Pasiskaitau kaip vaikai patys atsisako pieno, kaip tas atsiskyrimas būna lengvas ir nežinau ar čia mano visi vaikai tokie prielipukai, ar jų atsisakymo laikas būdavo neatėjęs?...
Mažąjį teoriškai taip pat norėtųsi bent iki trejų metų maitinti, bet su juo turiu net porą bėdų, kurios ko gero paankstins atpratinimą.
Pirma - šitas vaikinas nori MP bet kada ir bert kur ir atkakliai to reikalauja (ot prisišnekėjau - kažkada, kai tik pirmą vaiką turėjau ir nuo metų susitardavom, kad pienukas tik mūsų abiejų reikalas, kai su ja tokių viešų scenų nėr buvę, o kitus vaikus matydavau besidrąskačius, negalėjau atsistebėti kaip mamos nesugeba su vaikais sutarti
). Taigi, grįžo man tas "nesugebėjimas" ir dar oho kaip!. Antra, jam valgant man ima skaudėti krūtis - tą, iš kurios valgo. Ar gali būti, kad jis visą pienuką išciamcina ir ten nieko nelieka, nuo ko skaudėti ir pradeda, nes iš pradžių pradėjus valgyt jokio skaudėjimo nesijunta?
Tai va - žinau, kad už pienuką nėr nieko geriau, bet jau pastarąjį mėnesį ne kartą kilo mintis apie pabaigą (nors gaila labai - mažas jis dar - jei lygint su kitais visais mano buvusiais valgytojais...)
Kaip jūs nutardavote baigti (na, čia tuo atveju, jei jie patys nutardavo, kad dar nenori baigti
)?
