Santykiai su sūnumi

Nemanau, kad jūs tikrai nesutariat su sūnum. Gal kitą kartą tiesiog paklauskit ką jis nori veikti Negi jums labai svarbu ar jis atvažiuos dviračiu ar ateis? Svarbiausia, kad jis nori leisti laiką su jumis (net ir tom dienom, kai nepriklauso). Gal jis iš viso nemėgsta važinėti dviračiu, o labiau norėtų pasivažinėt riedučiais ar pasivaikščiot? Ar yra būtinybė važiuot būtent dviračiu? Vaiko nenorą jūs vadinat ožiais, bet jūs pats elgiatės labai panašiai. Susidaro įspūdis, kad jūs norit, kad sūnus važiuotų dviračiu tik todėl, kad jaustumėtės galįs ką nors spręsti ir jam vadovauti. Gal tiesiog pakalbėkit su juo ir paklauskit, kodėl jsi nenori važiuot dviračiu vietoj to, kad pyktumėtės dėl to

tėvelis šaunuolis, kad stengiasi vaiką auklėt sportiškai. bet gal jam atsibodo visur su dviračiu? gal pavargsta? gal kokios kitos veiklos pageidauja?

Turiu pasakyti, kad kartais tikrai sunku buti issiskyrusiu teciu. Tai realiai sunku. Nes skiriasi auklejimo metodai, supratimas, taisykles.

As norejau, kad jis vaziuotu su dviraciu, nes taip patogiau susisiekti ir dar uzsukti i kitas vietas. Paprastai, kai mes savaitgali kartu, viskas buna gerai, nes mes suprantame vienas kita, truputi pripratus vienas prie kito. O kai jis taip trumpam ateina tiesiai is mamos, reikia buti labai labai lanksciam, kad kazkas ne atsitiktu, jam kazkas nepatinktu ar panasiai.

Su tais dviraciais, tai dabar tiesiog tragedija, kadangi oras geras as visur noriu vaziuoti su dviraciu. O sunus vis skundziasi, kad per toli, per daug. Realiai gal but del to, kad kazkada gal truputi toliau vaziavome negu jis norejo, ir nuo to jam gal liko kazkokia baime. Bet dabar as tikrai stengiuosi rinkti trumpus atstumus, pavyzdziui nuo namu iki ezero, nera nei 1 km, tikriai ne manau, kad per toli 9 m, vaikui.

Mamyte irgi ne is lengvuju charakterio, ir kai daugiau tenka bendrauti, kaip sitoje situacijoje, dabar kai savaitgalis su sunumi nepavyko, tai tik laikykis. Tiek kritikos, kad ne duok dieve! Man tai taip nepatinka.
Papildyta:


Sakote paklausti, ka jis nori veikti. O kur ta riba tarp to, ka sunus nori pats daryti, ir ka as noriu ar galiu daryti su sunumi tuo metu (ka as esu mums suplanaves). Nezinau, kaip yra, bet mano tevai labai buvo tokie autoritariski ir niekada manes neklausdavo, tiesiog vesdavosi visur ir tiek. Neklause ar noriu prie ezero ar i teatra, tik vesdavosi. Aisku iki tam tikro amziaus tai netrugde paskui jau buvo nesmagu. Bet iki kokio amziaus galima dar paciam spresti daugiau, o nuo kada jau reikia daugiau tartis? Ar 9 metai, gal tai jau laikas. Beda ta, kad as ne labai kitaip ismokes, kaip mano tevai su manimi elgesi...Man sunku visada paklausti. Juk kartais as darau planus visai dienai, visam savaitgaliui, nors tada sunaus dar net nera su manimi, nes jis pas mama.
Papildyta:



Gal ir pageidauja kartais, bet na kartais su dviraciu atrodo tik paprsciau, ypac kai oras toks grazus..
Papildyta:

Kazkaip atrodo, kad kazkaip reikia ismokti tartis, bet as ne labai moku.

žinot, taip galit ir išvis vaikui nenorą prisiliest prie dviračio įvaryt. negi nebūna tokių dienų kai kažko nenorit ir jūsų niekas to neprivers to daryti, jei tai nėra svarbu? bendraukit su vaiku, įsiklausykit į jo norus, o nedarykit taip, kad jūs sugalvojot, kad kažkas faina ir vaikui dėl to turėtų būt faina. ir dar supykt ir bartis dėl tokios nesąmonės. Galit paaiškint, kodėl būtent reikia važiuoti dviračiu?

Visiškai pritariu kitiems postams, kad nereikia versti vaiko daryti to, ko jis nenori, jei tai nėra pareiga, kaip kad namų darbų darymas, tvarkymasis ir pan. Važinėjimas dviračiu turi būti malonumas, o ne pareiga.
Ir 9 metų vaikas (mano tokio pat amžiaus) tikrai jau pakankamai suaugęs, kad jo reiktų atsiklausti ką jis nori veikti, ir tų savaitgalių, kuriuos jūs leidžiate kartu, reiktų ir planuoti kartu, o ne tai kad "aš jau suplanavęs viską". Jūs tiesiog privalote atsižvelgti į jo nuomonę irgi.

Na įvertinkit savo ir vaiko jėgas: kas jums atrodo netoli, jam gal labai toli. Mano vyresnysis visai nemėgsta dviračiu važinėt. Ir vėl rašot " as visur noriu vaziuoti su dviraciu", o ar paklausėt, ar to nori vaikas? Jam jau devyneri, jis turi savo nuomonę, pomėgius. Pasitarkit, ką veikti savaitgalį, gal sūnus nori į kiną, o ne su dviračiu vėl prie ežero. O varyt vaiką namo tik dėl to, kad nenori su dviračiu važiuot iš viso nesąmonė. Atsitiks taip, kad jis specialiai nevažiuos, kad tik galėtų namuose pasilikti. Jūs pykstat, kad ne viskas vyksta taip, kaip jūs norit. Bet laikas suprasti, kad vaikas irgi žmogus.

Na tikrai niekada savo vaikam nesakyčiau, kad daryk taip, kaip tėtis pasakė, jei žinočiau, matyčiau, kad taip elgdamasis jis bus nelaimingas. Nėra čia ko mamos kaltinti. Vis tik ji daugiau laiko su vaiku praleidžia ir, matyt, geriua jį pažįsta.

visai gali būti, kad šiuolaikinis vaikas, pripratęs smaksoti prie kompo, gali paprasčiausiai tingėti pajudėti. ir jeigu jam duot rinktis kompą, teatrą, ar dviratį, aišku laimės kompas.
bet... tos distancijos su dviračiais, kad gali būti įprasta sportiškam vyrui, devynemtį vaiką gali labai išvarginti. gal reikia trumpint distancijas? jeigu dviratis atsibosta, gal pasivaikščiot pėsčiomis? gal turi šunį?

Kodel Jus taip uzsispyrete del to dviracio? Keiskit veikla, zaiskit futbola, krepsini, paklauskit ko pats noretu, kam butinai versti ji vaziuoti su dviraciu, juolab, kad vaikui nepatinka. Ieskokit kas patiktu abiems

Ko jus pristojot su tuo dviraciu?Bent karta leiskit laika taip kaip vaikas nori.Vaikas nera jusu zaisliukas,todel butina rasti kompromisa kaip leisti kartu laisvalaiki.Busit be vaiko-vazinekites tuo dviraciu kiek lenda

Ok. Atrodo labai geri komentarai, ir tikrai atsizvelgsiu ir maziau akcentuosiu ta dvirati.
Bet jeigu paziurejus placiau, kur riba, kiek reikia vaiko klausineti/atsizvelgti ir kiek paciam spresti?
Gal tikrai mano tevai per daug uz mane sprende ir as dabar nemoku i savo vaika isiklausyti..

1. na, tarkim, tikrai ne devynmecio kompetencijoj spręsti eiti į mokykla ar ne, ruošti pamokas ar ne ir pan. bet pas jus vaikas juk ne į darbą eina - tai jūsų laisvalaikis kartu. ir butu visiškai normalu tartis su sunum, ką jis norėtų veikti. jus abu galite siūlyti laiko praleidimo būdus ir is pasiūlymu pasirinkti, kas geriausiai atitinka nuotaika, galimybes ir orą tai, kad vaiko norai gali skirtis nuo jusiskiu - normalu. tam ir reikia tartis, kad rastumet kompromisą tarp jūsų abiejų noru. ir jei kuriat planus is anksto, juk galit paskambinti sūnui ir paklausti jo nuomones apie tai, ka planuojat, ir išklausyti jo pasiulymus.

2. kaip bebutu - tai jau praeitis. dabar jus pats suaugęs žmogus ir tevas. jus pats renkates, kaip elgtis, pats atsakot už savo veiksmus...

na kadangi cia kalba eina apie laisvalaiki ir kaip ji praleisti maloniai / dziugiai / naudingai... tai manau ir reikia atsizvelgti i zmogaus, su kuriuo ta laisvalaiki leisi nuomone.
Ar labai noretumei, kad kas nors is tavo draugu nusprestu, kad geriausia tavo gimtadieni galima atsvesti sokant su parasiutu ir jam visai nusispauti, kad tu turi aukscio baime?


taip, tave tevai ismoke labai nekokios pamokos - nori to pat ismokyti ir savo vaika?