripazistu

P.S. o jei taip idomu, tai mano ir vyro dviraciai nauji pirkti, is parduotuviu

Nesupratot ką norėjau pasakyti, bet ir nesistebiu.

Aš nesu prieš dėvėtus daiktus - nevengiu nusipirkti dėvėto rūbo, nors turiu pinigų ir geram. Mano dviratis - irgi naudotas, bet geras, geros firmos, patikimas, mano poreikius visiškai tenkina. Parduotuvėje naujas kainuoja virš 2000, aš nusipirkau važiuotą porą sezonų už 750. Ir nemačiau bei nematau tame nieko gėdingo (aišku, jei daiktas nevogtas).

Visiškai ne tame esmė.

Jeigu seimai nera galimybiu nusipirkti tik tuos kokybiskus daiktus, argi geriau isvis nieko. Na neiperka seima gero dviracio, tai negi isvis jokio nepirkti. Kitas dalykas, vaikai greitai auga, tai negi kas du metus pirkti tukstancius kainuojancius dviracius, nes mat kitaip tevai sadistai kankina savo vaikus...

Pas mus, NO, prasidejus kiekvienai vasarai, prasideda pypavimai apie kaip sunku vaikams, kuriu seimos negali sau leisti kazkur isvaziuoti atostogauti. Nereikia isaukstinti tu uzsienio kelioniu Nes ne kiekvienos atostogos uzsienyje reiskia kad vaikams tai bus lavinimas. Kaip negalima teigti, kad isvyka su palapine i artimiausia miska negali buti lavinanti.


P.S. Pigiai parduoti daiktai istiesu nevisada reiskia, kad tai vogtas. Per praeita persikraustyma, mes pigiai pardaveme labai daug daiktu, nes lengvesnis gaunasi persikraustymas. Dabar vel planuojame kraustytis, tai uz dyka siuliau vietiniams lietuviams zidini. Bet niekam nereikia.... Reiks deti i normalu portala, kad dovanojame.

ko nesuprantu? Kad esu is tu kur nieko nereikia, o jei jau reikia, tai ieskau lauzo.
Papildyta:

Faktas. Ir, jei "giliau" paziurejus, tai net darzo ravejimas gali but lavinantis, nes geriau vaikas piktzoles pazins

O rimtai. Prie ko cia kiekviena isvyka privalo buti lavinanti? O negali buti tiesiog maloni? Smagiai praleistas laikas?

Man nera sunku ir netgi idomu pasiieskoti ekstra informacijos

Manau, kad dažniau konfliktas yra ne dėl to, kad vieni „motyvuoti“, o kiti „nemotyvuoti“, o kai tos motyvacijos labai skiriasi - vieną motyvuoja pinigai, o kitą pats darbas.
Tarkime žmogus dirba mėgstamą darbą. Jį „veža“ kasdienės užduotys. Jis turi puikias galimybes pritaikyti savo turimas žinias ir gebėjimus, juos gilinti ir plėsti. Kolektyvas yra darnus, visi linkę mokintis, noriai dalinasi žiniomis, padeda vieni kitiems. Darbinė atmosfera, socialinė ir emocinė aplinka puiki, skatinanti gerai jaustis. Kuriamas produktas ar paslauga puikiai vertinama naudotojų. Darbdavys yra patikima įmonė, teikiantis papildomą vertę – sąlygas derinti darbą su kitais pomėgiais, suteikianti paramą kritinėse situacijose, siūlanti mokymus ir tobulinamasi gretutinėse srityse.
Kitas variantas - darbas nedžiugina, nesuteikia galimybių tobulėti ir plėsti akiratį, kelia nuolatinį stresą ir nepasitenkinamą arba begalinį nuobodulį, yra tik jungas pinigų kalimui.
Aš suprantu, kad jei žmogus sėdi antram variante ir nesijudina, tai ne kas. Ir tada nieko nepraras, jei pasijudins bent jau link geresnių pinigų. Ir tie, kurių darbas "neveža", bet bendrai yra iniciatyvūs ir išsilavinę, dažniausiai linkę eiti link tų geresnių pinigų, net nesusimąstydami apie tą pirmą variantą.
Bet jei žmogus turi pirmą variantą ir tarkime yra alternatyva, plius penkiasdešimt procentų prie gaunamo atlyginimo, koks nors „vyr.“, „gen.“ ar panašus titulas, pakeičiant darbą į antrą variantą. Gal kitam tai „ambicijų turėjimas“, „karjeros darymas“, o man tai elementarus vergavimas pinigams ir puikybei. Ir tikrai nenorėčiau, kad sutuoktinis spaustų atsisakyti mėgstamo darbo už tuos papildomus litus. Ir jo nespausčiau daryti tokį pasirinkimą.
Kai darbas lieka tik jungas pinigų kalimui, tai aišku kad tų pinigų reikia daug, kad po tokios vergovės pailsėtum, sveikatą atstatytum ir širdžiai malonių užsiėmimų „nusipirktum“.

Taip jau yra, kad ne viskas, kas neša didelį pinigą, bus malonu ir gera savijauta. Vis tik tas malonumų pirkimas po to tiesiogiai susijęs su pajamom. Kuo jos geresnės, tuo kompensacijos malonesnės Uždaras ratas. Juk suvokiama, kad be to kartumo nebus saldžių vaisių. Tad nubraukdamas vieną, nubraukia ir kitką. Stereotipai taip, jie gajūs, bet jei žmogui negerai gyventi tame modelyje, kuriame jis gyvena, tai laisvas keisti ar keistis. Man pvz artimesnis vyro - mamutų nešėjo ir globėjo stereotipas, kitame variante tapčiau agresyviai nusiteikusia žmogėdra, vyro finansinio aspekto silpnumą naudočiau prieš jį, pjaustyčiau gabalėliais, matyt nesugebėčiau valdytis.

Leksa, skaitant tavo komentarus tikrai susidarė toks įspūdis, kad pajamos ir išlaidos identiškos.

Blogų pvz. visada rasi. Čia apie tą "vargšą turtuolių vaiką" ar itin globėjiškas mamaites. Bet aš linkusi link aukso viduriuko, kad prievartos nereikia, bet įvairovė gyvenime yra gerai. Gerai ir daržus ravėti, ir steiką valgyti, ir mene susigaudyti, ir riedlente riedėti, ir kt.. Taip pat manau, kad įvairiapusiškas "pasaulėlis" yra siekiamybė, o aukštinamas poreikis link atmetimo reakcijos yra nieko gero. Jei ji egzistuoja ir specialiai, savo noru, pasirenkamas ribotumas, tai nematau sektinumo ar laimės. Žingeidumas ir ribotumas? Aš renkuosi žingeidumą ir savo vaikams jo linkiu.

is kur tokios isvados? Niekur nerasiau kokios yra musu seimos pajamos. O pajamos ir islaidos tai du skirtingi dalykai ir nereikia ju sulyginti, net jei pas jus taip yra.

Ne, pas mus taip nėra.