velniuke13
Atkaklus dalyvis
na va,keletą metų tik skaitinėjau šitoje temoje,vis tikėdamasi,kad mano santykiai su vyru iki to nedaeis,nors viduje kirbėjo,kad negera linkme viskas klostosi.Pastangos sakote,ir vyras vėl prie kojų-o kam tas pastangas rodyti,jei tavo vyras vakarais tavęs net vengia,tai ilgiau teliką žiūri,tai nubėga anksčiau atsigult,tai nuo pusiaudienio skundžiasi,kad kažką skauda.Bandžiau kalbėtis,prašiau pasipasakoti,norėjau suprasti,siūliau eiti pas gydytojų,bet kaip rašė pirma temos autorė . . .murmesys,pabėgimas nuo pokalbio,galų gale paskutiniu laiku vienintelis ats.iš jo-nepatinku,koks esu,palik.Esame vedę 8m.,susituokėme jau brandaus amžiaus,susilaukėme sūnelio,viskas buvo normaliai[nesakau,kad buvo manasis pradžioje sex gigantas],mylime vienas kitą,esame draugai visame kame,bet šeimyninis guolis per pastaruosius metus stipriai atvėso,nes tikrai norėtųsi pasimylėti su savo mylimu žmogumi dažniau nei kartą per mėnesį.Tai mane žudo,nebepasitikiu savimi,pradedu įsivaryti sau kaltės ir nepilnavertiškumo kompleksą,darausi priekabi,nervina jo nevietoje padėtas puodelis batai ir t.t.Gavosi užburtas ratas,kaip iš jo rasti išėjimą-nebežinau