Knygos, knygos, knygos...*70

Sofi Oksanen "Valymas"

Tiesą pasakius net neketinau skaityti šios knygos ir ilgą laiką net nežiūrėjau jos pusėn tik todėl, kad man ypač sunku skaityti apie prekybą moterimis ir jų seksualinį išnaudojimą, apie siaubingą "vyrų" ("neapsiverčia liežuvis" tą žodį pavartoti be kabučių) elgesį karo, pokario metu ir netgi šiais laikais, nes labai dūšioj užšlykštėja nuo tokių dalykų, norisi iš karto numesti knygą į šalį. Rašau atsiliepimą ir automatiškai sukyla pyktis bei pasišlykštėjimas tokiais padarais... Anyway, taip nutiko, kad visgi paėmiau aš šią knygą į rankas, tiesiog tikėdamasi, kad tų, man taip nemalonių vaizdų ir situacijų, nebus pernelyg daug. Taip ir buvo, bet matyt mano jautrus požiūris į aukščiau paminėtas temas padarė savo, nes skaityti buvo tikrai šlykštu, pastoviai kovojau su didžiuliu pykčiu ir noru mesti knygą šalin ir netgi tos kruopelytės vaizdų man buvo per daug... Protu suvokiu, kad tokia pasirinkta (ir ne tik pasirinkta, bet ir pakankamai tikra) to meto realybė ir kasdienybė, baisūs laikai, baisūs žmonės, tačiau dūšiai neįsakysi ir neperkalbėsi jos reaguoti kitaip. Dabar nesuprantu kaip kažkada galėjau skaityti Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovė" ir Malūko knygas (ir netgi vieną iš šlykščiausių šios tematikos jo knygų turiu lentynoje ). Išsiplėčiau, bet to, kas jaudina, neina apsakyti tik keliais žodžiais. Ne esminis tai dalykas šioje knygoje, manau tas moterų žeminimas ir fizinis išnaudojimas pasirinkti tik kaip priemonės, padedančios išryškinti siaubingo laikmečio įtaką žmonių nužmogėjimui, idant sustiprinti blogį, juodumą, tūnančią kai kurių žmonių dūšiose. Labai patiko skaityti tas vietas, kuriose buvo rašoma apie Ingelę, jos pažintį su būsimu vyru, jų santykius, šeimą, dukrelę, iš karto kažkaip šviesiau ir jaukiau pasidarydavo. Nu bet jau ta Alydė, uch kaip ji mane pykdė, tai negaliu. Pati kaip asmenybė ji tikrai įdomi, personažas jos tikrai stiprus ir įtaigus, kitaip matyt nekeltų tokių audringų emocijų man. Nors, tas pyktis labiausiai ėmė dėl jos poelgių motyvo - meilės vyrui, ir dar netgi ne savo vyrui. Nu common, joks vyras ar meilė jam šiam ir kitam pasaulyje nėra verti tokių aukų ir tokių baisių veiksmų. Nesuprantu kaip galima išsižadėti savo pačios kraujo, artimiausių ir brangiausių žmonių (sesers ir dukterėčios), šitaip baisiai su jais pasielgti tik dėl aklos "meilės" be atsako. Matyt tame ir atsakymas - akla ta meilė ir akla moteris, krečianti tokias nesąmones dėl to, kuris net nežiūri į ją. O dar aklesnis matyt Alydės pavydas seseriai dėl to, kad ji dailesnė, kad geresnė šeimininkė, kad jai labiau viskas sekasi ir žinoma labiausiai dėl to, kad pirmas iš tikrųjų Alydei patikęs vyras savo akis nukreipė į seserį ir savo širdį padovanojo Ingelei, o ne Alydei. Iš kitos pusės niekada nežinosi kaip stipriai skauda tai, kuri buvo vieniša, kurios niekas nemylėjo, kuria niekas nesižavėjo, kuriai teko išgyventi ne ką mažiau siaubingus dalykus. Galbūt gyvenimas padarė Alydę tokią, kokia ji buvo ar tapo... Ir žinoma dar buvo Zara... Mergaitė, kurią man beproto norėjosi apglėbti, laikyti stipriai apkabinus ir švelnumo gausa nors pabandyti padėti jai pamiršti ką teko išgyventi per trumpą josios gyvenimėlį. Todėl, įvykus vienai konkrečiai situacijai knygos pabaigoje, norėjosi su piktdžiuga šūktelti "ha ha" (nesu ta, kuri pritaria pasakymui "Nedavei gyvybės, tai neturi ir teisės jos atimti". Dar ir kaip turi, kai ta gyvybė rusena šlykščiuose padaruose, nevertuose žmogaus vardo). Nors kartą Alydė pasielgė teisingai, tačiau netgi tai "neišpirko" jos mano dūšioje. Gera knyga, gerai ir įtaigiai parašyta, mano akimis puikiai aprašytas ir pats laikotarpis, ir jo realybė. Ketvirta pažintis su suomiškąja literatūra galutinai apibrėžė mano nuomonę apie ją - šalta, niūri, keista, tamsi, žvarbi, tiesiog skandinaviška. Tuo matyt ir kabina, tuo matyt ir limpa prie dūšios nors tu ką. O Alydės turbūt dar ilgai nepamiršiu ir nesuprasiu.