Turiu pasakyti, kad kartais tikrai sunku buti issiskyrusiu teciu. Tai realiai sunku. Nes skiriasi auklejimo metodai, supratimas, taisykles.
As norejau, kad jis vaziuotu su dviraciu, nes taip patogiau susisiekti ir dar uzsukti i kitas vietas. Paprastai, kai mes savaitgali kartu, viskas buna gerai, nes mes suprantame vienas kita, truputi pripratus vienas prie kito. O kai jis taip trumpam ateina tiesiai is mamos, reikia buti labai labai lanksciam, kad kazkas ne atsitiktu, jam kazkas nepatinktu ar panasiai.
Su tais dviraciais, tai dabar tiesiog tragedija, kadangi oras geras as visur noriu vaziuoti su dviraciu. O sunus vis skundziasi, kad per toli, per daug. Realiai gal but del to, kad kazkada gal truputi toliau vaziavome negu jis norejo, ir nuo to jam gal liko kazkokia baime. Bet dabar as tikrai stengiuosi rinkti trumpus atstumus, pavyzdziui nuo namu iki ezero, nera nei 1 km, tikriai ne manau, kad per toli 9 m, vaikui.
Mamyte irgi ne is lengvuju charakterio, ir kai daugiau tenka bendrauti, kaip sitoje situacijoje, dabar kai savaitgalis su sunumi nepavyko, tai tik laikykis. Tiek kritikos, kad ne duok dieve! Man tai taip nepatinka.
Papildyta:
QUOTE(studenčiukė @ 2011 06 11, 14:27)
Nemanau, kad jūs tikrai nesutariat su sūnum. Gal kitą kartą tiesiog paklauskit ką jis nori veikti

Negi jums labai svarbu ar jis atvažiuos dviračiu ar ateis? Svarbiausia, kad jis nori leisti laiką su jumis (net ir tom dienom, kai nepriklauso). Gal jis iš viso nemėgsta važinėti dviračiu, o labiau norėtų pasivažinėt riedučiais ar pasivaikščiot?

Ar yra būtinybė važiuot būtent dviračiu? Vaiko nenorą jūs vadinat ožiais, bet jūs pats elgiatės labai panašiai. Susidaro įspūdis, kad jūs norit, kad sūnus važiuotų dviračiu tik todėl, kad jaustumėtės galįs ką nors spręsti ir jam vadovauti. Gal tiesiog pakalbėkit su juo ir paklauskit, kodėl jsi nenori važiuot dviračiu vietoj to, kad pyktumėtės dėl to
Sakote paklausti, ka jis nori veikti. O kur ta riba tarp to, ka sunus nori pats daryti, ir ka as noriu ar galiu daryti su sunumi tuo metu (ka as esu mums suplanaves). Nezinau, kaip yra, bet mano tevai labai buvo tokie autoritariski ir niekada manes neklausdavo, tiesiog vesdavosi visur ir tiek. Neklause ar noriu prie ezero ar i teatra, tik vesdavosi. Aisku iki tam tikro amziaus tai netrugde paskui jau buvo nesmagu. Bet iki kokio amziaus galima dar paciam spresti daugiau, o nuo kada jau reikia daugiau tartis? Ar 9 metai, gal tai jau laikas. Beda ta, kad as ne labai kitaip ismokes, kaip mano tevai su manimi elgesi...Man sunku visada paklausti. Juk kartais as darau planus visai dienai, visam savaitgaliui, nors tada sunaus dar net nera su manimi, nes jis pas mama.
Papildyta:
QUOTE(sena niekšė @ 2011 06 11, 15:00)
tėvelis šaunuolis, kad stengiasi vaiką auklėt sportiškai. bet gal jam atsibodo visur su dviračiu? gal pavargsta? gal kokios kitos veiklos pageidauja?
Gal ir pageidauja kartais, bet na kartais su dviraciu atrodo tik paprsciau, ypac kai oras toks grazus..
Papildyta:
QUOTE(Antanas @ 2011 06 11, 18:36)
Turiu pasakyti, kad kartais tikrai sunku buti issiskyrusiu teciu. Tai realiai sunku. Nes skiriasi auklejimo metodai, supratimas, taisykles.
As norejau, kad jis vaziuotu su dviraciu, nes taip patogiau susisiekti ir dar uzsukti i kitas vietas. Paprastai, kai mes savaitgali kartu, viskas buna gerai, nes mes suprantame vienas kita, truputi pripratus vienas prie kito. O kai jis taip trumpam ateina tiesiai is mamos, reikia buti labai labai lanksciam, kad kazkas ne atsitiktu, jam kazkas nepatinktu ar panasiai.
Su tais dviraciais, tai dabar tiesiog tragedija, kadangi oras geras as visur noriu vaziuoti su dviraciu. O sunus vis skundziasi, kad per toli, per daug. Realiai gal but del to, kad kazkada gal truputi toliau vaziavome negu jis norejo, ir nuo to jam gal liko kazkokia baime. Bet dabar as tikrai stengiuosi rinkti trumpus atstumus, pavyzdziui nuo namu iki ezero, nera nei 1 km, tikriai ne manau, kad per toli 9 m, vaikui.
Mamyte irgi ne is lengvuju charakterio, ir kai daugiau tenka bendrauti, kaip sitoje situacijoje, dabar kai savaitgalis su sunumi nepavyko, tai tik laikykis. Tiek kritikos, kad ne duok dieve! Man tai taip nepatinka.
Papildyta:
Sakote paklausti, ka jis nori veikti. O kur ta riba tarp to, ka sunus nori pats daryti, ir ka as noriu ar galiu daryti su sunumi tuo metu (ka as esu mums suplanaves). Nezinau, kaip yra, bet mano tevai labai buvo tokie autoritariski ir niekada manes neklausdavo, tiesiog vesdavosi visur ir tiek. Neklause ar noriu prie ezero ar i teatra, tik vesdavosi. Aisku iki tam tikro amziaus tai netrugde paskui jau buvo nesmagu. Bet iki kokio amziaus galima dar paciam spresti daugiau, o nuo kada jau reikia daugiau tartis? Ar 9 metai, gal tai jau laikas. Beda ta, kad as ne labai kitaip ismokes, kaip mano tevai su manimi elgesi...Man sunku visada paklausti. Juk kartais as darau planus visai dienai, visam savaitgaliui, nors tada sunaus dar net nera su manimi, nes jis pas mama.
Papildyta:
Gal ir pageidauja kartais, bet na kartais su dviraciu atrodo tik paprsciau, ypac kai oras toks grazus..
Kazkaip atrodo, kad kazkaip reikia ismokti tartis, bet as ne labai moku.