Knygos, knygos, knygos...*70

John Boyne "Berniukas dryžuota pižama"

Baisi knyga... labai baisi... Aišku, žinant knygos tematiką ir nesitikėjau spalvoto, smagaus pasakojimo, bet to, ką joje perskaičiau, taip pat nesitikėjau... Labiausiai matyt šiurpą kėlė pats pasakojimo stilius, kai viskas perteikta devynmečio vaiko akimis, per jo suvokimą ir man nuolatos šiurpas ėjo nuo tam tikrų to vaiko išsakytų minčių apie jų naująją gyvenamąją vietą, lyg nujaučiant visą tikrąjį baisumą, gaubiantį tą aplinką, lyg ore nuolatos kybotų ta tikroji tiesa, su visa savo įtampa, žiaurumu, baime ir šalčiu... bet tokiu šalčiu, kuris nueina iki pat kaulų... Perskaičius knygą reikėjo laiko atsitokėti, nes širdis buvo suspausta geležiniame kumštyje, o smegenys ištinusios nuo įtampos ir faktų baisumo... Nereikėjo nei detalaus ar labai aiškaus koncentracijos stovyklos kasdienybės ir jų gyventojų išvaizdos ar sunkumų aprašymo, viskas taip stipriai nujaučiama, taip bauginančiai arti ir taip tikra, lyg būtų pakabinta ant tokios plonos tiesos ir paslaptingumo ribos, kad užtektų mažo virptelėjimo ir nukritusi vaikiško proto sukurta paslapties skraistė atskleistų visą realią tikrovę, kas iš dalies beveik ir nutiko pasakojimo pabaigoje. Labai stipriai grybžtelėjo už dūšios ši knyga, daug labiau nei kokia kita šia tema skaityta knyga, kur ta tikrovė pateikiama be užuolankų, su visais baisumais, nepagražinta, o tokia, kokia ji ir buvo - baisi, juoda, beviltiška, atsiduodanti tik mirtimi, ašaromis ir skausmu... Čia to aiškumo ir akivaizdaus baisumo nebuvo, bet tai tik kėlė dar didesnį šiurpą ir baimę. Ir, tai viena iš knygų, kuri be galo maloniai skaitėsi dėka savo sakinių konstrukcijos, parinktų žodžių, tiesiog dėl pačios kalbos, kai skaitai ir akys bėga nesustodamos. Ne tai, kad ta kalba kažkokia labai graži ar melodinga, tiesiog tolygiai plaukianti ir teikianti gryniausią skaitymo malonumą.