Diskutavome apie keiksmažodžius. Štai ištrauka iš D. Urbo straipsnio apie jo
F. Rablė vertimą:
Nelengvas dalykas buvo susidoroti su vadinamųjų riebumynų problema. Riebiuosius žodžius ir posakius Rable vartoja visų pirma dėl įspūdžio stiprumo, ypač ten, kur jam reikia smarkiai ką išjuokti, sudirbti, suniekinti, polemiškai pritrenkti. Tokie žodžiai, kaip vit, couille, con, couillon, cul, chiei, conchier, pisser, putain, originale mirgėte mirga, o kai kuriose vietose tiesiog virtinėmis rikiuojasi. Jo arsenale jie yra būtinas ir nepakeičiamas ginklas. Kaip su jais elgtis?
Galvojau taip. Šie leksikos elementai, kaip stiliaus priemonė, neturi dingti; svarbu tiktai, kad savąją funkciją jie atliktų teisingai. Jei, pavyzdžiui, vertime surašytume artimiausius jų lietuviškuosius atitikmenis, kokius vartoja neceremoningi žmonės dėl efekto stiprumo, juoba susipykę ar bardamiesi, tai toji funkcija būtų iškreipta, nes mūsų tekstas pasidarytų tiesiog nepraustaburniškas, o originale anaiptol to nėra. Nėra dėl kelių priežasčių. Viena, XVI amžius - tai ne XX. Reikia atminti, kad ano meto žmonių papročiai ir mandagumo sampratos dar taip netoli tebuvo nužengę nuo rūsčių ir paprastų viduramžių, kad ano meto Europa dar nebuvo gavusi to išauklėjimo, kurį jai atnešė civilizacijos raida per XVII, o ypač XVIII amžių. Tad ir suprantama, kodėl, sakysim, XVI amžiaus reformininkai su popiežininkais savo polemikose vieni kitus koneveikė tokiais posakiais, kokiais dabar plūstasi nebent piemenys ar susiriejusios turgaus senės. Bet XVI a. žmonėms buvo kas kita: tie posakiai jiems nebuvo obsceniški, nebuvo net nemandagūs, tik šiaip - išraiškos pastiprinimo, papipirinimo priemonės. Taip ir Rable. Jam paminėti tam tikras žmogaus kūno dalis ar žmogaus veiksmus nebuvo obsceniška, tatai jam tarnavo tik stilistiniam efektui sustiprinti. Antra, originalo kalboje ir dabar daugumas tų žodžių neturi savo skambesy tokio užtaiso stiprumo, kuris taip šokiruotų skaitytojo ausį, kaip šokiruoja mūsiškiai jų atitikmenys. Jei taip, tai šie leksiniai ir frazeologiniai elementai, kaip autoriaus stiliaus dalis, turi veikale likti, tik vertime jie turi būti taip išreikšti, kad kalba išliktų mandagi, graži ir kad tekstą skaityti būtų gražu. Manau, kad toks sprendimas teisingas.