Autoriaus tikrai nežinau
Vakaras. Balandis. Sniegas dar mano kieme. Taip pat kaip ir mano širdyje pavasaris tikriausiai neateis. Sėdi, ir kažkoks keistas virpėjimas viduje. Ką aš darau ne taip, ir kodėl gi būtent man susiklostė tokios keistos aplinkybės taip sunkia...i kovot dėl savo laimės. Kai atėjo šios sunkios dienos, kai mano laimė išėjo aukotis dėl klaidų. Man Dievas parodė, kad kažkas dėl manęs taip pat negalėjo užmigti, kas galėjo tiesiog gyventi ramiau, kad aš esu. Šalia, ar ne. Tas žmogus mane mylėjo... Tyliai.
Ir tik dabar man tai pasakė.Aš kenčiu dėl kažko. Kažkas kenčia dėl manęs. Ir taip sukasi viskas ratu. Mes laukiam, turim vilties, kad viskas kažkada bus gerai.
Mes nerandame savo kelio. Mums visada kažko trūksta. O kodėl Mums? Kodėl mums, tokiems jauniems, reikia kovoti su problemomis, kurios dažniausiai atsitinka ne tokiame amžiuje. Kodėl mes tyliai turime kentėti. Ir laukti. Kol turėsime galimybę būti laimingi. Ir kaip sunku pagalvoti, kad kažkas, kas tyliai mane myli, ir laukia, niekada nesulauks.. Nes aš laukiu taip pat, tik ne to, o kito žmogaus. To, su kuriuo laimė trunka taip trumpai. Ir už kurią tiek daug reikia mokėti. Laimė, kai tyliai ir ramiai guli apsikabinus Jį, ir jauti, kad tiesiog gera. Kad nieko netrūksta. Kai vertini kiekvieną akimirką, nes tikriausiai Ji yra paskutinė. Kai dabar, delioji prisiminimus, ir prisimeni žodžius: Dabar mes neatsisvekinsim. Man nieko nereikia. Man tik reikia, kad būtum šalia.
Bet atsisveikinom. Nes taip reikia. Bet aš tikiu, kad tu dar apkabinsi. Ir žinau, kad tai bus dar vienas prisiminimas. Kuris neleis Tavęs pamiršti. Kuris neleis nuleisti rankų, ir neleis eiti ieškoti laimės į svetimą glėbį. Ir man visai nesvarbu, kad tu ją bučiuoji kiekvieną kartą tariant Labas, ir Sudie.
Nes aš žinau, taip reikia.
Gal tu ten liksi. Vardan to, kad pasaulis nesukiltų prieš tai, ko tu iš tiesų nori. Bet visvien, pasitaikius progai, kažkada tu prieisi ir pasakysi man "Aš Tavęs nepamiršau"..