Johanna Sinisalo "Trolis"
?
?Kitaip savo reakcijos ir įspūdžio apibūdinti negalėčiau, trūksta žodžių nusakyti kas per knyga ir kas per istorija. Baigusi skaityti ilgai dar sėdėjau lovoj stebeilydama į degančias žvakes ir valgydama mišrainę bandžiau susivokti ką perskaičiau. Knyga sakyčiau iš keistųjų kategorijos ir nieko čia stebėtino, kažkaip nieko kito iš suomės rašytojos ir nesitikėjau po pažinties su kitu suomiu - Arto Paasilinna. Saviti tie suomiai. Šiuo atveju rašytoja matyt bandė papasakoti jųjų legendas apie trolius kiek kitaip, atvesdama šias mitologines būtybes į šiuolaikinį pasaulį, tuo pačiu šalia pateikdama tikrus faktus iš realių šaltinių ir dokumentų. Iš pradžių tie įvairūs straipsniai, ištraukos iš liaudies pasakojimų skaitėsi pakankamai nuobodžiai ir labiau laukdavau kada vėl grįšiu prie tos grožinės pasakojimo dalies. Tačiau kuo toliau tuo labiau augo smalsumas kas gi iš tikrųjų buvo tie troliai, mitiniai jie ar netgi labai realūs padarai. Iš pradžių kiek suglumino ir patys veikėjai su jų gyvenimo stiliumi ir mintimis, tačiau pamažu pripratau prie to ir jau nebekliūdavo tas kitoniškumas. Eilinį kartą nusistebėjau kaip likimas supina kažkokias keistas penkiakampes geometrines santykių figūras, kai meilė tarp penkių skirtingų žmonių tuo pačiu metu būna ir naivi, ir besąlygiška, ir be atsako, ir karšta, ir beprotiška, ir gyvūliška, ir pikta, ir kerštinga, ir pavydi, ir tuo pačiu tampa manipuliavimo kitu žmogumi įrankiu ir eina ji tarsi grandininė reakcija tik tiesia linija į priekį, negrįždama atgal nei pas vieną iš penkių žmonių, kaip atsakas į jo jausmus. Patiko ir pats troliukas, kuris iš pradžių buvo toks bejėgis, toks mažiukas, kaip koks gatvėje rastas katiniukas ir tik istorijai rutuliojantis toliau ateidavo suvokimas, kad tai toli gražu ne pūkuotas mielas padarėlis, o plėšrus gyvūnas, su plėšrūno kūnu, nagais ir dantimis - tobula medžiojimo mašina. Patiko ir paskutiniuose puslapiuose vieno veikėjo išsakytos mintys tarsi ir apie trolius, bet paliekant visai kitokį įspūdį tarp eilučių, lyg kalbama būtų visai ne apie juos, o apie mus, žmones. Rekomendacijom skaityti nesišvaistysiu, nes tai tikrai savotiška knyga, pasakojimas vietomis gali pasidaryti nuobodokas, jeigu nelabai domina troliai ir senos istorijos apie juos. Aš taip pat tvirtai negalėčiau pasakyti patiko man ši istorija ar ne. Tai viena tų knygų kai nėra vienareikšmiško įspūdžio, tačiau labiau linkstu į patiko pusę. Kas neginčijamai ir besąlygiškai patiko, tai knygos viršelis - toks tamsus, grėsmingas, dvelkiantis pirmykšte tamsos jėga. Va į jį tai niekaip negaliu atsižiūrėti.
