Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

Rasau cia pirma karta. Uzsukau i si skyreli, nes pati esu isgyvenusi dukrytes netekti. Mano dukryte isgyveno tik 1,5 menesiuko:(
Mano istorija turbut kaip ir kitu. Idealus nestumas, lauktas vaikelis, supirkta viskas nuo - iki. Net baisiausiam sapne nebuciau susapnavusi, kad ir man gali taip atsitikti. Deja, likimas neziuri, ar tu turtingas, ar vargsas.... Kam skirta, tam skirta.... Dukryte gime po cezario su padidejusiomis kepenytemis. Kadangi susije su kepenimis, tai gyd. pasake, kad neaiskios kilmes hepatitas, ko pasekoje kepenu ciroze????? Daug klaustuku, daug neatsakytu klausimu? Kaip? Is kur? kas ir del ko, jei mes su vyru visiskai sveiki.Gyd taip ir nesugebejo paaiskinti...
Praejo 4 metai. Dabar as sedziu prie kompo, o salia, vezimelyje, guli kita dukryte, kuriai jau 4 menesiukiai. Ji gime sveikut sveikutele. TFu Tfu Tfu.
Ilgai bijojau net pagalvoti apie antra leliuka. Bet susikaupiau, tiesiog isitikinau, kad si karta viskas bus gerai. Ant tiek itikejau, kad neabejojau, kad si karta viskas bus gerai. Taip ir nutiko. Ir tu nebijok. Palauk, kol ateis laikas, pati pajusi, kada vel busi pasirengusi nestumui. Isitikinau, kad tikejimas labai padeda.
As manau, kad zaibas du kartus i ta pati medi netrenkia.

zinai,kai perskaiciau tavo atsakyma,kazkaip prisiminiau kaip eidavau darytis echoskopo...taip laukdavau tos proceduros kad tik nors akies krasteliu galeciau pazvelgti i savo mergyte ir isivaizduoti kokia ji bus kai gims:)net norisi nususypsoti tai prisiminus...bet kai prisimenu paskuti apsilankyma echoskopo kabinete,kai pamaciau daktariu veidus...kai isgirdau kad neplaka sirdele...pakerta kojas ir dabar.turbut viso gimdymo ir laidotuviu neprisimenu taip skausmingai kaip sita akimirka(o gal del to kad iskart po to mane kelias savaites pumpavo raminamaisiais,todel viskas kaip per ruka,kaip sapne...).pagalvoju,jei dabar laukciausi ir reiktu eiti darytis echoskopo turbut nesugebeciau nes kaskart atrodytu kad vel pranes ta baisia zinia...ir taip pries kiekviena procedura.isprotejimas.o gal man dabar taip atrodo nes esu nepasiruosusi kitam vaikeliui.bet kas gali pasakyt kada busiu pasiruosusi???
suprantu kodel naktimis kosmarus sapnuoji...bet zinok,tu esi didvyre mano akimis,saunuole is didziosios raides kad ryzaisi ir kad taip viskas sauniai sekasi.nebedaug liko ir nespesi pamatyt kaip supsi savo mergyte gleby.zinok,negali nieko bloga nutikti nes mes visos cia uzsukancios laikom kumscius uz jus ir esam su jumis mintyse argi gali kas nutikti kai tiek zmoniu linki jums visko kas geriausia? tikrai ne
Papildyta:


ir vel mane kamuoja tas pats klausimas?ar yra nors viena istorija cia aprasyta,kurios priezastis butu aiski?????kas per daktarai mums papuola?niekas negali nieko paaiskinti...gal tas o gal anas...abu sveiki tevai o vaikelis negyvas,apsigimes,su hepatitu NENUSTATYTOS KILMES...dieve, kokia nesamone...o kaip mums toliau gyventi?vien tikejimu kad KADA NORS ateis laikas kai busiu pasiruosusi tureti vaiku...o jei jis neateis???as noriu ju jau dabar bet baime apskritai uzgozia man net sveika prota...

Jau labai greitai ir tvirtai tykiu jau greitai supsi ant ranku savo karalaite! Salin tas mintis baisias,galvok tik apie gera .Sekmes,o ji tave tikrai neaplenks!Parasik mums kada susilauksi lelytes!

Mes pries du su puse metu palaidojome savo Augusteli. Jis gyveno 6val. Buvo labai sunku. Kaukiau nesavu balsu. Bet kaip sakoma boblijoje: mylintiems Dieva viskas iseina i gera. Po sunycio mirties,praejus 6men.supratau, kad Dievas nori pakeisti mano gyvenima. Kad neteisingai gyvenau, todel Dievas dave toki isbandyma. Daug daug supratau. Dabar jau neuzduodu klausimo "kodel?". Pasitikiu Dievu ir tikiu,kad dar karta taip nenutiks. Esame krikscioniska seima. Palaikom vienas kita. Tada l.padejo mano nuostabiausias zmogus. Buvimu salia... Meile ir uzuojauta. Gyd.Banga Kulikauskaite. Isiminiau jos zodzius: "Aiste, kiti kudikeliai tiek meiles negauna,per visa savo gyvenima,kiek tavo vaikutis jaute is taves renimacijoj. Jis nenori matyt taves verkiant." Aciu Viespaciui. Aciu mano mylimam vyrui. Aciu gerb.Bangutei. Aciu tiem zmonem kurie mane palaike, kai Kauno akademinese klinikose mane vos ne verte darytis aborta kai buvau 5me nestumo menesyje ir buvo nustayta, kad musu kudikelis neturi inkstuku. Juk su jais ar be ju jis Dievo duotas zmogus. Nusprendeme NEZUDYTI. Niekada to nesigailejau. Taip - jis mire, bet as turejau proga palaikyti ji ant ranku ir daug daug jam pasakyti. Pabuciuoti. Ir tik deka jo dabar esame krikscioniska seima. Garbe Dievui. Juk Jis neduoda isbandymu kuriu nepajegtume atlaikyti. Jis tik liecia musu sirdys noredamas daug pasakyti. Visiem kurie tai isgyveno- linkiu pasitikejimo Dievu, tarpusavio meiles, ir pasidziausti,kad jusu vaikeliai jaute kaip jus juos mylite. Dabar jie musu angeliukai. Pagarbiai ir su nuosirdzia uzuojauta- Aiste

Aš skaitau ir negaliu patikėti, per ašaras nieko nematau, užsiimu burną, kad rauda neprižadintų mano mažylės. Mano tikėjimas Dievu slysta iš manęs. Galbūt darau didelę nuodėmę. Bet KODĖL, KODĖL tiek skausmo, KODĖL mažuliukai turi mirti??? Aš negaliu atleisti už tai, kad Jis tai leidžia. Dieve, išgirsk motinų raudą, jų maldas, prašau...

o as netikiu kad dievas duoda mums tokius isbandymus kad pakeistume savo gyvenimo buda.as neturiu ko keisti.mes su vyru niekam niekada nieko blogo nepadarem kad nusipelnytumem tokios pamokos.yra zmoniu kurie daug daugiau nuodemingi ir turi daugybe sveiku gyvu vaiku...jis neduoda isbandymu,kuriu negaletume islaikyti,bet suluosina visam gyvenimui...sitas antspaudas lydi mane kasdien ir lydes iki mano mirties.kiekviena diena...
su tos daktares zodziais sutinku.mes savo kudykelius taip mylejome ir jie butu buve patys mylimiausi vaikai pasaulyje ir tu irgi esi tikrai nepaprastai stiprus zmogus kad nuo 5 nestumo menesio zinojai diagnoze ir vistiek ryzaisi gimdyti.as taip pat po gimdymo klykiau ir sakiau kad buciau savo megyte mylejusi ir auginusi su bet kokia negalia.bet man daktaras kauno klinikose pasake:tu butum ja mylejusi,bet pagalvok ar ji noretu tokia augti?tada as susimaciau...gal taip geriau.nors mano vaikelis buvo visiskai sveikas ir mire del virksteles uzsisukimo,ipirsau sau minti kad ji butu baisiai nelaiminga siame gyvenime todel angeliuku pasauly jai 1000 kartu geriau ir as vistiek ja kada nors paimsiu ant ranku ir priglausiu prie krutines,padainuosiu lopsine.kai numirsiu tada....tikiu kad sulauksiu tokios dienos.gal dar negreit bet sulauksiu...galit manyt kad as beprote,bet tuo tikiu...
Papildyta:


AMEN
is pradziu ir as ji kaltinau kai jau nebeturejau ko kaltinti,o man vienai visa kalte buvo per sunki...bet dabar nebe.as tiesiog nustojau tiketi kad jis yra

Taip, turbūt reikia tikėti tik savimi, savo meile mūsų mažyliams (nesvarbu kur jie - mūsų rankose, ar žvaigždelėmis spindi iš dangaus). Tik ta meilė gali suteikti jėgų gyventi toliau. Nors ir labai sunku, nors ir beprotiškai skauda, nors ir labai norisi greičiau apkabinti danguj savo angeliuką... Jei galėčiau nors dalelę to skausmo paimti sau, ...bet žmogus bejėgis prieš tokią neteisybę...

Mergaites, nemanau, kad verta pykti ant TO Kuris duoda gyvybe. Tiek daug noreciau pasakyt, bet gal siam kartui uzteks tiek: "Dievas paklause moters: "ar gali kai ka paaryt del manes- tavo sutverejo?" Moteris atsake: "taip zinoma, Viespatie". Jis tare: " turiu as danguje angeliuka kuris nori labai apsigyventi tavyje. Pasizvalgyti po pasauli ir susipazinti su juo, pajausti tavo meile ir siluma..." "Taip zonoma-, atsake moteris ir Dievas jai po sirdimi idejo meiles angeleli. Pagyveno jis, paaugo, issigando pasaulio triuksmo ir suprato kokia dauguma piktu ir ziauriu zmoniu pasaulyje. Ir paprase angelelis Dievo sugrazonti ji i dangu. Grizes pasakojo kokia buvo nuostabi ta vienintele moteris kuri nesiojo ji po savo sirdele...

Gražu... bet vis tiek labai s k a u d a...

Turbūt net ir praėjus keliems metams po netekties nebūsi 100 proc. tikra, kad tam jau esi pasiruošusi. Tas nerimas ir baimė turbūt lydės visą likusį gyvenimą. Bet nereikia leisti, kad jos paimtų viršų. Taip sunku, nes kiekvieną dieną širdyje kirba nerimas, ar viskas gerai, nes atrodo, kad šitas nėštumas tęsis visą amžinybę, bet aš esu laiminga, kad manyje plaka dar viena širdelė. Iš tikrųjų tai geriausias vaistas, nes šitas stebukliukas padeda atsitraukti nuo niūrių minčių. Ir labai linkiu kiekvienai, netekusiai savo mažylių, pajusti šio "vaisto" galią



Nesu aš didvyrė. Tiesą pasakius, aš ir pati nežinau kaip taip greitai pasiryžau pastoti. Tada tiesiog apie tai negalvojau, pasidaviau likimo srovei. Didelę įtaką padarė mano gydytojas, kuris buvo man ne tik ginekologas, bet ir psichologas. Ir kai testas parodė du brūkšnelius, tai net gavau lengvą šoką. Buvo visokių jausmų ir džiaugsmo, ir abejonių, kad paskubėjau, kad dar nereikėjo. Bijojau, kad nesugebėsiu mylėti taip, kaip myliu savo angelėlį, bijojau savo reakcijos, jei tai bus berniukas. Bet viskas įveikiama, tik reikia to labai norėti.



O aš nepraradau tikėjimo Dievu, nes jis yra vienintelis ryšys su mano angelėliu. Jis mano viltis, kad mes neišsiskyrėm amžinai, kad ateis laikas ir mes susitiksim, ji pasitiks mane, kai atsisveikinsiu su šiuo pasauliu.

[quote=beana,2007 01 06, 13:28]
Bijojau, kad nesugebėsiu mylėti taip, kaip myliu savo angelėlį, bijojau savo reakcijos, jei tai bus berniukas. Bet viskas įveikiama, tik reikia to labai norėti.

Tie tavo žodžiai tarsi būtų mano. Taip noriu greičiau susilaukti mažiuko, bet tos tavo lūpomis išsakytos abejonės: o jei nemylėsiu taip, o jei berniukas... Bijau ir per anksti pastoti, kad nebūtų nėštumas vien nerimas ir ašaros. Bet taip noriu greičiau .
Beana, aš taip džiaugiuosi tuo, kad jau taip greitai galėsi myluoti savo mažylę ar mažiuką (nors atrodo tu rašai kad bus mergytė, kas čia nuojauta ar gydytojo prognozė?). Atrodo ta mintis net verčia nusišypsoti . Iš visos širdies linkiu kad viskas būtų lengvai ir gerai.

Bet šios abejonės neilgai kankina, nes greit supranti, kad myli tą mažą žirniuką tavyje labiau už viską pasaulyje



Jau ne vieno gydytojo patvirtinta prognozė