Mukhtar Mai "Kalta, jog esi moteris"
Kai prieš kelis metus perskaičiau "Tik su dukra", buvau sukrėsta. Kai vėliau perskaičiau "Sudeginta gyva", likau dar labiau sukrėsta. Perskaičiusi šią knygą, reagavau žymiai paprasčiau. Visos tos scenos apie mušamas, žaginamas moteris, manęs jau taip skaudžiai nepalietė. Nes ne pirmą kartą apie tai skaičiau. Paskui susimąsčiau, negi galima prie to priprasti? Gal skaitant tokio pobūdžio knygas, po kelių metų visa tai priimsiu kaip normą? Čia kaip smurtas šeimoje. Pirmą kartą skauda, antrą jau mažiau, o po dvidešimt metų gyvenimo santuokoje, paklausus moters, kodėl ji tai kentė, atsako, kad dėl vaikų. Bet knyga ne apie tai. Aprašyta istorija knygoje iš tiesų labai žiauri.
Man niekaip nesuvokiama, kaip galima už nusikaltimą (kurio tu nepadarei) nubausti grupiniu išžaginimu! Kaip gali būti normalu kovojant už savo garbę, išniekinti kaimyno žmoną. Man nesuvokiama, kad tokie dalykai darosi šiais laikais. Visa ši istorija, nėra labai sena, vykstanti jau šiame amžiuje. Ar tie patys vyrai neturi savo mamų, seserų, žmonų, kad šitaip jų negerbtų? Man atrodo, kad čia nesuprantama tik tiems, kurie negyvena toje aplinkoje.
Knygoje pasakojama Mukhtar Mai istorija, kuriai teko priimti bausmę vietoj brolio, už nusikaltimą, kurio nei ji, nei brolis nepadarė. Drąsiai miniu bausmės pobūdį, kadangi jis paminėtas ne tik knygos anotacijoje, bet ir atskleidžiamas pirmuosiuose knygos puslapiuose. Likusioje knygos dalyje pasakojama apie bandymą nuteisti savo skriaudėjus. Ne kerštaujant, o teisiniu būdu. Tikriausiai nereikia stebėtis, kad tokioje šalyje, tai įrodyti labai sunku. Ir didžiausia problema yra, kad dauguma moterų nemoka nei skaityti, nei rašyti. Policija paima tavo piršto antspaudą ant balto lapo ir gali pats surašyti tavo parodymus. Kiek jie atitinka tikrovę, manau suprantate patys.
Ši istorija būtų tik dar vienas skaičius statistikoje. Jeigu nebūtų pasklidusi už valstybės ribų. Smagu, kiek tai gali būti smagu po to, kas įvyko, kad Mukhtar nepalūžo, sulaukė pagalbos iš įvairių tarptautinių organizacijų, kurių pagalba įkūrė ir mergaičių mokyklą.
Kiek žinau, jai iki šiol nepavyko pasiekti teisingumo. Užtat sėkmingai ištekėjo antrą kartą ir susilaukė vaikelio. 2005m. ji tapo "Metų moterimi".
Nors pati istorija tikrai žiauri ir netoleruotina, bet man nepatiko jos pateikimas. Sausas, skurdus rašymo stilius, jau nekalbu apie tragišką viršelį ir kičinį pavadinimą. Jeigu mėgstate tokio pobūdžio knygas, tai žinokit, kad tikrai yra geresnių ir įdomesnių nei ši
)
