Vienintele gyvenimo partnere!?

Ne, viskas gerai, protas yra visagalis ir būdami žmonės, daug ką galime kontroliuoti. Tačiau ar visuomet būtina? Ar pasiekiamas tikslas, vienoks ar kitoks žmogaus gyvenimas pateisina tas kančias dėl susilaikymo, savęs varžymus? Suprantu, kad kai turi pilnavertį visais požiūriais gyvenimą. Tuomet nežinia ar rizika pateisinama. Bet kai dėl meilės, artumo, aistros, geismo trūkumo jautiesi vienišas, bet ne vienas, kai jautiesi nelaimingas, o tokia savo būsena darai nelaimingais ir artimus žmones (kaip ada21 sakė, žmogaus būsena pasąmone, o dažnai ir tiesiogiai, nes tai atsispindi žmogaus elgesyje, perduodama artimiem žmonėms: sutuoktiniui, vaikams...), neaišku dar ar esama situacija verta "aukos". Kartais žmogus tapdamas laimingu, gali daug daugiau laimės duoti ir kitiems, nei kentėdamas ar savęs gailėdamasis...
Taip, daug galimybių ir problemų yra mumyse, tad pirmiausia reikia išbandyti keisti save, ieškoti bendrų taškų, prisiminti visus gerus buvusius potyrius santykių pradžioje, bandyti atgaivinti tai kas buvo, sukurti kažką nauja... Esu įsitikinęs, kad jei nori, gali išmokti mylėti, net jei niekados nemylėjai... Tačiau yra daug "bet". Pagrindiniai, mano nuomone: 1. Ne visada to norisi (jaučiamės labai įskaudinti, pamilom kitą žmogų...), o savęs prievartavimas, retai atneša teigiamų rezultatų. 2. Kad ir kaip verstumės per galvą norėdami priverti mus pamilti mylimą žmogų, ne visuomet tai pavyks, nors ir prieš tai buvo karšti jausmai... Tai gali būti kad ir dėl pirmos priežasties - mylimas žmogus nenori atgaivinti jausmus (yra įskaudintas, turi kitą mylimą žmogų...)... Manau kiti gali pasiūlyti dar ir daugiau "bet".

Jus dar karta perskaitykite atidziai mano postus LAbai tingiu kartotis, juk as rasiau, kad kalbu apie neistikimybes ir partneriu keitimo zala, tai tiesiogiai veikia i subtilu zmogaus plana, kas paskui turi pasekmes ir fiziniame kune ir busimiems vaikams, jei trumpai.Bet tai labai gili informacija, todel emiau krikscioniska mokyma, ir kitas filosofijas, kaip pavyzdi ,visiems labiau prieinama ir gal labiau apmastyta, ka jos kalba apie neistikimybe.
Ar zmogui pavyksta ar ne per gyvenima tureti viena partneri, ar pavyksta rasti mylimaji ir islaikyti meile - tai kita kalba. Bet tai nekeicia desniu.

TAip,dar kart sakau, VISKO YRA GYUVENIME, VISOKIU SITUACIJU, bet uz viska yra tam tikra kaina, kiekvienas patiriame savas pamokas.
Pameginsiu dar kitaip savo minti perteikti apie :Mes visi zmones vienodi, tas pats kunas ,tie patys organai, vyrai skiriasi tik nuo moteru, tarpusavy,jokiu ten stebuklingu skirtumu nera(fiziologiniu). TAigi keiciant partnerias kazkokiu ypatingu skirtumu irgi nerasit. TAigi vien seksas be meiles yra tuscias ir niekad nesuteisk tiek palaimos ir malonumo, keiciant partnerius zmogus tik iesko tos meiles, to tikrumo. TAigi ,manau,labai kvaila turint ta meile eiti ir ieskoti vien tik sekso. turint mylimaji/a galima eiti gilyn galima atrasti tokius dalykus,kur vien tik lytiskai santykiaujant net nesisapnuotu...

Kokiu jus atsakymu norite ,nesuprantu? Konkrciai klauskite. KA daryti,jei neturi mylimo zmogaus , o nori sekso? bet tema ne apie tai, atvirksciai zmogus turi mylimaja ir nori sekso su kita.
O jus vis kreipiat tema i tai ka daryti,jei nera mylimojo zmogaus. Nors ir i tai jau rasiau, ziureti, kokios problemos viduj, issispresti atsiras ir mylimasis, nezinau kaip aiskiau parasyti
Jokios as linijos 25 neuzbreziau ,atidziau skaitykit, tai buvo tik perklausimas apie 2-5 metus,kai partenrio nerandama,Eleina klause ka daryti, perklausiau nuo kokio amziaus skaiciuoja tuos metus...
TAigi jei zmogus iki 41 m nesukuria seimos(ir aplamai jei anksti neranda artimo zmogaus) jis rimtai turi problemu ir jas reiktu spresti anksciau ,nei sulaukus 41..

O siaip gyvenime atsakymai visada yra, visada juos galima rasti, tik reikia tiksliai paklausti ir atsakymas ateis kazkuria forma
PAti nepriskiriu saves jokiai religijai

KAip suprantu,jums svarbiausia kaip islaikyti ar susigrazinti meile ir ar is vis tai verta daryti? JUms kaip suprantu,jau gilesni dalykai svarnbesni, net tik sekso trukumas
Cia, manau, jei jau atsirado trecias ir buvo neistikimybe-tai viskas labai jau sugriauta. Ar verta taisyti? tik nuo tu abieju zmoniu priklauso, nuo ju noru.
Jei siaip yra tik atsalimas-tai zinoma galima pataisyti. Ar verta? Manau, taip . Kazkaip gyvenime vis gaunu pamokas, kad aplinkos( geografines padieties,kitu zmoniu ir t.t.) keitimas visiskai nieko neisprendzia. TAigi galima issiskirti ,sukurti naujas seimas, bet juk problemos vel bus tos pacios ir vel zmogus atsidurs ties tais paciais klausimais, tol kol ju neissisprews savo viudje, juk nuo saves niekur nepabeksi. Reiktu sau atsakyti: o kas atvede i siandienos problemas?kur buvo klaida ar net ne klaida, kas gesino meile?Siaip meiles energija ,juk neissenkanti, tik ji arba yra pas mus arba ne, o kaip isaugoti ja -tai jau meile ir gyvenimo ismintis
LAbai sunku,kai daug nusivaziuojama i skaudinimus, bet isizeidimas-tai tik asmeninis dalykas, puikybe, neteisinga reakcija i aplinka. Juk viskas ,kad daro kiti zmones su mumis -tai tik musu paciu programa, musu vidus, reiktu pasimokinti ir pardeti elgtis su savim kitaip. Aisku lengva pasakyti, sunku padaryti, bet nezinau kito budo
Oi ,dar toks dalykas yra kaip besalygiska meile, ar kas sugebat taip myleti,ir pirmiausia save ? juk lengva myleti grazius, gerus, gerai besielgiancius, deja, visi mes su trukumais ,netobulumais ir t.t.
O del kanciu, manau,kad kancia, liga, skausmas,tiek fizinis ,tiek dvasinis, mums signalizuoja, kad kazka darome ne taip ir skatina keisti elgiasi,taip,kad neskaudetu, tai kaip signalizuojancios lemputes masinoje,kad atsirado gedimu

1. labai sutinku

2. kad ir apie tai? na ka daryti, jei norisi sekso. va, 5metus nera sekso, 2metus ner, na ka ka daryti? juk net ir susipazinus, praeina laikas kai suarteji...

3. visai nesutinku kaip sakoma: "kiekvienas zmogus - kita istorija". pvz, gyveno mokslininkas, atsidaves zmonijai, kure teorijas, zinojo, kad seimos nebus (taip buvo nusprendes), bet sekso noredavosi savaitgaliais ar kelis kart i metus... ir ka? jau jis - moralinis isgama? ir vat eidamas 45metus, sutinka moteri, su kuria nori buti kartu. kokios cia problemos savyje? nemastykit stereotipais, nekiskit minciu, kad "seima sukure laiku ir vietoje - tai tolygu esti psichiskai ir psichologiskai sveiki zmones."

O jūs, ada21, esate įsitikinusi, kad neištikimybė, partnerių keitimas neša tik žalą? Man atrodo, kad daug svarbiau, kaip ir jūs sakėte, meilė antrajai pusei, vaikams. Visa bėda, kad vis dėl to dažniau "einama į šoną", kai trūksta meilės... Todėl visa tai ir atsiliepia santykiams su gyvenimo partneriu, su vaikais. Tad bėda ne pats "ėjimo į kairę" faktas, bet priežastis dėl ko einama į kairę.
Kad ir autoriaus atveju. Jis savo dabartinę "meilę" laiko kaip savo nuosavybę, kuri neturi teisės reikšti pretenzijų, savo norų ir turi prisitaikyti prie jo poreikių. Argi tai meilė? Meilė - tai troškimas mylimą žmogų padaryti laimingu, o ne skaudinti Jį savo elgesiu. Tad neištikimybės dėl "sportinio intereso" nemanau, kad būna. Na nebent žmogus nesugeba pasitenkinti vienu žmogumi, bet tam irgi turi būti psichologinės ar fiziologinės priežastys (nifomanija), tad grįžtame prie priežasties, o ne fakto...
O dėl fiziologijos jūs klystate. Nekalbant apie anatominius skirtumus, kurie labai varijuoja, fiziologiškai irgi visi labai skiriamės, o ir seksualinio poreikio požiūriu galimas variantų diapazonas nuo visiško frigidiškumo iki nimfomanijos. O kai dar yra siūloma iki santuokos neturėti lytinių santykių, jei partnerių poreikiai labai disocijuoja, gali būti didelių problemų...

Džiaugiuosi, kad taip optimistiškai galvojate apie žmonių galimybes suprasti savo vidines problemas ir gebėjimus jas keisti. Savianalizė ir adaptacija prie aplinkos neša laimės pojūtį.
Tik nesutinku, kad visuomet naujos šeimos sukūrimas pasmerktas buvusios šeimos likimui. Deja, turiu nemažai pavyzdžių, kai antras kartas nemeluoja.
Čia jau daug kas minėjo, kad būna problema, kai jaunystėje, būna dar nesusiformavusi vertybių skalė ir pasirenkamas "ne pats tinkamiausias gyvenimo partneris". Jūsų siūlymas leisti atsiduoti aistrai, įsimylėjimams, nedrįsčiau sakyti, kad visuomet "meilei", manau neturi pagrindo, nes kiek teko domėtis, ankstyvos santuokos procentaliai dažniau pasmerktos iširimui nei vėliau sukurtos.

2.jau rasiau, sprestis savo problemas.O jei susipazysti su kuom nors ir kazka pajuati ,tai jau kiekvieno reikalas kiek ir ko laukti,kada suarteti... Nu, kad daryti kai nori sekso ir ner su kuo, reiktu pasiklausineti zmoniu ka daro, kazkaip juk isgyvena, ar jau taip ir bega i gatve ir su pirmu sutiktu dulkinasi? GAl sportas laikinai pagelbetu? as tikrai nezinau, neturejau tokiu bedu, kitaip sakant turiu mylima vyra
3.nu sutikit ,tokiu mokslininku atsidavusiu zmonijai, vienetai, ar tai tikrai jau jums paciai labai aktualu? o eilinis zmogus nemokslininkas-genijus, manau,kad taip turi problemu,jeigu iki 40 neuskuria seimos. Vien jau del to ,kad sekso reikia, jei nereikia, tai kita kalba, gal pas ji biologinis laikrodis visai kitoks, nei pase parasyta.
Bet kazkaip mes jau visai nuo temos nukrypom reiktu kurti nauja:ka daryti,kai noriu sekso ir neturi mylimojo?
Ai, dar kiti masturbacija uzsiimineja kazin ka vienuoliai daro ta tema?
DAr tokia linksma, bet tikra istorija:
Viena mergina gyveno su kitais jaunais zmonemis kartu name. Ir pradejo medituoti, uzsirakindavo kambary, atejo viena kart daruge, ta neisileido , o paskui pasake, kad masturbavosi nes jai tai buvo lengviau pasakyti, nei ,kad meditavo
GYvenau Airijoj, tai ten maciau tokios grupes renkasi: artimu rysiu uzmezgimo baimes.
Bent kiek as pazystu zmoniu ,kurie virs 30 neturi seimos, pas visus kazkokios problemos ir dazniausiai dar ateinancios is vaikystes: smurtas, nepilnos seimos, labai griezti tevai, arba per daug rupestingi, nepaleidziantys vaiko ir t.t.
Faktas tas,kad mes beveik visi su mazesnemis ar didesnemis problemomis, tik skirtumas kaip jas sprendziame ar nesprendziame...

Be to, manau, kad neištikimybė yra problemų savyje, šeimoje išdava. Tad net jai įvykus, kadangi, kaip pati sakėte įskaudinimas yra tik mūsų vidaus problema, tai galima, o dažnai ir verta atleisti ir pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Manau, kad nesame kito žmogaus savininkais ir negalime leisti, ar neleisti būti neištikimais. Tik savo elgesiu galime siekti, kad taip neatsitiktų. Tik savo meile galime ieškoti kito žmogaus meilės. Nepadės jokie įsakinėjimai, reikalavimai... Kažkas yra pasakęs čia forume, kad kai gali mylėti taip, kad kito žmogaus neištikimybė neskaudina, kad gali leisti mylimam žmogui būti laimingu su kitais žmonėmis, yra aukščiausias meilės laipsnis... Tad iš esmės partnerio ištikimybės poreikis yra egoistinis poreikis, neparemtas meilės jausmu. Kai myli, mylimam žmogui linki laimės netgi su ne savimi, kai visom savo pastangom negali duoti to pats...

manau, kad problemu turi tas zmogus, kuris galvoja, kad kazkoks konkretus amzius yra riba surast artima zmogu. kuris apskritai taiko kazkoki amziaus cenza tam tikriems veiksmams. ir tas problemas taip mastantis zmogus turetu sprest kuo greiciau. nedelsiant.

na įdomiai Jūs mąstote...nieko sau, net nepasakyčiau, kad pritariu tokiam altruizmui šeimoje. Tokiu atveju nematau išvis prasmės kurti šeimą, jei negali tikėtis iš partnerio ištikimybės ir lojalumo (pagal Jus tai net egoistiška).
Atsakymas į paryškintą sakinį: man čia aukščiausias savęs nemeilės ir bukumo laipsnis.

perskaiciau sita zinute ir galvojau ,kaip cia tiksliau atsakius. GAlvoju,kad taip,nesa zala, bet tuo paciu, ar jei paklaustumet ar is to gali ,kas iseiti gero,tai velgi- taip, jei pamoka ismokta.
Bet labai geras, bent man paciai, atsakymas pats atejo man i facebooka. Sita grazi istorija,manau, daug ka pasako..
Nuo saves tik pridesiu apie Santuoka, rasiau jau man ji neturi jokios reiksmes, jei zmones pamilsta vienas kita ir jei reikia lai mylisi, svarbu abiems butu gera
Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…

Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________

Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!

Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.


Didžiausios gyvenimo krizės nutinka tiem žmonėm, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sėkmės jie buvo. Tegul ši istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ką turime, kol to nepraradome. Laimingos santuokos Jums, mielieji

Papildyta:

LAbai graziaipasaket: Meilė - tai troškimas mylimą žmogų padaryti laimingu Bet ar visi taip sugebam? tai gali buti ,kaip tikslas, o is pradziu reikia daug koismokti. Ir savininkiskuo, ir egoizmo, ir puikybes, ir kompleksu visko pilna pas mus. Per meile gal ir tobulejame, pamazu atsisakome visu tu dalyku, tam,kad galetume gyventi kartu su mylimu zmogumi. Todel taip greit nesmerkciau autoriaus. Manu, jis myli, savaip ,pagal saveir ta meile turetu branginti ir auginti, tobulindamas save, tik tada bus ir pats laimingas ir salia jo esanti moteris bus laimingesne :)manau, neistikimybebuna ,kai nesualdoma aistra ir nemokama tvarkytis su pagundomis, nes ir mylint ju buna

Kazkodel galvoju,kad jei jau zmones pamilsta vienas kita, tai jau jie nebus kazkaip visiskai nesuderinami, manau, susiderins, tik reikia noro ir pastangu. O krastutinumai visokie-tai irgi problemos ir issprendziamos. POroje arba buna panasus arba skirtingi, jei skirtingi-tai dazniausiai viena skita papildo savitai, tik reikia ieskoti tu salycio tasku ir tureti noro derintis
Papildyta:

KAzkaip leistis atsiduoti aistrai nekada nesiuliau Meilei, tai taip, o cia jau skirtumas. Nemanau,kad amzius turi itakos sekmei. Cia nuo konkreciu zmoniu priklauso, vienas anksti sukures gyvens grazioje seimoje, kitas ir 50 dar nebus susitupejes is anksto niekas nesuzinos
O ,kad antras ar trecias kartas nemeluoja galima bus pasakyti tik gyvenimo pabaigoj. Bet aisku, tai imanoma, viskas imanoma, galima kazkokias pamokas ismokti lengvesniu keliu, galima sunkesniu.
Papildyta:

sutinku.
Tikrai neistikimybe, ne priezastis, o paskeme. jei abu nori taikytis,ir sugeba atleisti-tai gerai, bet dar geriau butu iki to neprieiti...
MAnau istikimybe turetu buti svarbu pirmiausia paciam sau,t.y. sava istikimybe, del savo asmens vertes supratimo ir meiles sau.Nes neistikimybe skaudina , ir kaip kiekvienas negeras poelgis labiau skaudina ir zeidzia blogai besilegianti...
Bet jau cia labai samoningas zmogus turi buti ir tikrai mylintis besalygiskai, bent as to tik mokausi
Papildyta:

ne viska pacitavot, mano mintis ir buvo, kad jokio amziaus cenzo nera. Kriterijus ne amzius, o pacio zmogaus savijauta, jei zmogus vienas ir jam gerai, tai ir ner problemu.
Bet jei zmogus troksta meiles, artimo, fizinio artumo, seimos, vaiku, o to neturi ir tai labai ilgai tesiasi ir jei tam zmogui tai atrodo problema, ar jums tada vis tiek atrodytu kitaip? kad cia jokios problemos nera ir pasiulytumet siaip susirasti su kuo lytiskai pasantykiauti ir viskas?