
Vaizdelis. Jos darbas surinkti obuolius nuo pievelės ir nunešti, žino kur, žino su kuo. Prieš kelias savaites, žiūriu obuolių krūva už kampo, išsibarėm, išsiaiškinom, ji-žinau, gi žinau kur nešti, verkdama kokia ji nelaiminga, surinko tuos obuolius, jau apipuvusius ir nunešė ten kur reikia, vakar einu, už kito kampo dar didesnė krūva, jei iki ten kur pilam reikia eiti 20 m., tai ji dabar išpylusi maždaug pusiaukelėje. Supykau nerealiai-žino, supranta, kad daro blogai, kad bus pagauta, bet daro. Užpykau taip nuo dūšios. Už kvailinimą. Lygioj vietoj. Vakar užlijo nespėjo, šiandien skambina ir sako, apie 10 val. ryto, aš nespėsiu surinkti tos krūvos kol tu grįši, nu ten kokie keturi kibirai, per 7 val. nespės



Aš kantri, bet kiek galima. ir tai tik vienas paprastas vaizdelis, o jų pastoviai, kasdien pilna. Vaikas žino, supranta kad negalima, daro kažką net ne vieną kartą, bet daro. Kodėėėėėl? Nu mane ji glumina. Taip nuoširdžiai nesuprantu kodėl.