globėjai plepa toliau

Karusia, kažkodėl tai man atrodo, kad pas jus namie karo stovis- arba aš tave, arba tu mane. Karas beprasmis, jis visada išsunks jėgas, o rezultato nebus.

auksiniai žodžiai. O kaip juos įgyvendinti? Aš galvoju, kad čia kažkoks naujas ir stiprus ribų išbandymas, eilinis noras būti viršesne. Nuovargis. Iš tiesų tai taip ir norisi Braškę trjetui dienų paimti ir Karusiai leisti pailsėti.

Aš sakau, perėjau tą Karusios kelia Geri trys metai kovos, juodos su daug isterikų iš abiejų pusių. Tiesiog ištrauki tokį loterijos bilietą, va sesė ir brolis jo nesulyginamai sukalbesni. O gal aš tiesiog kitokia, kaip bebūtų esu savo vaikiui dėkinga, kad mane sustiprino (gerai, kad nesunaikino )
Aišku vaikai skirtingi ir nėra teisingo recepto, teks pačiai atrasti išbandžius jų tūkstančius Laikykis Karusia, būk stipri

aš irgi žingsniuoju tuo keliu. Bet ir tu, Šelma, ir aš turėjom ir turim vieną privalumą prieš Karusią- mes turim kam tuos savas zyzlas permesti. Turim kitų vaikų. Kad ir savaitgalį, į Kaziuką sau sėkmingai išleidau su Rimantu ir tiek. Brolis ir tiek. O žaidimams yra kitas brolis- Duksis. MAžiui pats artimiausias namuose žmogus. Jeigu jo nebūtų būtų daug sunkiau.

taip. periodiškai toks ir yra.

pas mus daug kas kitaip, negu pasakojat kitos. pvz - nebuvo to medaus mėnesio, nuo pat pirmos dienos "tu man neaiškink, k norėsiu, tą ir darysiu".
ir periodiškai vaikas išbando - gal dabar jau galiu elgtis kaip panorėjus ir visi už tai plos katutes? neplojat? tada dar ką nors padarysiu... Ach negavau saldumynų? tada neišsiimsiu penalo iš kuprinės ir kruvinom ašarom raudosiu vakare, kai reiks parodyti pasiekimų knygelę, nes mokytoja įpylė raudoną...
Visko yra - ir palepinimų, ir žaidimų kartu, ir migdymas vis dar, bet "darysiu ką noriu, neaiškink" išliko visus tris metus

Tas tiesa Ir vaikui geras pavyzdys- va brolis/sesė elgiasi teisingai ir aš su juo teisingai elgiuosi
Papildyta:
Pas mane, su Klaidu irgi medaus mėnesio nebuvo. Dargi, iki teismo , mama vadino (gal pusmetį bendravom), o vos iš teismo salės išėjom Eglė likau Tėtis, tai tėčiu, kaip ir buvo Kartą, tvarkėm abu stalčių, išmetė trintuką šiukšlinėn. Klusiu, kodėl išmetei, juk geras, kam naują pirkti Sako nemečiau ir iki rėkimo pamėlynuolant, nors sėdėjom vienas šalia kito ir gerai mačiau, kad prieš mesdamas dar apžiūrėjo ir patrynė popiergalį Tiesiog tokia natūra-NIEKADA neprisipažins suklydęs ir esąs neteisus Jei mokytoja paprašo didesnėm raidėm rašyti, nes neįžiūri teksto, jis jai pasiūlo nusipirkti akinius Bet, sakau, išauga, va prieš mėnesį dovanų gautą telefoną sugalvojo išardyti, nors tėtis sakė nekišt nagų- nepaklausė, išardė/sugedo ir neturės telefono iki kito gruodžio, kol vėl gimtadienis bus Sako-ot, durnius, vėl nepasimokiau, jūsų nepaklausiau...... Ir atsiprašyti jau moka Tiesa, čia vėl gerai, kad ne vienas auga, kiti vaikai spaudžia susitaikyt, kai lazdą perlenkia Kai jam buvo 9-10 naktim raudojau keikdamasi, kokio velnio į savo ramų gyvenimą reikėjo tokią rakštį priimti, maniau išdurnėsiu ir nuolat jaučiausi psichologiškai už jį silpnesnė, stengiausi to neparodyti, bet ojoj, kaip jaučiau, kad jis mano jausmais ir emocijomis manipuliuoja. Tfi tfu tfu, kad tau, Karusia, baigtusi, kaip ir mums Tiesiog vieni kalnai statesni ir slidesni, nei kiti, bet įkopus fantastiškas jausmas!!!

manipuliuoja. Aišku. Ką aš išgirdau kursuose, ir su kuo kategoriškai nesutinku- tai bandymas globėjams įkišti, įbrukti tą tėvų kaltės perėmimą. Ir čia visa tai ir yra manipuliacija jausmais pradžia. Ypač per kaltę, per ... reikia labi aiškiai suprasti ir kitaip nepriimti kad bendros praeities su tuo vaiku nė viena neturime. Turim tik bendrą ateitį. Visa kas tam vaiko gyvenime buvo- su mumis niekaip nesusiję. Tai mes priimam, kad su juo taip buvo, kad tas vaikas turi savo atskiro gyvenimo dalį. Idealiu atveju tai turi tvarkytis psichologas, psichoterapeutas, psichiatras. Nelabai idealiu užtenka neurologo miego sutrikimams tvarkyti, neapibrėžtam nerimui, vegetaciniams nerimo simptomams tvarkyti. IR vaiką pasidėti į šalį tai kas buvo, ir gyventi tuo kas yra turim mokyti pačios.
IR labiausia reikia suprasti pačioms, kad viskas kas buvo tam gyvenime jau tik buvo, ir niekada taip kaip buvo jau nebebus. Gal bus geriau, gal blogiau- bet nebetaip pat. Ir pačioms reikia iš to lipti ilgai nerutoliojant.
Nereikia ieškoti kaip suguldyti praeitį, o reikia spręsti tai kas yra dabar. Šiuo metu. Ir jei vaikas krinta žviegdamas jog nori saldainių- tai netraukti iš glūdumos o kas ten buvo praeityje- o spręsti ką daryti čia ir dabar ir apsiriboti suvokimu- kad jis tikrai nori tik saldainių. Ir daugiau nieko nei galvoja nei mąsto, nei jaučia. IR svarbiausia tai nereikia prisilyginti, kad vaikas yra tokio pat suvokimo ir patirties kaip mes. Vaiko pasakymus reikia priimti kaip vaiko. Irgi nesipulti galvoti į tolį- o kas bus ateityje. Kažkaip bus, koks skirtumas- svarbu kad dabar šiuo metu būtų gerai.

Man patiko vienas dalykas, kai pipirytė isterikavo. Jau jaučiau, kad pareina cunamis, pasižiūrėjau įdėmiai jai į akis, išplėčiau savąsias ir likau taip sustingusi. Paskui staigai pradėjau garsiai, linksmai ir šelmiškai juoktis, Ilgai. Svarbu žaismingai, bet žiūrėdama į akis. Ir vaikas bando rėkti- neišeina, nes nori juoktis. Ir kitą kartą, kai tik pabandė rėkti, pakartojau tą patį. Labai svarbu prajuokinti. Ir tuomet pasakyti- žaidi negražų žaidimą, ane? Nokautas. Vietoj. Ir po kiek jau laiko užtekdavo isterijos pradžioj tik nusišypsoti- ji liko nuginkluota. Bet, neduok dieve, į jos isterijas mano emocijos būdavo pyktis, pasimetimas- žaidimas tęsdavosi, o ji bet kokia kaina bandydavo laimėti.
Ech, šiandien pavargau, ir pipirytę norėjau nakčiai tik paglostyti ir užklostyti. Galvojau kaip nors išsisuksiu nuo vakarinių pasakų, pašnekesių ir kitų ritualų. Atsisuko mergina, sako- Ei, kur susiruošei, gal labai daug mylimų ir mylinčių dukrų turi, kurioms pasakas sekti gali? Eikš jau, eikš, misis populiaroji

Jurgaite - braškė pati šitą moka. Braške! susirenki žaislus! - oi tu žinok kas šiandien pas mus buvo - buvo atėjęs policininkas, ir tada, žinok, jis sakė... , žinok.... "
nors šiaip tai yra tokie visokie kodai "ak kokia aš nelaiminga, skrybėlaitė nemadinga", dabar užtenka pasakyti "ak", kai vaikas įsiniurzga, ir iš karto atsisuka... arba pasaka apie viskuo nepatenkintą kiaunę, kurią ola prarijo...


o šiaip tai esu išbandžiusi šiukšles atgal" - iš už lovos - į kuprinę. Atsisakiau išimti, nes šiukšlėse tikriausiai gyvena tarakonas, o visokių smulkių gyvių mano vaikas prisibijo, nes mano brolienė paniškai bijo vorų ir braškė jau buvo pareiškusi, kad čia aš trenkta, kad nieko nebijau - nei vorų, nei pelių,,, tai vat - valandą vaikščiojo aplink kuprinę, pilną šiukšlių, kol iškrapštė.... ir tarakonų paminėjimas iššaukia ašaras? nerimo priepuolius? ... žodžiu, nežinau ar kaišios šiukšles vėl už lovos, bet gavo naują stresą


Alfija - pas mus neakcentavo kaltės, greičiau - pykčio jausmą, kad išsipyktų ant įtėvių ar globėjų, tada esą ateityje visus ir save galės normaliai priimti. bet man bet ir pykčio priėmimas netinka - aš tik -mogus, ne robotas

Taip. Ir pyktį. Tai jie čia dabar gi dar pasitobulino, tai dabar dar ir kaltę .
Visiškai teisingai- tu to pykčio ir negali perimti- vat dėl tų pačių priežasčių. Su tuo pykčiu tu niekaip nesusijus.
Bet yra toks momentas tą pyktį vaikas perkelia ar tiesiog nemoka jo valdyti. Kartoja ir kartoja išmoktą elgesio tipą.
Noriu saldainių ir žviegt. Yra išsakytas noras. Susijęs tik su ta situacija- neduoda mama. Toliau- man niekada niekas neduoda, mane kankina, manęs nemyli. Čia nepaslėpta manipuliacija. Toliau eina gailesčio ieškojimas- mane mušė , skriaudė kas nors, ir toliau neįveikus sutiktos kliūties- o jei gyvenčiau su tėčiu tai...
Čia yra pasitikrinimas ar ji tau svarbi. Tu turi visas galimybes jai parodyti kad ir tokiai manipulicijai nepasiduosi- jei gyventum, o dabar gyveni su manim ir darai kaip aš sakau. Gali sakyti realią tiesą- renkasi tėvai. Tėvų pasirinkimas yra gyvens vaikai su jais ar ne. Renkiesi ne tu. Viskas. Tavęs nepasirinko. Diskusija baigta.
Ir negraužti savęs. Svarbiausia.
Dėl tarakono kuris gal būt šiukšlėse yra. Tai čia ne stesas. Čia tiesiog baimė, bjaurėjimasis tų dalykų kurie nemalonūs. Ji kartoja modeliuoja brolienės matytą ir girdėtą elgesį pridėdama kiek savęs.
Ji tvirtai žino, kad jos žviegimas yra tau baisus. Galiu klįsti, bet man taip atrodo kad jis tave ir neramina, ir labai erzina, ir dar kažko yra. Ji tai ir naudoja.
Čia tokie mano pamąstymai ir pačios, ir ką sako tie specialistai pas kuriuos mažius vaikšto. Kaip jie visa tai aiškina. Viskas bendrai.
Ir jie man sako, kad vaikui galima sakyti labai ramiai , jog jei yra negerai- tai jis gali eiti ten, kur gerai. Dar nebandžiau.
Nors va tokie dalykai, jei tik pasiseka nesudalyvaujant(kaip man vakar) labai tuos vaikus pamoko. Va norėjo pabauginti mane. Pasiklydo gretimam kieme. Už tai kokią laimę apturėjo parėjęs namo. Duris dar tik vėrė ir jau rėkė visa savo laiminga burna ir širdim- labas mamyte. Daugiau artimiausi laiku net nemėgins mamos bauginti.

Alfija, o tai Jūs ėjot kartu, kai jis pagėgo, ar jis vienas grįžinėjo namo?

ne. Jis vienas ėjo namo. Jis užtruko pareiti, skambinau mokytojai klausiau kur. Sako išėjo. Apsirengiau, apsidairiau čia tais takais kuriais jis turėjo pareiti. Nesimato. Parėjau. IR po kurio laiko išgirdau lipant laiptais. Tyliai pažiūrėjau. Ten jis sriūbaudamas lipa. Ašaras nusišluostė ir jau atidarė duris. Paskui gėrėm arbatą ir jis man pasakojo, kad jis ėjo kitu keliu- klausiau kodėl, ai numykė norėjau. Ir kaip vaikas tęsė toliau, ėjau ir viskas- galvojau tu ieškosi. Aš galų gale priėjau kelią į namus ir bėgau pas tave.
Jam pasisekė dar toks vienas dalykas, kurio aš niekaip nesuorganizuočiau- užslinko debesiukas, aptemo aplink. Tai davė dar daugiau įsitikinimo, kad jo sprendimas netikęs. Žodžiu pusę laiko jis baudė mane, kitą pusę laiko jis gelbėjosi nuo savo kvailo sprendimo.
Jis gąsdindavo pabėgimais ir įmotę, ir globos namuose. Bet va čia ėmė ir nepasisekė.