Ar ne per vėlu keisti profesiją?

Musu mieste dirba kosmetologe, kuri kosmetologe isimoke ir atsidare salona budama jau tikrai vyresne nei 35, nes dukros jau ne mazos buvo. Ir dirba sekmingai

manau, kai tau 30, iki 35, tai nereikia dar svarstyti apie tai, ar vėlu, ar ne. ypač jeigu iki šiol nestovite kažkur ant aukščiausių karjeros laiptelių. o jeigu jeu stovite ir 40+, tai ryžtis turėtų būti sunku pradėti nuo nulio. reik ir pasiryžimo, ir kapitalo pradinio šiokio tokio (bent jau naujai profesijai įgyti, kursams), ir mokėt nenuleist rankų.

Sveiki, radau šią temą, nes ieškau palikymo žodžių. Mano situacija ta pati,žodis žodin,tik vyras nepalaikol turiu aukštąjį išsilavinimą, kelių metų patirtį, bet po vaikelių auginimo apie grįžimą į savavąjį darbą galvoju su siaubu.kaip jums sekasi,ar ryžotėsstoti į profesinę?

Manau niekada nevėlu, pradėti daryti tai, kas miela. Tas bijojimas pakrutėti, ar "senatvėje" keisti profesinę veiklą tai post sovietinis paveldas. Vakariečiai nebijo ir ties 50, nuspęsti, kad nebebus vyndariu, taps lakūnu

Labai įdomu, kaip temos autorei pasisekė, bet tikiuosi, kad studijuoji tai, ką labiausiai nori
27 metai manau tikrai nevėlu keisti specialybę, tuo labiau, kad įgūd-iū jau yra, o studijos tetrunka 2 metus.
Man 26, bet nusprendžiau dabar keist specialybę ir su tuo daug vargo turėsiu. Jau buvau viltis palaidojus, bet, kaip sako: "Kad ir kiek vilką bepenėsi, vis tiek į mišką žvairuos." Tai taip ir aš. Esu baigusi vadybą 2011 metais, nes tada, kai stojau, labai paklausi buvo, nors norėjau jau ir tada stot į psichologiją, bet tėvai nesuprato, kas čia per mokslas, sakė, kad nerems, jeigu ten stosiu. O aš dar taip tvitai nebuvau savy iššsakius, kad jau ten ir tik ten, tai ir patapau vadybinnke pagal specialybę. Tiesa, pagal specialybę gal tik pusmetį ir tedirbau.
Dabar dirbu skabučių centre, Studentų čia daug, matau, kaip jie suderina studijas su darbu. Dar draugas kaip tyčia "Kur stoti" buvo nusipirkęs. Gi galvojau, kad bėra tokių psichologijos nenuolatinių studijų, bet, pasirodo, laikai pasikeitė. Stojau į VU psichologiją turintiems aukštąjį ir įstojau. Du sykius per metus paimsiu neapmokamų atostogų ir išgyvensiu kaip nors. Pinigų studijoms neturiu pilnai kainai, bet su tėčiu sutariau, pusė sumos uždės. Man tiek pakaks. Velniai nematę, vargsiu, baigsiu antrą bakalaurą, magistrą ir, duok dieve, bus pinigų dar ir kursams po to. Dirbsiu tai, prie ko širdis nuo seno liksta. O jau mokantis artimo dalyko, tai dainuos ta širdelė
Save jau pasitikrinau savanoriaudama, kad manęs praktinė psochologo darbo pusė nebaido, o atvirkščiai. Natūraliai psichologija man daug įdomiau, nei ekonomika. Džiaugiuosi, kad žinau, ko noriu. Nesunku ir vargti dėl to. Ar mane dejuot, kaip nežinau, ką gyvenime veikt, ar vis tik pasiryžt ir daryt, ką noriu.
Taip kad nėra ko baimintis, keisti specialybę. Kai darbas mielas, ir gyvenimas saldesnis, o kai nemielas, tai ir pinigai neatperka. O dar jeigu dėl to tik pora metų į kursus ar mokslus tereiks pavaikščiot, tai čia dar labai mažai.

tikrai nevėlu, va aš pavyzdžiui, pasiryžau ir iš kirpėjos pakeičiau į visiškai kitą sritį juk darbą reikia keisti kas septynis metus

Sveikos,

Pas mane jau gal daugiau kaip metai tokia dilema. Man 33 metai ir dirbu darba, kuris nera nemielas, bet eina tam, kad dirbti ir kad ji turi, is jo sunku ir pragyventi. Mano svajone kosmetologija, bet tokia didele konkurencija ir reikia mokytis kolegijoje, dieniniam, o as negaliu mesti darbo - tada mano seimai butu bankrotas. Ir ta baime, kad reikes dirbti vakarais, tai reiskia negalesiu pabuti su vaikais ir pan. Tai taip ir blaskausi. Nors ta sritis mane labai zavi.

o vaikai labai mazi? Nes jei ne visai maziukai, tai juk yra dar savaitgaliai ir galesit visus savaitgalius skirt vien seimai, o tai gali but net daug daugiau nei kasdieniniai bendravimai.

Man 39 m šiemet įstojau į ištęstines studijas. Du vaikai. Dirbu 1et. iki vakaro. Kol kas gyva

as trupuciuka jaunesne. Su aukstuoju, bet simet irgi istojau kito amato mokytis.

Iškilo keletas minčių skaitant pirmą žinutę. Čia mano pamąstymai šia tema: manau jeigu pasirinkote tam tikrą specialybę ji, nors ir tik išpradžių jums pasirodė tikriausiai įdomi ir patraukli, ir jeigu sugebėjote tą specialybę baigti - jums tokie mokslai buvo "įkandami", taigi turite nemažą bagažą žinių tam tikroje sferoje. Gal kažkokie aspektai nepatiko, bet manau, kad buvo ir patinkančių, ar ne? Kodėl gi jų neplėtojus? Juk negali būti, kad visiškai viskas buvo neįdomu?  O gal visai ne profesija jums nepatiko, o pvz darbo kolektyvas, ar firma, kurioje dirbote? Juk būna žmonių kurie visą gyvenimą mokosi, studijuoja - "amžini studentai" ir vis neranda savęs, ar toks variantas jums sau atrodo tinkamas? Rašote, kad kartais gaminate tortus pagal užsakymus, o kas būtų jeigu reikėtų tai pastoviai daryti, dingtų tam tikra romantika..? Vėl viską pradėtumėte iš naujo?

simet baigiau Tikiuosi, kad ateityje tas diplomas pravers (dabar turiu kitu planu). O ir siaip dziaugiuosi tais pora studiju metais, vis gyvenimo paivairinimas, o kur dar igytos IDOMIOS zinios

Ir beja. As visai noreciau buti amzina studente. Bet ne todel, kad savo vietos gyvenime nerandu. O todel, kad studijuoti yra idomu. Kad ir vien del saves. Tai ir zinios, ir nauju zmoniu pazinimas. Man patinka. Labai.