Kas yra Dievas?

Tai jau tikrai ne iš manęs Bet į sveikatą



Labai primityviai suvokiant krikščionybę taip tikrai galima pasakyti. Toks suvokimas dažnai pasitaiko ir tarp tų, kurie į religiją nėra įsigilinę ir, deja, tarp praktikuojančių tikinčiųjų. Bet, kaip sakoma, kiekvienas tikėjimas yra begalinis kelias, todėl yra žmonių, kurie suvokia krikščionybę daug giliau ir mato prasmę ten, kur kiti "praeina" užsimerkę. O tikroji krikščionybės esmė yra... na, man tai yra kaip perlas, kuriuo kol kas galiu tik žavėtis ir mintimis kviestis mokytoją, kuris galėtų mane tuo keliu palydėti

Juk net ir paprasčiausioje maldoje sakome: "...meldžiame tave PER Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį..."
Kitas dalykas yra Švenčiausioji Trejybė. Bet čia man reikėtų pamąstyti, kaip sudėlioti žodžius, o dabar neturiu laiko ir jaučiu, kad rašymas padrikas, tai nesiplėsiu

Patieška, priimu pastabą. Suasmeninimas nuo sužmoginimo skiriasi ir pastarasis terminas gal labiau tinka čia. Suasmeninimą taikyčiau Trejybei ir galėčiau duoti pavyzdžių iš kitų religijų, bet ne dabar.



Taip, Induizme Guru (dvasinis vedlys, Mokytojas) užima labai svarbią vietą, yra garbinamas, taip pat gyvuoja besąlygiško paklusnumo Guru kultas, būtent dėl to, kad Guru suvokia ir mato daugiau už paprastus žmones, ir, jei nori siekti tobulumo, turi pasikliauti daugiau žinančiu besąlygiškai. Deja, čia labai daug vietos įvairioms spekuliacijoms, kuo labai naudojamasi "maustant" dvasinio peno išsiilgusius vakariečius

Nugi baikit jūs su tais paminklais

ziogeli, turejau omeny, kad meldimasis pranasui kristui ar jo garbinimas yra stabmeldyste, tik tiek. lygiai kaip ir bet kuriam kitam pranasui

Na atsiprasau bet Jezus tai tikrai ne Dievas!

Islame tai Dievas lyties neturi.
Papildyta:



Visiskai sutinku su tavim

Aš neturiu nieko prieš pagarbą. Bet paklusti besąlygiškai... mūsų atveju kunigui...

Aš čia nevartočiau žodžio pranašas. Bet, kaip jau rašiau, skirtingi žmonės skirtingai suvokia religines tiesas. Taip, tikrai yra tokių, kurie meldžiasi būten Jėzui, ypač prašydami pinigų, bausmės begėdžiams kaimynams ir pan. Tai tikrai gal ir panašu į stabmeldystę, nors, kai eina kalba apie Žmogų (bet kokį žmogų, net jei ir "netikrą pranašą"), aš nesu tikra, kad tai galima pavadinti stabmeldyste. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus tam tikra prasme yra Dievo Įsikūnijimas (juk, jei Dievas yra Visuresantis, tai jis yra VISUR, taip pat ir kiekviename žmoguje), tik to nesuvokia. Kristus buvo tokia tyra siela, kad jis jau iš pat pradžių suvokė save kaip Dievo Įsikūnijimą, iš pat pradžių buvo sąlytyje su Dievu savyje. Jie kalbėtume mistiniais terminais, jis galėjo materializuoti savo kūną motinos įsčiose, ir apie tokio lygio sielos atėjimą pranešė angelai. Todėl aš ir nesakyčiau, kad jis tiesiog pranašas. Tai tikrai buvo didi siela, pranašai paprastai neturi tokių mistinių galių. Rytuose teigiama, kad ypač toli nužengę mokytojai sugeba prisiimti kitų karmą ir ją transformuoti. Čia, turbūt, yra daug "medžiagos" apmąstymui atpirkimo tema.
Todėl net ir tokio primityvaus meldimosi Kristui nedrįsčiau vadinti stabmeldyste. Kažkaip stabas man čia netinka ir tiek, negaliu paaiškinti

Kitas dalykas yra matyti Kristuje Dievo Įsikūnijimą ir melstis Dievui PER Kristų.

Dar kitas dalykas yra matyti kiekviename žmoguje Kristų (t.y. Dievo Įsikūnijimą), ir čia geriausias pavyzdys man yra Motina Teresė.

Dar kitas dalykas yra matyti Dievą visame kame. Bet čia reikia būti labai atsargiam, nes protu suvokti tai atrodo labai lengva, bet kai tikrini save, ar tai tikrai eina "per širdį" dažniausiai aptinki tik žodžius Deja

Kalbant apie Trejybę man atrodo labai svarbu suvokti vieną dalyką. Nors Jėzus Kristus yra Dievo sūnus, bet kalbėdami apie Trejybę negalime sakyti Dievas Tėvas - Jėzus Kristus - Šventoji Dvasia. Todėl iš vienos pusės Jėzus kaip ir "dalyvauja" Trejybėje, o iš kitos pusės Trejybė man yra labai gilus simbolis. Pirmiausia Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra tarsi Dievo visapusiškumo simbolis. Induizme (pateikiu kaip pavyzdį, nes esu šiek tiek susipažinusi) yra Višnu, Šyva ir Brama, Baltų tikėjime aukščiausiai Dievų panteone yra ne Perkūnas, o ta pati Trejybė - Dievas, Velnias ir Ragana (beje, tai vardai). Tai Kūrėjas (Tėvas, Brama, Dievas), Griovėjas (Sūnus, Šyva, Velnias) ir Saugotojas, Pusiausvyra (Višnu, Dvasia, Ragana). Sūnų įvardiju kaip griovėją, nes tam, kad ateitų nauja, visada turi būti sugriauta sena, nors dėl šito nesu 100% tikra. Tai galima įvardinti ir kaip Praeitį, Ateitį ir santykį tarp jų. Labai gražiai aprašytą Šventąją Trejybę radau knygoje "Pradžioje buvo žodis", dabar negaliu pacituoti tiksliai, todėl bandysiu apytiksliai: Dievas Tėvas yra Meilė atiduodanti save (išpildanti save) per Sūnų, kuris, ją su dėkingumu priimdamas, grąžina dovaną, t.y. Save, t.y. Meilę Tėvui, o tas santykis tarp jų, toji Meilė yra Dvasia. Todėl Trejybė ir yra kaip Visuminio, Pilno Dievo suasmeninimas - Asmenys (ne Dievai!) yra trys, o Dievas yra vienas. Trejybė man yra Vienis ir Visa viename

Dar noriu pasakyti, kad čia yra DABARTINIS MANO SUVOKIMAS, jis gali ir privalo keistis




Aš irgi negalėčiau paklusti kam nors besąlygiškai. Gal todėl ir negimiau kur nors Indijoje Mūsų tiesog kitoks mentalitetas, kitokia sąmonė. Bet nei geresnė, nei blogesnė

Galėtų būti: Tėve mūsų, kuris esi VISUR Būtų suprantamiau ir prikibt nebūtų prie ko




O čia jau gaunasi prieštaravimas. Jei kiekviename žmoguje galima matyti Kristų, reiškia ir Dievo įsikūnijimą, galima manyti, kad kiekvienas žmogus yra savaip šventas
Kas buvo Kristus? Toks pat žmogus, kaip aš, tu ar kas kitas. Skirtumas tik tas, kad gyveno jis vardan kitų gerovės, kas šiandien įvardijama misija. Beje, taip pat ir Motina Teresė, Jonas Paulius II. Tai garbingi ir šviesūs žmonės, šventi savais darbais, bet melstis jiems, galvojant, kad juose įsikūnijęs Dievas...

Aš galiu melstis tik sau, kad būčiau geresnė ir dėkoti likimui, jei man tai pavyko...

Galima sakyti ir VISUR, bet sakymas DANGUJE turi prasmę. Dievas yra VISUR, tačiau tas VISUR (gal geriau VISA KAS) yra TUO APČIU METU ir Dieviška, ir materialu. O kadangi makrokosmosas yra mikrokosmoso atsipindys, tai to VISA KO būsena yra subjektyvi ir priklauso nuo suvokiančiojo. Kuo platesnis/pažandgesnis/pilnesnis/dieviškesnis jo suvokimas, tuo labiau VISAME KAME atsiveria Dieviškoji prigimtis, tai ir yra DANGUS. Todėl galima sakyti, kad Dievas yra Danguje. Dangus čia, manyčiau, nurodo siekiamybę, suvokiančiojo Kelią.

Taip, aš manau, kad KIEKVIENAS žmogus yra Dievo įsikūnijimas, vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau tai suvokiantis ir atsiskleidęs. Ir, kaip ir tas VISKAS, taip ir žmogus yra tuo pačiu metu ir Dieviškos, ir materialios būsenos. Man labai patinka vienas aspektas iš Indiškosios Gurukulu sistemos (žinių perdavimo per Guru - Mokytoją). Ten sakoma, kad kol tu savo Guru (Mokytojuje) matai žmogų, tol tu iš jo ir gausi kaip iš žmogaus, kai tu jame pamatysi Dievą, tu iš jo gausi kaip iš Dievo. Tai gal savotiška nuoroda į mokinio pasirengimą, tai yra į tą patį anksčiau minėtą VISA KO būsenos subjektyvumą ir suvokiančiojo pasirengimą.
Todėl aš nematau nieko bloga, jei kreipiesi į Dieviškąją savo Mokytojo (gal Kristaus, gal Motinos Teresės ar Popiežiaus, galbūt netgi savęs paties) dalį, prašydama vesti, rodyti kelią, nes toji Dieviškoji dalis tikrai Kelią žino. Problema yra kai Mokytoją suvoki tik kaip Žmogų ir meldiesi jam kaip Žmogui, ir reikalauji iš jo kaip iš Žmogaus. Gal...

Kristus buvo tas, kuris labiausiai atitiko ilgai laukto mesijo aprašymą. Tikėt tuo kas šventa krikščionims ar netikėt?
Krikščionys teigia Dievą esant visur- pasaulis yra jo esybėje, mes egzistuojame jame, esame jo dalis su savo valion gautu kūnišku apvalkalu. Tačiau senesniuose raštuose ir dabartiniuose pasamprotavimuose atsiranda prieštaravimų. Gal tie prieštaravimai yra dėl vertimo problemų, ar dėl žodžių reikšmės pasikeitimo.
"... kuris esi danguje..."- tai jo nėra ten kur ne dangus- pragare. Dievo karalystė yra mumyse, kol mes jo nepradedame neigti, tada jis mus apleidžia- tai mes tampame bedievystės dalim, kaip kokia antimaterija.
Jei ten būtų taip viskas aišku, tai teologai neberašytų mokslinių darbų.
Mane stebina kitas aspektas- visais laikais religija buvo mokslo ir žinojimo priešas, ar čia pažodinis pažinimo vaisiaus atmetimas?

Gerbimas ir garbinimas yra du skirtingi dalykai...

Ka tuo nori pasakyti?Kad ir skirtingi, bet susyje.

jei butu pastatyta mano statula ir kazkas pasakytu, kad nematau reikalo prie jos nesti geliu, nes tai tik akmuo, o ne zmogus, kuri as myliu, jokiais budais to nelaikyciau nepagarba.

Buvau apkaltinta stabmeldyste. Negarbinu nė vieno asmens- nei gyvo, nei nebesančio kūne. Bet gerbiu daug. Tarkim, Marija man yra labai artima, bet galvoju apie ją ne kaip apie Jėzaus motiną, o kaip apie Kosminę Motiną. Tereikia tik pagalvoti apie ją, ir krūtinę iškart užlieja šiluma... Negi ir tai yra stabmeldystė?