QUOTE(TexSy @ 2013 05 06, 19:37)
Asta L. O kokios tautybes jusu MB? Nes maniskis taip pat nelietuvis tai su kalbom siek tiek irgi buna problemu bet per laika kazkaip viskas nusistovejo ir jeigu MB su mano seima buna tai trim kalbom visi snekasi
Mano būsimas vyras - suomis, o Jūsų?
Na, dėl vestuvių tai gali būti labai daug priežasčių, kodėl Jūsų antroji pusė jų taip "baidosi". O jis bent nuoširdžiai kalbėjosi su Jumis, kokios to priežastys, kodėl jis nenori tuoktis ar to bijo? Kas žino, galbūt ir nutiks taip, kad jis labai greitai keis savo nuomonę, kaip ir Laukinės Uogelės draugas

Manau, jog tiesiog reikėtų ramiai ir atvirai apie viską pasikalbėti, kad būtumėte visiškai rami dėl savo ateities.
Pavyzdžiui, anksčiau draugavau su vaikinu, kuris atvirai pasakė, jog jam vestuvės yra visiškai nereikalingas dalykas, ir jis tikrai nesituoks. Tuomet viskas aišku ir jokio galvos skausmo nelieka.
QUOTE(Laukine_Uogele @ 2013 05 06, 20:58)
bet cia ziuresim kaip bus,ka jo ta mamele ten burbes,apie tai kaip reiks pasakyti anytai kad (kadanors) laukiuosi tai isvis patyliu,nesciajai juk maziausei reikes nervuoti,o ta manau stengsis visaip kad tik persileidimas butu

tai kokius 4 nestumo menesius nesakyciau,arba isvis nesakysiu nieko niekam kol nepastebes
O siaubeli

na, jeigu mano uošvienė nepakeis savo bendravimo, tai kai kada nors būsiu nėščia nekalbėsiu kad ir 9 mėnesius su ja, jeigu dėl to reikėtų rizikuoti savo ar vaikelio sveikata
Aš Jūsų vietoje arba pasakyčiau ir žiūrėčiau, kaip ji reaguoja (jeigu viskas ok, bendraučiau, jeigu tampa tikra žiežula, iškart nustočiau bendrauti), arba nesakyčiau, kol nesimatytų.
Nelabai į temą (o gal ir visai ne į temą) prisiminiau, kad kai mano mama buvo nėščia, visus 9 mėnesius niekas nesuprato, kad ji laukiasi (žinojo tik šeimos nariai), tai visiems akys iššoko, kai ji iš ligoninės su kūdikėliu grįžo.

Ji buvo labai liekna (papilnėjo vos keliais kg), pasirinko tinkamus drabužius ir viskas. Visi manė, kad tiesiog sustambėjo šiek tiek ir viskas.
QUOTE(balleys @ 2013 05 06, 23:17)
kiekviena mama nori savo vaikui geriausio, bet matyt tas gerai kartais norisi kad butu dar geriau... Arba kaip jos buna sako as jau gyvenimo maciusi o jus dar jauni ir nieko nezinot nesuprantat... o tai kada mokytis jei tevai nori kistis i vaiku gyvenima. Jei matyciau kad marti tyciojasi is mano vaiko ir valosi kojas i ji, gal but ir as imciausi kazkokiu priemniu kad atmerktu akis, bet tikiuosi kad nereikes taip elgtis
Pritariu Jums, kad kartais tėvai (ir apskritai ne tik jie) norėdami gero padaro meškos paslaugą. Man apskritai kvailai skamba: "Tu jaunesnis, tu nieko nesupranti, aš vyresnis, tad klausyk manęs". Juk kaip mes išmoksim nedaryti tų pačių klaidų, jeigu viskas bus už mus nusprendžiama ir padaroma? Padarai klaidą ir suvoki jos kainą. Kartais ir skaudžiai nudegi, bet taip juk kur kas geriau.
Dėl marčios, besivalančios kojas į sūnų. Taip, man būtų pikta, kad mano vaiko kažkas negerbtų, BET aš tikrai nesikiščiau. Kodėl? Ogi todėl, kad jeigu sūnui gerai, tai koks mano reikalas? Jis ką, ne vyru buvo užaugintas, nežino, kaip už save pastovėti? Jeigu jam patinka būti skuduru, tai čia jau tik jo pasirinkimas ir jo reikalas, o ne tėvų, brolių, sesių, senelių ar tetų.
"Time spent with cats is never wasted." ~ Colette