QUOTE(Karusia @ 2012 02 22, 09:08)
tokie techniniai dalykai vietos galvoje neužima, tiesiog autopilotu darai ir tiek...
kaip ten - ką išmoksi - ant pečių nenešiosi....
Aukso žodžiai! Tik va aš, panašiai kaip Alfija - nu tingiu aš kai ko mokytis - kompas ir taip tiek laiko suėda, o man taip noris tuo metu geriau knygą paskaityt

Daug ką automatiškai darau, bet daug ko vistiek nemoku, o kad išmokčiau, pvz kaip išvalyt nebevežantį kompą, turiu kokias nors man visai neįdomias knygas skaityt, ieškot internete informacijos ir pan. Anglų kalbos žinios dar labai nedidelės (ot va jas tai vis tobulinu, bet ), prasėdžiu visą dieną, kad kažką padaryčiau, o po pusmečio ir vėl turiu ieškot, nes neatsimenu. Aišku, ką dažnai naudoji, tą išmoksti, bet kartais taip pavargstu, kad tikrai noriu kompą išmest per langą, o ne kažką dar su juo mokytis.
QUOTE(alfija @ 2012 02 22, 09:34)
visko aš tau pasiūlysiu , tu tik važiuok. Ir kuprio piure padarysiu- visko
Su tais čigonais, tai griūk negyvas. Nėra matai kam

. Patys su abieb V galit eiti. Vakar kaimynė užsidėjo kažkokią violetin, kaukę ant veido, dar plaukus dažėsi kartu- ir ta proga, kad jau taip nieko neveikia užsuko pasipletkinti apie vaikus, vyrą, bendradarbius ir politiką, parėjo mano čigonai- pasižiūrėjo, ir mažius sako- tai gi tik maži persirenginėja ir saldainių prašo, suaugę gali patys nusipirkti

. Ir dar taip baisiai nusidažę.
Eik jau, ne maistas man svarbu, aš bile ką valgau

Tik kad baisiai jau egzotiškai prirašei - kuprio mėsa, rožių sirupas
Aha, patys žydaut, tu duodi

Kiba mano V su manim ant kupros
O sūnius tai vieną kartą gal tik žydavęs yr, o dabar tai nė su šluotražiu nenuvarytum. Jau visokie artistiškai parodomieji dalykai tai ne anam

Neseniai mokykloj reikėjo šokt, tai sugebėjo koją pasitempt ir vis tiek nešoko. Nors paskui tai labai graužėsi, kad nėjo ir mergaitę pavedė. Mąstė mąstė, net su ašarom akyse, kad nesureikšmino tų šokių, negalvojo, kad ta mergaitė be poros liks ir tikrai ne taip jau labai ir skaudėjo, geriau reikėjo pašokt.
Bet pamatyt jį šokantį tai juokas pro ašaras... Kažkada sportinius šokius lankė. Nu aš bais norėjau dėl jo stuburo ir laikysenos, o dar ir tokia mergaitė jo labai norėjo

Tai ta mergaitė jį ir apšokdavo visaip, o jis tik pastovėdavo ir pažirgliodavo kaip koks Pinokis ir visada mane terorizuodavo kiek dar jam reiks šokt. Neatlaikė mano nervai į juos žiūrint, supratau, kad iš maniškio šokėjo nebus ir nutariau nebekankint abiejų
Užtat jeigu tik būna proga, aš mažių (nu geras mažius, jau tėvą praaugo

) pašokdinu. Oi, kaip sunkiai pradžioj sekės prikalbint, bet po truputuką ir jau dabar dažniausiai eina su manim pašokt. Bet visokie kiti šokimai tai dar ne jam