QUOTE(nefisa @ 2006 10 09, 17:21)
BusGerai - ačiū už pozityvias mintis. Labai noriu tikėti, kad tikrai viskas bus gerai ir kada nors susilauksiu sveikučio vaikelio.
Neseniai buvau pas daktare ir ji pasakė, kad jau galiu pastoti, nors praėjo tik du su puse mėnesio. Aš taip apsidžiaugiau, jog išėjau iš daktarės ir atrodė, kad jau nėsčia. Aš niekada nepamiršiu savo Harolduko, bet nežinau kažkas lyg skubina mane ir neleidžia laukti metų ar ilgiau. Gal mano mažiukas iš dangaus taip nori.
Tik patys tėvai žino, kas jiems geriausia. Tu jau pribrendai paleisti į pasaulį naują gyvybę: tai bus nauja viltis, naujas tikslas, Dievo dovana... O savo angelėlių mes niekada nepamiršime: jie visad bus maži mamytės vaikeliai...
Papildyta:
QUOTE(Nertukė @ 2006 10 10, 09:42)
Kaip smagu, kai Jūsų neapleidžia viltis... gal ir man kada ji sugrįš, tačiau dabar užplūdusi tokia neviltis...
Atrodė jau viskas atsistojo į savo vietas, pradėjau dirbti, po darbo radau mėgiamą užsiėmimą... Bet kartą tiesiog kaip perkūnas iš niekur trenkė aiški mintis "aš jau NIEKADA nebūsiu laiminga". Ta netektis, tas pergyventas skausmas visada bus su manimi...kartais jis nutolsta, tada kai paskęsti rutinoje, bėgime... Bet jei tik sustoji... tada prisimeni tą skausmą...
Tvarkėme su vyru drabužius... o ten pilna prikrauta pirmosios dukrytės drabužėlių, batukų, kūdikio žaisliukų, kuriuos laikėme kitam vaikeliui, ir kurių neprireikė... Vyras sako "atiduokim kam nors, ar išmeskim, kam jie čia dulka, vietą užima"... Atrodo, kad kažkas su jo žodžiais manyje nurtūko... dar bandžiau klausti: "o tai neplanuosim kito vaikelio...?", Jis tada atsakė:"aš nenoriu daugiau apie tai net pagalvoti, kai negalvoji ir neskauda, o kai tik pradedi galvoti apie kitą vaikelį, tai prisimeni kas buvo...". Rūbelius palikome, kažkaip negalėjau taip staiga atsisakyti minties apie kitą kūdikėlį, bet dabar pamažu save nuteikinėju, kad ko gero mums lemta turėti tik vieną dukrytę...
Nertuke, neliūdėk: ir pas mus panaši istorija. Matyt, dar tiesiog neatėjo laikas. Sakau dėl to, kad po kelių mėnesių nuo vaikelio (jau 3 metų) netekimo mano draugė pastojo, džiaugėsi, bet... po 2 mėnesių persileido dėl sveikatos problemų. Matyt, turi praeiti tam tikras laikas, kad mes atsigautume psichologiškai ir fiziškai, o tada, jei tik bus noras, - pirmyn. Arba geriausia, kai gaunasi netyčia, nieko neplanuojant. Tai mes dabar ir "plaukiame" pasroviui kol kas.
Aš drabužėlių, žaisliukų irgi kol kas niekam neatidaviau, nes... dar nesakau ateičiai NE. Norėčiau atiduoti tik vežimėlį (per skaudu matyti), bet kažkodėl niekas nenori imti, o prie konteinerio pastatyti dūšia neleidžia...