QUOTE(xiuke @ 2012 04 23, 15:45)
sveikos
man tas pats, negaliu vyro sesers vaiko nei pakalbinti , nei i rankas paimti, nemielas man tas vaikas ir svetimas...panasi ji su mano Melisa amziumi...kazkox abejingumas nezinau...nebusiu gera teta tikrai...gerai, kad nedaznai tenka bendrauti,o su metais bus matyti...dovanos, savaime, visiems polygiai vezamos, bet tik tiek...man net pavydu svainei buna...ypac kai girdziu jakalbant, kaip ji jau pavargo nuo to vaiko

, galvoju tuomet, kad nenoretum but mano vietoj, kalbetum kitaip...
O kaip as tai suprantu.. Mano sesuo kartu su manim laukesi ir pirmo vaikelio kai praradau dukryte, ir dabar kai sunelio netekau, o ji pagimde viena po kitos dukrytes.. Praeita sestadieni paliko man priziureti mazaja tryju menesiu, sutikau, nes maniau gal sirdelei bus ramiau, kai laikysiu rankose gyva leliuka, bet deja, ta tustuma niekur nedingo

Faina leliuke, grazute, kvepianti kudikiu, bet ne mano ir jokiu siltu jausmu nesuteike, tik deja tikrai kazkoki pavyda, ne pikta bet pavyda sesei.. O ji taip pat pastoviai skundziasi kad nebegali jau kad isprotes, per sunku jai su dviem mazyliais

Nesakau garsiai, bet tyliai pykstu net ant jos, nes esu tikra jog galeciau net ir trynukus auginti, kad ir kaip sunku butu jei verkciau tai tik is dziaugsmo kad turiu juos gyvus mazucius.. Kaip man ju truksta mano mazyliu!